Mėnesio archyvas: 2015 m. spalio mėn.

J. Aukštuolis: visuomenininkas, diplomatas, gulago kankinys

http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/j-aukstuolis-visuomenininkas-diplomatas-gulago-kankinys/211568

1949 me­tų spa­lio 28 die­ną Mor­do­vi­jos Dub­rav­la­go la­ge­ry­je mi­rė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos dip­lo­ma­tas ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas Jo­nas Aukš­tuo­lis. De­šimt­me­čius iš­dir­bęs pa­siun­ti­niu Skan­di­na­vi­jos, Lo­ty­nų Ame­ri­kos, Bal­ti­jos ir ki­to­se ša­ly­se, jis so­vie­ti­nių oku­pan­tų bu­vo ap­šauk­tas „kontr­re­vo­liu­cio­nie­riu­mi „ ir nu­teis­tas 25 me­tams ne­lais­vės, ta­čiau nuo­spren­džio ne­su­lau­kė. Skaityti toliau

Meiliai ir pagarbiai apie iškilų kalbininką

10 24. Meiliai ir pagarbiai apie iškilų kalbininką, Lietuvos Aidas – Valstybės laikraštis

Arnoldas Piročkinas

Gal prieš penkerius ar šešerius metus darbščioji ir įžvalgioji lietuvių literatūros tyrėja prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė kažkuria proga Vilniaus universiteto Filologijos fakultete iškėlė mintį, jog reikėtų rengti ir leisti žymiųjų fakulteto dėstytojų gyvenimą ir mokslinę veiklą nušviečiančias knygas. Koks teisus buvo poetas Teofilis Tilvytis, kadaise paskelbęs aforistinę tezę: “ Jei pasėjai gerą mintį, ant akmens ji augs”. Profesorės idėja jau davė vaisių. Šiandien pakalbėsime apie šeštą pasiūlytos tematikos knygą – “Lingvistika – irgi poezija. Alberto Rosino gyvenimas ir darbai” (2015). Taigi turime ištisą ciklą leidinių, kurie, kai kieno nuomone, sudarą seriją “Mintis ir atmintis”. Pačiuose leidiniuose toks pavadinimas neįrašytas – gal tai bus padaryta vėliau.

2015 m. rugsėjo 30 d. knyga apie prof. Albertą Rosiną (1938-2010) buvo gražiai pristatyta VU Filologijos fakulteto K. Donelaičio auditorijoje susirinkusiems šį patrauklų žmogų ir įžymų mokslininką branginantiems bendradarbiams, buvusiems studentams ir artimiesiems. Baigiantis pristatymui, knygos sudarytojos doc. Gražina Rosinienė ir doc. Regina Venckutė daugelį renginio dalyvių apdovanojo šiuo vertingu leidiniu. Dabar, atidžiai perskaičius knygą, kyla noras su skaitytojais pasidalyti keliomis mintimis apie joje reljefingai iškylančią profesoriaus Alberto Rosino asmenybę ir vieną kitą bendresnę lietuvių kalbos problemą.

Su profesoriumi Albertu Rosinu buvome, aišku, pažįstami, bet toji pažintis dėl visokių gyvenimo aplinkybių liko gana atoki. Todėl papildyti jo gyvenimo vaizdo negalėsiu. Kai jis 1957 m. pradėjo studijas, aš dirbau už šimto kilometrų nuo Vilniaus. 1960 m. rudenį man tapus Lietuvių kalbos katedros aspirantu, jis buvo ketvirtojo kurso studentas. Tad susipažinti su juo vėl neatsirado progų. Po studijų A. Rosinas 1962 m. rudenį išvyko į Rygos universitetą kaip Latvių kalbos katedros aspirantas. Po poros metų šį bei tą išgirdau apie jo atsisakymą, pasibaigus kandidato į TSKP narius laikui, tapti partijos nariu. Man buvo aišku, kad toks precedento neturintis atsisakymas, tolygus partijos paniekinimui, gali sužlugdyti jauno specialisto ketinimą atsidėti mokslinei veiklai ir darbui aukštojoje mokykloje. Laimė, Vilniuje A. Rosinui vis dėlto pavyko: pavyko gauti kuklią dėstytojo vietą Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Kalbų katedroje. Daugiausia dėstė nelietuvių grupėse elementarų lietuvių kalbos kurselį, kuriam būtų pakakę mokytojų seminariją baigusio kvalifikacijos. Grupių buvo daug, tad iš jauno dėstytojo atėmė nemaža valandą. Tačiau atkaklusis žemaitis nepuolė į depresiją: atsisakydamas pramogų, o gal ir vienos kitos valandos miegelio, jis savarankiškai tęsė baltų kalbų įvardžio studijas, kurių rezultatus ketino apibendrinti planuotoje mokslų kandidato disertacijoje. Kaip rašo A. Rosinas savo atsiminimuose (knygos p. 106), šią temą jam ketvirtajame kurse pasiūlęs tada dar nė docento mokslinio vardo neturėjęs jaunas dėstytojas Jonas Kazlauskas. Duodamas šią temą, jis pasakęs: “Turėsi darbo visam gyvenimui.” Reikia stebėtis tokiu įžvalgumu!

Pasiaukojamas A. Rosino darbas buvo sėkmingas: 1969 m. sausyje jis apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją “Lietuvių ir kitų baltų kalbų gimininiai įvardžiai. Daryba ir linksniavimas”. 1972 m. jam suteikiamas docento mokslinis vardas. 1984 m. gruodžio 11 d. apginama habilituoto daktaro disertacija „Baltų kalbų įvardžiai: sinchronija ir diachronija”. Nuo tų pačių metų jis ir profesorius. Įgyti moksliniai laipsniai ir vardai – prielaida gauti administracinių pareigų. 1987 m. A. Rosinas skiriamas naujai įsteigtos Rusų ir lietuvių kalbų katedros vedėju, išrenkamas Vilniaus inžinerinio statybos instituto Mokslo tarybos nariu.

Tačiau, meilydamas širdžiai malonesnio bendravimo su studentais, A. Rosinas 1989 m. pereina profesoriauti į Vilniaus universiteto Baltų filologijos katedrą. Nežinia, ar visiškai pasiteisino jo viltys. Viena aišku: jo mokslinė ir organizacinė veikla dar labiau išplito. 1991-1996 m. eina šios katedros vedėjo pareigas. 1989-1996 m. jis Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas, 1990-1991 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas. 1995 m. išrenkamas Lietuvių kalbos instituto direktoriumi, bet, matyt, pajutęs, kad pernelyg didelis krūvis, netrukus iš šio posto pasitraukė.

Kartu su administracine ir visuomenine veikla intensyviai varytas ir mokslinis darbas, kurį ryškiausiai reprezentuoja tokie leidiniai, kaip monografijos “Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida” (1995), “Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai: funkcijos ir semantika”, kartu su A. Kudziu ir B. Kudziene sudarytas “Anglų – lietuvių kalbų statybos terminų žodynas” (1993) ir su J. Kivilša bei A. Kudziu parengtas “Rusų-lietuvių kalbų statybos terminų žodynas” (1992). 1996 m. pradėti leisti jo sudaryti P. Skardžiaus “Rinktiniai raštai”. Jų šeštasis tomas išėjo 1999 metais. Per tuos metus, kol dirbo Baltistikos katedroje, labai aktyviai rašė straipsnius baltų kalbų istorijos, lietuvių kalbos dialektologijos ir kalbos kultūros klausimais. Išsamesnį to laikotarpio ir apskritai viso gyvenimo veiklos vaizdą duoda knygoje “Lingvistika – irgi poezija” išspausdintas doc. Reginos Venckutės straipsnis “Mokslo mūzos pašauktas” (p. 17-48). Vaisinga profesoriaus pedagoginė, mokslinė ir visuomeninė veikla 1997 m. buvo įvertina Lietuvos mokslo premija.

Ir po 1997 m., kai, pasiekus mokslo viršūnes, rodos, galėta sulėtinti mokslinio darbo tempus, A. Rosinas neieškojo “užtarnauto poilsio”. 2001 m. pasirodo jo studija “Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra”, 2005 m. – knyga “Latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema” ir šmaikščių humoreskų apie kalbą rinkinys “Tik prašau be isterijos”. 2009 m. pateikiama monografija “Baltų kalbų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra: sinchronija ir diachronija”.

Pasidavę norui apibūdinti A. Rosino mokslinę, pedagoginę ir visuomeninę veiklą, palikom nuošalyje du klausimus. Vienas jų – mano bendravimas su profesoriumi. Jo ir dabar nebūta intensyvaus, bet vis dėlto tam tikrą ryšį rodo 1988 m. išleistos knygos “Baltų kalbų įvardžiai” egzempliorius su autoriaus dedikacija. Artimiau bendrauti buvo sunku, nes mūsų interesai gana smarkiai skyrėsi. Antrasis iki šiol beveik visai neliestas dalykas – tai knyga “Lingvistika – irgi poezija”. Tad pamėginkime, kad ir trumpai, pakalbėti ir apie ją.

Knyga nėra prabangi, bet išleista labai rūpestingai. Ji patraukli ir išore, ir turiniu. Jai išleisti sudarytojų G. Rosinienės ir R. Venckutės pasitelkta apie keturiasdešimt autorių. Jų rašiniai, sudėti knygoje, tarsi spalvoti stiklai vitraže susiliejo į ryškų A. Rosino gyvenimo paveikslą. Tas paveikslas suskaidytas į aštuonias dalis – knygos skyrius. Pats trumpiausias pirmasis – jame vienas minėtas R. Venckutės straipsnis. Kiti skyriai atspindi A. Rosino kelio posūkius. Reikia pasidžiaugti, kad skyrių pirmuosiuose poskyriuose visada eina paties A. Rosino tekstai. Keliuose skyriuose jų publikuota taip pat pabaigoje, o baigiamasis knygos skyrius “Paskutinį kartą apie save” sudarytas tik iš vienų profesoriaus tekstų. Tai ne moksliniai dalykai. Šiuose poskyriuose spausdinama kalbininko ištraukų iš autobiografijos, įvairių metų eilėraščių, ironiškai nuspalvintų prozinių vaizdelių apie kalbos negeroves ir spaudoje skelbtų interviu. Šių dalykų publikavimą reikia laikyti knygos sudarytojų laimėjimu. Jie nepaprastai pagyvina jos pagrindinio personažo paveikslą, daro jį apčiuopiamą, betarpišką. Autentiškieji A. Rosino žodžiai skaitytojui atskleidžia ir tokių asmeninių bruožų, apie kuriuos neužsiminė atsiminimuose jį charakterizavę autoriai. Vien ko vertas ketureilis, išspausdintas pačioje knygos pabaigoje, prieš “Asmenvardžių rodyklę”, tarsi reziumuojantis viso gyvenimo esmę, didžiausią rūpestį:

Neskubėk suanglėt – dar pabūk lietuvaitis

Nors dieną ar kitą, nors kokią savaitę.

Kol tavo gimdytojai šaukštą padės…

Kas amžiną atilsį jiems sukalbės?

Šiurpą kelianti perspektyva: numirusiems tėvams nebus kam lietuviškai sukalbėti amžiną atilsį… A. Rosinas jau 1992 m. buvo pajutęs pradedantį plisti abejingumą lietuvių kalbai. “Tiesos” laikraštyje išspausdintame pokalbyje “Valstybinė kalba ir nevalstybinis požiūris į ją” (knygoje p. 281-285) jis dejavo dėl kalbos bėdų. Savo nuoskaudą apibendrino tokiais žodžiais: “Per pastaruosius metus mūsų kalba, ypač šnekamoji, labai suprastėjo. Kalba nustumta į ketvirtą ar penktą vietą […]. Juk televizijoje pasodinti prie mikrofono – žmonės, kurie net neištaria gerai garsų arba juos “praryja”! O kokia kalbėtojų intonacija! […]. Juk televizijos radijo diktoriai jau buvo gerai išmokę kalbėti: ir tartis nepriekaištinga, ir sakiniai, ir intonacija. Dabar juos, galime sakyti, išvijo. O kai kas džiaugias, kad štai dabar atėjo tikroji laisvė ir tikroji kalba. Taigi liūdna, kad plinta tokia nuomonė”.

Gavęs Kazimiero Būgos premiją, 2010 m. balandyje jis davė interviu dienraščiui “Lietuvos žinios” (pakartotinai išspausdintas ir aptariamojoje knygoje). Šį kartą lietuvių kalbos būklės taip griežtai nesupeikė, kaip prieš aštuoniolika metų, bet pripažino: “Tačiau blogybių apstu”. Paskui kalba nukrypo į svetimvardžių, konkrečiai lenkiškų pavardžių, rašymą. A. Rosinas gana kategoriškai pasakė savo nuomonę. Kai ją sugretini su 1992 m. ir tame pačiame interviu pareikšta mintimi, kad “didėja anglų kalbos įtaka”, jo pažiūra į svetimvardžių rašymą atrodo paradoksali: “Man jei nors viena raidė [pavardėje. – A.P.] rašoma ne taip, vadinasi, čia jau kitas asmuo. Identifikuoti asmenį pagal pavardę būtina, nieko nepadarysi. Manau, vieną kartą ateisim į protą.” Šią problemą jis baigė tokia išvada: “Kalbos mirtis – svetimos konstrukcijos, o pavardžių rašyba kalbos nesuardys.”

Nuo pat diskusijos dėl svetimvardžių originaliosios ar sulietuvintos rašybos pradžios buvo aišku, kad A. Rosinas, būdamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas, pritaria originaliajai jų rašybai, tik jo pritarimas rodėsi ne toks drastiškas kaip kitų šio požiūrio atstovų. Jis niekur nepravardžiavo lietuvinimo šalininkų nei retrogradais, nei bolševikų primesto principo gynėjais. Žodžiu, jų nežemino. Štai net šioje knygoje karšta “originalų” atstovė Irena Smetonienė, buvusi tos pačios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė, nepraleido progos suniekinti lietuvinimo šalininkus, kad jų pastangos buvusios tik “tamošiūnininkų puolimas”. Didžiulė masė žmonių padaryta vieno istoriko pažiūrų adeptais. Tarp jų, vadinasi, atsidūrė ir profesorius Vincas Urbutis, ir iškiliausias pokario metų lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius, ir daug kitų tituluotų ir laipsniuotų Lietuvos moterų ir vyrų. Turime puikių pavyzdžių, kad apsigyvenę Lietuvoje kitataučiai be jokios prievartos sulietuvindavo savo vardus ir pavardes (prof. Juozas Eretas, vokiečių jėzuitas, Kauno jėzuitų gimnazijos kūrėjas ir direktorius Jonas Kipas). Tada jų nepiktino pavardžių ir vardų lietuvinimas. Vosylius Sezemanas net savo vokiškai spausdinamus straipsnius yra pasirašęs lietuviškos formos pavarde.

Čia neketinama polemizuoti su A. Rosinu ir jam įrodinėti, kodėl jis neteisus teigdamas, kad pavardžių originali rašyba negadinanti lietuvių kalbos. Ir dar kaip gadina! Tačiau su mirusiais nesiginčijama ir nekovojama.

Galima tik pasamprotauti, kodėl taip atsitinka, kad ne vienas aštraus proto ir giliai mąstantis žmogus neišvengia klaidų. A. Rosino atvejui gal tiktų spėjimas, kad jo apsisprendimą dėl svetimvardžių rašybos paveikė polinkis rezignuoti matant visuotinį originaliųjų tikrinių vardų lotynišku raidynu įsigalėjimą. Toji rezignacija tiesiogiai nedeklaruojama, bet visoje “originalų” argumentacijoje jaučiama. Jeigu vadovausimės tik kalbos interesais ir nepaisysime ekstralingvistinių įtakų, tai originalioji svetimvardžių vartosena lietuvių kalbai yra nonsensas. Ir gaila, kad to mūsų talentingasis kalbininkas nesuvokė. Dideli žmonės daro didelių klaidų! Tačiau ne klaidos daro jį didį.

Kalba yra tokios didžiulės ir klaidžios džiunglės, kad ne visada pasirenki reikiamą takelį. Užsižiūri į medžių viršūnes ir paklysti. Antai sunku įsivaizduoti, kad knygos redaktoriai nebūtų žinoję, jog žodis “atmintis” sutampa su rusų žodžiu pamiatj: pasakymą “nuo šviesios atminties Alberto Rosino” reikėtų pataisyti “nuo šviesaus atminimo Alberto Rosino”. Tačiau knygoje toks pasakymas yra likęs (p. 306). Ši klaida tolygi žodžio “randasi” nelietuviškai reikšmei sakinyje “dekanas randasi pas rektorių”. Ir ką tu padarysi, jei solidžioji LRT, pranešdama visuomenei, skelbė, kad miręs šiandien “šviesios atminties dainininkas”.

Filologijos fakulteto mokslininkams reikia palinkėti toliau leisti knygas, pristatančias visuomenei šviesaus atminimo pirmtakus ir bendradarbius. Kalbama, kad rengiamos šios serijos knygos apie klasikinės filologijos stropų darbininką Leoną Valkūną ir lietuvių literatūros istorijos tyrėją Albiną Jovaišą. O kiek dar jų laukia eilėje! Vien lietuvių kalbos žymūs tyrėjai ir fakulteto veiklūs darbuotojai – Jonas Balkevičius, Aleksas Girdenis, Vytautas Mažiulis, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis. Prie jų pridėkime Lietuvių literatūros profesorių Donatą Sauką, Rusų literatūros katedros profesorę Eleną Červinskienę, o pasidairę rastume vertų taip pagerbti žmonių ir kitose katedrose. Žmonija nuo senų senovės stengėsi kovoti su užmiršimu ir atmintyje kuo ilgiau išlaikyti atminimo vertus savo narius. Tegul Filologijos fakultetas dar aktyviau įsijungia į šią kovą!

Skaityti toliau