Mėnesio archyvas: gegužės 2018

Kviečiame atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį minėti žygiuojant kunigaikščių Radvilų keliais!

selonija.lt

Biržų krašto muziejus „Sėla“, Lietuvos Krašto  apsaugos savanorių pajėgų 509-oji  lengvoji pėstininkų kuopa ir Lietuvos Šaulių sąjungos Stepono Giedriko – Giriečio Biržų 501-oji kuopa kviečia visus birželio  2-3 d. į dviejų dienų istorijos pažinimo žygį „RADVILŲ KELIAIS“, skirtą atkurtos Lietuvos 100-mečiui, o kartu ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsteigimo 30-mečiui paminėti.

 ŽYGIO PROGRAMA

Birželio 2 dieną:

8.00 val. Žygio pradžia  Biržų pilies kieme. Žygį pradės ilgiausią – 50-ies kilometrų trasą pasirinkę žygeiviai.

10.00 val. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-ečio ąžuoliuko išlydėtuvės į Lietuvos 100-mečio giraitę. Ąžuoliuką neš 22-ų kilometrų trasą pasirinkę žygeiviai, juos išlydės Biržų sąjūdiečiai: delegatai į steigiamąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą, pirmosios Sąjūdžio tarybos nariai, tarybų pirmininkai. Į išlydėtuves ir sodinti ąžuoliuko kviečiami visi buvę sąjūdiečiai.

11.00-11.30 val. (preliminariai) –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-ečio ąžuoliuko sodinimas Lietuvos 100-mečio parke (prie Karvės olos).

Biržų sąjūdiečiai, išlydėję žygeivius, kviečiami arba žygiuoti iki Lietuvos 100-mečio giraitės kartu su žygeiviais, arba, kol ąžuoliukas bus nuneštas, aplankyti atkurtos Lietuvos kariuomenės karininkų kapus S.Nastopkos ir Rinkuškių kapinėse, taip pat sąjūdiečio, Biržų Garbės piliečio, Lietuvos Persitvarkymo  Sąjūdžio seimo nario, gydytojo Gyčio Januševičiaus kapą.

12.00 Į žygį iš Biržų pilies kiemo iškeliaus žygeiviai, pasirinkę 14 km. trasą.

 

Birželio 3 dieną: Žygeiviai, pasirinkę norimą trasos ilgį ( 50, 22, 14 km.), iš Biržų pilie kiemo išžygiuos atitinkamai tuo pačiu kaip ir birželio 2 d. laiku: 8.00, 10.00 ir 12.00 val. Žygio finišas – Biržų pilis.

Informaciją apie registraciją, žygio nuostatus ir maršrutus galite rasti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ interneto svetainėje

Paremkime paminklą Vydūnui Tilžėje!

www.voruta.lt

Sveiki, Vydūno draugai,

Tilžiškiai sumanė sukakties proga pagerbti Vydūną paminklu ir pasirinko Liongino Garlos skulptūrą, jau prieš penkerius metus pastatytą Detmolde, kur Vydūnas praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.

Tilžėje gi Vydūnas praleido didžiąją savo veiklaus ir kūrybingo gyvenimo dalį, todėl Vydūno draugija sveikina šį tilžiškių sumanymą ir jį palaiko. Turime jo skulptūros liejimo formą, ir tai pagreitins darbą. Tikimės iki liepos 6-sios paminklą pastatyti. Tačiau tam reikia lėšų. Kreipiamės į visus neabejingus Vydūnui su prašymu –

paremkime paminklą Vydūnui Tilžėje!

Štai paminklui skirtos sąskaitos Nr.:

LT16 7300 0101 2420 7977AB Swedbank, kodas 73000, Juridinio  asmens kodas 191768181.

Nurodykite paskirtį – Vydūno paminklui Tilžėje.

Ačiū visiems, Draugijos vardu –

Tomas Stanikas

8 689 80295

Stanislovo Rapolionio premija įteikta žurnalistui Vytautui Valentinui Česnuliui

www.voruta.lt

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (pirmininkas Algimantas Masaitis) Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje jau aštuonerius metus kasmet įteikia premiją už Pietryčių Lietuvos kultūros ir švietimo sklaidą lietuvybę puoselėjančiam asmeniui. Šiemet premija skirta žurnalistui, rašytojui Vytautui Valentinui Česnuliui, kuris dešimtmetį publikuoja savo straipsnius nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“, yra dvylikos knygų, iš kurių keturias išleido VšĮ „Vorutos“ fondas(1), autorius ir bendraautoris.

2018 m. gegužės 11 d. (penktadienį) į Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo šventę Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje atvykusius Danutę ir Vytautą Valentiną Česnulius, VšĮ „Vorutos“ fondo atstovus šiltai sutiko gimnazijos direktorė Danuta Zuzo ir kolektyvas. Svečiams buvo priminta gimnazijos istorija, papasakota ir apie nūdienos tikslus, uždavinius, pasiekimus, kasdienybę.

Švietimo lietuvių kalba Eišiškėse šaknys glūdi netgi XV a. – žinoma, kad 1423 m. Eišiškėse buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, o prie jos veikė ir mokykla, kurioje Dievo žodžio buvo mokoma lietuvių kalba. Ilgainiui lietuvių kalba buvo išstumta, mokykloje imta mokyti rusų ir lenkų kalbomis ir tik 1956 m., mokinių tėvams reikalaujant, buvo atidarytos lietuviškos klasės. 1992 m. rugsėjo 1 d. atkurtai lietuviškai mokyklai po vienerių metų buvo suteiktas lietuviškos raštijos pradininko Stanislovo Rapolionio vardas, tai taip yra ir viena pirmųjų gimnazija tapusių mokyklų Šalčininkų rajone – šis statusas jai suteiktas 2006 m. gruodžio 26 d. Kiek anksčiau gimnazijomis tapo Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinė mokykla (2005) ir Šalčininkų Jano Sniadeckio vidurinė mokykla (2005), tuo pat metu – Eišiškių 1-oji vidurinė mokykla (2006 m. gruodžio 22 d.). Šiuo metu gimnaziją lanko 331 mokinys, juos moko 44-ių pedagogų kolektyvas.

Skaitykite toliau

Martynas Purvinas. Apgaulingoji „Lietuvos istorija paaugusiems…“

Martynas Purvinas

Dr. Martynas PURVINAS, www.voruta.lt

2017 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų veikalą „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. I dalis“. Ilgai reklamuota, kad čia bus pateikiama visai nauja mūsų šalies istorijos versija, tinkanti jaunimui, išlaisvinta nuo bereikalingų datų ir kitų nuobodžių dalykų. Išties tikslai buvo gražūs ir sveikintini.

Iš pokarinių Lietuvos istorijos pamokų sovietmečio mokykloje dabar atsimenu gal tik tamsžalį plonos knygutės „Lietuvos TSR istorija“ viršelį. Ten gal buvo kažkas apie pirmykštę bendruomenę, kokia numurzinta akmeninių kirvukų ar kitokių archeologinių dirbinių nuotrauka, nuobodūs puslapiai apie valstiečių ir darbininkų vargus, feodalinį ir kapitalistinį išnaudojimą ir pan. Gal didžioji tos knygelės dalis buvo skirta bolševikų veiklai ir jų sukurtam „rojui“ iki tol vargusioje Lietuvoje. Taip gal ir siekta įteigti, kad ta senovė buvusi labai neįdomi.

Prieš ketvirtį amžiaus ištrūkus į Vakarus, apstulbino tenykščiuose knygynuose sukrautos kaugės populiarių knygų apie istoriją. Atsivertus kokį gausiai iliustruotą veikalą, norėjosi jį ryte ryti nelyg nuotykių romaną. Išmaningai parengti istoriniai žemėlapiai, įspūdingi piešiniai, patraukiantis medžiagos dėstymas ir kiti beveik stebuklingi dalykai palikdavo neišdildomą įspūdį.

Jau ne vienus metus tokios įspūdingos knygos iš Vakarų apie tolimų pasaulių įdomybes verčiamos į lietuvių kalbą, perspausdinamos mūsų leidyklų. Beliko laukti išties patrauklaus veikalo apie Lietuvos istoriją, galinčio atitraukti mūsų jaunimą nuo kompiuterinių žaidimų ir išmaniųjų telefonų, įteigiančio svarbiausias žinias apie mūsų krašto praeitį ir supratimą, kokiais keliais atėjome į XXI amžių.

Ką randame čia aptariamoje A. ir M. Bumblauskų knygoje? Geranoriškai nusiteikusieji joje aptiktų daug spalvotų paveikslėlių, įdomius puslapius apie pasakiškus Europos viduramžius (p. 82), Žalgirio mūšį (p. 106) ir kt. Įdėmiau beskaitantys ten aptiktų daug keistų dalykų.

Vos atsivertus knygą (p. 7), spalvotoje fotonuotraukoje matome akmenyje iškaltą datą „1847“, bet parašas skelbia, kad tai „1851“. Kaip kad mokė primirštasis Kozma Prutkovas „Netikėk savo akimis“. Iš paaiškinimo gretimai nuotraukai turime sužinoti, kad tame Priekulės name gyvenęs toksai K. Grutšusas, nors tasai žmogus iš tikrųjų vadinosi tiesiog K. Gručius. Išties „iš didelio rašto išeinama iš krašto“ – jau ne kartą įrašas iš žemaitiškų raštų „Jons Lapins“ esą sulietuvinamas taip: „Jonsas Lapinsas“. Deja, tie pirmieji liapsusai įspėja apie toliau vis dažnesnes autorių ir rengėjų aplaidumo žymes, atsainų požiūrį į Lietuvos istoriją ir dar blogesnius dalykus.

Antai, p. 13 pateikta pasaulio istorijos periodizacijos lentelė, jos sąžiningai neaptariant, nepasakant, kad ten nurodytos datos tetinka Viduržemio jūros ir vėlesnės Vakarų Europos civilizacijoms. Šiandieniniai gudresni vaikai gal ir patys žino, kad iki naujesnių laikų istorija visai kitaip klostėsi Kinijoje ar Japonijoje, Australijoje ar Naujajame pasaulyje. Deja, knygoje nerandame sąžiningo pasvarstymo apie kitokius istorijos periodus lietuviškose žemėse ir mūsų regione, kur daug vėliau kūrėsi civilizuoto gyvenimo pradmenys. Skaitykite toliau

Amžininkės liudijimas: su Simonaityte gyventi buvo sunku, kai ji išėjo – atsidusome

Astrida PETRAITYTĖ, „Kultūros barai“

Domas Kaunas yra vienas iš tų nedaugelio stulpų, ant kurių šiandien laikosi Mažosios Lietuvos fenomenas, nes praeitis gyvuoja tik įamžinama atminties. Jam brangus šis regionas su būtuoju lietuviškumo inkliuzu vokiškojoje terpėje, su šiandieniniu dvinariškumu – Kaliningrado sritis / Klaipėdos kraštas. Į lietuvininkų žemę likimas nubloškė jį dar vaikystėje, vėliau pravėrė duris į laike nugrimzdusius lobius, įpareigodamas juos tyrinėti, skelbti visuomenei…

Naujausia profesoriaus Kauno knyga (Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: simonaitistikos šaltinių publikacija. – Liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. Vilnius: Akademinė leidyba. 2017, p. 332) remiasi dar jaunystėje surinktais liudijimais. Sovietmečiu, tarp 1978 ir 1983-iųjų (taigi netrukus po rašytojos Ievos Simonaitytės mirties), jis ėjo nuo vieno prie kito, galinčio ką nors papasakoti, paliudyti, kruopščiai užsirašinėjo ir parengė atsiminimų apie rašytoją Evę / Ievą Simonaitytę (1897–1978) rinkinį, skirtą jos jubiliejui – 120-mečiui. Skaitykite toliau