Mėnesio archyvas: 2015 m. balandžio mėn.

Sutvarkyti kapai

2015-04-26 keturios Vilniaus reformatės aplankė Panerių memorialą (Agrastų g. 15) ir sutvarkė nacių 1941 m. birželio 30 d. nužudyto Mažosios Lietuvos spaustuvininko ir kultūros veikėjo, Tilžės Akto signataro Enzio Jagomasto bei jo šeimos (žmona, trys vaikai ir žentas) simbolinį kapą, aplinką. Neužilgo jau ir svečiai iš Belgijos galėjo pasidžiugti tvarkingą kapavietę – jie lankė lenkų karo belaisviams skirtą memorialą, kitus pagarbos ženklus. Skaityti toliau

Reformatų parko projekto pristatymo gairės

Viktorija Liauškaitė

Šiais, Mikalojaus Radvilo Juodojo jubiliejiniais metais, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija 2015 metų renginių plane numatė draugijos nariams ir Vilniaus visuomenei pristatyti Reformatų skvero netolimą perspektyvą.

Balandžio 23 dieną Vilniaus ev. reformatų parapijos namuose vyko susitikimas su Vilniaus miesto savivaldybės plėtros departamento Miesto estetikos skyriaus vedėja Vaiva Deveikiene, Miestovaizdžio skyriaus vyriausiąja specialiste Giedre Čeponyte ir Vilniaus plano architekte – projekto vadove Jurga Silvija Večerskyte – Šimeliūne dėl Reformatų parko rekonstrukcijos projekto. Jame taip pat dalyvavo Vilniaus ev. reformatų parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas ir neabejingas istorijos puoselėjimui gausus besidominčiųjų būrys.

Skaityti toliau

Mokslinė ir praktinė konferencija „Reformacija: praeitis ir dabartis“

http://www.btz.lt/article/articleview/8058/1/16/

Šių metų balandžio 24-25 d. Eurazijos akreditavimo asociacijos (toliau – EAAA) metodinis tyrimų centras, Vilniaus teologijos koledžas ir Evangelinis Biblijos institutas kviečia į artėjančios Reformacijos 500 metų sukakties proga organizuojamą mokslinę ir praktinę konferenciją „Reformacija: praeitis ir dabartis“. Skaityti toliau

Mikalojus Radvila Juodasis – Reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae įkūrėjas ir globėjas

http://ref.lt/index.php/istorija/442-mikalojus-radvila-juodasis-reformatu-baznycios-unitas-lithuaniae-ikurejas-ir-globejas

Dalia Gudliauskienė

Mikalojus Radvila Juodasis – Reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae įkūrėjas ir globėjas

Minint Mikalojaus Radvilo Juodojo (1515–1565), iškiliausios LDK Renesanso ir Reformacijos epochų asmenybės, Jubiliejų – 500-ąsias gimimo metines.

Kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis – Reformatų bažnyčios Unitas Lithuaniae įkūrėjas ir globėjas – vienas įžymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, valstybingumo puoselėtojas, vienas labiausiai apsišvietusių Lietuvos žmonių, gynęs LDK integralumą ir politinį savarankiškumą. Gimė 1515 m. vasario 4 d. Nesvyžiuje, Trakų kašteliono Jono Radvilos ir Onos Kiškaitės šeimoje. Anksti – keturiolikos metų neteko tėvo ir, kaip ir daugelis tų laikų Lietuvos aristokratų, lavinosi karaliaus Žygimanto I Senojo dvare Krokuvoje, augo kartu su Žygimantu Augustu ir pelnė karalaičio draugystę. Žygimantui Augustui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, M. Radvila Juodasis ėjo įvairias pareigas rūmuose ir valstybėje: 1544 m. buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju maršalka, 1550 m. – didžiuoju Lietuvos kancleriu ir 1551 m. – Vilniaus vaivada. Visas šias pareigas garbingai vykdė iki mirties.

Vaivada atsakė už vaivadijos saugumą, buvo pašauktinės bajorų kariuomenės vadas. Kancleris – antras pagal rangą ir svarbiausias LDK vyriausybės narys, faktiškai – aukščiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžia, didžiojo kunigaikščio – tuo metu Žygimanto Augusto – ir Ponų kanceliarijos reikalų tvarkytojas, į kurio pareigas įėjo valstybės įstatymų leidimas ir vykdymas. Per kanclerio rankas plaukė visa valstybinė korespondencija, jam buvo patikėta saugoti didįjį valstybės antspaudą, jo žinioje buvo valstybės archyvas ir Lietuvos metrika. Vilniaus vaivadų ir LDK didžiųjų kanclerių pareigas iki Radvilos Juodojo buvo ėję jo senelis Mikalojus II ir tėvas Jonas Radvila. Po Mikalojaus Juodojo mirties šias aukštas pareigas LDK perėmė pusbrolis Mikalojus Rudasis.

1547 m. iš Šventosios Romos imperatoriaus Mikalojus Radvila Juodasis sykiu su broliu Jonu ir pusbroliu Mikalojumi Radvila Ruduoju gavo kunigaikščių titulus. Mikalojus ir Jonas Radvilos tapo Šventosios Romos Imperijos kunigaikščiais Olykoje ir Nesvyžiuje ir naudojo herbą – aukso lauke buvo pavaizduotas erelis išskėstais sparnais su skydu ant krūtinės.

Radvilų herbas

Radvilų herbas

1548 m. Mikalojus Radvila Juodasis susituokė su Lenkijos kanclerio Kristupo Šydlovieckio (Krzysztof Szydłowiecki) dukterimi Elžbieta. Šeimoje gimė 4 sūnūs (Mikalojus, Albrechtas, Jurgis ir Stanislovas) ir 4 dukterys (Elžbieta, Sofija, Ona ir Kristina). Su šeima daugiausia rezidavo savo dvaruose Vilniuje ir Brastoje.

Mikalojus Radvila Juodasis buvo iškiliausias Reformacijos globėjas ir rėmėjas. Kaip aukščiausiasis LDK pareigūnas, valstybės reikalais lankydavosi užsienyje, bendravo su Čekijos husitais, buvo susipažinęs su Ulricho Cvinglio ir Jono Kalvino raštais. Šveicarijos reformatorių tikėjimo mokymą stengėsi išplėsti savo gausiuose dvaruose. 1553 m. Breste ir Vilniuje jo rūmuose buvo pradėtos laikyti pamaldos pagal kalvinistinę liturgiją.

Brunonas Bušackis knygoje „Radvila Juodasis“ rašo: Ne tik savo rezidencijoje Nesvyžiuje, Olykoje, Szidlowiecuose, Tikocine, Brastoje, bet ir visur kitur, kur tik siekė jo galinga ranka, jis steigė kalviniškas parapijas, skyrė reformatų kunigus, aprūpino juos pragyvenimu, statė naujas bažnyčias, nesivaržydamas ir senas katalikiškąsias paversti naujo tikėjimo šventyklomis. Dvasininkų kvietėsi iš užsienio. Kurį laiką jo dvaruose pamaldas laikė poznanietis Martynas Čekavičius (1532–1613), Mikalojus Vendrigovskis, kurie tapo garsiausiais Radvilos rūmuose įkurtos bažnyčios dvasininkais.

B. Bušackis toliau rašo, kad Radvila, brolio Jono Feraroje gautų kalvinistiškos Reformacijos impulsų paskatintas, jau apie 1550 metus ėmė linkti prie šveicariškosios protestantizmo formos.

Jonas Laskis (Ioannes Alasco)

Jonas Laskis (Ioannes Alasco)

1556 m. lenkų Pinčovo sinodui sutikus parsikviesti iš Londono Joną Laskį (1499–1560), kuris Rytų Fryzijoje ir ypač Anglijoje kūrė tautines reformuotas Bažnyčias pagal Kalvino mokymą, gavo karaliaus patikinimą, kad Laskis nebus LDK persekiojamas ir galės grįžti. J. Laskis, susitaręs su Simonu Zacijumi, ėmė perorganizuoti reformatų parapijas ne tik griežtai nuo liuteronų atsiribodamas, bet ir varydamas propagandą prieš liuteroniškąjį, mažai nuo katalikybės besiskiriantį, Komunijos supratimą (Bušackis B. Radvila Juodasis. Čikaga, 1977, 162 p.).

Mikalojaus Radvilos Juodojo rezidencijoje Vilniuje, Lukiškėse, 1557 m. buvo sušauktas pirmasis evangelikų reformatų Sinodas, padėjęs pamatus Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai Unitas Lithuaniae. Pirmuoju naujosios Bažnyčios superintendentu buvo išrinktas Simonas Zacijus, kuris Lietuvos parapijose tarnavo jau dešimtmetį. Tuo metu buvo įkurta ir pirmoji institucinė biblioteka Lietuvoje, priklausiusi Vilniaus evangelikų reformatų Sinodui.

Brunono Bušackio nuomone, „kalvinizmas pademonstravo pasauliui asmeninės atskirų individų aristokratijos galimybę, kuri plaukė ne iš pretenzijų į luomines privilegijas, bet iš orumo, kurį duoda laisva valia užsikrautosios prievolės ir įsipareigojimai, žinant, kad tikrąjį elitą sudaro ne pasyviu paveldėjimu sukaupta statiška būklė, bet čia ir dabar nepaliaujamu aktyvumu dinamiškai įgyjamos, vis naujai atidengiamos vertybės. <…> Reformuotoje Radvilos Bažnyčioje dėl jos sinodinės konstitucijos raudona gija ėjo ir demokratinė jos santvarka, nes jos Sinodas, kuriame dalyvauja, net jame pirmaudami, pasauliečiai, yra tikras demokratinis Bažnyčios parlamentas“ (Ten pat, 100 p.).

Paminėtina, kad Radvila Juodasis 1553 m.Lietuvos Brastoje įkūrė pirmąją nuolat veikusią LDK spaustuvę, kur 1563 m. išleista garsioji Brastos Biblija – Lietuvos ir Lenkijos reformatų parengtas viso Šventojo Rašto vertimas į lenkų kalbą – pirmoji Biblijos vertimo į vieną iš šnekamųjų kalbų publikacija Lietuvoje ir Lenkijoje. Šią spaustuvę Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus, 1567 m. sugrįžęs į katalikybę ir tapęs uoliu katalikų rėmėju bei gynėju, 1575 m. perkėlė iš Brastos į Vilnių ir pavedė administruoti jėzuitams.

Mikalojus Radvila Juodasis spaustuvę buvo įsteigęs ir Nesvyžiuje bei buvo sukaupęs ten turtingą biblioteką. Nesvyžiaus spaustuvėje buvo spausdinamos religinės knygos, kurias vertė į gudų kalbą ir rengė spaudai vėliau išgarsėjęs arijonas Simonas Budnas.

Popiežius Paulius IV, pabūgęs Reformacijos sėkmės LDK, 1555 m. siuntė į Vilnių savo nuncijų, Veronos ir Bergamo vyskupą Aloyzijų Lippomaną, kad įtikintų karalių Žygimantą Augustą imtis priemonių prieš eretikų įsigalėjimą: įkurti inkviziciją, suimti ir nubausti mirties bausme protestantų vadus. Karaliui pasibaisėjus ir atmetus nuncijaus siūlymus, minėtasis vyskupas dar bandė sukiršinti dvasininkus. Bajorijai pasipriešinus, Lippomanas spruko į Varšuvą ir iš ten parašė laišką Mikalojui Radvilai Juodajam, kuriame išreiškė didžiulį susirūpinimą kanclerio, vaivados, kaip didžiausio eretiko, sielos išganymu. Į nuncijaus laišką M. Radvila parašė viešą atsakymą, datuotą 1556 m. rugsėjo 1 d. Šių dviejų laiškų pagrindu 1556 m. Petras Paulius Vergerijus parengė ir Karaliaučiuje išleido M. Radvilos Juodojo „Du laiškai…“ – Tikėjimo išpažinimą, kuris Romos katalikų Bažnyčios buvo įtrauktas į pirmąjį visuotinį Draudžiamų knygų sąrašą. (Ši knyga „Du laiškai: popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano ir kunigaikščio Mikalojaus Radvilo Juodojo polemika (1556 m)“ yra išversta į lietuvių kalbą ir šių metų vasario 21 d. Knygų mugėje buvo pristatyta visuomenei. Pristatyme dalyvavo vertėja Dalia Dilytė, knygos sumanytoja ir sudarytoja Dainora Pociūtė-Abukevičienė). Vergerijus iki mirties palaikė artimus ryšius su M. Radvila Juoduoju, 1564–1565 m. globojo Tiubingene studijavusį jo sūnų Našlaitėlį.

„Du laiškai…“ išgarsino Radvilą Juodąjį Europoje kaip LDK Reformacijos pradininką ir nepriklausomos LDK protestantų Bažnyčios įkūrėją. Savo atsakyme A. Lippomanui Radvila Juodasis viešai atsisakė būti katalikų Bažnyčios nariu, pavadino ją blogio įsikūnijimu ir paskelbė įkuriąs naują tikrą krikščionių Bažnyčią: Mano altorius anaiptol nėra […] šventvagiškas, bet iš tiesų šventas ir krikščioniškas, ne išniekintas popiežiškos bedievystės ar stabmeldystės, o papuoštas Kristaus ir apaštalų nuostatų. Pagaliau jis paskirtas ne Romos ar Loreto Marijai, jūsų mediniams dievams ir dievybėms, iš esmės – Delfų velniams, o pastatytas ir pašvęstas amžinajam ir gyvajam mūsų Dievui.

1558 m. M. Radvila Juodasis savo rūmuose Vilniuje reformatų jaunuomenei įsteigė mokyklą. Nors istorinių duomenų išlikę nedaug, istorikai teigia, kad bent tris kartus bandyta šią mokyklą performuoti į aukštesniojo ir aukščiausio lygio švietimo įstaigą. Yra žinių, kad jis savo testamente dalį turto užrašė mokyklai ir jos plėtrai. Istoriografijoje užfiksuota, kad katalikų vyskupas Valerijonas Protasevičius disponavo informacija apie šio testamento turinį ir nerimas dėl protestantų planų plėsti mokyklą sostinėje pastūmėjo jį imtis aktyvių iniciatyvų steigiant alternatyvią katalikiškąją švietimo instituciją – universitetą.

Henrikas Bulingeris (Heinrich Bullinger)

Henrikas Bulingeris (Heinrich Bullinger)

Radvila Juodasis, faktinis LDK valdovas, net ir būdamas nepaprastai užsiėmęs valstybės reikalais, rasdavo laiko rūpintis ir naujai įkurta Bažnyčia. 1561 m. jis išsiuntė kunigą Martyną Čechavičių Ženevon pas Šveicarijos reformatorius Kalviną ir Bulingerį, pavesdamas jam geriau susipažinti su evangeliškojo tikėjimo dvasia, liturgija ir institucijomis. Kunigaikštis norėjo išsiaiškinti, ar nėra kur geresnė, tikslingesnė liturgija ar sinodinė tvarka. Tam tikslui jis susirašinėjo su garsiausiu reformatoriumi Jonu Kalvinu, kuris negailėjo kritikos ir patarimų nepriimti ir negloboti anabaptistų, antitrinitorių Blandratos, Stankaros ir kt. Tačiau M. Radvila laikėsi savų pozicijų ir tikėjosi ant tikėjimo laisvės ir tolerancijos pamatų įkurti tautinę nuo nieko nepriklausomą Bažnyčią.

Mikalojus Radvila Juodasis buvo nepailstamas Lietuvos valstybės gynėjas, tolerancijos kitoms konfesijoms LDK įtvirtintojas. Globojo socinistus, arijonus, anabaptistus ir leido jiems savo valdose šaukti savus Sinodus. Jo iniciatyva ir pastangomis 1563 m. Vilniaus seime buvo priimta garsioji Religinės laisvės privilegija, tolygi angliškajai Magna Charta Libertatum, užtikrinusi visoms religijoms lygias teises ir laisvę išpažinti bet kurią religiją ir ją skelbti, protestantų bei stačiatikių bajorų teisės ir privilegijos sulygintos su katalikų bajorų. Jo, kaip įtakingo ir artimo karaliui Žygimantui Augustui asmens, dėka per Seimą, Senatą buvo siekiama įtvirtinti Reformacijos laimėjimus be kruvinų vidaus karų ir įtampos.

Dr. Deimanto Karvelio nuomone, Radvila Juodasis buvo ne tik Bažnyčios reformatorius, iš visų Reformacijos srovių mėginęs paimti visą, kas geriausia savo valdose, bet jo vizija, matyt, buvo pakreipti Lietuvą šveicarišku, vokišku, gal skandinavišku keliu. Tą tikriausiai turėjo omenyje pasaulinio lygio kultūrologas Vytautas Kavolis, viename savo tekstų parašęs, kad 1565 metais Lietuvos ateitis dar galėjo kitaip susiklostyti. Tačiau po Radvilos Juodojo mirties nebeatsirado socialinių jėgų jį pakeisti. Tai buvo paskutinis kartas, kai Lietuva galėjo tapti svarbi pasauliui.

Radvilos Juodojo politinės sėkmės zenitas – 1562 m. kovo 5 d. prisaikdintas Rygoje hercogas Gothardas Žygimanto Augusto vasalu, Livonija pajungta LDK. Taip buvo užbaigta 250 metų trukusi kova su kalavijuočiais: pasidavė Rygos arkivyskupas, riteriai, Rygos miestas.

1562 metais, būdamas tik 47-erių, Radvila Juodasis tapo našliu. Jo žmona Elžbieta iš Šydlovieckių mirė 1562 m. gegužės 20 d., palikdama keturis sūnus ir keturias dukteris, kurių vyriausiam Mikalojui Kristupui (pramintas Našlaitėliu) tebuvo trylika metų, o mažiausiajai dukrelei – Kristinai – pusantrų.

Tuo metu Mikalojus Radvila Juodasis buvo savo galybės ir didybės apogėjuje. B. Bušackis, pasitelkęs tų metų amžininkų aprašymus ir užsilikusias litografijas, Radvilos išvaizdą apibūdina taip: aukšto ūgio, laibas, riteriškai atletiškas, išdidžios laikysenos vyras. Jo pailgas, išblyškęs, bet tamsios juodbruvio odos veidas su siaura kakta ir ilga juoda barzda turėjo sužavėti kiekvieną, kas tik su juo susidurdavo. Jis buvo mažakalbis ir ramus. Išorinius ispanų grando požymius jungė savyje su nordiško vikingo vidiniu santūrumu…

Kunigaikštis Radvila antrą kartą nevedė, nors buvo ketinimų ir noro susigiminiuoti su Mecklenburgo kunigaikščiais. Netrukus po žmonos mirties M. Radvila pradėjo sirginėti, jį ėmė kamuoti podagra.

Mirė Mikalojus Radvila Juodasis 1565 m. gegužės 28 d. Vilniuje. Buvo palaidotas savo rūmų Vilniuje bažnyčios rūsyje, kaip prašė savo testamente, greta prieš tris metus mirusios žmonos.

Savo mažamečių vaikų globą testamente, surašytame kelios dienos prieš mirtį, paliko Lenkijos karaliui ir LDK didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui bei kitiems didikams protestantams.

Savo vyriausiajam sūnui Mikalojui Kristupui du mėnesiai prieš mirtį parašė laišką, kuriame prisakė neišsukti iš tikro tikėjimo. Tai skambėjo maždaug taip: Aš, mielas sūnau, žemiškame gyvenime pasiekiau viską materialiai ir karjeros prasme, bet visa tai nieko neverta palyginus su tuo tikėjimu, kuriame aš tave užauginau. Jei tu savo gyvenime jo laikysiesi – tu pasieksi visą, ką ir aš turiu…

Deja, sūnūs jėzuitų pastangomis perėjo į katalikybę, Jurgis tapo net pirmuoju lietuviu kardinolu.

Kardinolui Jurgiui ėmus valdyti Juodojo rūmus, tėvų karstai iš ten buvo iškelti, vėliau perlaidoti Dubingių reformatų bažnyčios rūsyje, kur 1557–1620 m. buvo laidojami reformatų tikėjimo Radvilos. Lenkijos archyvuose yra išlikęs Kristupo II Radvilos dvariškio laiškas, kuriame rašoma, kad 1627 m. šaltą vasario naktį slapta dvejos sunkiais karstais pakrautos rogės pajudėjo iš Vilniaus Dubingių link.

Per 1655–1665 metų karą Dubingių pilis ir bažnyčia buvo apiplėšta, sugriauta, palaidojimai išniekinti Maskvos kariuomenės. Po šio karo Radvilų palaikai buvo surinkti ir garbingai vėl palaidoti.

Šiaurės karui tarp Rusijos ir Švedijos (1700–1721) prasidėjus, bijant naujo išniekinimo, sarkofagai su kunigaikščių palaikais vėl buvo slepiami. 1734 m. Radvilų palikuonis Mykolas Kazimieras atvykęs į Dubingius visur jų ieškojo, bet nebesurado. Palaikai buvo rasti tik 2004 metų archeologinių kasinėjimų metu. Antropologų, istorikų, menotyrininkų ir archeologų bendromis pastangomis palaikai buvo identifikuoti ir 2009 m. iškilmingai perlaidoti Dubingiuose, reformatų bažnyčios vietoje įrengtame Radvilų panteone.

Kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo, jo žmonos Elžbietos Šydlovieckos ir kitų artimųjų palaikai dabar ilsisi Mikalojaus Rudojo vaikaičio Jonušo VI Radvilos statytos buvusios bažnyčios požemiuose.

Pasinaudota: Brunonas Bušackis. Radvila Juodasis. Čikaga, 1977.

Jokūbas Kregždė. Reformacija Lietuvoje. Čikaga, 1980.

Kunigaikščių Radvilų istorija ir atradimai. Vilnius, 2009.

Du laiškai: popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano ir kunigaikščio Mikalojaus Radvilo Juodojo polemika (1556). Vilnius, 2015.

Editos Barauskienės istorinio romano „Tolminkiemio sodininkas“ sutiktuvės

KVIEČIAME

į renginį 2015 m. balandžio 12 d., sekmadienį, 12.30 val.,

Vilniaus ev. liuteronų parapijos „Liuteronų namuose“,

*Vokiečių g. 20, įėjimas – kieme, po varpine dešinėje*

Skirtą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2014 m. pabaigoje išleistam Editos Barauskienės istoriniam romanui apie Tolminkiemio kunigą Kristijoną Donelaitį „Tolminkiemio sodininkas“.

Dalyvaus autorė Edita BARAUSKIENĖ.

Renginio vedėjas – Vytautas A. Gocentas.

Renginio organizatoriai: Lietuvininkų bendrija “Mažoji Lietuva” ir Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia

sodininkas