Mėnesio archyvas: 2016 m. gegužės mėn.

Evangeliška Lietuvos Giesmių šventė – 2016

LELBMS%20logo_fdbc390fea388e280a16c4511a01e282645Šių metų Giesmių šventė vyks birželio 4 d., šeštadienį, 13.45 val. Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Smulkesnės informacijos reikėtų teirautis lebms@takas.lt  arba kreiptis į Katyčių parapijos kunigą Valdą Miliauską mob. tel. 8 674 74220, el. p. vmiliauskas@gmail.comĮ šventę drauge su parapijos choru norintys nuvykti vilniečiai kviečiami kreiptis į mūsų parapijos raštinę.

Valstybinės Jono Basanavičiaus laureato akiratyje – Mažosios Lietuvos kaimai

Valstybinės Jono Basanavičiaus laureato akiratyje – Mažosios Lietuvos kaimai | Voruta

Daiva ČERVOKIENĖ, www.voruta.lt

Valstybinės Jono Basanavičiaus ir kitų premijų laureatas, Pagėgių krašto garbės pilietis, Lietuvos kultūros paveldo tyrinėtojas, senųjų kaimų, liaudies architektūros žinovas, architektas ir enciklopedininkas („Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ rengėjas) dr. Martynas Purvinas Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios parapijos salėje pristatė knygą „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (I knyga, Trakai: Voruta, 2015).

Kaip pastebima leidinio anotacijoje, juo pradedamas knygų, skirtų senųjų gyvenviečių prie Nemuno žemupio istorijai, ciklas. Knygoje pristatoma Mažosios Lietuvos gyvenviečių, esančių abipus Nemuno – ne vien dabartinėje Lietuvos teritorijoje, bet ir Karaliaučiaus krašte – istorinė raida, atskleidžiami karų ir nepalankių rėžimų nulemti praradimai. Istorinė kelionė pradedama ilgaamžio pasienio (tarp vokiečių (kryžiuočių) ordino valstybė, Prūsijos hercogystės ir karalystės, Vokietijos imperijos ir LDK, Abiejų Tautų respublikos, Rusijos imperijos) gyvenviete Smalininkais ir baigiama Ragaine. Keliaujama po Jurbarko r. esančius Kasikėnus (Kazikėnus), Viešvilę, Pagulbinius ir Antgulbinius (Baltriškus), Pagėgių savivaldybėje įsikūrusius Baltupėnus, Vėžininkus, Šereiklaukį (Šereitlaukį), ir Karaliaučiaus kraštą: Šilėnus, Lubėnus, Trapėnus, Būdupėnus, Treibgirius, Mėžius, Ąžuolynus, Nemuniją, Raudžius, Bambę, Eisulius, Tusainius, Karlsbergą, Ragainės Sendvarį ir Naudvarį(pavadinimai pateikti lietuvių ir vokiečių kalbomis, o Kaliningrado srities vietovių – ir rusų kalba).

Tai gana populiariai pasakojama knyga, iliustruota žemėlapiais, dabartinėmis ir istorinėmis nuotraukomis. Nesenai dr. M. Purvinas išleido monografijas „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“ (2008),“Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ (2011, su kitais autoriais „Lietuvos dvarų ir sodybų atlasas. II. Pagėgių savivaldybė“ (2014), mokslinesmonografijas “Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida” (2011), ”Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida” (2013),,“ Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ ( I knyga 2010, II knyga 2014 su žmona architekte MarijaPurviniene).

 

Gal pradėkime pokalbį nuo naujausios jūsų knygos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“. Sumanėte neapsiriboti dabartinės Lietuvos teritorijoje esančiais Mažosios Lietuvos kaimais?

Šimtus metų Nemunas ne skyrė, o jungė abu upės krantus. Daug kur šis patogus vandens kelias padėdavo ir vietos žmonėms. Daug kaimiečių valdė žemės sklypus abiejuose krantuose, valtelėmis ar žiemą rogėmis dažnaikilnodavosi per upę. Baltiškosioms žemėms nelaimingi istorijos posūkiai atskyrė Nemuno krantus, buvę Mažosios Lietuvos plotai dabar sunkiai pasiekiami, vis mažiau žinomi ir skęsta užmarštyje. Savo knygoje bandau priminti lietuviškųjų žemių abipus Nemuno praeities bruožus.  Kiek svarbi ši upė rodo vien tai, kad jaXX a. pradžioje transportuota2,5 milijonų tonų krovinių

Šiuodidžiuoju vandens keliu iš Didžiosios Lietuvos (nuo pat LDK ir dar senesnių laikų į Vakarus buvo plukdomos įvairiausios prekes, kurios, pasiekusios Baltijos pakrantes, keliaudavo į tolimesnius kraštus. Daug amžių (kol nebuvo geležinkelių ir patikimesnių sausumos kelių, būtent vandens keliai buvo patogiausi ir ekonomiškiausi) ta laivyba ilgai siejo lietuviškas žemes – Karaliaučiuje ir Tilžėje skambėdavo ne tik vietinių lietuvininkų šnekta, bet ir atvykėlių nuo Neries ir Nemuno aukštupių kalbos. Didysis eksporto kelias padėjo  LDK suklestėti XVI-XVII amžiuje ir plėtotis didiesiems miestams, Vilniui ir Kaunui, padėjo ir Mažajai Lietuvai, jos pakrančių gyventojams, įmonėms. Lentpjūvėse buvo pjaunami iš Nemuno baseino atgabenti rąstai, iš šių lentų ir sienojų statyti namai įvairiose Mažosios Lietuvos vietovėse.

 

Kaip apsibrėžėte ribą –kokiu spinduliu nuo Nemuno gyvenvietes aprėpti, kokias atrinkti?

Stengiausi aprašyti tuos kaimus, bažnytkaimius, dvarus, miestelius ir  miestus, kurių gyvenimas buvo glaudžiau susijęs su didžiąja upe, jos intakais ir atšakomis. Per šimtmečius Nemuno žemupys gerokai pasikeitė. Gamta ir žmonės kai kur sukūrė naujus upės vagos ruožus. Kai kurios buvusios paupio  gyvenvietės atsidūrė toli nuo Nemuno ar jo atšakų pakrančių, prie kai kurių  upė priartėjo. Siekiau apibūdinti ne tik dabar, bet ir praeityje su Nemunu susijusias vietoves.

 

Ar šių gyvenviečių pobūdis, žmonių gyvenimo būdas istoriškai daug skyrėsi? O šiandien?

Ir praeityje paupių gyvenvietės buvo gana skirtingos, ne visur gyventa vienodai. Antai, Smalininkai pirmiausiai buvo itin svarbi pasienio gyvenvietė, Viešvilė – senosios pramonės centras, Kasikėnai – reikšmingas dvaras ir t.t.

Deja, sovietinės okupacijos dešimtmečiai nutrynė buvusią įvairovę, išstumdami senuosius gyventojus, sunaikindami didžiąją dalį senųjų trobesių ir sodybų, likviduodami patį tradicinį gyvenimo būdą.

 

Kokie sunkumai kilo rengiant knygą?

Darbuotasi ne vieną dešimtį metų pėsčiomis apeinant ar dviračiu apvažiuojant panemunių plotus įvairiais metų laikaisper kaitrą ir audras. Vokietijoje teko patiems atsišviesti tūkstančius puslapių reikalingų šaltinių, už tai sumokant didžiules sumas. Ten pirktos brangios knygos, užsakinėtos archyvinių dokumentų kopijos. Į užsienį keliauta ir ten mėnesiais gyventa už savas lėšas. Buvome nestandartiniai lietuviai – į užsienį vykdavome ne užsidirbti, o ten išleisti Lietuvoje uždirbtas kuklias lėšas, įsigyjant lituanistikai ir Lietuvos istorijai reikšmingą istorinę medžiagą.

 

Kas Jūsų knygose svarbiau – vadinamieji lauko tyrimai ar archyviniai duomenys?

Jaunystėje intuityviai daugiau darbavausi natūroje – sakydavau, kad archyvai gali palaukti, o senesni mediniai trobesiai kasdien griūna, išmiršta senieji žmonės. Nuo 1994 m. su žmona epizodiškai dirbame Vokietijos archyvuose  ir bibliotekose, rinkdami žinias apie Mažosios Lietuvos istoriją ir atskiras vietoves.

 

Nustebino, kad knygoje pateikimas informacija, kiek sodybų buvo kaimuose, žmonių gyveno, bet ir kiek arklių, karvių, kitų gyvulių, bičių avilių jie laikė, soduose augino vaismedžių? Labai dažnai minimos ir lietuviškos pavardės?

Archyvuose išliko ir tokios informacijos. XV a. pradėjus apgyvendinti ilgamečių kovų nusiaubtus panemunius, ten pirmiausiai kūrėsi senųjų baltų genčių palikuonys ir atvykėliai iš lietuviškų bei žemaitiškų žemių, užsiimdavę žemės ūkio verslais. Mažoji Lietuva klostėsi kaip agrarinis kraštas, kur šimtmečius užsiimta žemdirbyste, gyvulių auginimu ir pan. Svarbiausias kiekvieno ūkininko turtas būdavo jo valdytos žemės plotas, laikytų gyvulių ir kitko kiekiai. Kaimietis, laikęs gal dešimt ar daugiau melžiamų karvių ar kitko, visais laikais buvo visai kitoks nei vienintelės ožkelės savininkas. Ūkininkų pavardės dauguma lietuviškos. Anuometiniai sąrašai liudija, kad pasienio žemes tadadirbo lietuvininkai žemdirbiai (senųjų skalvių ir atsikėlėlių iš Didžiosios Lietuvos palikuonys), o kitataučiai užsiimdavo kita veikla:

 

Esate atkaklus kaimų tyrinėtojas. Kaip susidomėjote šia tyrimų sritimi?

Esu baigęs architektūros studijas, 1972 m Vilniaus inžineriniame statybos institute parengiau mokslinę disertaciją apie kraštovaizdį. Sovietmečiu etnografijos beveik nebuvo, ji neturėjo trukdyti komunizmo statyboms, apie etnokultūrinius ir panašius dalykus beveik neturėjau supratimo, kai ką įdomaus pasiskaitydavau apie rusų tautą – ten buvo leidžiama daug daugiau kalbėti apie praeitį. Apie 1971 m. K.Čerbulėnas ir K. Šešelgis pradėjo organizuoti studentų vasaros ekspedicijas, remiamas tuometinės LTSR Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos, į paminklinius Lietuvos kaimus. 1972 m. mane pasiuntė vadovauti keliems studentams ir užfiksuoti Aukštaitijos kaimų želdinius. Palaipsniui įsitraukiau į tą veiklą ir įklimpau ilgam, 1980 m. perėmiau vadovauti toms ekspedicijoms, kurių paskutinę organizavau 1986 m.

 

Pastaruoju metu labiausiai domitės Mažosios Lietuvos gyvenvietėmis. Išskirtinį susidomėjimą šia teritorija lėmė, kad esate kilęs iš šio krašto?

Kai kažkadabandydavau planuoti ekspedicijas į Mažąją Lietuvą, išgirsdavau „veto“. Deja, sovietinės okupacijos laikais uolus senųjų kaimų tyrimas (kartu išaiškinant nepageidaujamą tiesą apie praeities žmonių gyvenimą) tapo tam režimui pavojinga ir nepageidautina veikla. Po ilgalaikų trukdymų galop buvau paskelbtas “nesovietiniu dėstytoju” ir 1987 m. ,Atgimimo priešaušryje, likau be darbo – turėjau palikti docento pareigas Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultete.  Beveik atsitiktinai tą vasarą atsidūriau Rusnėje. Ten pamačiau dar tebestovint daugybę labai įdomių (kitokių nei Rytų Lietuvoje) senų pastatų, puoliau juos fotografuoti ir aprašinėti. Taip „atradau“ Mažosios Lietuvos kultūrą ir paveldą, naujai į juos pažvelgiau, nors ten teko lankytis nuo vaikystės. Maždaug 1987-1988m. pradėta daugiau kalbėt ir rašyti apie praeitį, prabilta ir apie Mažąją Lietuvą, sovietmečiu uždraustą kraštą. Teko „atradinėti“ ne tik to krašto paveldą, bet ir jo liūdną istoriją, galiu sakyti „protėvių balsas ragina“. Mano tėvas Erikas buvo kilęs iš gausios lietuvininkų bei kuršininkų giminės, senelis Martynas valdė žemės sklypą su keliais namais Klaipėdos centre, užsiėmė ir lietuvybės reikalais, buvo lietuviško laikraščio „Pagalba“ redaktorius.

Tad kokie artimiausi Jūsų planai?

Jau beveik parašiau antrąją šio ciklo knygą – toliau keliaujant Nemuno pakrantėmis nuo Rambyno kalno iki Kaukėnų miestelio. Tenka prisiminti ir pilietinę  pareigą – paprieštarauti Lietuvos istorijos klastotojams ir vis gausėjantiems visokiems šarlatanams, eilinius žmones skandinantiems prasimanymų liūnuose ar antilietuviškoje propagandoje. Rengdamas šį knygų ciklą noriu priminti, kad abipus Nemuno šimtmečius driekėsi lietuviškos žemės, kad ten ilgai skambėjo lietuvių kalba, ten būta ir lietuviškosios raštijos lopšio. Mažoji Lietuva nebuvo visai maža – per kelis jos gyvavimo šimtmečius tose žemėse gyveno bent keli milijonai lietuviškai kalbėjusių žmonių ir jų palikuonių. To didžiulio mūsų gentainių būrio mes neturėtume pamiršti ir šiandien.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės darbuose.

Vilniaus evangelikų liuteronų parapijoje pristatyta doc. dr. Martyno Purvino knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“

http://www.voruta.lt/vilniaus-evangeliku-liuteronu-parapijoje-pristatyta-doc-dr-martyno-purvino-knyga-mazosios-lietuvos-panemuniais-ir-pamariais/

Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos salėje sekmadienį (gegužės 22 d.) iškart po pamaldų susirinkę parapijiečiai turėjo progą susitikti su Valstybinės Jono Basanavičiaus ir kitų premijų laureatu, Pagėgių krašto garbės piliečiu, Lietuvos kultūros paveldo tyrėju, senųjų kaimų, liaudies architektūros žinovu, kraštovaizdžio ir urbanistikos vertintoju, pedagogu, publicistu ir enciklopedininku („Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ rengėju) doc. dr. Martynu Purvinu. Šįkart buvo pristatyta doc. dr. Martyno Purvino knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (I knyga, Trakai: Voruta, 2015). Skaityti toliau

Mažosios Lietuvos Fondo suvažiavimas JAV

 Gegužės 21 dieną, šeštadienį, Ziono lietuvių ev. liuteronų parapijos salėje įvyko Mažosios Lietuvos Fondo suvažiavimas. Dalyvavo tik saujelė Fondo narių, kurie su jiems kitų narių atsiųstais įgaliojimais turėjo 766 balsus. Suvažiavimas išklausė 2012 metų rugsėjo mėnesį vykusio suvažiavimo protokolą ir jį priėmė, taip pat patvirtino iždininko, revizijos komisijos pranešimus. Pirmininko ataskaitą pateikė prof. Jurgis Anysas. Jis pasidžiaugė, kad didieji prieš kelis dešimtmečius sumanyti darbai jau yra atlikti. Tai Mažosios Lietuvos enciklopedija bei iš jos natūraliai išplaukęs papildomas projektas – Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas, kuris buvo rašomas lietuvių kalba, o po to išverstas į anglų kalbą. Pasidžiaugėme, kad Žinynas jau išleistas angliškai ir lietuviškai bei verčiamas į vokiečių kalbą. Suvažiavimo dalyviai diskutavo apie būtinybę išleisti tiek Enciklopediją, tiek ir Žinyną skaitmeniniu formatu.

Skaityti toliau

Senųjų Rytprūsių palikimas pristatomas Vrublevskių bibliotekoje

Maloniai kviečiame Jus Į LMA Vrublevskių biblioteką gegužės 26 d. 17 val. Bus pristatoma dr. Eglės Senapėdienės fotografijų paroda „Atgarsiai. Senųjų Rytprūsių palikimas“. Dalyvaus autorė dr. Eglė Senapėdienė, Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė Romanas Senapėdis (2011–2015), akademikas prof. Domas Kaunas, žygeivis Tomas Sutkaitis. Renginį ves LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Vakaro metu bus kalbama apie lituanistinių tradicijų ištakas, nykstantį paveldą Karaliaučius krašte bei jo fiksavimą, bus dalijamasi įspūdžiais iš ekspedicijos dviračiais po šį kraštą.

Iki malonaus susitikimo,

Eglė Udraitė
Kultūrinės veiklos vadybininkė
Komunikacijos skyrius
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Žygimantų g. 1 LT-01102 Vilnius
(85) 212 68 90

Senųjų Rytprūsių palikimas: šiandienos vaizdai ir istorinės peripetijos

http://www.mab.lt/lt/naujienos/1659

Senųjų Rytprūsių palikimas: šiandienos vaizdai ir istorinės peripetijos | Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

rytprusiai2016 m. gegužės 26 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1) įvyks teminis vakaras, skirtas Prūsų Lietuvos palikimui prisiminti. Renginio metu bus pristatyta dr. Eglės Senapėdienės fotografijų paroda „Atgarsiai. Senųjų Rytprūsių palikimas“. Dalyvaus autorė dr. Eglė Senapėdienė, Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė Romanas Senapėdis (2011–2015), akademikas prof. Domas Kaunas, žygeivis Tomas Sutkaitis. Renginį ves LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Vakaro metu bus kalbama apie lituanistinių tradicijų ištakas, nykstantį paveldą Karaliaučius krašte bei jo fiksavimą, bus dalijamasi įspūdžiais iš ekspedicijos dviračiais po šį kraštą.

Senųjų prūsų ir Vakarų Lietuvos žemės patyrė daugybę karų ir ne vieną kolonizaciją. Po paskutiniosios čia neliko nei vieno istorinėmis šaknimis su senaisiais Rytprūsiais susijusio gyventojo. Sovietiniais metais prarasta daug karus išgyvenusių vertingų istorijos paminklų. Vieniems iš jų teko pokario ideologijos fronto aukų vaidmuo, kiti nepastebimai po plytą išrinkti paskutiniaisiais dešimtmečiais. „Prūsų Lietuvos tematika įdomi ir artima kiekvienam savo tautos istorija besidominčiam lietuviui, – sako E. Senapėdienė. – Buvimas šioje žemėje suteikia ypatingą emocinį užtaisą, norą prisidėti prie unikalaus paveldo išsaugojimo.“ Tarp baltistikai neįkainojamų, sparčiai nykstančių objektų – Pabėtų (rus. Романово) bažnyčios liekanos. Šioje XIV a. bažnyčioje kunigavo Abelis Vilis (Abel Will, 1540–1575), į prūsų kalbą išvertęs ir spaudai parengęs Martyno Liuterio „Katekizmą“. Šis leidinys tapo vienu pagrindinių šaltinių prūsų kalbos tyrinėtojams. Svarbią parodos dalį sudaro su lietuvių grožinės literatūros klasiko Kristijono Donelaičio palikimu susijusių objektų fotografijos. Greta Tolminkiemio vaizdų ekponuojamos lietuviams menkai žinomų, sovietmečiu suniokotų Valtarkiemio (rus. Ольховатка) ir Gerviškėnų (rus. Приозерное) bažnyčių nuotraukos. Jose dirbę evangelikų liuteronų kunigai Johanas Gotfrydas Jordanas (1753–1822) ir Johanas Holfeldas (1767–1829) prisidėjo prie K. Donelaičio literatūrinio palikimo išsaugojimo.

LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyriaus informacija, tel. 8 687 88685

Stanislovo Rapolionio premija – žurnalistei Aurelijai Arlauskienei

http://www.voruta.lt/stanislovo-rapolionio-premija-zurnalistei-aurelijai-arlauskienei/

Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje gegužės 13 d. įteikta Stanislovo Rapolionio premija žurnalistei Aurelijai Arlauskienei. Dar 2011 m. lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nusprendė Stanislovo Rapolionio premijos ceremoniją rengti Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje. Premijos tikslas – skatinti mokytojus, kultūros ir meno darbuotojus, žurnalistus, leidėjus, istorikus rūpintis pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaida, kultūros ir istorijos paveldo studijomis. Nuostatai buvo spausdinti „Vorutos“ laikraštyje 2016 m. kovo 26 d. Nr. 3 (821).

Gimnazijos aktų salėje susirinko ne tik mokiniai, bet ir svečiai – Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos (pirmininkas Donatas Balčiauskas), Reformatų senjorų draugijos (pirmininkė Dalija Gudliauskienė), Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus (pirmininkė Aldona Armalė) atstovai.  Gimnazijos moksleivių ansamblis, taip pat kanklininkai, vadovaujami Jadvygos Sinkevič,dovanojo susirinkusiesiems lietuvių liaudies dainas. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis perskaitė valdybos sprendimą paskirti Stanislovo Rapolionio premiją Aurelijai Arlauskienei– žurnalistei, Merkio aukštupio krašto bendruomenės (Šalčininkų r.) vadovei.

A. Arlauskienė padėkojo susirinkusiems už tokį aukštą jos darbų įvertinimą, paminėjo savo įvairiapusę visuomeninę veiklą ir, žinoma, pastarųjų metų knygas –„Paulavos respublika“ (2014)  ir „Jašiūnų dvaras“ (2016). Laureatę sveikino D. Balčiauskas, A. Armalė, D. Gudliauskienė, Ervinas Peteraitis – Vilniaus vokiečių bendrijos pirmininkas, žurnalistas Raimondas Polis, „Vorutos“ laikraščio leidėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius. Dainavo dr.  Austėja Nakienė.

Gimnazijos direktorė Danuta Zuzo svečius pakvietė pasivaišinti  kava ir arbata bei apžiūrėti gimnazijos muziejų.

Po premijos įteikimo vaišių visi  nuvyko į  Gornostajiškių dvarą, šalia kurio yra Stanislovo Rapolionio gimtinė.