Mėnesio archyvas: rugsėjo 2017

Nemokamos ekskursijos „Vilniaus Radvilų keliais“: monetos Radvilų rūmams išleidimo proga

Norint dalyvauti, reikėtų užsiregistruoti, daugiau info pateikta nuorodoje

Nemokamos ekskursijos „Vilniaus Radvilų keliais“: monetos Radvilų rūmams išleidimo proga:

www.lb.lt/lt/renginiai/nemokamos-ekskursijos-vilniaus-radvilu-keliais-monetos-radvilu-rumams-isleidimo-proga

Rugsėjo 26 dieną Lietuvos bankas išleidžia 20 eurų kolekcinę sidabro monetą, skirtą Radvilų rūmams, kadaise tituluotiems Vilniaus Versaliu. Ta proga rugsėjo 30 dieną, šeštadienį, vilniečius ir miesto svečius Lietuvos bankas pakvies į nemokamas ekskursijas „Vilniaus Radvilų keliais“.

Alfredas Šlikas. Rašytojas, mokytojas, visuomenės veikėjas

selonija.lt

Knygos

Vaikystėje į mano rankas pateko nedidelė žalsvu viršeliu knygutė vaiko fantaziją ir susidomėjimą skatinančiu pavadinimu „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe“. Knygelę perskaičiau vienu prisėdimu, nesusimąstydamas apie jos autorių A. Šliką. Turėjo prabėgti dešimtmečiai, kol sužinojau, kad biržietis rašytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas Alfredas Šlikas parašė ne tik šią biografinę apybraižą apie knygnešį Jurgį Bielinį.

A.Svajonės slapyvardžiu 1929 metais Biržuose kaip „Biržų žinių“ leidinys buvo išleistas A. Šliko dviejų veiksmų dramos vaizdelis „Karalius Alkolis“. Jono Šlikaičio slapyvardžiu 1937 metais pasirodė scenos vaizdelis ir monologai „Bobos truputį susipešė“. 1935 metais buvo išspausdinta dviejų veiksmų komedija „Tikrasis aitvaras“, o 1936 metais dienos šviesą išvydo trijų veiksmų drama „Slidžiu keliu“.

1939 metais Biržų spaustuvėje išspausdintą „Mūsų jaunimo vadovą“ (tai buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvių evangelikų reformatų jaunimo „Radvilos“ draugijos leidinys) redagavo A. Šlikas. Šioje knygoje yra jo išsamus, piešiniais iliustruotas straipsnis „Mūsų pramogos ir jų organizavimas“, nepraradęs savo švietėjiškos reikšmės ir šiandien. Čia išspausdintas dar vienas jo straipsnis „Proto darbo abėcėlė“ ir A. Svajonės slapyvardžiu (tai rodo A. Šliko kuklumą) pasirašyta apybraiža „Svečiuose pas veikliausią skyriaus pirmininką“.

Evangelikų reformatų kunigo, Kauno universiteto profesoriaus Povilo Jakubėno paragintas Alfredas Šlikas parašė ir 1932 metais Kauno „Spindulio“ spaustuvėje išspausdino „Šventąją istoriją evangelikų mokslo amžiaus vaikams“. Po metų Drąseikių pradinės mokyklos mokytojas Alfredas Šlikas buvo išrinktas Evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kuratoriumi.

Šiandien nekyla abejonių, kad Alfredas Šlikas yra parašęs ir daugiau. Jo žmona Ona man yra pasakojusi, kad prieš išvežant į Sibirą, vyras rašęs stambų prozos kūrinį, gal romaną, buvo prirašęs keletą šimtų puslapių. Koks šio paskutinio kūrinio likimas – neaišku. O gal jam dar lemta būti atrastam buvusiuose NKVD archyvuose? Skaitykite toliau

K.Daugirdas taps Emdeno (Vokietija) mokslinės J.Laskio bibliotekos vadovu

Žymaus 16 a. reformatų teologo, Brastos Biblijos vertimo į lenkų kalbą komisijos nario Jono Laskio vardu pavadintoje Emdeno (Vokietija) bibliotekoje bręsta dideli pokyčiai. Nuo lapkričio 1 d. šiai bibliotekai pradės vadovauti Lietuvos evangelikams reformatams gerai žinomas habilituotas mokslų daktaras kunigas Kęstutis Daugirdas. Emdeno mieste, esančiame šiaurės vakarų Vokietijoje, įsikūrusi mokslinė biblioteka saugo įžymių teologų bei kitų svarbių visuomenės veikėjų raštus, datuojamus net reformacijos ištakose ‒ 16 amžiuje.

Kęstutis Daugirdas, parašęs disertaciją apie vieną garsiausių Lietuvos reformatorių Andrių Volaną, buvo vienas iš 20 kandidatų užimti šias pareigas. „Atrinkus šešis kandidatus, mes greitai priėjome prie bendros nuomonės – jei tik šis žmogus sutiks, mes jį priimsime“ – sakė bažnyčios prezidentas Martinas Heimbucheris. Su nauju vadovu jis siejo nuostabias perspektyvas tolimesniam bibliotekos vystymuisi. „Turime naują mokslinį vadovą, pasiryžusį dirbti visu profesiniu pajėgumu ir pilnu darbo krūviu“ ‒ džiaugėsi M. Heimbucheris.

Tarptautiniu lygiu pripažinta ir mokslininkų įvertinta biblioteka su nauju direktoriumi priešakyje planuoja tolesnius projektus Šiaurės Europos reformatų konfesijos kultūros tyrinėjimo ir atitinkamų šaltinių edukacijos srityje. Be to, K. Daugirdas į Emdeną atsiveža DFG (Vokietijos Tyrinėjimų Bendrijos) finansuojamą projektą, kurio tikslas ‒ suskaitmeninti 2000 laiškų, parašytų 1580–1750 metais. Šiuose laiškuose atsispinti, kaip mokslininkai iš visos Europos (taip pat ir Izaokas Niutonas) sprendžia religijos ir teologijos dinamiškos sąveikos su to laikotarpio astronomijos atradimais klausimus ir jų poveikį politinei etikai.

Šiuos laiškus planuojama taip paruošti, kad automatinės paieškos būdu bus greičiau randamos diskutuojamos tezės, o spustelėjus nuorodą dar bus pateikiama ir dokumentą papildanti medžiaga. K. Daugirdas atskleidė sieksiantis, kad tokia skaitmenine forma viso pasaulio tyrinėtojams būtų pasiekiama kuo daugiau bibliotekos fonduose esančių leidinių. Tai, kad po ilgų mokslinio darbo metų jam taip pat teks dirbti ir žinių perteikimo visuomenei sferoje, naujasis vadovas vertina kaip „nepaprastai įdomią užduotį“.

Primename, kad mokslininkas šiais metais Europoje ir Lietuvoje minint Reformacijos 500 metų jubiliejų birželio mėn. lankėsi Lietuvoje, Biržuose vykusiame Lietuvos evangelikų reformatų jubiliejiniame Sinode. Čia susirinkę galėjo išgirsti jo parengtą paskaitą apie Lietuvos Reformacijos žvaigždę A. Volaną. K. Daugirdas taip pat komentavo iškilmingų evangelikų reformatų Sinodo pamaldų tiesioginę transliaciją per LRT televiziją.

Kęstučio Daugirdo dosjė: 
Daugirdas gimė 1973 metais Kaune, muzikų šeimoje: motina Virginija Balčiauskaitė – pianistė, tėvas Arūnas Daugirdas – smuikininkas. Senelis Aleksandras Balčiauskas buvo parapijiečių mylimas ir labai gerbiamas Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas.

1991 m. Kęstutis baigė Kauno J. Jablonskio gimnaziją. 1992 m. konfirmuotas Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje. 1993 m. išvyko mokytis į Vokietiją – kur iki 1999 metų J.W. Goethes Frankfurto prie Maino ir J. Gutenbergo Mainco universitetuose studijavo evangeliškąją teologiją. 1999 m. Kėdainių ev. reformatų bažnyčioje ordinuotas diakonu, o 2001 metais Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje – kunigu.

2001-2003 metais buvo Europos istorijos instituto (Institut für Europäische Geschichte, Mainz) stipendiatas. 2002 metais buvo apdovanotas už geriausią Europos istorijos instituto stipendiatų metų pranešimą.

Nuo 2003 metų dėsto bažnyčios istoriją J. Gutenbergo universiteto evangeliškos teologijos fakultete.

2007 m. apgynė teologijos mokslų daktaro laipsnį, 2016 m. – habilitacinį darbą apie XVI a. žymiausią Lietuvos reformatų teologą Andrių Volaną.

InfoRef.lt

Kviečiame dalyvauti konferencijoje „Rytų Europa ir vokiečių literatūra. Johannesas Bobrowskis ir kiti“

Rugsėjo 21-22 d. VDU vyks tarptautinė konferencija „Rytų Europa ir vokiečių literatūra. Johannesas Bobrowskis ir kiti“, skirta Pabaltijo germanistų ryšių plėtrai su kolegomis iš kaimyninių šalių. Konferenciją organizuoja VDU Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedra ir Heidelbergo universiteto Vokiečių kaip užsienio filologijos katedra. Skaitykite toliau

Dr. Algirdas Matulevičius. Vydūnas – talentingas istorikas

http://www.voruta.lt/dr-algirdas-matulevicius-vydunas-talentingas-istorikas/

Dr.Algirdas MATULEVIČIUS, istorikas, enciklopedistas, www.voruta.lt

Šiais metais Europa mini Reformacijos 500-ąsias metines,pradėjusi po viduriniųjų amžių tamsos naują epochą-renesansą Bažnyčios,valstybių bei tautų politiniame ir visuomeniniame gyvenime,raštijos gimtosiomis kalbomis plėtrą.Siomboliška, kad dabar, po 85 metų, Vokietijoje pakartotinai išleistas.

Vydūno istoriosofinis ir istorinis kapitalinis veikalas Septyni šimtmečiai vokiečių – lietuvių santykių (1932m. Tilžėje vokiečių kalba, antras leidimas 1982m. Čikagoje, 2001m. lietuvių kalba Vilniuje, 2017m. vėl vokiečių kalba Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen Miunsteryje). Visuomenėje genialusis Vydūnas labiausiai žinomas kaip filosofas,publicistas,rašytojas,visuomenės ir kultūros veikėjas.Mažiau –kaip žymus istorikas.Šis jo veikalas yra vienas reikšmingiausių, originaliausių ir aktualiausių iš Prūsijos ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos istorijos. Apima kelias epochas nuo kryžiuočių užkariavimų vakarinių baltų kraštuose XIII a.  iki XX a. pirmosios pusės antro ketvirčio imtinai.Šia monografija naudojausi 1970-1972metais rašydamas disertaciją apie Mažąją Lietuvą. Vydūnas pirmasis ėmė kritikuoti tarpukario vokiečių tyrėjų Gertrudos Heinrich-Mortensen ir Hanso Mortenseno teiginius, esą Prūsų (Mažosios) Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) nėra autochtonai,o XVa.-XVIa. pradžios atsikėlėliai iš Didžiosios Lietuvos, neva tokie pat kolonistai kaip ir vokiečiai, tik šie, atsieit, ankstesni – nuo XIIIa.Tikrieji krašto šeimininkai, tvirtina Vydūnas, yra prūsai, lietuviai, sūduviai, kuršiai. Iki nacių įsigalėjimo valdžioje Vilhelmas Storostas buvo itin tolerantiškas, lojalus Vokietijos pilietis, daugiausia dėmesio skyręs lietuvybės stiprinimui švietėjiška veikla, aukštai vertinęs vokiečių tautą ir kultūrą, propagavęs demokratines idėjas. Reiche stiprėjant tautinių mažumų prievartinei germanizacijai ir plintant nacionalsocializmo ideologijai, neigiančios apskritai kitų tautinę gyvastį, Vydūnui teko ginti lietuvybę, išaukštinti garbingą aisčių-baltų praeitį ir parodyti lietuvių kultūros, kalbos svarų įnašą į Europos tautų civilizaciją, į demokratines vertybes.Jis skyrė Prūsijos ir Vokietijos valdžios politiką nuo vokiečių šviesuomenės (Hegelio, Herderio, Kanto, Goethes, Hamanno, Ostermėjerio, Schillerio, Sudermanno, Wicherto), ypač evangelikų dvasininkų, pastangų apginti lietuvių tautą kaip darbščią, dorą, taikią. Savo viena seniausių indoeuropietiška kalba, kilnumu,taikingumu ir gyvenimo būdu lietuviai išlaikė daugiausia archaiškumo, o germanai ir slavai per klajones daugelio šių savybių neteko,tapo karingais užkariautojais.Kai baltų žemės buvo užkariautos iš rytų ir vakarų,tada tiesiogiai susidūrė ir pradėjo tarpusavyje kariauti minimos dvi tautos.

Vydūno monografijoje pabrėžiama, kad Vokiečių ordino riterių tik technika, mūro pilys buvusios galingesnės, bet baltai liko stipresni dvasia. Čia Vydūnas iškėlė moralės prioritetą.Aprašoma ir idealizuojama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jos valdovai. Anot jo ,joks karas, joks pavergimas ilgai nesužalojo tautos. Vydūnas, tartum XX a. baltų krivių krivaitis, pabrėžia kultūros uždavinį ugdyti tautiškumą.Tautos gyvastis- kalba. Vydūnas matė, kaip žmonės, kalbantys svetima kalba, tampa aistringi išmoktosios  kalbos tautybės gynėjai.Taip elgėsi suvokietėję mažlietuviai. Galiu pridurti, taip atsitiko su sulenkėjusiais Vilniaus krašto didlietuviais. Į klausimą ar išliks lietuvybė Vydūnas monografijoje atsakė: Jeigu visi mūsų tautos žmonės tuo rūpinsis, tautai vėl bus suteiktas gyvenimas laisvoje Tėvynėje.

Nacius siutino knygoje skelbiama tautų taikaus sambūvio nuostata, įspėjimas, kad spartus ginklavimasis, naujausių išradimų Vokietijoje  panaudojimas tobuliausių ginklų gamybai gali sukelti naują pasaulio gaisrą. Militarinė totalitarinė valstybė išsigimė. Kokie pranašiški žodžiai! Dėl to jis nukentėjo. Genialus mąstytojas kūrė su širdgėla. Tik didis savo tautos patriotas ir drąsus talentingas mokslininkas įsigalint hitlerizmui, galėjo parašyti didlietuvių ir mažlietuvių, pastarųjų koegzistencijos su vokiečiais per keletą šimtmečių istoriją. Technikos pažanga, visuomenės  ir valstybės modernizacija,anot Vydūno, turi tarnauti kilniam tikslui, pranašiškas jo numatymas, kad kai kurie jau mąsto apie keliones į kosmines erdves. Nacionalsocialistai, didvalstybės Trečiojo Reicho šovinistai jį smerkė kaip lietuvių nacionalistą.Vydūnas atkirto, kad mažlietuvių kova už savo kultūros teises, dėl gimtosios kalbos, tautos gyvastį esanti teisėta ir morali. Monografija užbaigiama viltimi, kad lietuvių ir vokiečių santykiai gerės. Taip ir atsitiko.

Vydūno knyga Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių yra vienas reikšmingiausių, objektyviausių ir plačiausių veikalų Mažosios Lietuvos istoriografijoje. Tai testamentas mažlietuviams išlaikyti tautinį tapatumą, gyventi laisvoje savo per tūkstantmečius gyvenamoje žemėje. Savo kūryboje Vydūnas pasireiškė kaip tautinės savigynos, tautų lygiateisiškumo, laisvės, demokratijos, dorovės šauklys. Vydūnizmas- tai epochinis reiškinys. Jei Vydūnas būtų buvęs vokietis, jis ir šiandien garsėtų pasaulyje kaip vienas žymiausių Europos humanistų, gėrio, moralės,ištikimybės savo tautai, ypatingo dvasingumo etalonas. Būtina mums iš jo priesakų mokytis ir įgyvendinti tai gyvenime.

Vilnius,2017 rugsėjis