Mėnesio archyvas: spalio 2020

Konferencija Martyno Mažvydo Vaitkūno 500-osioms gimimo metinėms paminėti

Konferencija Mažvydo šviesa Martyno Mažvydo Vaitkūno 500-osioms gimimo metinėms paminėti vyko Kaune Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) salėje 2020 m. spalio 17 d. Ją organizavo Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė, vadovas Sigitas Šamborskis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, K. Donelaičio draugija, Mažosios Lietuvos Reikalų Taryba ir kt.

 Pranešimus skaitė dr. Algirdas Matulevičius, Mažosios Lietuvos Reikalų Taryba, Laima Marija Pangonytė, Lietuvos žurnalistė prie Šventojo sosto, Sigitas Šamborskis, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas, Virginijus Jocys, Etninės kultūros globos tarybos Žemaitijos padalinio pirmininkas, Gintaras Skamaročius, VŠĮ Nemuno euroregiono direktorius ir Kristijono Donelaičio draugijos vadovas, žurnalo Donelaičio žemė leidėjas.  Kalbėjo rašytojas, sakmių, knygelių apie Mažąją Lietuvą autorius Laimonas Inis, perskaitęs fragmentą iš savo novelės apie M. Mažvydą Milžinų kalvos paunksnėje.

 Konferencijos dalyvius įžanginiu žodžiu pasveikino LPKTS Valdybos pirmininkas Vladas Sungaila. LR Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas, pasveikinęs Konferenciją, perdavė ir Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, tuo metu buvusio saviizoliacijoje, sveikinimus. A. Anušauskas priminė skaudų faktą – spalio 16-oji, diena prieš konferenciją,  yra minima kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Net 99 proc. šio krašto gyventojų buvo nužudyti, mirė iš bado, šalčio, buvo kitaip sunaikinti ar priversti palikti savo gimtinę.

 A. Anušauskas savo neseniai išleistoje knygoje Raudonasis teroras nemažai vietos skyrė Mažosios Lietuvos tragedijai.

 Konferencijos vedantysis Sigitas Šamborskis prisiminė taurios sielos poetę dr. Birutę Baltrušaitytę (1940–1996), kuriai spalio 24 d. būtų sukakę 80 metų. Ji daug rašė apie Mažosios Lietuvos tragediją, išleido eilėraščių knygą Lietuvininkų ir prūsų žemėj. Pranešėjas pabrėžė, kad prieš 500 metų Reformacijos dvasia apšvietė daug amžių tautinę priespaudą kentusią Prūsiją. Jis pasakojo, kad paskutinysis Vokiečių ordino magistras, Prūsijos kunigaikštis, gediminaitis Albrechtas ir jo pakviesti A. Kulvietis, S. Rapolionis, vėliau M. Mažvydas kūrė ten lietuvybę.

 S. Šamborskis pranešė sensacingą žinią: kad Vokietijoje pavyko istoriniuose šaltiniuose rasti įrodymų, patikslinančių Martyno Mažvydo gimimo datą ir vietą: Martynas Mažvydas gimė 1520 m. lapkričio 17 d. Laukstėnuose. Ir anksčiau buvo nuomonių, kad Mažvydas ten gimė. Laukstėnuose, dabartiniame Šilutės raj., netoli Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio, dar 2001 m. gegužės 7 d. buvo atidengtas paminklinis akmuo, žymintis pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo numanomą gimimo vietą.

 Pranešėjas daug pasakojo apie Ragainės (dab. Neman) bažnyčią, kurioje nuo 1548 m. iki mirties (1563 m.) kunigavo M. Mažvydas. Minint 450-ąsias pirmosios lietuviškos knygos Katekizmo metines, 1997 m. ant buvusios bažnyčios sienos buvo atidengta Atminimo lenta. Bažnyčia dabar paversta bendrabučiu, socialiniais būstais. Viename jos gale ortodoksai įsirengę savo maldos namus, kitame – R. katalikų koplyčia. Rūsiai užversti. Norint surasti Mažvydo palaikus ir juos tinkamai palaidoti, reikia tarpvalstybiniu susitarimu atlikti archeologinius kasinėjimus.

 S. Šamborskis prisiminė nuo ko prasidėjo jo veikla Karaliaučiaus lietuvių bendruomenėje: prasidėjus Atgimimui 1989 m. gegužės 20 d. buvo suorganizuota lietuvių eisena su tautiniais rūbais, vėliavomis per Luizės tiltą iš Panemunės į Tilžę.

 Išsamų pranešimą ne tik apie Martyną Mažvydą, bet ir istorinį kontekstą, apie XVI a. Prūsiją pasiekusią Reformaciją, perskaitė istorikas, Mažosios Lietuvos tyrinėtojas ir jos Enciklopedijos vienas iš aktyviausių sudarytojų, straipsnių autorių dr. Algirdas Matulevičius.  Jis pabrėžė, kad XVI a. pirmieji Reformacijos skleidėjai Lietuvoje – liuteronai – buvo lietuviškiausi. Tai – M. Mažvydas, A. Kulvietis, S. Rapolionis ir kt., mažlietuvis J. Bretkūnas (žymiausias iš jų) buvo mokyčiausi vyrai, daugiausia parašė ir išspausdino knygų lietuvių kalba.

 Mažvydas gimė Pietinėje Žemaitijoje, Paprūsėje, teritorijoje tarp Švėkšnos-Gardamo-Žemaičių Naumiesčio. Miestelėnas. Kaip ir kiti reformatoriai, buvo persekiojamas Katalikų bažnyčios hierarchų, ypač valdovo Žygimanto Augusto motinos, aršios katalikės italės Bonos Sforcos (Sforza). Mažvydas 1539–1542 m. galėjo mokytojauti Abraomo Kulviečio įsteigtoje protestantiškoje kolegijoje Vilniuje ir iki 1546 m. gyveno Vilniuje. Dėl Reformacijos idėjų skleidimo buvo persekiojamas, galbūt netgi kalintas – yra pirmasis protestantų kankinys. Jis Karaliaučiaus universiteto rektoriui Johanui Brettschneideriui 1548 m. lotyniškai rašytame laiške save įvardija pirmuoju tikėjimo kankiniu – protomartyr.

 Pranešėjas iškėlė hercogo (kunigaikščio) Albrechto vaidmenį: jo dėka plito Reformacija, suklestėjo tautinės kultūros. Albrechtas buvo įsakęs Prūsijos krašto evangelikų bažnyčiose lietuviams pamokslus sakyti lietuviškai, klebonais skirti mokančius lietuviškai. Net vokiečiai kunigai privalėjo mokytis lietuviškai; o kol išmoks, pamokslus turėjo sakyti padedami vertėjų – tulkų. Taigi, lietuviškos pamaldos vyko daugelyje Mažosios Lietuvos parapijų.

 Būtent Albrechtas pakvietė M. Mažvydą atvykti į Karaliaučių mokytis.

 1546 m. pavasarį Prūsijos kunigaikštis Albrechtas politiniais ir Reformacijos reikalais atvyko į LDK sostinę Vilnių. Gegužę laišku kreipėsi į Žemaitijos valsčių seniūną (didžiojo kunigaikščio vietininką) Joną Bilevičių, kad šis kuo greičiau atsiųstų į Karaliaučių kelis mokytus ir gerai lietuvių kalbą mokančius jaunuolius. Jie taptų evangelikų liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Žinias patobulintų protestantiškame Karaliaučiaus universitete. J. Bilevičius parinko tinkamą kandidatą –  Mažvydą (žinoma, kad jo motina buvo vakarų aukštaitė). Albrechtas kreipėsi į Mažvydą laišku, Maloniai reikalaujame […] vadindamas jį „garbingu ir išmokslintu“ (honeste et eruditus) vyru, ir kad kuo greičiau atvyktų į Karaliaučių. Taigi, jau tada M. Mažvydas buvo išsilavinęs, tobulai mokėjęs lotynų kalbą, o ir lenkiškai.

 Visą gyvenimą M. Mažvydas jautė didelę pagarbą kunigaikščiui – apie tai byloja jo laiškai, rašyti iš Ragainės. Kunigaikštis teikė Ragainės kunigui ir materialinę paramą.

Martynas Mažvydas (lotyniškai Martinus Mosvidius)1546 m. rugpjūčio 1 dieną  įsimatrikuliavo į Karaliaučiaus universitetą, jam buvo paskirta kunigaikščio Albrechto stipendija. 1548 m. balandžio 5 d. jau baigė teologijos studijas bakalauro laipsniu.  M. Mažvydas prašė Prūsijos kunigaikščio paskirti jį lietuvių kunigu į vakuojančias parapijas Labguvoje arba arčiau tėviškės – Ragainę. 1549 m. kovo 18 d. M. Mažvydas buvo paskirtas į Ragainę, neseniai mirus jos klebonui. Pagal to meto nusistovėjusią tvarką, į mirusio klebono vietą naujai paskirtas klebonas turėjo būti nevedęs ir, kad būtų aprūpinta buvusio kunigo šeima, turėjo vesti pirmtako kunigo našlę ar dukterį.

 Mažvydas vedė mirusio Ragainės klebono Lauteršterno vyresniąją dukterį Benigną. Našlė ir trys jų vaikai mirė maru. Mažvydas rūpinosi likusiais žmonos broliais ir seserimis, šelpė juos.

1554 m. M. Mažvydas buvo paskirtas Ragainės arkidiakonu – vyskupo vietininku. Jis buvo ir mokyklos prie bažnyčios vedėjas. Prūsijos valdovui Albrechtui laiškuose Mažvydas skundėsi, kad Ragainės parapiją rado pusiau katalikišką, net pusiau pagonišką: parapijiečiai neina į Evangelikų bažnyčią, nemoka poterių, maldų, laikosi pagoniškų papročių. Dėl to su parapijiečiais  nesutarė, prasti buvo santykiai ir su gretimos Tilžės parapijos dvasininkais. Mažvydas bandė parapijiečius paveikti geruoju, bet jo pamokymų neklausė. Jautėsi bejėgis, lietuvius vadina kietasprandžiais, barbarais.

 Savo pirmąjį kūrinį Katekizmą, skirtą pirmiausia Didžiosios Lietuvos išsilavinusiems gyventojams, kad dvasininkai ir dvarponiai šviestų beraščius valstiečius, Mažvydas (Martjnus Maszwjdas) išleido 1547 m. dar studijuodamas Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete. 1545 m. Karaliaučiuje, Hanso Weinreicho spaustuvėje, jau buvo išspausdintas pirmasis Katekizmas prūsų kalba.

 Katekizmo Prakalboje, skirtoje LDK ir Prūsijos lietuviams, pabrėžiamas Mažvydo noras, kad knyga pasiektų kiekvieną žmogų. Visi religiniai raštai turi būti prieinami liaudžiai. Mažvydas yra lietuvių literatūrinės kalbos pradininkas.

 Be šios knygos, 1549 m. Mažvydas išleido Giesmę Šv. Ambraziejaus bei Šv. Augustino. Taip pat Forma krikštymo, 1559 m. Tai iš vokiečių kalbos išverstas krikšto apeigų pagal M. Liuterį aprašymas.

 Dar vienas Mažvydo 1558–1562 metais parengtas leidinys – Parafrazis, permanytina poteriaus malda –  maldų ir giesmių rinkinėlis, kurį po jo mirties 1589 m. išleido J. Bretkūnas.

 Didžiausias M. Mažvydo kūrinys – Giesmės krikščioniškos (I-a dalis – 1566 ir II-a – 1570). Pratarmę parašė pats, bet išleido jau Mažvydo pusbrolis Baltramiejus Vilentas.

 Prof. Jūratės Trilupaitienės teigimu, Didžiosios Lietuvos protestantiško giedojimo tradicijas M. Mažvydas perkėlė į Mažąją Lietuvą. Ji 1985 m. rašė: ˂…˃.  Jis pritaikė, išrinko žymiausias, geriausias reformatų giesmes, paskleidė jas Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje.  Vienintelis žinomas Giesmyno egzempliorius, priklausęs valdovui Albrechtui, buvo saugomas Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve Karaliaučiuje. 1921 m.  jį rado įžymus baltistas, Karaliaučiaus universiteto rektorius prof. Jurgis Gerulis.

 Dr. A. Matulevičius reziumavo, kad 1547–1570 metais Martyno Mažvydo raštai buvo vieninteliai lietuvių kalba.

 Pranešėjas įsitikinęs, kad M. Mažvydas tebėra palaidotas po Ragainės ( dab. Neman) buv. evangelikų liuteronų bažnyčios altoriumi ir tikino, kad būtina surasti jo palaikus, kaip buvo surasti Tolminkiemio bažnyčioje, po altoriumi palaidoti poeto, kunigo  Kristijono Donelaičio palaikai. Prelegentas kvietė Martyno Mažvydo 500-ąsias gimimo metines plačiai paminėti Lietuvoje. Juk tai tokia garbinga lietuvių raštijos pradininko sukaktis! – sakė dr. A. Matulevičius.

 Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos bei klubo Prūsa atstovė dr. Milda Janiūnaitė apžvelgė garsaus, bet pamiršto kalbininko, baltisto, lietuvių tarmių tyrinėtojo, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus prof. Jurgio Gerulio tragišką gyvenimą ir veiklą. Jo nuopelnas, kad turime M. Mažvydo parengtas Giesmes Krikščioniškas, – sakė ji.

 Prof. J. Gerulis Giesmes surado 1921 m. Prūsijos slaptajame valstybiniame archyve, parengė spaudai ir 1922 m. Kaune išleido fotografuotinį leidimą Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, išvertė į vokiečių kalbą ir 1923 m. išleido Heidelberge, Vokietija.

 Kristijono Donelaičio draugijos vadovas Gintaras Skamaročius savo pranešime daugiausia dėmesio skyrė Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės egzistavimui, liūdnai dabartinei padėčiai nušviesti. Apgailestavo, kad Karaliaučiaus krašte baigiama naikinti lietuvių bendruomenė: nebėra lietuviškų mokyklų, iš Lietuvos neįleidžiami lietuvių mokytojai, baigiamas sunaikinti lietuviškos kultūros paveldas. Draugijos leidžiamam žurnalui Donelaičio žemė nepakankamai dėmesio skiria vyriausybė, menkai finansuojamas iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, o iš prenumeratos toks specifinis leidinys negali išsilaikyti. Kvietė konferencijos dalyvius užsisakyti ir remti žurnalą.

 Konferencijoje labai karingai, energingai kalbėjo Lietuvos atgimimo metraštininkė, režisierė, italų-lietuvių kultūros centro vadovė Laima Margarita Pangonytė, kuri jaučia moralinę atsakomybę, jog būtų surasti Martyno Mažvydo palaikai, garbingai palaidoti. Ji ragino sutelkti Lietuvos kultūrininkų pajėgas, valstybines organizacijas, kad būtų tinkamai įamžintas M. Mažvydo atminimas. Reikia puoselėti tautinę atmintį, neturime pasiduoti, sakė prelegentė, žurnalistė prie Šventojo sosto.  

 Konferencijoje iš M. Mažvydo parengtų Giesmynų giesmes: Malonus dėkavojimas ponui Dievui, Apie kentėjimą Jėzaus Kristaus, Giesmę raudinga apie marą beiir dabar mūsų bažnyčiose giedamą Kaip niekingas prapuolingas yr žmogaus šis amžius pagiedojo Vilniaus Mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis Tyklė, vadovaujamasVitalijos Brazaitienės.

O Kauno folkloro klubas Liktužė, vadovė Jūratė Svidinskienė, pagiedojo Vydūno Mes Lietuvos vaikai ir  Lietuva brangi šalele.

 Leidyklos Andrena vadovė Nijolė Petrošienė pristatė Mažosios Lietuvos tyrėjo Vytauto Šilo parengtą, išplėstą, naujais straipsniais papildytą knygą Mažoji Lietuva. Lietuvninkų kovos. Pirmas knygos variantas tokiu pačiu pavadinimu buvo išleistas 2010 m. Tai kolektyvinis darbas žymių Lietuvos istorikų, Mažosios Lietuvos veikėjų, politikų – Algirdo Matulevičiaus, Erdmono Simonaičio, Vytauto Šilo, Vytauto Grubliausko, Algirdo Antano Gliožaičio, Petro Šmito, Algio A. Regio, Alberto Juškos, Dainiaus Žalimo, Aleksandro Vitkaus, Vaclovo Bagdonavičiaus, Aro Lukšo.

 Konferencijoje buvo bendru sutarimu priimta Deklaracija, kurioje raginama visuomenines organizacijas, valstybės institucijas sutelkti jėgas, ieškant ryšių su kaimyninėmis valstybėmis, aktyviau spręsti kultūrinio paveldo išsaugojimo, bendradarbiavimo su Mažosios Lietuvos (taip pat Baltarusijos, Lenkijos) lietuvių bendruomenėmis, vizų režimo ir kitus klausimus.

Konferencijos pabaigoje žurnalistės Laimos Pangonytės pageidavimu visi pagiedojo Jurgio Zauerveino giesmę Lietuviais esame mes gimę.

                                                                                              Dalija Gudliauskienė

                                                                                 Nuotraukos Gedimino Zemlicko:

Konferenciją sveikina LR Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas
Pranešimą skaito dr. Algirdas Matulevičius
Kalba konferencijos organizatorius Sigitas Šamborskis, šalia sėdi žurnalistė Laima Pangonytė
Grupė „Tyklės“ choristų
archyvinė nuotrauką:
Tautiniais kostiumais pasipuošę lietuviai per Luizės tiltą įžengia į Mažosios Lietuvos sostinę Tilžę, 1989 05 20Nuotrauka Bernardo Aleknavičiaus