Šiais jubiliejiniais kun. Kristijono Donelaičio metais Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija kartu su Lietuvos bajorų karališkąja sąjunga gegužės 17-18 d. vėl pakvietė aplankyti Karaliaučiaus kraštą. Tai jau antra bendra šių visuomeninių organizacijų pažintinė išvyka į Mažąją Lietuvą – pernai ten vykta liepos 20-21 d. Tiesa, šiemet kelionės būta kiek trumpesnės – dėl pasienyje Rusijos vykdomų karinių pratybų teko atsisakyti apsilankymo Ragainėje ir Tilžėje. Mūsų skaitytojams pateikiame pluoštelį ekskursijos dalyvių įspūdžių.
Rytprūsiai yra toks ypatingas kraštas, apie kurį visi girdėję, bet pastaraisiais metais matę tik nedaugelis. Teritorija, tiek amžių buvusi Didžiosios Lietuvos smegenų centru, po tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių atiteko kitai civilizacijai. Vėl kaupiantis konflikto grėsmės debesims, suskubome pasinaudoti galbūt jau negreitai bepasitaikysiančia galimybe savo akimis pasižiūrėti į tai, kas dedasi tenai, anapus Nemuno.
Gegužės 17-18 dienomis aplankėme Tolminkiemį, Gumbinę, Įsrutį, Karaliaučių, Krantą. Žinoma, per dvi dienas itin daug pamatyti nespėjome, daug ką stebėjome tik pro autobuso langą, tačiau įspūdžiai liko stiprūs. Kelionė dar ją planuojant kėlė įvairius jausmus – nuo smalsumo, noro pamatyti taip arti geografiškai, bet taip toli kitomis prasmėmis esantį kraštą, iki nerimo, kad važiuojame į gana priešišką valstybę, kuri vėl agresyviai elgiasi tiek savo kaimynų, tiek viso Vakarų pasaulio atžvilgiu. Kelionės metu nostalgiją, prarastos kultūros, epochos jausmą keitė kultūrinis šokas, matant elementarios tvarkos, švaros nebuvimą, aplaidumą, kurį Lietuvoje jau spėjome pamiršti.
Jauku buvo vienoje vietoje – Tolminkiemyje. Bevaikštant po žydinčiais (!) ąžuolais, šiek tiek apleistame, žaluma apėjusiame parke šalia atstatytos bažnyčios buvo galima pajusti beveik idilę, ypač, jei nesidairysi į tolėliau stūksančius apgriuvusius sovietinio kolchozo statinius. Tačiau tai bene vienintelė tokia patirtis. Visur kitur jautėmės keistai: tokia svarbi mums, ypatinga, beišnykstanti kultūra apėjusi tarsi voratinkliu, kuris ją dengia, naikina, ardo. Tik taip galiu pavadinti bjaurius plytinius sovietinius gyvenviečių barakus, krūmais užžėlusius, užpelkėjusius laukus, kurių dešimtmečiais niekas nedirba, apgriuvusius raudonų plytų pastatus, bažnyčių liekanas, ant kurių sienų auga medeliai. Apgriuvę raudonų plytų pastatai taip nestebino, juos prisimenu iš vaikystės, tačiau nedirbamų laukų įspūdis labai stiprus – tai byloja apie visuotinį krašto apleistumą (kaip mums sakė gidas, visoje Kaliningrado srityje tik 80 registruotų ūkininkų).
Nepaisant didžiulio sluoksnio išlikusių senųjų Rytprūsių pastatų, inžinerinių įrengimų, tokio artimo mums peizažo, neįmanoma suklysti, kurioje valstybėje esame. Išlikęs Rytprūsių paveldas čia – tai tik tuščiavidurio kevalo likučiai, liekanos mumijos, iš kurios gyvybė pasitraukė jau labai seniai. Ir nesvarbu, ar viduramžius menantys mūrai stūkso užžėlę ir apleisti (o retkarčiais ir panaudojami kaip artilerijos pratybų taikiniai: praktiškai visa sritis yra vienas didelis karinis miestelis), ar atstatyti ir restauruoti. Ne per seniausiai prasidėjęs kai kurių Rytprūsių paveldo objektų atstatymas rodo pastangas ne išsaugoti ir pagerbti, o įsisavinti ir pritaikyti savo supratimui ir savo reikmėms.
Bene iškalbingiausiai tokį požiūrį iliustruoja Karaliaučiaus katedra. Ilgus metus stovėjusi apleista ir užžėlusi, šiandien kūnu ji atstatyta, bet savo dvasia negyva. Galbūt šiek tiek panašiai sovietmečiu atrodė neveikianti Vilniaus Arkikatedra, kai ji buvo vadinama paveikslų galerija. Karaliaučiaus katedros viduje – keistas koncertų salės ir muziejaus mišinys. Altoriaus vietą užima didelė scena su stacionaria įranga: apšvietimo fermomis, įgarsinimo aparatūra. Vargonai atstatyti savo buvusioje vietoje, balkone virš įėjimo, bet jų dekoras ir papildoma įranga atrodo veikiau skirti padaryti taip ten mėgstamam prabangos įspūdžiui nei siekiant atkurti autentišką vaizdą.
Mieste, tarp nepažįstamų reklamų ir iškabų, nejučia pastebi ir kitokius žmones. Matyti vargo į Rusiją dirbti genamų skurdžių Centrinės Azijos šalių gyventojų, vienur kitur spiečiasi sportine apranga pasidabinusių jaunuolių būreliai, lyg atkeliavę iš rusiškų filmų apie „laukinius 90-uosius“. Pastaraisiais metais mieste pastatyta nemažai naujų pastatų, prekybos centrų, cerkvių, nors virš centrinės dalies tebedominuoja grėsmingas taip niekad ir nebaigtų Sovietų namų („Dom Sovietov“) kolosas.
Daugelis iš tų, kuriems buvo tekę daugiau laikytis šiame krašte prieš kelis dešimtmečius, tvirtina, kad dabar sritis atrodo gerokai pagražėjusi. Galbūt šio krašto, kurio dabartiniai gyventojai dažnai rodo (ar bent rodė iki pastarojo meto įvykių) norą turėti ypatingą statusą, labiau atsigręžti į Europą, dar laukia klestėjimas, bet kol kas mūsų akys daugiausia matė buvusios katastrofos pėdsakus. Verta nukeliauti į tą kraštą vien edukaciniais sumetimais ir savo akimis gyvai pamatyti, kaip atrodo alternatyvi tikrovė.
Greta Kalvaitytė, Vikis Satkevičius
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.6
