Mėnesio archyvas: 2018 m. gegužės mėn.

Martynas Purvinas. Apgaulingoji „Lietuvos istorija paaugusiems…“

Martynas Purvinas

Dr. Martynas PURVINAS, www.voruta.lt

2017 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų veikalą „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. I dalis“. Ilgai reklamuota, kad čia bus pateikiama visai nauja mūsų šalies istorijos versija, tinkanti jaunimui, išlaisvinta nuo bereikalingų datų ir kitų nuobodžių dalykų. Išties tikslai buvo gražūs ir sveikintini.

Iš pokarinių Lietuvos istorijos pamokų sovietmečio mokykloje dabar atsimenu gal tik tamsžalį plonos knygutės „Lietuvos TSR istorija“ viršelį. Ten gal buvo kažkas apie pirmykštę bendruomenę, kokia numurzinta akmeninių kirvukų ar kitokių archeologinių dirbinių nuotrauka, nuobodūs puslapiai apie valstiečių ir darbininkų vargus, feodalinį ir kapitalistinį išnaudojimą ir pan. Gal didžioji tos knygelės dalis buvo skirta bolševikų veiklai ir jų sukurtam „rojui“ iki tol vargusioje Lietuvoje. Taip gal ir siekta įteigti, kad ta senovė buvusi labai neįdomi.

Prieš ketvirtį amžiaus ištrūkus į Vakarus, apstulbino tenykščiuose knygynuose sukrautos kaugės populiarių knygų apie istoriją. Atsivertus kokį gausiai iliustruotą veikalą, norėjosi jį ryte ryti nelyg nuotykių romaną. Išmaningai parengti istoriniai žemėlapiai, įspūdingi piešiniai, patraukiantis medžiagos dėstymas ir kiti beveik stebuklingi dalykai palikdavo neišdildomą įspūdį.

Jau ne vienus metus tokios įspūdingos knygos iš Vakarų apie tolimų pasaulių įdomybes verčiamos į lietuvių kalbą, perspausdinamos mūsų leidyklų. Beliko laukti išties patrauklaus veikalo apie Lietuvos istoriją, galinčio atitraukti mūsų jaunimą nuo kompiuterinių žaidimų ir išmaniųjų telefonų, įteigiančio svarbiausias žinias apie mūsų krašto praeitį ir supratimą, kokiais keliais atėjome į XXI amžių.

Ką randame čia aptariamoje A. ir M. Bumblauskų knygoje? Geranoriškai nusiteikusieji joje aptiktų daug spalvotų paveikslėlių, įdomius puslapius apie pasakiškus Europos viduramžius (p. 82), Žalgirio mūšį (p. 106) ir kt. Įdėmiau beskaitantys ten aptiktų daug keistų dalykų.

Vos atsivertus knygą (p. 7), spalvotoje fotonuotraukoje matome akmenyje iškaltą datą „1847“, bet parašas skelbia, kad tai „1851“. Kaip kad mokė primirštasis Kozma Prutkovas „Netikėk savo akimis“. Iš paaiškinimo gretimai nuotraukai turime sužinoti, kad tame Priekulės name gyvenęs toksai K. Grutšusas, nors tasai žmogus iš tikrųjų vadinosi tiesiog K. Gručius. Išties „iš didelio rašto išeinama iš krašto“ – jau ne kartą įrašas iš žemaitiškų raštų „Jons Lapins“ esą sulietuvinamas taip: „Jonsas Lapinsas“. Deja, tie pirmieji liapsusai įspėja apie toliau vis dažnesnes autorių ir rengėjų aplaidumo žymes, atsainų požiūrį į Lietuvos istoriją ir dar blogesnius dalykus.

Antai, p. 13 pateikta pasaulio istorijos periodizacijos lentelė, jos sąžiningai neaptariant, nepasakant, kad ten nurodytos datos tetinka Viduržemio jūros ir vėlesnės Vakarų Europos civilizacijoms. Šiandieniniai gudresni vaikai gal ir patys žino, kad iki naujesnių laikų istorija visai kitaip klostėsi Kinijoje ar Japonijoje, Australijoje ar Naujajame pasaulyje. Deja, knygoje nerandame sąžiningo pasvarstymo apie kitokius istorijos periodus lietuviškose žemėse ir mūsų regione, kur daug vėliau kūrėsi civilizuoto gyvenimo pradmenys. Skaityti toliau

Amžininkės liudijimas: su Simonaityte gyventi buvo sunku, kai ji išėjo – atsidusome

Astrida PETRAITYTĖ, „Kultūros barai“

Domas Kaunas yra vienas iš tų nedaugelio stulpų, ant kurių šiandien laikosi Mažosios Lietuvos fenomenas, nes praeitis gyvuoja tik įamžinama atminties. Jam brangus šis regionas su būtuoju lietuviškumo inkliuzu vokiškojoje terpėje, su šiandieniniu dvinariškumu – Kaliningrado sritis / Klaipėdos kraštas. Į lietuvininkų žemę likimas nubloškė jį dar vaikystėje, vėliau pravėrė duris į laike nugrimzdusius lobius, įpareigodamas juos tyrinėti, skelbti visuomenei…

Naujausia profesoriaus Kauno knyga (Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: simonaitistikos šaltinių publikacija. – Liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. Vilnius: Akademinė leidyba. 2017, p. 332) remiasi dar jaunystėje surinktais liudijimais. Sovietmečiu, tarp 1978 ir 1983-iųjų (taigi netrukus po rašytojos Ievos Simonaitytės mirties), jis ėjo nuo vieno prie kito, galinčio ką nors papasakoti, paliudyti, kruopščiai užsirašinėjo ir parengė atsiminimų apie rašytoją Evę / Ievą Simonaitytę (1897–1978) rinkinį, skirtą jos jubiliejui – 120-mečiui. Skaityti toliau

Ekskursijos „Jie – Lietuvos kūrėjai“ atspindžiai

Viktorija Liauškaitė

Pusšimtis puikiai nusiteikusių keliauninkų, užuot varę į sodybas ar namuose gulinėję ant sofkutės (juk galų gale išaušo užtarnauta poilsio diena!), ankstų šeštadienio rytą, gegužės 19 dieną,  išsiruošė Šiaurės Lietuvos link – į ekskursiją, skirtą Lietuvos 100-mečiui.

Ekskursijos vadovės, gidės Aurelija Arlauskienė ir Viktorija Liauškaitė. Jos metu pamatėme, išgirdome, akimis ir širdimi prisilietėme prie mūsų valstybės istorinių, kultūrinių, gamtos lobių; pagerbėme ją kūrusių asmenybių atminimą ir iš paukščio skrydžio gėrėjomės gamtos sukurtais stebuklais.

Mūsų kelyje buvo Prezidento Antano Smetonos dvaras, jo gimtasis kaimas, mokykla; Bistrampolio dvaras su Knygnešių koplyčia; Biržai ir Nemunėlio Radviliškis, kur pagerbėme 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvių Kazimiero Rimkevičiaus, brolių Adomo ir Jokūbo Šernų atminimą. Plačiau susipažinome su J.Šerno, Vasario 16-osios Akto signataro, asmenybe; taip pat lietuvybę šiame krašte skatinusią Cumftų šeima. Gėrėjomės Nemunėlio Radviliškio Santaka, kur susilieja dvi upės – Nemunėlis ir sraunioji Apaščia. Iš paukščio skrydžio -Kirkilų apžvalgos bokšto – žvelgėme į karstinius ežerėlius – unikalų Biržų kraštovaizdžio elementą, vienintelį tokį ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Viliamės, jog dar ne kartą sugrįšime į šį nuostabų šiaurės Lietuvos kraštą.

Radvilų rūmų virsmas

Lietuvos žinios 

Vilniuje rengiantis naujoms statyboms šiemet buvo atkasti Radvilų rūmų – antro pagal dydį mieste po Pilių komplekso – griuvėsiai. Nors kol kas ištyrinėta toli gražu ne visa buvusių rūmų teritorija, keturis mėnesius čia dirbę archeologai aptiko apie 10 tūkst. radinių. Tai byloja apie išskirtinę, unikalią Vilniaus istorinio centro (senamiesčio), įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, vietą. Radiniai verčia žvilgtelėti į kelių šimtų metų praeitį ir įsitikinti, kokios svarbos yra ši vieta.

Sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės teritorijoje (tarp dabartinių Žygimantų, Radvilų ir Tilto gatvių) dirbę archeologai neabejoja, kad jų surastos pastato liekanos yra reprezentacinių Radvilų rūmų fragmentai. Visuomenė apie jų buvimą būtent šioje vietoje yra mažai girdėjusi, nes plačių istorinių, menotyrinių tyrimų nėra daryta. Kad rūmai stovėjo būtent čia, žinojo tik specialistai, nagrinėję XVIII-XIX amžiaus pradžios Vilniaus planus ir juose tiksliai pažymėtus rūmus. Tarp radinių yra nemažai žiedų, papuošalų, tačiau archeologai jų nesieja su kokiu nors konkrečiu Radvila ar tuo labiau Barbora Radvilaite. Skaityti toliau