Mėnesio archyvas: 2014 m. liepos mėn.

Filmą apie Radvilas kurs A. Matelio „Studija Nominum“

Gera žinia Lietuvos Reformacijos paveldo gerbėjams

Kultūros ministro Arūno Gelūno įsakymu bendrovei „Ultra Nominum“ skirta 189 tūkst. 860 litų filmo parengiamųjų darbų etapui.

Pasak A. Matelio, planuojama, kad trijų dalių filmo kūrimas turėtų užtrukti apie 15 mėnesių. Kūrybinei komandai be paties režisieriaus priklauso Romas Lileikis, Ramunė Rakauskaitė, Renata Šerelytė, ekspertai Ingė Lukšaitė, Deimantas Karvelis, Zigmantas Kiaupa, Sigitas Narbutas. Skaityti toliau

Nuo maišto iki melancholijos (II)

http://ref.lt/index.php/istorija/359-nuo-maisto-iki-melancholijos-ii

Dainora Pociūtė

2014-07-15

Kiekvienas pasiūlymas ir sprendimas turi savo laiką. Aiškindamasi ankstyvosios LDK reformacijos anatomiją tam tikru požiūriu savo žodynui taip pat taikiau moratoriumo sąlygas. Šiuo metodu siekiau ne tiek atriboti, kiek nesupainioti istorinių ir istoriografinių kultūros bei sąmoningumo istorijos kategorijų. Tai sudėtingas kelias, verčiantis sustoti ties įvairiausio pobūdžio detalėmis, bet jis suteikė daug atradimo džiaugsmo.

Todėl kaip Petras Gonezijus ar Giorgio Biandrata, kurių vienas apsiašarojęs ir susijaudinęs, o kitas gudriai simuliuodamas Lietuvos evangelikams aiškino, kad termino Trejybė Rašte nėra (todėl mąstydami apie ją įkūnijančią doktriną turime ieškoti atsakymo istorinėse sąvokose), taip ir šio teksto autorei teko būti atidžiai sąmonę bei konfesijos terminiją iliustruojančioms kategorijoms ir žodynui. Priežastis paprasta: istoriografinėse studijose pernelyg lengvai vartojami LDK, taip pat ir kitų šalių reformacijos konfesinėms realijoms taikomi terminai „liuteronas“, „kalvinistas“, „antitrinitorius“, kurie nieko tikra nepasako (arba jau nebepasako) apie kultūros antropologijos procesus. Tikra yra tai, kad joks vadinamasis liuteronas, kalvinistas ar antitrinitorius reformacijos įkarščiu savęs tokiu nevadino ir šiuos eponiminius darinius jiems pritaikė jų kritikai. XVI a. bažnyčios reformų šalininkai sau taikė tik dvi – „krikščionių“ ir „evangelikų“ – sąvokas, tik jas intensyviai reflektavo ir apmąstė. Todėl A. Kulviečio vadinimas liuteronu ar ankstyvojo LDK reformacijos etapo įvardijimas liuteronizmu yra savotiškas nesusipratimas, nes taip mes tiesiog perimame katalikų Bažnyčios šiems žmonėms taikytas pravardes (Romoje net J. Calvinas būdavo vadinamas liuteronu).
Vis dėlto istoriografinių sąvokų reikšmė yra svarbi. Jos privalo egzistuoti kaip tam tikri istoriografinės raidos mąstysenos ženklai. Tais atvejais, kai jos atspindi tapatybės pamatus, jų nereikėtų atsisakyti. Todėl manau, kad pagal doktriną LDK konfesionalizacijos procesus, kurie nuo septintojo XVI a. dešimtmečio vidurio ėmė tapatintis su Augsburgo arba Helvetų konfesijomis, jau galima sieti su liuteronizmu bei kalvinizmu, o vadinamuosius antitrinitorius – su unitorizmu.
Tokios pat sudėtingos yra šių tyrimų ne tik konfesinės, bet ir sąmonės bei mentaliteto kategorijos. Jau sulaukė polemikos mano du A. Kulviečiui taikyti įvardijimai, kuriais aptariau šią tragišką ir nepaprastai iškilią asmenybę. A. Kulvietį vadinu pirmuoju lietuvių maištininku ir sąžinės atradėju Lietuvoje. Tokį savo teiginį atsiimsiu, arba iš naujo apmąstysiu jo pagrįstumą, jei atrasiu (arba kas nors atras), jog Lietuvių kultūroje šiomis kategorijomis galima pagrįsti kokius nors procesus, vykusius iki A. Kulviečio. Bet visų pirma reikia pabrėžti, kad tai taip pat ir istorinės sąvokos, esančios su A. Kulviečiu susijusiose XVI a. tekstuose. 1542 m. gegužės mėnesio Žygimanto Senojo dekrete prieš A. Kulvietį, kurį laikau pirmuoju LDK valstybinių jėgų tekstu prieš asmens pažiūras, jis yra pavadintas „valstybei pavojingu maištininku“. Trys Algirdo mirčiai pasmerkti krikščionys, atsisakę valgyti mėsą, tikrai nebuvo maištininkai. Tai tipiški kankiniai, kurių istorijas įprasmino hagiografiniai kanonai. O A. Kulvietis buvo maištininkas valstybės požiūriu, jis karštai kritikavo valstybės sistemą ir siūlė radikalius pakeitimus. Pirmame Lietuvos nepriklausomame tekste – „Tikėjimo išpažinime“ (1543) – jis deklaravo savo pažiūras ir vertybes, teigdamas, kad jos yra sąžiningos, paremtos krikščioniškosios, Biblijoje deklaruotos, tiesos žinojimu, o ne godumu ir veidmainiavimu.
A. Kulvietis lietuviams atliko apaštalo Pauliaus vaidmenį, kuris buvo žymiausias krikščioniškosios etikos aiškintojas bei interpretatorius. Kaip tik Paulius krikščionybės aušroje savo religinį diskursą parėmė sąžinės kategorija. Ikikrikščioniškame kontekste tai buvo antikiniame pasaulyje retai vartota etinė kategorija, o hebrajų pasaulis tokios iš viso nežinojo. Į hebrajų kalbą sąžinės kategorija atėjo per arabų kalbą tik XII a. Tai rimtas pagrindas teigti, kad žydai, metaforiškai kalbant, iki XII amžiaus „neturėjo sąžinės“, kaip, beje, ir mūsų kunigaikštis Gediminas. Gal toks teiginys kai ką žeidžia, sukelia kalbinę alergiją, bet aš jį laikau argumentuotu ir įdomiu atradimu. „Sąžinės nebuvimo“ konstatavimu kalbu ne apie kokį nors moralinės sistemos „trūkumą“, bet apie istoriškai skirtingus kultūrinius pasaulius. Juk gyvename kategorijų pasaulyje ir realybę aiškiname pagal savo sąvokas bei kategorijas. Tai, aišku, yra ne buitinės, o sąmonės kategorijos. Taigi kultūros interpretatoriai, o ypač filologai, turi laikytis savotiškų kalbinių „moratoriumų“, būti atidūs žodžiams bei sąvokoms. Kaip galime tvirtinti, kad žydai, ar pagonys lietuviai, buvo „sąžiningi“, jeigu jie iš viso neturėjo nei tokių sąvokų, nei  jų recepcijų, atėjusių iš kitų kultūrų? Jie, aišku, turėjo kitas moralines kategorijas, – kaip tik tas kitas ir reikia išlukštenti, išaiškinti, kaip ir kada jos atsirado. Kaip tik tokie ir turi būti sąmonės ir jos kaitos istorijos tyrinėjimai. Filologas privalo nepasiduoti žmogiškam norui psichologizuoti apibendrinimus ir juos vertinti remdamasis buitiniu intuityvumu. Ir šiandien tebėra aktuali XX a. pradžioje iškelta Maxo Weberio „supratimo“ kategorija, kurią jis akcentavo kaip pagrindinį kultūros sociologijos parametrą, bet atribojo nuo psichologinio supratimo.
Tyrinėjime bandžiau parodyti, kaip sąžinės kategorija, kuri A. Kulviečiui bu-vo grynojo krikščioniškojo diskurso pamatinė kategorija, pamažu protestantų ortodoksijoms formuojantis, įgavo ir konfesinės kategorijos aspektų tiek liuteronų (Martyno Mažvydo, kuris pirmasis savo raštuose pavartojo ją lietuviškai), tiek kalvinistų doktrinose. Tam pasitelkiau giesmių ir kai kurių kitų protestantų konfesinių tekstų, ypač katekizmų, analizę.
Specializuotų LDK reformatų spaustuvių veikla ir palyginti laisvai platinama jų produkcija aprėpia maždaug šimto metų laikotarpį. Pirmoji tokia spaustuvė 1553-1554 m. pradėjo veikti kunigaikščio Radvilos Juodojo valdose Brastoje, paskutinė – 1653-1656 m. veikė privačiose kito tos pačios giminės kunigaikščio – Jonušo Radvilos valdose Kėdainiuose. Nuo antrosios XVII a. pusės LDK reformatų literatūra jau žymiai mažesniu mastu buvo spausdinama Prūsijoje (daugiausia Karaliaučiuje ir Gdanske).
XVI a. LDK evangelikų spaudos produkcija katalikiškosios atžvilgiu buvo dominuojanti. Evangelikai Lietuvoje buvo ir literatūros tautinėmis kalbomis – lenkų, lietuvių, rusėnų – iniciatoriai. LDK reformatų spaustuvių laisvos veiklos šimtmečio laikotarpiu pasirodė šiuo metu žinomi įvairūs mažųjų ir didžiųjų reformatų katekizmų leidimai, atstovaujantys skirtingiems LDK evangelikų minties plėtros laikotarpiams. Kadangi pagrindinė Lietuvos reformatų viešoji kalba buvo lenkų, didžioji dalis katekizmų yra lenkiški. Tik 1598 m. Vilniuje ir 1653 m. Kėdainiuose buvo išleisti ir mažieji lietuviški reformatų katekizmai – vertimai iš LDK lenkiškųjų tekstų. LDK katekizmų egzemplioriai yra labai reti, dažniausiai išlikę vienetiniai egzemplioriai Švedijos, Lenkijos, Šveicarijos, Lietuvos bibliotekose.
Visus Reformacijos laikotarpio Lietuvos reformatų katekizmus galima sugrupuoti į keturias grupes, atstovaujančias skirtingiems evangelizmo LDK raidos laikotarpiams ir skirtingiems redakciniams katekizmų variantams. Šias katekizmų grupes, arba tiesiog katekizmus, galima įvardyti LDK vietovių, kuriose buvo įsikūrusios reformatų spaustuvės, vardais, nes katekizmų parengėjai ne visais atvejais žinomi.
Pirmoji Lietuvoje lotyniškais rašmenimis knygas pradėjusi spausdinti spaustuvė Brastoje sykiu buvo ir Lietuvoje į bažnytinę organizaciją besiburiančių evangelikų spaustuvė, įkurta Mikalojaus Radvilos Juodojo 1553 m. Jau tais pačiais metais Stanislovui Hozijui (1504-1579) buvo pranešta, kad spaustuvininkas Bernardas Wojewódka išleido „liuteroniškų“ knygų. Ši spaustuvė 1559 m. išleido ir pirmąjį Lietuvoje H. Bulligerio veikalą „O prawdziwem przyjmowaniu ciała i krwi P. Jezusa“. Apie 1553-1554 m. Brastoje buvo išleisti pirmieji Lietuvoje mažasis ir didysis katekizmai (apie 1553-1554 m.), kurių parengėjai nebuvo nurodyti. Šie katekizmai gana originalūs ir tiesiogiai neseka kuriuo nors žinomu Vakarų šaltiniu, tačiau jiems įtaką darė liuteroniškų katekizmų modelis. Pavyzdžiui, mažojo katekizmo prakalba yra vertimas iš liuteroniško 1543 m. Urbano Rhegijaus Magdeburge išleisto katekizmo, o katekizmo struktūra turi sąsajų su pirmaisiais lenkiškais liuteronų Jano Seklucjano (1545) ir Jano Maleckio (1546) katekizmais. Tačiau Mažojo Brastos katekizmo negalime vadinti liuteronišku dėl daugelio kalvinizmui artimų akcentų, ypač išryškėjančių ginčytinuose liuteronų ir kalvinistų klausimuose, o didžiojo katekizmo modeliui, kuriam įtaką darė liuteroniški Johanno Brenzo ir Urbano Rhegijaus katekizmai, galėjo pasitarnauti ir dialoginis J. Calvino katekizmas (1542, 1545). Mažajame Brastos katekizme, nepaisant struktūrinių jo panašumų su mažuoju liuteroniško katekizmo modeliu, egzistavo ir kai kurių šveicariškųjų doktrinų elementai.
Antrosios grupės katekizmus reprezentuoja mažasis ir didysis katekizmai, išspausdinti 1563 metais Nesvyžiuje. Spėjami pagrindiniai šių katekizmų parengėjai Simonas Budnas ir Martinas Czechowiczius jau katekizmo išleidimo metais pradėjo reikštis kaip trinitoristinės polemikos šalininkai. Katekizmai buvo neilgai vartoti Lietuvos Reformatų bažnyčioje ir vėlesniuose reformatų leidiniuose greitai pasmerkti dėl erezijos. Iš tiesų didžiajame Nesvyžiaus katekizme, skirtame „paaugusiems vaikams“, pastebima ryškių anabaptizmo teiginių, akcentuojama, jog tapimą krikščionimi lemia įtikėjimas ir atsinaujinimas, atgimimas per krikštą. Aiškiai formuluota ir antitrinitorizmo doktrina, Kristų apibrėžiant Marijos sūnumi, mesiju, pateptuoju ir tarpininku su Dievu Tėvu, o šventąją Dvasią – vedle ir guodėja.
Tačiau Nesvyžiaus Mažasis katekizmas („Coś ty jest?“, „Kas tu esi“) negali būti vadinamas antitrinitorišku. Jokių tiesioginių eretinių formuluočių jame nebuvo, o šio katekizmo modelis ir apibrėžtys įsitvirtino kaip tekstinis visų vėlesnių Lietuvos reformatų katekizmų pamatas. Kai kurie mažojo katekizmo teiginiai vėliau buvo įvertinti kaip neišsamūs, tam tikros vietos – nutylėtos, todėl vėlesni katekizmai Nesvyžiaus variantą ne keitė, bet pildė. Atsižvelgiant į labai negausias ir nepakankamai apibrėžtas inovacijas, kurias atliko vėlesnio (Vilniaus) reformatų katekizmo parengėjai, savo katekizmo pagrindu palikę Nesvyžiaus mažojo katekizmo tekstą, galime pasakyti, jog pastarasis pagal reformatų ortodoksijos standartus neturėtų būti vadinamas „eretišku”. Nors jame ir nebuvo vaikų krikštą ginančios formuluotės, Nesvyžiaus katekizmo teksto pamatą tebematome ir visuose XVI-XVII a. Lietuvos reformatų katekizmuose.
Trečiajai reformatų katekizmų grupei atstovauja vadinamieji Vilniaus katekizmai – pirmieji valstybės sostinėje išleisti Lietuvos reformatų katekizmai. Iš tiesų tai vienas redakcinis mažojo katekizmo variantas, pirmą kartą sykiu su kito pobūdžio bažnytiniais kūriniais išspausdintas Vilniuje 1581 m. ir pakartotas 1594, 1598 ir 1600 m. Jau 1581 m. Vilniaus katekizmo leidime buvo išspausdinta ir vėlesniuose leidimuose kartota pratarmė, skelbianti, jog Lietuvos reformatai atsiriboja nuo Nesvyžiaus leidiniuose pastebėtos antitrinitorių erezijos ir vienijasi su Vokietijos bei Lenkijos kalvinistais. Tai liudijo aiškų LDK Evangelikų bažnyčios polinkį galutinai suderinti savo ortodoksijos bruožus su helvetų doktrina. Nepaisydami to, Vilniaus katekizmo rengėjai (spėjama, kad pagrindiniu redaktoriumi galėjo būti vėliau Vilniaus distrikto superintendentu tapęs Stanislovas Sudrovijus) panaudojo, kaip minėta, visą Nesvyžiaus mažojo katekizmo tekstą. Tiesa, vadinamaisiais „nutylėtais“ – sakramentų ir dieviškosios Trejybės sampratų – klausimais katekizmas buvo šiek tiek papildytas. Palyginus Nesvyžiaus ir Vilniaus katekizmų tekstus matyti, jog Vilniaus katekizmas yra  perspausdintas Nesvyžiaus tekstas, papildžius jį dviem žymesniais intarpais – klausimu ir atsakymu apie vaikų krikštą bei klausimu ir atsakymu apie šv. Vakarienės naudą. Po pastarosios apibrėžimu dar buvo išspausdinta ženklo teoriją komentuojanti „deklaracija“.
1594 m. Vilniaus Katekizmo leidimo pagrindu  buvo parengtas ir pirmasis lietuviškas – Merkelio Petkevičiaus – katekizmas, išleistas 1598 m. kartu su lenkiškuoju Vilniaus tekstu kaip dvikalbio katekizmo pavyzdys.
Ketvirtosios, paskutinės, Lietuvos reformatų katekizmų grupės pavyzdžiai susiję su esminėmis LDK reformatų „helvetizavimosi“ pastangomis. Šios grupės leidiniams priklauso po 1620 m. išleisti Liubčo didysis ir mažasis katekizmai ir Liubčo mažojo katekizmo redakciniu variantu paremtas antras lietuviškas reformatų katekizmas, 1653 m. išleistas Kėdainiuose Liubčo leidinyje, kurį 1620 m. išleido Lietuvos Reformatų bažnyčia, buvo pateikti mažasis ir didysis katekizmai, namų ir Bažnyčios pamaldų dalys bei stambus giesmynas. Svarbu pažymėti, jog didysis katekizmas buvo išverstas iš 1553 m. Kasparo Oleviano ir Zacharijaus Ursino parengto Heidelbergo katekizmo. Kadangi 1618 m. Dordrechto sinode jis buvo patvirtintas oficialiu Reformatų bažnyčios konfesiniu veikalu, didžiojo Liubčo katekizmo prakalboje pasakyta, jog jis parengtas pagal „Reino vaivadystės Katekizmą, už kurį jau seniai geresnio savo srity nematėm. Jį naudoja visos reformatų bažnyčios Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Anglijoje, Škotijoje ir kitur; su juo ir mūsų Lietuvos katekizmai visais šventais klausimais dabar suderinami“. Apie pateikiamą mažąjį katekizmą buvo pareikšta, jog tai nuo seno LDK naudotas katekizmas, tačiau papildytas reikiamomis deklaracijomis ir priedais. Taigi Liubčo leidinys didįjį katekizmą derino su europinėmis kalvinizmo normomis, o mažajam katekizmui parengti pasinaudojo ta pačia senąja vietine Nesvyžiaus-Vilniaus Lietuvos tekstų tradicija. Vis dėlto mažasis katekizmas, nors išlaikė mažųjų katekizmų korpusą, buvo taisytas ir reikšmingai  papildytas. Apibendrinant įtrauktas naujoves, taisymus ir priedus, galima teigti, jog jame aktualizuotos Švč. Trejybės ir jos pagrindimo Šventuoju Raštu, Jėzaus žmogiškosios ir dieviškosios prigimties, Šventojo Rašto pažinimo kaip tikėjimo pamato ir dvasinės šv. Vakarienės paskirties temos. Visos jos buvo nepakankamai arba visai neaptartos ankstesnių grupių mažuosiuose katekizmuose. Šios naujovės pirmą kartą atsispindėjo ir lietuviškame 1653 m. Kėdainių mažojo katekizmo tekste.
Eucharistijos sakramento dogmatinio suvokimo skirtumai buvo esminiai, neleidę susivienyti evangeliškosioms LDK ir Lenkijos bažnyčioms. Šis sakramentas, tapęs svarbiausiu krikščioniškųjų LDK bendruomenių skiriamuoju bruožu, buvo pagrindinė tarpusavio religinės polemikos tema, todėl ir katekizmuose Eucharistijos klausimui skirtas ypatingas dėmesys.
Brastos katekizme pateiktas Eucharistijos apibrėžimas skyrėsi nuo pirmojo lenkiško liuteronų apibrėžimo, pateikto Jano Seklucjano Katekizme (iš to paties J. Seklucjano veikalo į lietuvių kalbą jį 1547 m. išvertė  M. Mažvydas), kuriame deklaruojamas kūno ir kraujo, duonos ir vyno pavidalais (anot M. Mažvydo – „ypatinėse“) „tikrumas“ bei „teisumas“. mažajame Brastos katekizme, kur gana atsargiai, bet labai aiškiai tolstama nuo liuteronų liturgijos, nusakant tikrojo Kristaus kūno ir kraujo ir jo sakramentinių pavidalų santykį, dar vartojama ta pati liuteronų sukurta terminologija, tačiau jame vengiama tvirtinti šio santykio tikrumą, t. y. apie realų kūno ir kraujo buvimą ar nebuvimą sakramente. Pirmasis Vilniaus kalvinistų bendruomenės superintendentas Simonas Zacijus vos penkeriais metais vėliau, 1559 m. Brastoje išspausdintuose „Vilniaus Krikščionių Susirinkimo Aktuose bei nutarimuose“ Eucharistijos sakramento klausimą nagrinėjo gana plačiai ir, nors nepateikė konkretaus Eucharistijos apibrėžimo, jau išskyrė realius duonos ir vyno pavidalus ir juose (o tuomete kalvinistų terminija, po jais, „pod osobą“) slypinčią duonos ir vyno substanciją, arba esybę. Pastarasis išskyrimas buvo labai svarbus šio klausimo istorinės eigos momentas ir parodė, jog S. Zacijus buvo vienas pirmųjų Lietuvos evangelikų, pateikusių helvetiškus „ženkliškumo“ argumentus.
Reformacija buvo istorinis procesas. XVI a. pabaigoje subrendę kontrreformaciniai užmojai jau nulėmė kitokio pobūdžio kultūrinius procesus. 1611 m. Vilniuje, Dievo kūno šventės metu, gatvėmis einant procesijai, į Vilnių pabėgęs jaunas italas Franco do Franco pradėjo šaukti, kad yra bedievystė garbinti ostiją ir giedoti „non est panis, sed est Deus Homo liberator meus“. Jis buvo suimtas ir įkalintas. Apklausiamas teigė, kad jau prieš metus norėjo atlikti panašų aktą, tačiau buvo atkalbėtas kažkokio evangelikų kunigo. Teigė jautęs pareigą atverti žmonių akis ir parodyti, kad negyvų dalykų garbinimas įžeidžia gyvąjį Dievą. Jau kitą rytą aikštėje įvyko italo egzekucija, nupjaunant jam liežuvį ir ketvirčiuojant. Paliktas ant pakylos kūnas labai kraujavo ir pats budelis jį uždengęs jaunuolio marškiniais.
Liepos 2-ąją Francesco Simonetta, Foligno vyskupas, popiežiaus nuncijus Lenkijoje 1607-1611 m., iš Vilniaus rašė: „Tas eretikas friulietis, kuris bedieviškai iškeikė Švenčiausiąjį sakramentą ir paskui buvo pasmerktas mirties bausmei, šią savaitę buvo nubaustas sukapojant į gabalus ir išraunant liežuvį. Jis sakėsi esąs dėkingas vienam kilmingam lietuviui ir dviem eretikų kunigams…“
Tačiau egzekucija ankstyvajai reformacijai būdingos visuomenės reakcijos jau nebesukėlė. Ankstyvojoje barokinėje Lietuvos kultūroje ima ryškėti rezignacijos ir melancholijos ženklai.
Nors 1620 m. kunigaikštis Kristupas Radvila savo instrukcijoje „Kristupo Radvilos informacija <…> liečianti sūnaus mano Jonušo priežiūrą ir auklėjimą“, skirtoje būsimo „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ mecenato Jonušo Radvilos pedagogams, nerimavo dėl savo vos septynerių sulaukusio sūnaus melancholiškumo ir kaip gydomąją priemonę rekomendavo jo disciplinavimą, Jonušas Radvila taip ir liko „melancholiku“. XVII a. pradžioje rašytuose prisiminimuose rezignacines to laikotarpio nuotaikas išreiškė ir jaunystėje aktyvus reformacijos entuziastas Teodoras Jevlašauskis.
Nuo maišto iki melancholijos – tokia Lietuvos sąmonėjimo emblematika. Šių emblemų turinius esmingai nulėmė reformacinė mintis.
Tęsinys
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8-9 (rugpjūtis-rugsėjis) www.tekstai.lt
Iliustracijoje pirmosios lietuviškos reformatų knygos – Merkelio Petkevičiaus Katekizmo fragmentas
Straipsnis paimtas iš www.btz.l

Nuo maišto iki melancholijos

http://ref.lt/index.php/istorija/350-nuo-maisto-iki-melancholijos

 Dainora Pociūtė-Abukevičienė

1543 m. Andrea Vesalijus (1514-1564), Abraomo Kulviečio bendraamžis, publikavo savo revoliucinį medicinos veikalą „Septynios knygos apie žmogaus kūno sandarą“ („De humani corporis fabrica libri septem“),
kuriame žmogaus kūno anatomija pirmą kartą Vakarų medicinos istorijoje buvo analizuojama remiantis tikrais žmogaus kūno pavyzdžiais ir disekcijomis, o ne nuo antikos įprastomis žmogaus ir gyvūnų organizmų analogijomis.

Knygą iliustravo 300 piešinių – juos pagal renesansinius žmogaus kūno grožio kanonus sukūrė Ticiano mokinys Johannas Stephanas von Calcaro bei pats Ticianas. Antikiniai torsai buvo pripildyti A. Vesalijaus tyrinėtu žmogaus vidaus organų turiniu. Pats A. Vesalijus knygos pradžioje paliko savo žymųjį portretą, kuris emblemiškai nusakė visą jo santykį su tradicija: į skaitytoją žvelgiantis autorius demonstruoja žmogaus rankos disekciją. Tai prieštaravo nuo antikos ir viduramžių įsigalėjusioms medicininėms normoms, kurios neleido tyrinėti rankos, prieš tai nedisekcionavus pagrindinių vietų, kuriose glūdi siela. Kai Nyderlandų dailininkai, paveikti šios A. Vesalijaus ikonologijos, ėmė masiškai tapyti anatomijų pamokas, kai kuriuose iš jų paveikslų šalia vaizduojamo profesoriaus anatomo jau būdavo parodomos kitos ikonos: užversta Galeno knyga ir atverstas A. Vesalijaus veikalas.

Šis pavyzdys iliustruoja XVI a. vidurio europietiškosios sąmonės intensyvumą ir revoliucingumą. Tos revoliucijos aušrą matė ir lietuvis Abraomas Kulvietis Ginvilionis, Kulvos bajoras, pirmasis lietuvis, tapęs Naujųjų laikų skelbėju, įgyvendinęs tų laikų intelektualų iškeltą trijų kalbų žmogaus idealą ir pradėjęs lietuvių sąmonės revoliuciją. Atrodo, kad A. Kulvietis pažinojo A. Vesalijų, nors to tiksliau įrodyti negalima. Mat A. Vesalijus iki 1533 m. studijavo Liuvene ir pusę metų kartu su A. Kulviečiu toje pačioje Trijų kalbų mokykloje lankė hebrajų bei graikų kalbų kursus. Kadangi hebrajų kalbos profesorius turėjo tik kelis studentus, tikėtina, kad A. Vesalijus ir A. Kulvietis buvo susitikę…

Filologija davė pamatą daugeliui XVI a. modernizavimo procesų. Net ir medicinos istorikai laikosi nuomonės, jog A. Vesalijus savo atradimus padarė tik todėl, kad įgijo naujus metodologinius filologinės interpretacijos pagrindus. O Erazmas, Liuvene įkūręs Trijų kalbų mokyklą, teigė, kad filologija turi tapti ir krikščionių doktrinos interpretavimo pagrindu. Todėl reformacijos, kurios tikslas buvo ne naujos konfesijos formavimas, bet doktrinos revizija, studijos yra tiesiogiai susijusios su filologija.

Šio teksto autorė ties ankstyvaisiais reformacijos procesais tikslingiau susikoncentravo prieš šešerius metus, pradėjusi tyrimus įvairiose Italijos vietovėse (iki tol labiau domėtasi konfesinės raštijos – giesmynų, katekizmų – raidos problemomis). Taip atsirado protestantizmo problematikos vienijami dvejopos krypties darbai: monografija „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai“ bei straipsniai apie LDK protestantų raštijos iki XVII a. vidurio ypatumus. Pastarieji daugiau skirti lietuviškosios raštijos raidai iki didžiausios lietuviškos reformatų knygos – „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ (vienintelis likęs egzempliorius saugomas Upsaloje) – pasirodymo.

 Poreikio tyrinėti LDK reformaciją Italijoje negaliu paaiškinti, tiesiog jaučiau, kad ten kažkas slypi. Iš pradžių buvau užsimojusi įsigilinti į pačių italų jau gerokai tyrinėtą antitrinitorizmo problematiką. Ši tema bei italų disidentų veikla rytų Europoje aštuntąjį devintąjį XX a. dešimtmetį buvo populiari, tad tokie italų istorikai kaip Domenico Caccamo, Massimo Firpo ir kiti buvo išleidę keletą darbų. Tiesa, dabar ši sritis sulaukia vis mažiau pasišventėlių. Kai prieš metus buvau sutikusi M. Firpo ir paklausiau, ar jis ką nors dar veikia šioje srityje, profesorius ėmė mostaguoti rankomis ir pareiškė, kad daugiau nebeturės reikalų su tokia mazochistinių užmojų reikalaujančia „beveik nedokumentuota istorija“.

 Iš tiesų, nors XVI a. Lietuva ir pradeda rašyti, kai kurie jos ankstyvųjų Naujųjų laikų istorijos aspektai yra be galo mažai dokumentuoti. Jau vien faktas, kad neturime išlikusių pagrindinių šaltinių – XVI a. sinodų protokolų, reikalingų LDK reformuotų bažnyčių nuodugniai istorijai atkurti, rodo, kad dabar nebėra kito kelio, išskyrus labai kruopštų detalių iš įvairiausių sričių rankiojimą. Užtat tuo didesnį pasitenkinimą suteikė tyrimų metu kai kurie atrasti dokumentai, leidę rekonstruoti A. Kulviečio biografiją. Ypač du nauji faktai apie A. Kulviečio studijas: Liuvene (Belgijos valstybinis archyvas) atrastas įrašas apie jo studijas Liuveno universitete ir Sienoje (Sienos arkivyskupijos archyvas) atrastas jo abiejų teisių doktorato gynimo protokolas. Abu dokumentai įrodė iki tol tik netiesiogiai spėjamus faktus apie A. Kulviečio studijų vietas ir paskatino smulkiau pasigilinti į to meto Liuveno bei Sienos kultūrinę aplinką. O dviejų puslapių Sienos doktorato protokolas (parašytas sunkiai įskaitomomis specifinėmis XVI a. Sienos universiteto santrumpomis) suteikė ir daugiau detalių žinių, kurių pagrindu plėtojau tyrimą apie A. Kulviečio savimonės ir pažiūrų formavimąsi. Kiek džiaugsmo suteikia vien tas faktas, kad A. Kulviečio gynimo procedūroje dalyvavo Alessandras Sozzinis – bene žymiausios Sienos giminės atstovas. Sozziniai (Lelijus ir Faustas, vėliau ne sykį lankęsi Lietuvoje) yra tapę italų disidentizmo rytų Europoje simboliais, todėl faktas, kad šios istorijos pradžia siekia jau A. Kulviečio studijų metus, atrodė neįtikėtinas dalykas.

Studijoje susitelkiau ties dviem asmenybėmis – Abraomu Kulviečiu ir Mikalojum Radvila Juoduoju, nes kaip tik jie ne tik parašė du pirmuosius LDK reformacijos tekstus, kurie pritraukė mano, kaip literatūros istorikės, dėmesį, bet ir lemtingai darė įtaką XVI a. Lietuvos kultūrai. A. Kulvietis pirmasis pradėjo absoliučiai nelygią kovą su Bažnyčios korupcija, kuri, kaip spėjo jo motina Elžbieta Kulvietienė, jam lėmė staigią mirtį, o Radvila Juodasis pirmasis įkūrė nuo Romos bažnyčios nebepriklausomą Bažnyčią, nes jis nieko nebijojo ir jokios – net pačios Romos Apaštališkojo sosto sutelktos – jėgos jam nebuvo kliūtis.

Šios asmenybės buvo tikri maištininkai – Bažnyčiai pavojingi net ir po mirties. Bažnyčia A. Kulviečio neleido palaidoti kapinėse, o Radvilos Juodojo palaikus istorijai taip pat teko slėpti. Šis Radvila tapo ir pirmuoju lietuviu, uždraustu visuotinai skaityti Europos katalikiškajame pasaulyje ir įtrauktu į garsųjį uždraustųjų knygų sąrašą – „Index librorum prohibitorum“. Manau, kad jis tuo didžiavosi, kaip ir savo išleista pirmąja Lietuvos Biblija. Radvilos Juodojo evangeliškosios veiklos laikotarpis – neilgas ir nepaprastai intensyvus. Revoliucinius pokyčius jis nulėmė per dvylika trylika savo paskutinių gyvenimo metų, kuriais demonstravo esąs evangelikas. Kai 1555 m. Vilniuje apsilankė vienas iš jėzuitų ordino iniciatorių, Ignatiaus Loyolos artimas draugas Alfonsas Salmeronas, jam pasirodė, kad šioje šalyje dėl Radvilos Juodojo veiklos tiek įsigalėjusi erezija, kad įkurti jėzuitų kolegijos nėra jokios vilties.

Tiesa, situacija jau po dešimtmečio, mirus Radvilai Juodajam, ėmė keistis. Ne mažiau nei tėvas stipriu charakteriu pasižymintis jo vyriausias sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis radikaliai pakeitė tikėjimą ir, grįžęs į Katalikų bažnyčią, daug nusipelnė jos labui bei kontrreformaciniams procesams Lietuvoje.

Rekonstruodama įvairių šių žmonių savimonę, jų religines pažiūras, gilinausi į XVI a. religinės elgsenos ypatumus: konversijos, religinės simuliacijos, nikodemizmo fenomenus. Padariau išvadas, kad LDK konversijos buvo ne staigūs, bet su socializacijos procesais susiję reiškiniai. Nors Lietuvoje, priešingai nei Italijoje, nebuvo įkurta inkvizicija kovai su reformacija, represijų ir draudimų baimė skatino vietinių didikų ir bajorijos simuliacinę sąmonę.

Italų vaidmuo Lietuvos reformacijos procese buvo svarbus, bet labai nevienalytis. A. Kulvietis buvo pirmasis, kuris susidūrė su intensyviais filoprotestantiškais Italijos procesais iki Inkvizicijos atkūrimo. Turtingas ir intelektualus Italijos bažnytinis gyvenimas lėmė ir tai, kad net pačiuose aukščiausiuose bažnytinės hierarchijos sluoksniuose bei aristokratijoje buvo daug reformų šalininkų. Todėl tokia figūra kaip kapucinų ordino galva – sienietis Bernardinas Ochinas, skelbęs „liuteroniška“ vadintą išganymo ne dėl darbų, o iš malonės idėją, tapo populiariausiu XVI a. Italijos pamokslininku, kurį, kaip ir A. Kulvietį, 1542 m. „ištiko“ staigus ir netikėtas Apaštališkojo sosto pasmerkimas bei ekskomunika, privertusi jį emigruoti į kalvinistiškąją Šveicariją. Šios ankstyvosios italų evangelizmo idėjos suformavo Kulviečio laikyseną ir religines pažiūras, deklaruotas jo „Tikėjimo išpažinime“ laiško Bonai Sforzai pavidalu.

Kitas italų ir Lietuvos santykių aspektas jau buvo nulemtas prasidėjusios italų disidentizmo bangos Italijoje atkūrus inkviziciją. italai, emigravę į Šveicariją, tapo ne tik Jeano Calvino ir Heinricho Bullingerio rytų Europoje agentais, bet ir šveicariškosios reformatų ortodoksijos oponentais bei vis intensyvesnių heterodoksinių pažiūrų skatintojais. italų dalis, nebetoleruojama net ir protestantiškoje Šveicarijoje, ne sykį prieglobstį rado Lietuvoje pas Radvilą Juodąjį. Taip žymiausi Italijos evangelizmo atstovai – Bernardinas Ochinas, Lelijus ir Faustas Sozziniai, Giorgio Biandrata, Valentino Gentile ir kiti – lankėsi Lietuvoje ir įsijungė į LDK reformacinės kultūros procesus: Bažnyčios kūrimą, knygų leidybą.

Italas Pieras Paolo Vergerijus, į Vokietiją pabėgęs buvęs Kapodistrijos vyskupas, tapo pagrindiniu liuteronizmo ir Augsburgo konfesijos įtvirtinimo Lietuvoje ir Lenkijoje agentu. Jo plati ir šakota politinė ir kultūrinė veikla Lietuvoje ir Karaliaučiuje davė impulsą išspausdinti Radvilos Juodojo laišką popiežiaus nuncijui Aloizijui Lippomanui. Šis keletą kartų įvairiomis kalbomis išspausdintas manifestas („Due epistolae“) tapo antrąja Lietuvos evangeliškąja konfesija, kuri išgarsino Lietuvą kaip reformuotos Bažnyčios visoje Europoje šalį.

Italų konfliktiškas santykis su šveicarų ortodoksija paskatino Lietuvos Evangelikų bažnyčios schizmą, tačiau nereikėtų šio proceso vertinti vienpusiškai. Tai natūralūs konfesionalizacijos procesai. Schizma buvo ortodoksijos ribas bandžiusių nubrėžti helvetų konfesijos šalininkų ir radikalesnius minties iššūkius skatinusių jėgų susidūrimas. Ji susilpnino LDK Evangelikų bažnyčios vienybę, paskatino kai kuriuos grįžimus į katalikybę. Kita vertus, schizma suformavo unikalų Rytų Europos reiškinį – unitorizmą, kurio įdomiausi fenomenai reiškėsi LDK, Lenkijoje ir Transilvanijoje. Lietuvoje unitorizmas buvo išnaikintas XVII a. viduryje, tačiau Transilvanija tapo vienintele Europoje kunigaikštyste, kur jis buvo paskelbtas viena iš valstybinių religijų, gyvavusių ir per visą XVIII a.

Vienas iš svarbiausių šių įvykių herojų – italas Giorgio Biandrata, ryški ir kontroversiška asmenybė, J. Calvino žodžiais, „gyvatė užantyje“. Jis stipriai veikė LDK, Lenkijos ir Transilvanijos evangelizmo procesus: LDK ir Lenkijos jau skilinėjantiems protestantams įsiūlė kurį laiką galiojusį moratoriumą diskutuoti ir aiškintis religines sąvokas nebibline kalba. Kitaip tariant, jis bandė atriboti filosofinės ir religinės kalbos diskursus. Tai davė rezultatų vystant kritinės biblijotyros mintį Lietuvoje.