Mėnesio archyvas: liepos 2016

Vilkyškių evangelikų liuteronų parapijos istorija atgimsta

Vilkyškiuose ir Šereitlaukyje (Pagėgių sav.) liepos 29-30 d. įamžintas Heinriko Teodoro fon Šiono (Heinrich Theodor von Schön, 1773 01 20–1856 06 23) atminimas. Prūsijos valstybės veikėjas, vyresnysis prezidentas (1824–1842) gimė Šereitlaukio dvare, kurio administratoriais buvo jo senelis Gotfrydas Teodoras fon Šionas (1704–1770) ir tėvas Johanas Teodoras fon Šionas (1744–1796). Šiemet sukako 160 metų nuo H.T. Šiono mirties. Skaitykite toliau

Plaškių bažnyčios griauti neketinama

Ankstesniame „Lietuvos evangelikų kelio“ numeryje rašėme apie pasklidusius gandus, neva rengiamasi griauti istorinę, tačiau nerestauruotą Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčią, spausdinome internete išplatintą peticiją, raginančią pastatą išgelbėti. Žinia, sovietmečiu nuniokotas bažnyčios pastatas prieš du dešimtmečius buvo grąžintas LELB, tačiau parapija neatkurta, stingant tikinčiųjų, lėšų pastato restauravimui rasti sudėtinga. Galbūt dėl to ir pasigirdo keistų kalbų, neva bažnyčią galvojama nugriauti, o plytas panaudoti kitų bažnyčių statybai kitur…

Skaitykite toliau

Saulius Sodonis. Pagarbos ženklų kol kas nebus

http://www.silaineskrastas.lt/kultura/silaines-sodas/pagarbos-zenklu-kol-kas-nebus/

Noras šiais metais pagerbti Vydūno bendražyges Martą Raišukytę ir Klarą Fiülhazę Bitėnų kapinaitėse, bet jau kol kas, liks neįgyvendintas. Leidimas pastatyti po simbolinį paminklą – kenotafą – negautas.

Šiek tiek apie kapinaites

Šie metai jubiliejiniai – sukanka 25-eri nuo Vydūno grįžimo gimtinėn. Taip simboliškai buvo pavadintas Vydūno perlaidojimas, kuris vyko 1991 metų spalio 19 dieną. Tuomet, ilgai sprendus, kur galėtų būti jam rasta Amžiną poilsio vieta sugrąžinus iš Detmoldo Vokietijoje, buvo pasirinktos Bitėnų kapinaitės, esančio greta jo pamėgto Rambyno kalno.

Tuomet, kad tai yra senosios kaimo kapinės, žinojo tik vietos gyventojai bei Mažosios Lietuvos patriarchu vadinamo Martyno Jankaus kūrybinio palikimo puoselėtojai. Nes čia dar tarpukariu buvo palaidoti jo artimieji. Tad iki to kapo pro tuomet tankiai sužėlusius krūmus vedė tik siauras, pašalinei akiai beveik nematomas, takelis.

Pasirinkus Vydūnui Bitėnų kapinaites Amžino poilsio vieta, ją, prieš perlaidojant Mažosios Lietuvos filosofą, reikėjo iš naujo prikelti – iškirsti krūmus, menkaverčius medžius, atstatyti  nuvirtusius ar medžių nunerstus antkapius, ar tiesiog atkasti juos iš po beveik nematomai apžėlusių žolių.

Pasiruošti Vydūno sugrįžimui ir sutvarkyti kapines, buvo nutarta surengti talką. Pakvieti čion, į Bitėnus, važiavo žmonės iš visos Lietuvos. Tuomet talkininkų buvo tiek daug, kad porai dienų numatytas darbas buvo atliktas per dieną. Taip per savaitgalį daug kam netikėtai atsivėrė nuostabus šių kapinių vaizdas.

Palaidojus Vydūną, po poros metų 1993 metų gegužę, čia „grįžo“ M.Jankus. O vėliau ir daugelis kitų Mažosios Lietuvos kultūros bei visuomenės veikėjų. Nors dažnas jų ir nebuvo taip glaudžiai siejami su Bitėnais ar Rambynu, kaip M.Jankus ar Vydūnas, tačiau jų palikuonis traukė ypatinga šių vietų aplinka ir be galo jaukios kapinaitės, nuo kurių atsiveria Nemunas.

Už visą tą Bitėnų kapinių jaukumą, iš dalies ir vaizdą, turėtumėm būti dėkingi Vydūno draugijai. Tai šie žmonės, iš visos Lietuvos suvažiavę į vasaros stovyklas, pagal Martyno ir Marijos Purvinų parengtą kapinių tvarkymo projektą, padedami Pagėgių savivaldybės vadovų, miškininkų, kultūros darbuotojų, muziejininkų, per dvidešimt metų ir pavertė šias kapines tuo, kuo džiaugiamės čia būdami. Pagėgių savivaldybei turi būti derama pagarba už kasdienį rūpestį kapinių priežiūra ir jų tvarkymu. O taip pat už čia palaidotų žmonių atminimo įamžinimu bei kitais būtinais dalykais.

Tiesa, šiose kapinės yra ir keletas labai netinkamų bei kai kurias istorines tiesas iškraipančių akibrokštų, kurie bjauroja jas. Būta ir garbės kai kuriems asmenims nedarančių dalykų. Tačiau su vydūniečiais tai absoliučiai neturi nieko bendro. Priešingai, jie yra be galo nusiminę. Tačiau apie tai bus galima prisiminti kada kita proga.

Pagarbos ženklai bendražygėm

Prisimindami prieš 25 metus vykusį Vydūno sugrįžimą, Vydūno draugijos nariai sugalvojo pagerbti dvi Vydūno bendražyges – jo darbų įkvėpėją Martą Raišukytę ir žmoną Klarą Fiülhazę. Abi jos buvo be galo svarbios mąstytojo gyvenime, padėjusiam daugelyje darbų bei sumanymų.

Abi jas Vydūnas palaidojo tarpukariu Tilžės miesto kapinėse. Tačiau skirtingai nuo Vydūno kapo, kuris Vokietijoje, Detmolde, buvo lankomas ir prižiūrimas, pasikeitus istorinėms aplinkybėms, dabar svetimame mieste jo bendražygių Amžino poilsio vieta nežinoma ir deramai nepagerbta.

Todėl ir buvo suplanuota, kad šios vydūniečių vasaros stovyklos metu, rugpjūčio pradžioje, Bitėnų kapinėse pastatyti M.Raišukytei ir K.Fiulhazei kenotafus. Tai yra simbolinius antkapinius paminklus, kurie paprastai statomi pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Sekant Mažosios Lietuvos tradicijom, buvo ketinta joms statyti medinius krikštus. Tačiau viskas ir baigėsi norais bei planais, nors jau ir principinis pritarimas iš kapinių savininko – Pagėgių savivaldybės buvo gautas. Beliko tik galutinai suderinti vietą, sutvarkyti būtinus formalumus. Tačiau tuomet ir prasidėjo… Arba priešingai – pasibaigė.

Biurokratija

Valstybės vardu šias kapines staiga ėmėsi ginti (?) ar globoti Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus specialistai.

Vydūniečiai gegužės 12 dieną raštu kreipėsi į Pagėgių savivaldybę, su prašymu pritarti kenotafų statymui. Savivaldybės specialistė kreipėsi į KPD Tauragės skyrių. Iš ten pradžioje – gegužės 18 dieną buvo gautas, pavadinkim, neformalus atsakymas. Jį skaitant peršasi nuomonė, kad kažin ar tai parašiusi specialistė (vardas ir pavardė žinoma) suvokia Mažosios Lietuvos etninę specifiką ir skirtybę nuo kitų etnografinių regionų.

Atsakymas

O jau gegužės 23 dieną į Pagėgių savivaldybę pasiekė oficialus raštas, kuriuo pareiškiama, kad yra pradėtos Bitėnų kaimo riboto laidojimo kapinių įrašymo į Kultūros vertybių registro registrą procedūros. Todėl prašoma stabdyti bet kokių leidimų išdavimą… Suprantama, Pagėgių savivaldybės vadovai, vadovaudamiesi šiuo raštu (dokumentu?), nesutiko vydūniečiams leisti statyti krikštus. Štai ir viskas.

Heritage-1

Galima dar būtų pridurti, kad Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas ir Garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, tai sužinoję, bandė patekti pas Kultūros paveldo departamento vadovę Dianą Varnaitę. Tačiau iki šiol tai padaryti nepavyko.

Tad rugpjūčio pradžioje Bitėnuose stovyklaujantys kultūrininkai pagarbos ženklą Vydūnui bei jam artimoms moterims M.Raišukytei bei K.Fiülhaze atiduos tylos minute. O taip pat jo kurtomis dainomis. Šie žmonės labai garbingi, todėl biurokratai turėtų būti ramūs – neigiamų minčių jų adresu nesiųs. Tačiau tiesos ieškoti, greičiausiai, tikrai bandys. Tačiau tai jau kita kalba.

Posėdžiavo Reformacijos metų minėjimo komisija

http://www.voruta.lt/posedziavo-reformacijos-metu-minejimo-komisija/

Liepos 8 dieną į pirmą posėdį susirinkusi Reformacijos metų minėjimo komisija aptarė Reformacijos 500–ųjų metinių minėjimo planą. Pasak komisijos pirmininko, kultūros viceministro dr. Romo Jarockio, Reformacijos minėjimo programai iš įvairių institucijų gautų daugiau kaip pusšimčio pasiūlymų spektras labai platus, tačiau lėšų poreikis kelis kartus viršija Kultūros ministerijos galimybes, todėl būtina gerai apsvarstyti siūlomus projektus, paieškoti ir kitų finansavimo šaltinių.

Skaitykite toliau

G.Kuprevičiaus palydėta Šilutėje čiurleno muzikinė verdenė

http://www.silaineskrastas.lt/kultura/g-kupreviciaus-palydeta-siluteje-ciurleno-muzikine-verdene/

Valstybės įkūrimo, karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Šilutės kultūros ir pramogų centras klasikinės muzikos mėgėjus pakvietė į Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčią. Čia buvo surengtas vienas iš jau keletą metų rengiamo festivalio „Muzikinė Verdenė 2016“ koncertų.

Šį kartą į Šilutę atvyko labai mielas būrelis muzikos pasaulio žmonių: nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kompozitorius profesorius Giedrius Kuprevičius, profesorė soprano balso dainininkė Sabina Martinaitytė, jaunas baritonas Jurgis Jarašius ir jiems akomponuojanti Audronė Eitmanavičiūtė. Šie muzikai susirinkusiems pristatė programą, pavadintą „Pagarbinkim Lietuvą“.

Koncertą sveikinimu pradėjo Kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova. Susirinkusius taip pat Valstybės dienos sveikino šios bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis.

Kaip jau įprasta, šio festivalio koncertai būna dviejų dalių: pirmojoje pasirodo Šilutės Meno mokyklos auklėtiniai, o tik po to – festivalio svečiai. Tai ir šį kartą – koncertą pradėjo Pijus Pirogovas. Vaikinas visiškai nepasimetė, kai pradžioje nesuskambo jo elektrinis klavišinis instrumentas. O vėliau puikiai sugrojo savo kūrinį. Taip pat nuostabiai grojo Meda Siliūtė.

Po to į sceną buvo pakviesti S.Martinaitytė, J.Jarašius ir jiems akomponuojanti A.Eitmanavičiūtė. Senai po šios didingos Šilutės bažnyčios skliautais taip sodriai ir iškilmingai skambėjo šių muzikantų balsai. Jie drauge bei pavieniui dainavo įvairias arijas ir iš operų, ir miuziklų. Šio koncerto konferansje vaidmens ėmėsi žinomas kompozitorius, klasikinės muzikos propaguotojas, vedęs ne vieną didelio populiarumo sulaukusias televizijos bei radijo laidas G.Kuprevičius. Jis šmaikščiai komentavo ir būsimus dainininkų pasirodymus, ir gyvenimo realijas, su kuriomis mums tenka susidurti. Jis taip pat akomponavo pianinu bei improvizavo pagal savo muziką.

Daugiau kaip valandos koncertas ir susitikimas su G.Kuprevičium bei solistais S.Martinaityte ir pirmuosius savarankiškus žingsnius pradedančiu J.Jarašiumi o taip pat klavišiniais grojusia A.Eitmanavičiūte buvo puiki dovana šilutiškiams Valstybės įkūrimo proga.

Karo vaikų likimai Mažojoje Lietuvoje

Karo vaikų likimai Mažojoje Lietuvoje Karo vaikų likimai Mažojoje Lietuvoje

Mokslininkai yra surinkę duomenų, jog 1941 metais gimusių Klaipėdos krašte buvo 1 121. Tarp jų pedagogė, rašytoja, kraštotyrininkė Edita Kurpreikšytė-Barauskienė, šiomis dienomis draugų, kaimynų, bičiulių ir svečių iš Vokietijos pasveikinta sulaukusi garbingo jubiliejaus. Ne šiaip sau tokio, o su dideliu kūrybiniu kraičiu knygų lentynose. Edita – aštuonių grožinės literatūros knygų autorė, pelniusi Ievos Simonaitytės, Jono Marcinkevičiaus, Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos tūkstantmečio jubiliejinio minėjimo premijas. Praėjusių metų pabaigoje už naujausią romaną „Tolminkiemio sodininkas“ tapo Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekos skelbto literatūrinio konkurso laureate.

editaViename iš tokių iškilmingų renginių paklausta, kas ją taip skatina domėtis Lietuvos istorija ir šio krašto kultūros praeitimi, Edita filosofiškai paaiškino, jog sovietmečiu visi mes lyg šaltinio vandens buvome ištroškę žinių apie baltų tautų istorinę raidą, patylomis domėjomės savomis ištakomis. „Mes kaip tie Eglės žalčių karalienės medžiais paversti vaikai, – mėgsta sakyti Edita, – giliai įleidę savo šaknis į tėviškės žemę ir niekur išeiti negalim… Nebėra prūsų, išnyksta kuršiai, nuskendo lyviai. Žemaičiai su lietuviais išliko.“

Ar ilgam? Edita atsako, jog tai priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo ir nuo politikų valios, taip pat ir nuo to, ar bus atkreiptas dėmesys į edukacinę literatūrą, kad visi nuo jaunumės suprastų, kaip svarbu išlaikyti tvirtą tautos stuburą ir pirmiausia savąją kalbą. Visa tai, kas ryškiausiai akcentuojama jos romanuose, publikacijose, viešuose pasisakymuose bei visoje visuomeninėje veikloje apskritai.

Turi dar visokių sumanymų rašytoja, bet pastaruoju metu jos rašiniuose prabyla nauja tema, kurią ar nebus paskatinęs tarptautinio Tomo Mano festivalio Nidoje pastarųjų metų ciklas „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Tiksliau pasakius, tai kūrėjo atsakomybės ir sąžinės, meno, kurį provokuoja karas, temos. Festivalis kasmet sutraukia politikos, literatūros, akademinės muzikos, meno, kino gerbėjus ir kūrėjus. Nuolatinė jo lankytoja ir Edita. Liepos trečiąją savaitę šiemet bus pažymėtas 20-asis Nidos festivalis. Jo tema – „Žmogaus orumas“. Plačiau numatyta diskutuoti apie karo traumas, patirtas šiapus ir anapus Mėmelio…

Tema Editai labai artima. Praėjusio karo išgyvenimai paliko neištrinamus pėdsakus visos mūsų šalies ir kiekvieno jos nario likimuose. Bet šį kartą kalbamės ne apie karo išardytą jos tėvų šeimą. Edita supažindino su dar vienu karo audras savo paauglystėje patyrusiu žmogumi. Tai Antanas Nausėda. Kilęs nuo Tauragės, yra dirbęs Priekulėje ir dabar palaikantis ryšius su evangelikų liuteronų bendrija. Gyvena Klaipėdoje. O kam dar įstrigusi atmintyje ši pavardė, pasakysiu, jog tai visiems žinomo finansų analitiko Gitano Nausėdos tėvas.

Kompiuteriniame tekste jau sugulė pasakojimo apmatai apie šio žmogaus, tada dar penkiolikmečio jaunuolio, patirtas baimes, nuoskaudas ir smurtą Antrojo pasaulinio karo metais, kai iš gimtųjų namų Bulviečių kaime buvo išvežtas darbams į vokiečių karininko našlės ūkį, vėliau kartu su kitais pabėgėliais priverstinai traukėsi į Vokietiją. Buvo patekęs į Štuthofo mirties stovyklą, kasė apkasus besitraukiančiai nacių kariuomenei, bandė pabėgti, sugautas ir muštas. Tik per plauką išvengė mirties ir per didžiausius vargus galiausiai grįžo į Lietuvą.

Šalia rašinių apie Martyno Diržio, kunigo Baltrio, Vydūno ir kitų lietuvininkų patirtas kančias, pažeminimus ir širdgėlą dėl paliktos tėvynės kada nors pateks į knygą ir jausmingas pasakojimas apie šio tauragiškio gyvenimą.

Aldona VAREIKIENĖ