Mėnesio archyvas: 2017 m. gruodžio mėn.

Piktupėnų parapija ant išnykimo ribos

Pastarąjį kartą apie Piktupėnus (Pagėgių sav.) ir Piktupėnų evangelikų liuteronų parapiją platesnė Lietuvos visuomenė bus girdėjusi bene 2010 m. Tų metų liepos 18 d. buvusios senosios Piktupėnų mokyklos sandėliuko pamatuose buvo atkastos dėžės su parapijos archyvo dokumentais ir altoriaus kryžius, paslėpti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuo artėjančios sovietų kariuomenės besitraukiančių parapijiečių. Reformacijos laikus menančios Piktupėnų parapijos pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1574 m. Vėlesnė bažnyčia iškilo 1744 m., mūrinis pastatas rekonstruotas 1853 m., paaukštintas bokštas su neobarokiniu kupolu, sumontuoti vargonai. 1944 m. spalio pradžioje Piktupėnų apylinkėse vykę mūšiai bažnyčią sugriovė, sovietų okupacijos metais nieko neliko net iš griuvėsių, nuniokoti ir kiti parapijai priklausę pastatai, miestelyje stovėję paminklai, nusiaubtos senosios kapinės. Išlikę negausūs parapijiečiai pamaldas daugiausia lankė Lauksargiuose. Piktupėnų parapija atkurta 1993 m., netrukus jai pavyko atgauti ir susiremontuoti 1865 m. pastatytą kleboniją, kurioje ir šiandien laikomos pamaldos. Deja, parapijiečių likusi vos saujelė…   

Sesuo ir brolis – Gerda ir Henrikas Giedraičiai, Mažosios Lietuvos arba Rytų Prūsijos autochtonai, lietuviai, namuose kalbėję vokiškai, kurių  iniciatyvos dėka 1993 metais buvo atkurta ir iki šiol dar gyva Piktupėnų parapija. Gerda – pirma ir bene paskutinė šios pokarinės parapijos pirmininkė…

Iš Piktupėnų parapijos praeities

Piktupėnai dabar gana nemaža gyvenvietė, įsikūrusi ant kalvelių Piktupės krantuose. Pasivaikščiojus kaimelio gatvėmis, matyti nemažai naujų gražiai tvarkomų sodybų. Dešinėje upelio pusėje ant kalvos pagrindinė mokykla. Žemiau kalvos papėdėje, ant senovinio pastato buvusios karčiamos pamatų šiuolaikiškai rekonstruoti bendruomenės kultūros namai. Šalia prie upelio sutvarkytas skverelis vasaros renginiams. Per kaimelio centrą tekantis upelis, matyt, ne be reikalo pavadintas Piktupe nes, nors sovietų laikais suvarytas į didelį griovį, šį rudenį vis vien rodė savo galią – prieš gyvenvietę laikydamas užtvindytas lankas. Taigi istoriniais laikais vienkiemių ūkeliams tai buvo nemaža rykštė arba Dievo bausmė. Jei jau kalbėsim apie šio kaimelio istoriją, tai ji gana garsi, neabejotinai susijusi su Reformacijos laikais. Yra žinoma, kad pats Prūsijos kunigaikštis Albrechtas liepęs Piktupėnuose pastatyti bažnyčią ir dar 1574 m. čia buvo pastatyta medinė bažnyčia. Naują parapiją kurį laiką aptarnavo ir globojo iš Tilžės atvykstantis lietuvninkų kunigas. Parapija sparčiai plėtėsi ir stiprėjo. 1744 m. pastatyta didinga mūrinė bažnyčia. Įdomu tai, kad nuo 1701 iki 1766 m. nusilpusią Tauragės parapiją aptarnavo iš Piktupėnų atvykstantys kunigai,  pamaldas laikę lietuvių kalba. (Išeitų, kad tauragiškiai skolingi Piktupėnams). XIX a. pradžioje Piktupėnuose tarnavęs kunigas Kristupas Danielius Hasenšteinas Tilžėje išspausdino religinių tekstų ir giesmių lietuviškas knygeles, yra užrašęs Piktupėnuose dainuotų lietuviškų liaudies dainų.

Susikūrus Rukų ir Natkiškių parapijoms, Piktupėnų parapija sumažėjo, bet 1848 m. užregistruota devyni tūkstančiai parapijiečių, iš jų du trečdaliai lietuvninkų. XX a. pradžioje iš penkių tūkstančių  parapijiečių pusė buvo lietuvninkai.

Ne kartą Piktupėnų parapiją ir bažnyčią niokojo svetimšalių kariuomenės, tačiau parapija gana greit atsitiesdavo. Tačiau antrajam pasauliniam karui baigiantis, 1944 m. rudenį Piktupėnuose vykę dideli mūšiai visiškai sugriovė ne tik didingą šventovę, bet sunaikino ir parapiją. Nuo karo bėgo ne tik vokiečiai, bet ir lietuvninkai liuteronai, nes sovietų kariuomenė buvo negailestinga visiems krašto gyventojams. Po karo likusiose tuščiose sodybose, sovietų valdžios raginami, kūrėsi atėjūnai iš Didžiosios Lietuvos. Išlikusiuose parapijos ūkiniuose pastatuose buvo įrengta valgykla ir bendrabutis, klebonijoje – kolūkio kontora.

Henrikas

Nuo karo, o tiksliau, nuo žinomo sovietinės armijos žiaurumo ir komunistinės santvarkos represijų bėgo ir Giedraičių šeima. Jie tuomet gyveno Lumpėnuose. Gerda ir Henrikas buvo baigę vokiečių  pradinę mokyklą, krikštyti ir konfirmuoti Piktupėnų bažnyčioje. Prūsų Lietuvoje, kaip kadaise ir vokiečiai vadino šį kraštą, tolerancija kitataučiams senai buvo pasibaigusi. Todėl ir lietuvninkai ne tik mokėsi, bet jau ir savo šeimose dauguma kalbėjo vokiškai.

Artėjant frontui, kilo realus pavojus. Todėl Giedraičiai – mama, teta ir jaunuoliai vaikai, – skubiai   pasikinkę arklius, susikrovę vežiman svarbiausius daiktus, maisto, traukėsi į Vakarus. Tėvas jau buvo žuvęs kare. Deja, sprendimas trauktis buvo pavėluotas, sovietų armija bėglius pavijo.  Giedraičiai išliko gyvi, bet visko neteko. Kelias į Vakarus užsidarė, artėjant žiemai teko grįžti atgal. Be maisto atsargų per karo nusiaubtą, sovietų užkariautą svetimą kraštą. Jiems, dar vaikams, tai buvo siaubingas išbandymas. Vis tik „laimingai“ gal po poros mėnesių grįžus, namai jau buvo užimti nedraugiškų atėjūnų iš Didžiosios Lietuvos.

Visą šią tragišką Giedraičių šeimos istoriją buvo numatyta smulkiai išklausyti iš pirmų lūpų. Deja, mudu su kunigu E. Šulcu uždelsėme ir daug praradome… Šį lapkritį kuklioje Piktupėnų maldos salėje, minint mirusiųjų dieną, kunigas Edikas Šulcas kalbėjo, kad nebūtina važinėti į kapines su daugybe žvakių ir gėlių, mokė pasimelsti namuose, bažnyčioje, prisiminė Henriką Giedraitį, šį pavasarį per Sekmines iškeliavusį Amžinybėn. O per Velykų pamaldas kunigas ir atėję  parapijiečiai jį, dar vairuojantį automobilį ir aktyvų, sveikino su 90-tuoju gimtadieniu. Prieš pat Sekmines kaimo bendruomenė su juo atsisveikino, o  per pamaldas, be jo vedančio giesmės melodiją balso, giedojimai jau neskambėjo. Prisimenu praeitų metų rudenį, kunigui paprašius patalkinti Piktupėnuose ir man pavykus prikelti Piktupėnų maldos namų senutę šnypščiančią ir cypiančią fisharmoniją, pamaldose buvau maloniai nustebintas trijų vyrų sklandaus giedojimo. Ir kiek kartų per tuos metus man teko kunigui padėti pamaldose, Henriko visuomet dalyvauta, giedota ir aukota popierinis pinigėlis. Tiesa, bendraujant jis kalbėdavo, kad neverta dėl trijų ateinančių čia kunigui kas mėnesį važinėtis, o pamokslo jis pasiklausantis per televiziją kiekvieną sekmadienį.   Man atrodė, kad juk ne visai tas pats žiūrėti katalikiškas mišias per LRT ar pačiam dalyvauti savo kunigo vedamose pamaldose. Bet paaiškėjo, kad jis per palydovinę televiziją drauge su ligota seserimi žiūrėdavo vokiškas programas ir klausydavo vokiečių pamokslininkų.

Po pamaldų Henrikas visuomet skubėdavo į namus, nes gali būti, kad  sesei reikalinga pagalba. Abu jie nesukūrė šeimų ir gyveno kartu, vienas kitą palaikydami. Panašus likimas, kaip ir Irmgard Gerulytės iš Plaškių. Bėgliai grįžę į Lietuvą buvo ignoruojami kaip ir tremtiniai. Ne tik sovietinės valdžios, bet ir naujųjų krašto gyventojų, laikomi kitatikiais vokiečiais. Nuo jaunystės įprastą kalbą jiems reikėjo „pamiršti“. Henrikas naujiesiems kaimynams ir bendradarbiams prisistatęs Andriumi taip ir buvo vadinamas. Kad lengviau nuslėptų savąją bėglių istoriją, jie atsikraustė toliau nuo savo gimtų namų į Vidgirius, aktyviai ir sąžiningai dirbo  kolūkyje, už tai vėliau jiems buvo suteikta galimybė persikelti į to paties sovietinio ūkio pastatytus namus Piktupėnuose. Henrikas dirbo vairuotoju, mechanizatoriumi, buvo vertinamas kaip racionalizatorius, patobulinantis bet kokius to meto kolektyvinio ūkio įrenginius. Be to jis dar ir bitininkavo. Jo sodyboje tebestovi keletas bičių šeimų, kurias dabar priglaudė parapijietis Henriko bičiulis ir kaimynas Arūnas Kairys.

Gerda

Gerda daug metų dirbo sovietinio ūkio kontoroje sąskaitininke. 1993 m. Pagėgių kunigo Rido Tamulio pastangomis buvo atkurta Piktupėnų parapija. Gerda Giedraitytė išrinkta parapijos pirmininke. Sugriuvus sovietiniam ūkiui, kontora liko tuščia ir apleista. Parapijai grąžinti išlikę pastatai kėlė nemaža rūpesčių. Kabinete, kuriame sėdėdavo ūkio vadovai, parapija įsirengė maldos kambarį. Kunigas Šulcas pasakoja, kad jam 2011 m. pradėjus tarnauti Piktupėnuose, Gerdos vadovaujamoje parapijoje į pamaldas dar susirinkdavo apie 10 žmonių. Tačiau jau dveji metai, kai Gerda, sutikusi savo 90-metį, metų naštos palaužta, užsidarė namuose ir buvo prižiūrima savo jaunesnio devintą dešimtį baigiančio brolio. Tačiau Aukščiausiojo valia brolis staiga ir netikėtai buvo pašauktas Amžinybėn pirma jos. Parapijos kunigas, po mirusiųjų minėjimo pamaldų, nutarė aplankyti ligos ir liūdesio prislėgtą parapijos pirmininkę Gerdą.

Vos įžengus į Giedraičių kiemą, pirmasis iš namo pro specialias jam skirtas dureles išbėgo ir lojimu mus pasveikino nedidukas guvus šunelis. Nors ir paliktas kieme, mums atėjus iki Gerdos  kambario, Pifas jau prie jos durų sava šuniška kalba įspėjo, kad ateina nekviesti svečiai ir visą laiką budriai saugojo savo šeimininkę. Kunigui pasiūlius pagiedoti, Gerda su džiaugsmo ašaromis akyse giedojo kartu. Mes su kunigu ir slaugytoja atsivertėme knygas, Gerda giedojo iš atminties:

Jėzau, amžina uola, būk man priebėgos vieta.                                                                                   .    Tavo kraujas visada man gyvybė amžina…

Kunigas, paskaitęs Šventojo Rašto eilutes iš Jobo knygos 7,1-8, kalbėjo apie žmogui skirtą laiką žemėje, laimino Gerdą, kuri priėmė Šventąją Vakarienę. Gerdos slaugytoja ir prižiūrėtoja Ona pavaišino arbata. Prisiminus, kad Gerda žiūri vokišką TV, buvo akivaizdu, kad ta kalba jai būtų geriau bendrauti, nes tai jos jaunystės kalba, nors daugelį metų slėpta ir nevartota, bet neužmiršta. Atrodo, kad Gerda, pakalbinta vokiškai, būtų gerokai daugiau atsivėrusi. Tikėjomės, kad kunigas ją pakalbins vokiškai. Deja, jis Gerdos nepradžiugino. Nors kunigas Edikas Šulcas per tėvo liniją aiškiai save kildina iš austrų zalcburgiečių, tačiau šeimoje nuo sovietmečio kalbėta tik lietuviškai…   Paklausta, kokios tautybės buvo jos tėvai, Gerda aiškiai atsakė: Lietuviai. Tačiau paklausta, kodėl šeimoje kalbėta vokiškai ir apie jų šeimos išgyvenimus bei sudėtingą likimą šioje žemėje, atmintis ne visada tesėjo. Prisiminimai užstrigdavo kažkur pusiaukelėje. Matyt, prisiminė tai, kad daugelį metų reikėjo slėpti savo biografiją, buvo laikmetis, kai reikėjo slėpti savo lietuviškumą, o prie sovietų – kad kalbi vokiškai. Užstrigusia mintimi tarsi sakydama: Tai, kas vyko šioje žemėje, jau visiškai nesvarbu, aš jau pusiaukelėje tarp Dangaus ir Žemės.

 Dabartis

Kaimyninė Pagėgių parapija atsikūrė, buvo įregistruota ir atgavo savo bažnyčią 1989-aisiais,  ketvertą metų anksčiau nei Piktupėnų. Dalis piktupėniškių liuteronų pradėjo lankyti iškalbingo kunigo R. Tamulio vedamas pamaldas netolimuose Pagėgiuose, kai kas, berods, Pagėgių bažnyčioje tebesilanko ir dabar. Nors ne vienas kunigas primena, kad bažnyčia – tai žmonės, tai surinkimas, o ne pastatas. Tačiau visai suprantama, kad jaunesnės šeimos, jau nekalbant apie vaikus, ypatingomis šeimyninėmis progomis ar per šventes nori pabūti ypatingoje bažnyčios aplinkoje. Piktupėnuose šiandien niekas neprisimena ne tik senosios bažnyčios, bet ir klebonijos. Pastarasis pastatas daugeliui – tai tik kolūkio kontora. Jokio ženklo, kad tai buvusi klebonija, kad čia dabar veikia ir liuteronų bažnyčia. Per tuos metus, kiek man teko čia patarnauti grojant, maldos kambarėlyje tebūdavo du ar trys parapijiečiai. Neteko matyti, kad kas iš senelių ateitų su vaikais ar vaikaičiais. Neužklydo niekas iš pašaliečių ar Piktupėnų miestelio bendruomenės. Nepaisant to, kunigas vis vien visuomet laiko pilnas pamaldas. Kur du ar trys susirenka Jėzaus vardu, ten jau Bažnyčia, – Šventojo Rašto žodžius primena kunigas. Ūkinis pastatas, stovintis prie pat Senojo plento gatvės, kur sovietmečiu veikė valgykla ir bendrabutis, dabar stovi užkaltais langais. Kairėje upelio pusėje, netoli nuo klebonijos, ant medžiais apaugusios kalvos stovėjo garsi Piktupėnų bažnyčia.  Pažvelkime. Jau kalno papėdėje atradę aukštą paminklą pajausime, kad tai istorinė šventa vieta. Tarpukariu pastatyto paminklo šonuose buvo įmūrytos atminimo lentos per pirmąjį pasaulinį karą žuvusiems parapijiečiams, tačiau sovietmečiu paminklas piktadarių buvo išniekintas, atminimo lentos su žuvusiųjų pavardėmis išdaužytos. Įdomu tai, kad dar iki Sąjūdžio čia gyvenęs liaudies meistras Česlovas Gabrys  paminklą restauravo, iš sudaužytų atminimo lentų rastų skeveldrų paminklo šonuose sudėjo  mozaiką. Eidami toliau, pastebėsime lentelę su užrašu, kad tai senosios Piktupėnų ev. liuteronų kapinės. Toliau liūdnas vaizdas: išvirtęs šimtametis medis, nugriuvę išvartyti antkapiai, atrasime tik vieną atstatytą ir dar prižiūrimą paminklą. Dar keletas, nuo kurių nuvalytos kerpės, matyt, norint įskaityti užrašus. Gal ieškota giminaičių, gal istorikų darbuotasi. Kapinių pakraštyje galima įžvelgti buvusios garsios bažnyčios pamatų liekanas. Reformacijos metų istoriniams pastatams ir paminklams, davusiems pradžią Piktupėnų gyvenvietės suklestėjimui ir išgarsinimui, matyt, lemta išnykti, nes ta reformatoriškoji senoji istorija tapo niekam nereikalinga.

Post scriptum

Parapija gavo 170 eurų sąskaitą už šių metų antro pusmečio šiukšlių išvežimą. Kad parapijai priklausantys pastatai nepuošia gyvenvietės, suprantama, bet kad trys – na, su kunigu keturi – žmonės, tik per šventes ir šiltesniuoju metų laiku kartą per mėnesį ateinantys dviem valandom tiek prišiukšlintų – paprasčiausias absurdas arba tyčinis neveiklios religinės bendruomenės naikinimas. Į esamą padėtį derėtų atkreipti ir Konsistorijos dėmesį.

Pripažinkime, kad ne viskas padaryta bendraujant su Piktupėnų kaimo bendruomene. Berods, dar ir dabar jai reikalingos patalpos. Galbūt istoriniais parapijos pastatais susidomėtų aktyvi Pagėgių seniūnija ir, pasitelkusi savivaldybės Vietos Veiklos Grupę, juos prikeltų naujam gyvenimui, kaip tai daro Pagramančio bendruomenė – niekam nebereikalingą bendrabutį restauruoja, žadama ten įrengti savarankiško gyvenimo namus senjorams. Pritvirtinus lentelę su užrašu, kad tai buvusios garsios Piktupėnų ev. liuteronų parapijos klebonija, išliktų bent atminimas prarastos parapijos. Gal tai geriau nei nugriauti ar palikti nenaudojamus pastatus piktadarių niokojimui?

 

Jonas Dikšaitis

                                                                                                             Nuotraukos autoriaus

                                                                                         „Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.12

 

Šių metų balandį Henriką Giedraitį su 90-uoju gimtadieniu sveikino kunigas Edikas Šulcas…

 

 …ir parapijietė Olga Muraškienė (Šabonkaitė), gimusi 1939 m. Insterburge (Įsrutyje, dab. Černiachovskas)

Lapkričio pabaigoje Gerdą Giedraitytę aplankė kun. Edikas Šulcas 

Istorinė klebonija, kurioje atsikūrusi parapija renkasi pamaldoms

 Apleistas ūkinis Piktupėnų parapijos pastatas

Neveikiančios ev. liuteronų kapinės

Senasis paminklas Piktupėnų parapijiečiams

Šitokia buvo Piktupėnų ev. liuteronų bažnyčia

 

M. L. Rėzos vardo kultūros ir meno premija – Ingei Lukšaitei

regionunaujienos.lt

Neringos savivaldybės tarybos sprendimu devintoji Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija skirta docentei, humanitarinių mokslų habilituotai daktarei Ingei Lukšaitei.

Premija skirta atsižvelgus į Liudviko Rėzos kultūros centro tarybos (kuratoriumo) ir Neringos savivaldybės tarybos komiteto, atsakingo už kultūrą siūlymą bei įvertinus I. Lukšaitės ilgamečius Prūsijos/Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrimus, turėjusius didelės reikšmės šių dienų regiono kultūros politikos formavimui.

Rekomendaciją dėl premijos skyrimo pateikė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas. Docentė, humanitarinių mokslų daktarė I. Lukšaitė yra viena pirmųjų mokslininkių Lietuvoje, pradėjusi tyrinėti Rytų Prūsijos istorijos ir kultūros horizontus. Ji yra paskelbusi daugiau nei 180 publikacijų, iš kurių išskirtini du solidūs tyrimai, apėmę Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tematiką: 1999 m. išleista monografija „Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje XVI dešimtmetis – XVII a. pirmasis dešimtmetis“ ir 2009 m. šaltinių rinkinys „Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčios vizitacijų 1676-1685 m. dokumentai.

Dėstydama kultūros istorijos pagrindus docentė, humanitarinių mokslų daktarė I. Lukšaitė Klaipėdos universitete paruošė daug gabių studentų, vėliau siejusių profesiją su pasirengta specialybe daugelyje valstybinių, privačių mokslo ir kultūros institucijų.

Už nuopelnus I. Lukšaitė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Ji taip pat yra Martyno Mažvydo bei Lietuvos valstybinės mokslo premijų laureatė.

Premija I. Lukšaitei bus įteikta 2018 m. sausio 6 d. minint Martyno Liudviko Rėzos 242-ąsias gimimo metines. Premijos įteikimo iškilmės tradiciškai vyks Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje.

O Reformacija nesibaigia…

Baigiasi 2017-ieji, Reformacijos jubiliejaus metai. Džiugu, kad Bažnyčios atsinaujinimo 500 metų sukaktis Lietuvoje minėta valstybės lygmeniu. Visus metus įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose vyko jubiliejaus minėjimo renginiai. Norisi tikėtis, kad artimiausiu metu valstybės atmintinų dienų sąrašą papildys spalio 31-oji – Reformacijos šventės diena.    Skaityti toliau

Durys į tikėjimo gelmes ir žmogaus sielos grožį

http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/Scena/Durys-i-tikejimo-gelmes-ir-zmogaus-sielos-grozi

Nacionaliniame Kauno dramos teatre kauniečiams pristatyta reformacijos 500-ųjų metų jubiliejui skirta premjera – tezių opera „Liuterio durys“ (pirmą kartą pastatymas parodytas beveik mėnesiu anksčiau Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre). Operą kūrė gausus talentingų teatralų ir muzikantų būrys: kompozitorius Giedrius Kuprevičius, režisierius Gytis Padegimas, libreto autorius Herkus Kunčius, muzikos vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Indrė Puišytė, šviesų dailininkas Aistis Byla, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežius, solistai Liudas Mikalauskas, Viktorija Miškūnaitė, Rafailas Karpis, Tomas Pavilionis, Eugenijus Chrebtovas, Žygimantas Jasiūnas, Vilija Mikštaitė, choras „Vilnius“ ir instrumentinis ansamblis, kurį sudaro Saulius S. Lipčius (gitara), Elena Daunytė (violončelė), Tadas Motiečius (akordeonas), Vincenzo de Martino (klavišiniai) ir Saulius Auglys (mušamieji).

„Liuterio durys“ – gurmaniškas veikalas tiek ausims, tiek akims. Energingas, kintantis, vizualiai estetiškas, dramatiškas, prieštaringas, spalvingas, įdomus ir įkvepiantis. Toks, koks ir buvo paties protestantiškosios reformacijos pradininko, vienuolio augustino Martyno Liuterio gyvenimas. Tai itin gyva, kai kam galbūt ir pirmoji pažintis su solisto Liudo Mikalausko įkūnytu M. Liuteriu. Be galo žmogišku, asketišku, tačiau savo turtinga dvasine ir intelektualine prigimtimi išsiskiriančiu iš tuometės aplinkos, lyg Nematomojo rankos palytėtu.

Prieš 500 metų M. Liuteris išdrįso bažnyčią apvalyti nuo prekybos indulgencijomis, nereikalingos prabangos, melo, manipuliacijos paprastų žmonių tikėjimu ir tuštybės. Šis darbas jam nebuvo lengvas, nes patogų ir prabangų gyvenimą mėgę tuometiniai bažnyčios atstovai nenorėjo visko atsisakyti. M. Liuteris svarbiausias savo mintis paskelbė 95-iose tezėse, kurias išsiuntė vyskupams Vokietijoje. Vienas jų – Kristofas Šeurlis – jas išspausdino ir taip šios idėjos, pasklidusios po visą Vokietiją, sulaukė didžiulio palaikymo. Vis dėlto Romoje suburta komisija M. Liuterį paskelbė eretiku ir įsakė jį atskirti nuo bažnyčios. Teko slapstytis. Tuo metu M. Liuteris išvertė Bibliją į vokiečių kalbą ir taip padėjo pagrindus bendrinės vokiečių kalbos normoms. Vėliau atmetė celibato įžadus, vedė ir susilaukė septynių vaikų.

Operoje perteikiamos svarbiausios M. Liuterio veiklos ir gyvenimo akimirkos, atspindinčios jo tikėjimo sampratą, neatsiejamą nuo stipraus pasinėrimo į tikėjimo gelmes, apmąstant tai, kas iš tiesų yra tikra ir vertinga. Turbūt būtų galima ginčytis, kodėl H. Kunčiaus librete pasilieka būtent šios tezės ir kodėl būtent taip jos perteikiamos. Kita vertus, apie M. Liuterį, kaip turbūt iš esmės ir apie visas istorines asmenybes, būtų galima kalbėti ilgai ir nuobodžiai. Tenka pripažinti, kad dažniausiai būtent taip ir nutinka. Tuo tarpu šioje operoje vyrauja intriga, o vietoje detalaus istorinio laikmečio atkūrimo matome itin taupias ir koncentruotas scenas, perteikiančias tam tikro svarbaus įvykio kontekstą ir konfliktą. Daug kas lieka tarp eilučių. O tai žadina smalsumą, norą išėjus iš teatro plačiau pasidomėti M. Liuterio veikla. Žiūrėti ir klausytis puikiai savojo vaidmens vidines skirtingas būsenas perteikiančio L. Mikalausko boso nepabosta iki pat kūrinio pabaigos.

Regis, kūrėjų tikslas ir buvo kuo išsamiau rekonstruoti ne XVI a. išorinę aplinką, pristatant kuo daugiau istorinių faktų, o šio laikmečio dvasią. Tad jeigu libreto šuoliai laiku ir per įvykius žiūrovų, ypač primiršusių istorijos pamokas, akyse kartais gal ne visai susijungia į nuoseklią ir logiškai aiškią siužetinę liniją, iš dalies tai nėra tiek svarbu, nes kur kas išsamesnis ir informatyvesnis yra emocinis siužetas. Pastarasis palieka gilesnius pėdsakus atmintyje. Ir dabar, po premjeros, būtent jis pirmiausia šmėkšteli išgirdus M. Liuterio vardą.

Istorinės pamokos kitaip. Ir taip būtų galima apibūdinti šį pastatymą. Nors operoje ir galima pajusti klasikinio muzikinio teatro dvelksmą, ji pakankamai šiuolaikiška. Ir visai nesukeltų nuostabos tai, jeigu kas nors pasakytų, kad L. Mikalausko išgrynintas M. Liuteris yra šiomis dienomis gyvenantis herojus. Žvelgdamas į jį stebiesi, koks tai buvęs savąjį laikmetį pranokęs žmogus, savo pasaulėžiūra toks artimas šiandieniam pasauliui. Visi kiti B. Ukrinaitės kruopščiai ir stilingai pasiūtus istorinius kostiumus dėvintys veikėjai lieka antrame plane. Gėlė nuostabiausiu žiedu pražysta ir greitai nuvysta, tuo tarpu M. Liuterio nematoma gėlė žydi jo dvasioje, todėl jos grožis amžinas. Amžinybei atstovaujantis pagrindinis veikėjas išsiskiria ir savo paprasta, laiko atžvilgiu universalia apranga, tad jeigu jį tokį einantį gatve sutiktumėme šiandien, ko gero, net neatkreiptumėme dėmesio.

Kitoniškumą kuria ir G. Kuprevičiaus modernumu alsuojanti muzika. Tiesa, nuo savojo muzikinio stiliaus kompozitorius pernelyg toli nenutolsta. Ir šiame kūrinyje išlieka svarbus improvizacinis pradas, ekspresija ir netikėtumas. Bet sceniniam veiksmui visa tai suteikia emociškai ryškių spalvų, kurios tiesiog yra būtinos, kalbant apie M. Liuterio asmenybę. Muzika sugriauna enciklopedinį jo paveikslą, kviečia jį pažinti kaip dinamišką, ambivalentišką, kenčiančią ir besidžiaugiančią teisybės pergalėmis asmenybę, kuklų vienuolį, mylintį vyrą ir purve taurumo blyksnius surandantį filosofą. Itin žmogišką, bet tuo pat metu ir viršžmogišką.

O kas gali tinkamiausiai imtis režisūrinio darbo, scenoje kalbant apie istorines pamokas ir spalvingos istorinių asmenybių biografijas, jei ne režisierius G. Padegimas. Opera dar sykį įrodo tai, kad G. Padegimas – puikus istorijos detektyvas ir masinių scenų valdytojas. Tai, kas atrodo chaotiška ir sudėtinga, jis geba paversti kryptingai ir tvarkingai veikiančia galinga jėga. Daugiau nei trisdešimt žmonių (choras ir solistai) scenoje juda ir dainuoja lyg vientisas organizmas. Kartu su choreografe I. Puišyte jam pavyksta šią masę ne tik suvaldyti, bet ir suteikti įvairias formas ir funkcijas.

„Liuterio durys“ – puikus gabių kūrėjų komandinio darbo pavyzdys. Kalbant apie kažkurį vieną kūrėją, neišvengiamai norisi kalbėti ir apie kitą, nes visi yra vienas su kitu susiję. Didelis dėmesys skiriamas balsui. Kiekvienas solistas sukuria itin charizmatiškus veikėjus ir leidžia pasimėgauti savo išskirtiniu balsu.

Galima sakyti, kad tai brandi kalėdinė dovana, kuri ne tik leidžia pasidžiaugti šventine nuotaika, blizgančiomis dekoracijomis, bet ir atveria duris į žmogaus sielos grožio tyrumą.

Martyno Mažvydo premija skirta senosios raštijos tyrėjui, LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriui dr. Sigitui Narbutui

http://www.mab.lt/lt/naujienos/1934

Martyno Mažvydo premija, įsteigta Kultūros ministerijos, skiriama už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui, už ypač vertingus ir visuotinai pripažintus senosios lietuvių raštijos mokslinius tyrinėjimus. M. Mažvydo premija dr. Sigitui Narbutui bus įteikta gruodžio 14 d. 10.30 val. Vilniaus Rotušėje.