Mėnesio archyvas: kovo 2016

Martynas Mažvydas – lietuviškos tapatybės simbolis

interviu su Dainora Pociūte:

http://naujienos.vu.lt/pokalbiai/martynas-mazvydas-lietuviskos-tapatybes-simbolis/

Martynas Mažvydas – lietuviškos tapatybės simbolis | VU naujienos

­

VU bibliotekoje galėsite pamatyti Mažvydo „Katekizmo“ originalą ir kitas nepaprastas vertybes

Mazvydo KatekizmasBalandžio 1 dieną nuo 11 iki 19 val. VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje (Universiteto g. 3) švenčiant universiteto gimtadienį Vilniaus universiteto biblioteka kviečia pasižiūrėti Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – pirmosios lietuviškos knygos originalo ir šia proga eksponuojamų unikalių bibliotekoje saugomų rankraštinių dokumentų. P. Smuglevičiaus salėje bus galima išvysti ir Plantino-Moretų – žymiausioje XVI–XVIII a. Vakarų Europos leidykloje – išleistų knygų parodą.

Jau tapo tradicija, kad minint Vilniaus universiteto įkūrimo datą biblioteka plačiai atveria duris lankytojams ir parodo vienintelį Lietuvoje saugomą pirmosios lietuviškos knygos egzempliorių bei keletą kitų retų leidinių ir rankraštinių dokumentų. Pastarųjų šiandienai Vilniaus universiteto bibliotekoje priskaičiuojama per 300 tūkstančių. Šį kartą bus eksponuojami seniausi pergamentai: ankstyviausias bibliotekoje saugomas dokumentas – 1209 metų žemės dovanojimo aktas, puošniai iliuminuoti XIV–XV amžiaus giesmynų lapai.

Pasaulyje žinomi tik du Martyno Mažvydo „Catechismusa prasty szadei“ egzemplioriai. Vienas jų saugomas Vilniaus universiteto, o kitas – Torunės (Lenkija) universiteto bibliotekoje. Manoma, kad iš viso 1547 metais galėjo būti išspausdinta apie 200 šios knygos egzempliorių. Vilniaus universiteto bibliotekos egzempliorius gautas mainais iš Odesos (Ukraina) M. Gorkio mokslinės bibliotekos 1957 metais. Su M. Mažvydo „Katekizmu“ prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos ir kultūros istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuviška spauda, dariusi didžiulę įtaką lietuvių tautos kultūriniam gyvenimui.

Turtinga universiteto bibliotekoje saugoma Nyderlandų leidėjo Ch. Plantino ir jo palikuonių išleistų knygų, pasižyminčių aukšta poligrafijos kultūra ir menišku apipavidalinimu, kolekcija. Parodoje turėsite galimybę susipažinti su antikos rašytojais Gajumi Julijum Cezariu, Marku Tulijum Ciceronu, šventųjų, Bažnyčios tėvų bei mokytojų raštais ir Lietuvai ypač svarbiomis knygomis – M. K. Sarbievijaus „Lyrika“, K. Radvilos Našlaitėlio „Kelione į Jeruzalę“.

Pro memoria. Algimantas Baublys (1933-05-07 – 2016-03-23)

baublysŠv. Velykų laukimo savaitę Anapilin iškeliavo Biržų garbės pilietis, buvęs Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius, gilią mokinių pagarbą pelnęs pedagogas, buvęs mokyklų vadovas, aktyvus visuomenininkas, strategiškai mąstęs eruditas – Algimantas Baublys.

Gimęs ir užaugęs Dzūkijos žemėje (Varėnos raj., Salovartės kaime), 1956 m. Vilniaus universitete įgijęs  geografo specialybę, Algimantas Baublys likimo atvestas į Biržus įaugo šaknimis mūsų žemėje ir brandino pačius gražiausius vaisius. Jau po vienerių pedagoginės veiklos metų 1957 m. tapo J.Janonio vidurinės internatinės mokyklos direktoriumi, nuo 1964 m. iki 1969 m. vadovavo Biržų vakarinei mokyklai, nuo 1969 iki 1980 m. dirbo geografijos mokytoju Biržų II vid. mokykloje (dabar „Aušros“). Mokiniams neišdildomą įspūdį darė mokytojo erudicija, inteligencija, reiklumas, nepaprastai įdomios pamokos, pagarba kiekvienam mokiniui. Skaitykite toliau

Susirgęs „Radviliados“ virusu

Kėdainių krašto muziejaus direktorių Rimantą Žirgulį drąsiai galime va­dinti šio laikmečio reformatoriumi. 1988 metais muziejuje pradėjęs dirbti istorikas nepaliauja kelti klausimo, kokiu miestu Kėdainiai verti būti: di­džiuotis didikais Radvilomis, garsėti agurkų sostinės vardu ar vadintis chemikų miestu. 

zirgulis„Gal ir savanaudiška, tačiau aš tvirtai tikiu, kad, turėdami tokią garsią praeitį, mes jai privalome daugiau skirti dėmesio. Reikia ambicijų, kad ne tik enciklopedijose perskaitytume, kaip Radvilos garsino Kėdainius, bet ir širdyse jaustume pasididžiavimą savo kraštu. Dabar turime išstatytus blizgančius skardinius agurkus, o unikalus Radvilų palikimas stovi apgriuvęs“, – gana tiesiai savo nuomonę dėstė R. Žirgulis.

Rimantas diaugiasi suradęs bendramintį menininką Feliksą Paulauską, su kuriuo drauge žengė pirmąjį žingsnį į „Radviliados“ projektą. „Pernai per miesto gimtadienį surengėme puikiai pavykusį „Radviliados“ festivalį, kai miestelėnams pasiūlėme persikelti į Radvilų laikais klestėjusį mūsų miestą. Buvo visko: ir paskaitų bei diskusijų apie Radvilas, ir gardžių senovinių vaišių, ir pramogų. Manau, kad šįmet vėl kažką panašaus surengsime. Kas kitas, jei ne mes patys, darys tai, ko norime. Juk ant lėkšutės niekas nesugrąžins Kėdainiams garsios praeities. Tik patys galime užsispirti ir pasistengti įamžinti garsiąją praeitį“, – įsitikinęs R. Žirgulis.
Paklaustas, kodėl jis neatsispyrė „Radviliados“ virusui, istorikas net nedvejojęs atsakė, kad toje giminėje gausu iškilių asmenybių, kurios tarsi užbūrė savo gyvenimais. „Man labiausiai įsiminė ne vieno kolegos dviprasmiškai vertinamas Jonušas Radvila. Vienų jis vadinamas išdaviku, kitų – didvyriu. Manau, kad jis darė tokius sprendimus, kokie buvo geriausi Lietuvai. Nereikia pamiršti, kad Jonušui Radvilai valdant Kėdainius juose iškilo gimnazija, rotušė, evangelikų reformatų bažnyčia. Daugelis vienbalsiai pripažįsta, kad Jonušas Radvila atvedė Kėdainius į didžiausią klestėjimą. Jonušo Radvilos svarbą mūsų kraštui iki šiol mena Kėdainių miesto dalis Janušava. Tik labai keistai su ja pasielgėme: viską, kas liečia Radvilą esame sulietuvinę, bet Janušavą palikome lenkišku variantu, nors, mano manymu, ji turėtų vadintis Jonušava“, – sakė R. Žirgulis.

Istoriką žavi ir Jonušo Radvilos tėvas Kristupas Radvila, kuris garsėjo karingumu, ir Jonušo Radvilos pusbrolis bei žentas Prūsijos generalgubernatorius Boguslavas Radvila. „Tarp Radvilų buvo labai įvairių ir spalvingų asmenybių. Vieni žavi konservatyvizmu ir atsidavimu tradicijoms, kiti – europietiškumu“, – sakė R. Žirgulis.
Tarp gausios Radvilų giminės yra ir moterų, kurios vertos pagarbos bei išskirtinumo. „Pagarbos verta Ona Radvilaitė Kiškienė, kuri vadinama moterimi, nepaisant spaudimo ištekėjusia iš meilės. Liudvika Karolina Radvilaitė ne tik buvo pati išsilavinusi, bet ir raštą skiepijo kitiems. Jos dėka buvo spausdinamos knygos net draudžiamu laiku. Manau, kad kuo labiau giliniesi į Radvilų giminės istoriją, tuo meilė šiems didikams stiprėja. Tad kėdainiečiams linkiu dažniau prisiminti praeitį ir pajusti pasididžiavimą kraštu, kuriame gyveno visoje Lietuvoje garsėję Radvilos“, – sakė R. Žirgulis.

muge.eu 

Su Velykų viltimi

 XVII tarptautinė Vilniaus knygų mugė, vasario 25-28 d. kvietusi gausybe prasmingų renginių ir pristatymų, kaip paprastai, turėjo ką pasiūlyti ir Bažnyčios istorija, jos raida, institucijų sąveika, religijotyros klausimais besidomintiems skaitytojams. Mugės lankytojai galėjo susitikti su Reformacijos ir Mažosios Lietuvos temomis rašančiais autoriais.

Skaitykite toliau

Eduardo Jonušo (1932 –2014) tapybos paroda Vilniuje

Mieli bičiuliai,

Maloniai kviečiame Jus į iškilaus Neringos krašto kultūros paveldo gaivintojo ir menininko Eduardo Jonušo (1932 –2014) tapybos parodos atidarymą ir knygos  „Vaizdai ir mintys“ („Eglės“ leidykla) pristatymą, kuris įvyks š. m. kovo 30 d. (trečiadienį) 17.30 val. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje, Šv. Jono g. 11, Vilniuje.

parodaEduardas Jonušas surinko ir atkūrė kuršių krikštus, parengė Nidos etnografinių kapinių restauravimo projektą, nutapė paveikslų ciklą „Įžymūs Mažosios Lietuvos žmonės“. Iš Klaipėdos persikėlęs į Nidą, greta tapybos ėmėsi medžio skulptūros ir metalo darbų. Išskirtiniai E. Jonušo kūriniai: paminklas prof. Liudvikui M. Rėzai (kopose netoli Pervalkos), metalo pano „Pašto karieta“, puošiantis Nidos paštą, medžio bareljefų pano „Darbas“  Neringos savivaldybėje…  1972- 1982 m. E. Jonušas sukūrė seriją tapybos darbų „Penktasis planetos ciklas“, kurių dalis iki balandžio 11 d. bus eksponuojama  Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje.

Parodos ir knygos pristatymo renginyje dalyvaus: menininko žmona Vitalija Teresa Jonušienė, knygos rengėja Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, knygos dailininkas Rokas Gelažius, Neringos meras Darius Jasaitis, ministro pirmininko patarėjas Antanas Vinkus, akademikas Giedrius Uždavinys, rašytoja Birutė Jonuškaitė,  dailininkai: Rimantas Dichavičius, Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė, Romualdas Čarna, ir kiti Eduardo Jonušo artimieji bei bičiuliai. Ištraukas iš Eduardo Jonušo atsiminimų skaitys Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser. Muzikuos smuikininkė Ieva Daugirdaitė ir violončelininkė Elena Daunytė.

Kviečiame apsilankyti!

Eduardas Jonusas Anotacija
Jonusas UNESCO2

Pagarbiai

Milda Valančiauskienė
Kultūros programų vadovė
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas
Šv. Jono g. 11, 01123, Vilnius
Tel. (5) 210 73 40,
Faks. (5) 210 73 43
El. p. milda@unesco.lt
www.unesco.lt
www.facebook.com/UNESCO.LT

Švėkšnos evangelikų liuteronų parapijos istorija

Švėkšna – miestelis dabartiniame Šilutės rj., 21 km į š. r. nuo Šilutės, seniūnijos (anksčiau valsčiaus) centras, nuo jo 12 km į p. yra Gardamas, 13 km į p. v. Saugos. 1766 m. buvo 420 gyventojų, 1833 m. – 797, 1857 m. – 1018, 1897 m. – 1819, 1923 09 17 – 1676 (mst. 207 ūkiai, 1340 gyv.; dvare 3 ir 198; km. 20 ir 138), 2001 m. – 2053, 2011 m. – 1649 gyv.

Pirmą kartą Švėkšnos vardas paminėtas 1503 03 08 Linkuvos bažnyčios fundacijos ir donacijos akte. Miestelio vardas kilęs nuo Švėkšnalės upelio, kuri anksčiau vadinta tiesiog Švėkšna ir minima anksčiau nei miestelis (nuo 1384 m.).

 Duomenys apie Švėkšną paimti iš Algimanto Miškinio knygos (Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai, T. 3. Kn. 2, 2007, p. 224-249).

 1509 05 25 Žemaičių seniūnas Mikalojus Jonavičius Kęsgaila suteikė Švėkšnos R. katalikų bažnyčiai fundaciją, išsirūpino leidimą steigti parapiją ir skyrė klebonui 10 valstiečių kiemų bei 3 karčemas iš 12 tuo metu gyvenvietėje buvusių karčemų, leisdamas jose gaminti ir pardavinėti alų ir midų. Bažnyčiai suteiktas Šv. Apaštalo Jokūbo titulas. Tais metais Švėkšna pirmą kartą įvardijama miesteliu.

 XVI a. viduryje į Šv. Jokūbo atlaidus Švėkšnoje susirinkdavo ne tik apylinkės gyventojai katalikai, bet ir lietuvininkai maldininkai iš Prūsijos. Tuo skundėsi ir evangelikų kunigas Martynas Mažvydas iš Ragainės.

 1880 m. dvaro sodybos rytų dalyje arčiau aikštės pagal tradicinės italų vilos pavyzdį pastatyta istorizmo laikotarpio architektūros mūrinė vila „Genovaitė“.

 Dabartinė ketvirtoji neogotikinė, raudonplytė, dvibokštė Šv. Apaštalo Jokūbo R. katalikų bažnyčia pašventinta 1905 08 06. Ji yra lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, trijų navų, su penkiasiene apside ir 10 altorių. Šventorių juosia akmenų ir ažūrinio plytų mūro tvora.

Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Klaipėdos krašto puolusi Vokietijos kariuomenė Švėkšną užėmė 1915 m. gegužę.

 Pereinant frontui, miestelio pastatai nenukentėjo. 1915 09 23–11 15 jis buvo apskrities („kreizo“) centras. Okupacijos metais gyventojai patyrė smurtą, plėšikavimus, rekvizicijas, asmens laisvės suvaržymą, prievartinį darbą.

 Pagal 1919 07 26 paskelbtą Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą Švėkšnos valsčius priskirtas naujai suformuotai Tauragės apskričiai.

 Beje, tada Jaunių kaimas, nesiribojantis su Švėkšnos valsčiumi, dab. Gardamo sen., priskirtas Švėkšnos, o ne Naumiesčio vlsč., nes Jaunių palivarkas (1923 09 17 buvo 10 ūkiai, 70 gyventojų) priklausė Švėkšnos dvarui. Tą palivarką išdalijo Lietuvos kariuomenės savanoriams.

Švėkšnos evangelikų liuteronų parapija

 Bendruomenė pradėjo rastis XVII a. pab., o ypač XVIII a. pr., kai Švėkšnoje apsigyveno iš Prūsijos atsikėlę lietuvių ir vokiečių amatininkai. Jau 1695 m. minimi du vokiečiai, 1713 m. paminėti 2 vokiečiai (Šulcas ir Mileris), 1725 m. – vokietis kalvis. 1730 m. oficialiai įsteigta ev. liuteronų bendruomenė.

 1811 m. Švėkšnos dvaro sodyboje gyveno 23 šeimos (3 – laisvų žmonių), miestelyje – 123 (52 – laisvų žmonių); 71 baudžiauninkų šeima ir 20 laisvų žmonių (vokiečių) šeimos vertėsi žemės ūkiu. Buvo 32 laisvų amatininkų šeimos, iš jų 15 vokiečių (5 batsiuviai, 2 audėjai, 2 kubiliai, rimorius, kalvis, kepurininkas, mūrininkas, tekintojas, neaiškios profesijos amatininkas) ir 17 vietos žmonių (8 batsiuviai, 4 kalviai, rimorius, audėjas, kubilius, kailiadirbys, tekintojas). Liuteronai rinkdavosi melstis ir giedoti privačiame bute.

 Miestelis plėtėsi ir į pietus, Žemaičių Naumiesčio keliu; 1819 m. toje vietoje iškilo grafo J. Pliaterio lėšomis pirmoji medinė evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri 1826 m. Švėkšnos aprašyme įvardinta klaidingai – kalvinų. 1852–1867 m. prie jos veikė mokykla.

 Iki 1856 m. sudegus medinei evangelikų liuteronų bažnyčiai, tais metais bendruomenė kreipėsi į valdžią prašydama leisti statyti naują mūrinę maldyklą toje pačioje vietoje, pateikė brėžinius ir sąmatą (neaptikti).

 1857 m. Švėkšnoje nurodyta buvus 1018 gyventojų (iš jų 150 liuteronų), miestelio valdybą, pašto stotį, bažnyčią, liuteronų „kirchę“, žydų „iškalą“.

 1867 m. grafo Adomo Pliaterio skirtame sklype, t. y. kitur negu buvo sudegusioji evangelikų liuteronų bažnyčia – Žemaičių Naumiesčio kelio vakarų pusėje, – iškilo akmens mūro šios konfesijos bebokštis pastatas; o ankstesnės bažnyčios vietoje, į šiaurę nuo Piaunės upelio, pastatyta šv. Florijono statula, ta vieta apie 1880 m. aptverta.

 XIX a. antroje pusėje Švėkšnoje gyveno nemažai vokiečių amatininkų ir valstiečių.

1909 m. mirus Adomui Pliateriui, Švėkšnos dvaras atiteko jo sūnui Jurgiui.

 1910 m. Švėkšnoje surašyti 142 namai (2 mūriniai); 89 namų savininkai buvo žydai, 18 – lietuviai, 7 – vokiečiai, kitų – rusai ir lenkai; 94 savininkai įvardinti miestelėnais, 4 – valstiečiais, kiti nenurodyti.

 Beje, Švėkšnos ev. liuteronų filijoje Joninės (birželio 24 d.) būdavo ypatinga šventė. Tą dieną Kretingos kunigas įžegnodavo (konfirmuodavo) pirmkarčius, o visi suaugusieji atlikdavo išpažintį su Šventąja Vakariene. Konfirmantai ir visi kiti, prie Dievo stalo einantieji, sausai pasninkaudavo iki bažnytines apeigas atlikdami, o po pamaldų vieni su kitais atvežtais pyragais ir kitais užkandžiais vaišindavosi.

 1913 m. Švėkšnos filijoje mirė 15 vyrų ir berniukų. 1914 06 24 kun. Karlas F. W. Josephi iš Kretingos įžegnojo pirmkarčius, kurių buvo 18, iš jų vokiečių 8 vaikeliai bey 5 mergelės, ir lietuvininkų 5 vaikeliai. Prie ßw. weczeres priėjo tą dieną 155 žmoniu. (Svečias, 1914, juli 5 (18), Nr. 26, p. 310).

 1923 m. Švėkšnos valsčiuje gyveno 8861 žmogus, iš jų – 66 vokiečiai (0,74%).

 1931 m. pristatytas evangelikų liuteronų bažnyčios bokštas; pastatas tapo miestelio pietų dalies dominante.

 Pamaldos buvo laikomos vokiečių ir lietuvių kalbomis. Iki II pasaulinio karo parapiją (filiją) aptarnaudavo Kretingos kunigai.

 1941 m. pradžioje iš Švėkšnos ir apylinkių repatrijavo nemažai vokiečių, taip pat keliolika lietuvių evangelikų šeimų. Juo labiau, kad ir lietuviai katalikai klaidingai dėl tikybos evangelikus vadino prūsais ar vokiečiais, nors vokiškai šie net nemokėję. Paprastai lietuvininkai buvo evangelikų liuteronų tikybos, prieš kelis amžius atsikėlę iš Mažosios Lietuvos (Prūsijos) į Žemaitiją. Ne tik patys daug dirbo, bet ir kitus prie darbo spausdavo.  Beje, evangelikai buvo labai sąžiningi, teisingi, patiklūs. Todėl žemaičiai dažnai juos apgaudavo, parduodavo alksnį vietoje uosio. Paskui ir jie jau išmoko sukčiauti. Mišrios santuokos buvo retos.

 Kaip ir kitose vietose, pokario partizanų aktyvumą neigiamai veikė dar 1945 m. prasidėję trėmimai. Jų metu sovietų buvo represuota dalis vokiečių bei lietuvių evangelikų liuteronų.

Kai kurie man žinomi Švėkšnos kantoriai: XIX a. II p. ir XX a. I p. – aptarnavo kantorius Grėgeris (Graeger, Szaeger) iš Naumiesčio, Evaldas Korys (Korri), Otto Leopoldas Krėmeris (Kraemer; po to 1876–1886 m. Naumiestyje), Frydrichas Kaningas (Friedrich Kanning),A. Kavolis (kun. dr. Martyno Kavolio (*1897 11 14 Gargžduose †1979 08 10 Čikagoje) tėvas).

1960 m. Švėkšnos ev. liuteronų parapijai priklausė 160 šeimų.

 Nuo 1957 11 12 parapiją aptarnavo Lauksargių kun. diak. Petras Knispelis (*1900 03 16 †1990 07 19; prieš tai kulto tarnautoju buvo P. Gončarauskas iš Alseikų). Jam pagalbininku 1981 04 26 skiriamas Reinholdas Moras (*1958 07 04 Karklininkuose), Klaipėdos kun. diak. Kurto Moro sūnus, kuriam 1981 05 11 išduotas pažymėjimas aptarnauti Švėkšnos parapiją, 1981 06 14 Klaipėdoje suteiktas dvasinis palaiminimas, o 1982 06 13 Klaipėdoje jis įšventintas kunigu diakonu. Po tėvo mirties bei tarnystės Lietuvos ev. reformatų bažnyčioje Biržuose (1983 10 31–1993 06 19), grįžęs į Klaipėdą, R. Moras perėmė jo pareigas, taip pat kaip ir jis aptarnavo ir Švėkšnos parapiją.

 Vėliau parapiją aptarnavo Kintų kun. Mindaugas Žilinskis (*1977 04 14 Plikiuose), o nuo 2013 m. čia nuolat tarnauja kun. Valdas Miliauskas (*1984 12 16 Galnėje, Vainuto sen.). Faktiškai pamaldas (žodžio liturgiją) su pertraukomis jis laikė nuo 2007 m., nors oficialiai Švėkšnos parapiją administravo kun. M. Žilinskis.

 2016 02 15 LELB Konsistorijos posėdyje (Tauragėje) priimtu nutarimu Švėkšnos parapiją aptarnauti paskirtas kun. Valdas Miliauskas.

 2005 m. Švėkšnos bažnyčios, nuniokojus uraganui „Ervinui“ (nuplėšta dalis skardinio stogo kairiosios pusės), siautėjusio Lietuvos pajūryje 2005 01 08–09 naktį ir dieną, skubiai naujai apskardintas visas stogas. Lietus permerkė ir taip perdrėkusią vakarinę altoriaus sieną. Parapijos kapinės yra Nikėlų kaime (apie 3 km į p. nuo Švėkšnos).

                                                                                        Algirdas Mikas Žemaitaitis

Visas straipsnis „Gocentų giminės genealogija (5) ir Švėkšnos evangelikų liuteronų parapijos istorija“ išspausdintas laikraštyje „Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 m. Nr.3

Švėkšnos evangelikų liuteronų bažnyčia 2013 m. birželio 5 d. Nuotraukos Kęstučio Puloko 

Knygos „Jašiūnų dvaras – kultūros židinys“ sutiktuvės

http://www.mab.lt/lt/naujienos/1618

Kovo 17 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje įvyko knygos „Jašiūnų dvaras – kultūros židinys“ sutiktuvės. Dalyvavo sudarytoja žurnalistė Aurelija Arlauskienė, kraštotyrininkas Kazimieras Karpičius ir kt. Vakaro metu rodyta 1997 m. apie šiuos dvaro rūmus sukurta televizijos laida iš ciklo „Vizijos ir tikrovė“, demonstruojamos fotografijos.

Knyga „Jašiūnų dvaras – kultūros židinys“ – kruopštus autorių kolektyvo (sudarytoja Aurelija Arlauskienė, autoriai: istorikė dr. Reda Griškaitė, bibliotekininkė Irena Katilienė, menotyrininkė Brigita Rėbždaitė, parkotyrininkas dr. Laimis Januškevičius, žurnalistė Aurelija Arlauskienė, kraštotyrininkas Kazimieras Karpičius) kelerių metų darbas.

LLK Arlauskienë Karpièius Knyga Sutiktuvës Jaðiûnai Dvaras LMA Vrublevskiø bibliotekoje - knygos apie Jaðiûnø dvarà sutiktuvës. Dainiaus Labuèio (ELTA) nuotr. Vilnius, 2016 m. kovo 17 d. (ELTA). Lietuvos mokslø akademijos (LMA) Vrublevskiø bibliotekoje ketvirtadiená pristatyta knyga "Jaðiûnø dvaras - kultûros þidinys". Knygos sutiktuvëse dalyvavo knygos sudarytoja þurnalistë Aurelija Arlauskienë (d), kraðtotyrininkas Kazimieras Karpièius. edið Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Skaitykite toliau

Puolant J. Marcinkevičių, puolama pati lietuvybė kaip modernios Lietuvos tapatumo pagrindas

Vilniaus Forumas: puolant J.Marcinkevičių, puolama pati lietuvybė kaip modernios Lietuvos tapatumo pagrindas – www.selonija.lt

Lėtai, tačiau nuosekliai Lietuvoje stiprėja suvokimas, kad valstybei yra iškilusios ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai prasidėjus atvirai Rusijos agresijai tarptautinėje arenoje stiprėja mūsų valstybei ypač pavojinga geopolitinė ir karinė sumaištis, itin svarbu telkti tautą ir visomis išgalėmis ugdyti bei stiprinti piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę bei žadinti jų patriotizmo jausmą.
Su nerimu stebime vykstant priešingą procesą – tautos ir valstybės idėją stengiamasi ištrinti iš Lietuvos piliečių istorinės atminties ir sąmonės. Vyksta propagandinė kampanija, kuria siekiama diskredituoti ir galutinai pakirsti XIX a. lietuviškojo Atgimimo tėvų iškeltą ir praktiškai įgyvendintą modernios lietuvių tautos bei valstybės idėją. Kiek ši idėja yra pavojinga ir žalinga dabartinės Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo architektams, rodo plataus atgarsio visuomenėje sulaukusi Patriotų premijos skyrimo istorija.
Diskusijos šiuo klausimu atskleidė, kad daugelis net ir patriotiškai nusiteikusių piliečių lengvai priima teiginius, skleidžiamus viešųjų ryšių akcijose ir tariamu antitarybiškumu dangstomuose antilietuviškuose ir antivalstybiniuose mokslo darbuose. Dėdamiesi kovotojais prieš „tarybų Lietuvą“ bei „tarybinę lietuvybę“ ir mėgindami monopolizuoti vienintelių okupacinio režimo kritikų bei teisėjų vaidmenį, tautinių „mitų“ dekonstravimo tikslus išsikėlę autoriai iš tiesų veikia kaip A. Sniečkaus ir M. Burokevičiaus bendraminčiai ir jų reikalo tęsėjai mūsų dienų sąlygomis. Komunistinių Lietuvos naikintojų ir dabartinių Lietuvos tautinės valstybės idėjos griovėjų tikslas yra iš esmės tas pats. Įrodinėjant, kaip kad daro į Patriotų premiją pretendavusi N. Putinaitė, jog J. Basanavičius ir V. Kudirka buvę atitinkamai „psichinis ligonis“ ir „nevykėlis“, toliau skleidžiamas ir mėginamas įtvirtinti sovietmečiu bruktas požiūris, jog šių iškilių žmonių pastangomis atgimusi lietuvių tauta iš pat pradžių buvusi „nevisavertė“, o 1918 m. sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė – nevykęs ir pirmiausiai patiems lietuviams žalingas politinis pasirinkimas.
Šiandien daugelis žlugusiam okupaciniam režimui simpatijų pagrįstai nejaučiančių Lietuvos piliečių šios idėjinės giminystės nesuvokia, todėl ir neįžvelgia, jog arši „tarybų Lietuvos“ kritika yra tik ideologinė širma, kuria dangstomas jau nebe „sovietizuojantis“, bet „europeizuojantis“ kovos su dar gyvomis kultūrinės ir politinės lietuvybės apraiškomis vajus. Lietuvybės dekonstrukcija ir Tautai nusipelniusių žmonių kritika pateikiama nuosekliai, formaliai moksliškai, tačiau niekada neskubant formuluoti tiesmukas išvadas, – jas paliekama rasti apdairiai paslėptas tarp eilučių. Skaitytojams peršama nuostata, kad tarpukariu klestėjusi, sovietmečiu privačiai puoselėtai ir iš tiesų išsaugota lietuvybė yra toks pats ydingas ir pasenęs tapatybės pagrindas kaip ir sovietiškumas.
Ginant šią pamatinę nuostatą pasitelkiamas net pats absurdiškiausias ir istoriškai neteisingas okupacines represijas vykdžiusio Antano Sniečkaus ir režimą šlovinančių eilėraščių parašiusio Justino Marcinkevičiaus požiūrio į Lietuvą lyginimas. N. Putinaitėviešai teigia, kad sąvokas „Lietuva“ ir „tauta“ abu šie asmenys vartojo ta pačia prasme, išpolitintai „liaudžiai“ pavadinti. Toks lyginimas su A. Sniečkumi rodo visišką jos ir kitų J. Marcinkevičiaus „kritikų“ nesuvokimą apie lyginamų asmenų santykį su tarybinės Lietuvos projektu arba ideologinį siekį tokiu būdu visus sovietmečiu gyvenusius ir į atvirą rezistenciją neįsitraukusius asmenis sumalti į vieną sovietinę masę ir nurašyti kaip smerktinas istorijos atgyvenas, o ne kritikuoti jų konkrečias veiklas.
Viešame komentare autorė pagrįstai supriešino tautą idealizuojantį ir jos klaidoms kritišką patriotizmą. Tačiau kartu ji pareiškė, kad kiekviena tautos ir valstybės gyvenimo ydų kritika yra savotiška realistinio patriotizmo išraiška. Tai pavojingai ir, tikėtina, sąmoningai tikrovę sujaukiantis požiūris, mat su juo sutikus, bet kokia viešųjų reikalų kritika tampa patriotizmo apraiška, o paties patriotizmo samprata išplečiama iki begalybės ir tuo pačiu netenka jokios praktinės bei dorovinės vertės.
Natūralu, jog subtìlios ir neretai tik turint specialių žinių atpažįstamos J. Marcinkevičiaus, o per jo asmenį ir visõs kultūrinės bei politinės lietuvybės menkinimo technikos nėra lengvai atpažįstamos. Tai suprasdami, Vilniaus forumo atstovai filosofas Laisvūnas Šopauskas straipsnyje „Tikrieji N. Putinaitės metodai ir taikiniai“ ir kultūrologas Vytautas Rubavičius straipsnyje „Apie patriotiškumą, „Patriotų premiją“ ir Putinaitės „drąsą“paskelbė išsamias ir dalykiškas N. Putinaitės pastangų „nuvainikuoti“ iš pradžių Vasario 16-osios Lietuvos patriarchą J. Basanavičių, o dabar ir vieną Kovo 11-osios Lietuvos kūrėjų J. Marcinkevičių analizes bei vertinimus. Pažintis su šiais tekstais yra būtina tolesnės visavertės diskusijos dėl to, kaip turėtume vertinti sovietinę inteligentiją, sąlyga.
Vilniaus forumas siekia ugdyti tautinę ir valstybinę Lietuvos piliečių sąmonę ir mano, jog labai svarbu, kad tokias Lietuvos idėjinio ir politinio gyvenimo realijas bei viešąją erdvę purtančias diskusijas suprastų kuo daugiau šalies piliečių. Todėl, siekdamas atkreipti visuomenės dėmesį į šiuo metu vykstančius Lietuvos ideologinio bei politinio naikinimo metodus ir mastus, Forumas gegužės 7 dieną Vilniuje organizuoja atvirą konferenciją „J. Marcinkevičiaus „nuvainikavimas“: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“. Paaiškėjus renginio vietai ir laikui, jame dalyvauti kviesime visus piliečius, neabejingus tautos pastangoms ginti valstybės idėją ir ieškančius atsakymų, koks turėtų būti istoriškai teisingas ir valstybę stiprinantis šiandieninės nepriklausomos Lietuvos santykis su lietuvybės išsaugojimo pastangomis sovietmečiu.
Pasirašo
Vilniaus forumo dalyviai ir rėmėjai
Jonas Kauneckas, Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Bronislovas Genzelis, Romas Pakalnis, Bronislovas Kuzmickas,  Antanas Sutkus, Albertas Sinevičius, Vytautas Knašys, Leonas Ašmantas, Vaidotas Antanaitis, Algimantas Nasvytis, Rimvydas Jasinavičius, Jonas Biržiškis, Romas Gudaitis, Arvydas Šliogeris, Bronius Leonavičius, Vytautas Bubnys, Elena Kurklietytė, Antanas Buračas, Arvydas Janulaitis, Vytautas Martinkus,  Vladas Terleckas, Vanda Juknaitė, Ignas Vėgėlė, Alvydas Pauliukevičius, Faustas Latėnas, Kazys Saja, Aloyzas Stasiulevičius, Birutė Kulnytė, Ona Aleknavičienė, Domas Kaunas, Vytautas Rubavičius, Rimantas Balsys, Rimantas Dichavičius,  Živilė Makauskienė, Napoleonas Kitkauskas, Jūratė Sofija Laučiūtė, Dalia Urbanavičienė, Vytautas Kazimieras Aranauskas, Jonas Vaitkus, Elvyra Žebertavičiūtė, Nijolė Balčiūnienė, Gediminas Janeliūnas, Leonas Milčius, Algimantas Valantiejus, Angonita Rupšytė, Bonifacas Stundžia, Alvydas Butkus, Rasa Čepaitienė, Vytautas Daujotis, Kęstutis Dubnikas, Mindaugas Karalius,  Algimantas Jankauskas, Leonas Milčius,  Artūras Judžentis, Lina Kančytė, Arūnas Gumuliauskas, Paulius Kruopis, Marius Markuckas, Linas V. Medelis, Jolanta Miškinytė, Marius Parčiauskas, Miglė Remeikaitė, Rimvydas Stankevičius, Ona Voverienė, Paulius Stonis, Gediminas Storpirštis, Liutauras Stoškus, Darius Vilimas, Laisvūnas Šopauskas, Daiva Tamošaitytė, Gediminas Navaitis, Alfonsas Vaišvila, Irma Leščinskaitė,  Algirdas Baubinas, Eugenijus Skrupskelis, Antanas Andrijauskas, Virginija Jurgilevičienė, Albinas Plėšnys, Tomas Rutkauskas, Arūnas Bingelis, Monika Parčiauskienė, Linas Stankevičius, Edvardas Šalkauskas, Vytautas Radžvilas, Norbertas Stankevičius, Jonas Kievišas, Ramutė Irbinskienė, Arūnas Burlingis, Andrius Martinkus, Erika Drungytė, Libertas Klimka, Gražina Vitartaitė, Janina Ungurytė, Vytautas Sinica, Saulius Arlauskas, Irena Kubilienė, Vaclovas Bagdonavičius,  Vidmantė Jasukaitytė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, Emilis Palevičius, Irena Andrukaitienė, Vladas Kančiauskas, Vytautas Paškauskas, Eglė Makariūnienė, Kęstutis Makariūnas, Alma Lapinskienė, Kęstutis Pakštas, Loreta Lučinskienė, Stasys Kaušinis, Rūta Vaičiulionienė, Eugenijus Vaičiulionis, Arūnas Acus, Birutė Biekšienė, Aušra Narbutaitė, Vidmantas Dikavičius, Marija Elena Kilikevičiūtė, Vytautas Budnikas, Janina Kilikevičiūtė, Bronė Ona Dereškevičienė, Violeta Dubnikienė, Albertas Žostautas, Marijonas Sinica, Monika Morkūnaitė, Darius Ryliškis, Leonas Merkevičius, Gabrielius Sužiedėlis, Adelė Grušienė, Vaclovas Grušas, Santa Kančytė, Arimantas Raškinis, Ramunė Vosylienė, Jūratė Slavinienė, Regina Gaušienė, Nijolė Tumėnienė, Mindaugas Stoškus, Julė Kavalnienė, Rima Jankauskienė, Laimutė Pacevičienė, Rita Sarapinienė, Ramutė Šimukauskaitė, Saulius Vengris, Kazys Balickas, Vilma Sinickienė, Gintautas Bareikis, Rūta Jagminaitė, Vydas Astas, Algimantas Stanislovas Kliauga, Vytautas Sarapinas, Jonė Maniuškienė, Irena Mėdžiuvienė, Virginija Uksienė, Gitenis Umbrasas, Kazys Misius, Aldona Marija Gedvilienė, Dinas Kačinskas, Linas Braukyla, Juozas Mureika, Joana Kalvaitytė, Jonas Punys, Gintaras Valinčius, Irena Perkauskienė, Eugenijus Stumbrys, Vacys Vaivada, Milda Ona Daukšienė, Birutė Butkevičienė, Gintautas Terleckas, Vytas Rutkauskas, Milda Vyšteinaitė, Audronė Gečienė, Otilija Gricienė, Tomas Danilevičius, Mykolas Kimtys, Danutė Lengvinienė, Stanislava Šarkauskaitė, Rūta Šalnienė, Nomeda Alijauskienė,  Janina Survilaitė, Judita Kuralavičiūtė.

Sigitas Kregždė: ,,Lietuvio lygiavertiškumo įsisąmoninimui Reformacija davė stiprų pagrindą“

Su profesoriumi Sigitu Kregžde turėjome susitikti trumpam – reikėjo kelių minčių straipsniui dėl ateinančių metų paskelbimo Reformacijos metais. Paprašiau Profesoriaus kaip ilgamečio Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pasakyti keletą minčių apie šią idėją. Mūsų pokalbis virto ilgu kavos gėrimu su giliomis Profesoriaus įžvalgomis apie Reformaciją, lietuvių literatūrą, kultūrą ir tiesiog gyvenimą.

Sigitas-KregzdeLietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija pasirašė kreipimąsi LR Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkei Irenai Degutienei, Kultūros ministrui Šarūnui Biručiui ir Švietimo ministrei Audronei Pitrėnienei. Rašte kviečiama 2017  metus Lietuvoje paskelbti Reformacijos metais.  Kodėl tai svarbu Lietuvai? Juk evangelikų Lietuvoje statistiškai nėra daug – 2011 metų surašymo duomenimis, evangelikų liuteronų yra 18376 , ev.reformatų –  6731. Skaitykite toliau