Apie Biržų evangelikų liuteronų parapijos kovas

Apie Biržų evangelikų liuteronų parapijos kovas.

Versta iš atšviesto Biržuose surastos knygelės egzemplioriaus

 

 

1. Šis darbas / knyga kreipiasi į skaitytoją, kuris su susidomėjimu seka ir siauresnių ribų istorinius procesus, ir pro kurių dvasines akis praeina kovų veiksmai, mūsų genties ir tikėjimo vyrų kančios ir paklydimai. Čia kalbama apie vienos evangelikų liuteronų parapijos greta Kuršo žemės – Lenkijos valdžioje,  istoriją ir raidą; istorija ir raida, kaip ji praėjusio šimtmečio 50-taisiais metais patyrusių rankų buvo surinkta iš pusiau sutrūnijusių bažnyčios archyvo dokumentų, kad jų turinys būtų išsaugotas ateinančioms kartoms. Istorikui pats manuskriptas in extenso, tikriausiai būtų buvęs vertingesnis, tačiau čia jis turėjo būti perteiktas sutrumpintoje formoje. Visgi net ir sutrumpinime negalėjo būti išvengta tam tikro išsamumo, jei norima kovą su priekabingumu ir išsamumu pavaizduoti teisingai.  

2. Šiandien, kai Pabaltijo bažnytiniai santykiai žada tiek reikšmingų pasikeitimų, šių užrašų informacija galbūt gali būti įdomi. Visgi atrodo, kad kai kurie šiandienos klausimai iškyla mums prieš akis praėjusių šimtmečių spalvomis. Manuskripte, kaip svarbūs momentai ypatingai iškyla:I. Geranoriškas Radvilų šeimos patronato atsisakymas ir šio poelgio nepageidaujamos pasekmės. II. To meto istorinės padėties sąlygota evangelikų bažnyčios padėtis valstybės ir Romos katalikų bažnyčios atžvilgiu.  

3. Kauno gubernijos, Biržų evangelikų liuteronų bažnyčios pradžia tikriausiai taip ir liks nežinomybėje, nes daug dokumentų dingo per XVI–ojo amžiaus karus. Seniausias miesto paminėjimas yra datuojamas jau 1589–aisiais metais, o 1636–ųjų metų kunigaikščio Kristupo Radvilos įkūrimo ir restauravimo aktuose jau yra minima jo protėvių privilegijuota bažnyčia. Taigi, be abejonės, jau prieš 1600–uosius metus Biržuose buvo evangelikų bažnyčia. Vakarinėje miesto dalyje, tiesiai prieš klebonijos langus, griežtais kontūrais vakaro danguje įsirėžę, dar ir šiandien kyšo vaizdingi pilies griuvėsiai. Pilies, kuri praeityje buvo kunigaikščių Radvilų, kurie įvardijami evangelikų bažnyčios įkūrėjais, garbinga rezidencija. Kaip žinoma, Radvilos šalia kitų Lenkijos Karalystės magnatų domėjosi Reformacija. Kronika vis dėlto nutyli apie tai, kaip jie prisidėjo arba neprisidėjo prie bažnyčios vystymosi iki to laiko, kol Kristupas Radvila su savo bendraminčiais magnatais, įtakodami 1570-ųjų metų Sandomiro sinodą, manė įtakoję unijos tarp evangeliškųjų konfesijų sudarymą. 1583 metais buvo pasirašyta religijų taika, kuri Lenkijos Karalystėje kaip karalystės įstatymas suteikė lygias teises katalikams ir protestantams. Dėka magnatų tarpe vis didėjančio evangeliškojo sąmoningumo, jų tarpe reiškėsi vis didesnė iniciatyva, protėvių įsteigimus ne tik išsaugoti, bet ir sutvirtinti, ir apginti. Zigismundo III (Sigismund III) atėjimas į valdžią 1587 metais, kuris kaip ir jo pirmtakas, netrukus katalikiškos dvasininkijos išpuoliams suteikė jėgos ir palaikymo, sukėlė rūpestį ir didiesiems Lietuvos evangelikams, tiek prarasti valdžią ir taip pat brangųjį Evangelijos turtą. Tai liudija šalia bažnytinių įstaigų paraleliai vykstantys rūmų ir pilių įtvirtinimai. Jonas Kazimieras Radvila, Biržų ir Dubingių kunigaikštis, Vilniaus vaivada, didysis Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės etmonas ir Mohilevo administratorius, ragino visus savo valdžios įtakos zonos evangelikus krikščionis kartu kovoti prieš teisybės priešus, primindamas taikos susitarimą tarp „saksoniškos“ (t. y. liuteroniškos), „helvetiškos“ (reformatų) ir „bohemiškos“ bažnyčių, patvirtindamas, „kad ir „saksoniška“ t. y. liuteronų bažnyčia, gerai atliktų savo užduotis“. Pats būdamas reformatas, prie senųjų privilegijų ir dotacijų jis dar dosniai pridėjo ir naujų, taigi atrodė, kad evangelikų liuteronų bažnyčios gyvavimas Biržuose yra užtikrintas tolimai ateičiai. Buvo nustatyti ne tik statybiniai įsipareigojimai ir atlyginimai, tačiau liuteronų bažnyčiai buvo neribotam laikui suteiktos („amžinai galiojančios“) visos teisės ir laisvės, pavyzdžiui, kunigaikštis Radvila įpareigojo savo įpėdinį pasirūpinti Augsburgo konfesiją išpažįstančiais pamokslininkais, kurie privalėjo gyventi santarvėje su tarnystės broliais reformatais. Liuteronų bažnyčioje pamaldos turėdavo būti laikomos tik vokiečių arba lenkų, o reformatų bažnyčiose – lietuvių ir lenkų kalbomis, taip pat turėjo išlikti reformatų bažnyčios mokykla. Visos dotacijos buvo teikiamos ir sprendimai buvo priimami smulkmeniškai laikantis visų teisinių normų, patvirtinant raštu ir užantspauduojant, taip kad Kristupas Radvila vaizduojamas kaip ištikimas krikščionis evangelikas, kurio sprendimų pagrindinis momentas buvo: „Garbė Dievui“. Jis tikėjosi unijos ir religijų taikos pagalba apsaugoti savo tėvynę nuo Vokietijos padėties, kur Trisdešimtmečiame kare būtent jėzuitizmas skynė savo kruvinos sėjos vaisius. 

4. Norėdami paminėti išorinius veiksnius, kurie galbūt įtakojo Kristupo Radvilos elgesį, turėtume paminėti šiuos aspektus: įvairūs karai, aukštos pareigos ir spindesys, kurie buvo apsigaubę Radvilas, neretai darė įtaką, kad šeimos iždas būdavo ištuštinamas. Įprasta priemonė jam užpildyti būdavo – turto užstatymas. Šiuose užstatymo reikaluose dažniausiai dalyvaudavo kaimyninės Kuršo žemės bajorų jaunesnieji šeimos nariai, kurie tarnystėje Lenkijai išsikovojo garbės ir įtakos, tačiau ne turtų. Turėjo būti pasirūpinta ir jų bažnytiniais poreikiais, nes šie kilmingi žmonės atsivežė į šalį evangelikų tikėjimo tarnų, taip pat priėmė pabėgėlius iš Kuršo žemės, tokiu būdu netrukus šalia vokiškos parapijos susiformavo ir latviška parapija. Ilgainiui Radvilos turėjo rasti veiksmingesnį šaltinį savo iždo pripildymui, nes užstatas įnešdavo vienkartinę reikšmingą sumą, tačiau metinės pajamos labai žymiai sumažėjo. Silezijos ir Poznanės bajorų bei Didžiosios Lenkijos karališkųjų miestų karalių veiksmai buvo pakankamas paskatinimas steigiant miestus sukurti pasiturinčią buržuaziją. Patirtis parodė, kad iš šalyje turimų elementų to paties įgyvendinti nebus įmanoma. Taigi neliko nieko kita, kaip tik pasikviesti vokiečių imigrantus, pirma pasekmė to buvo, kad Biržams buvo suteiktos Magdeburgo teisės, antra – rūpestis dėl imigrantų bažnyčios ir pamaldų. Pajamoms buvo atverti nauji šaltiniai, o kartu tai turėjo ir kitą tikslą: evangeliškos bendruomenės sustiprinimą! Būdami Lenkijos patriotais Radvilos bandė kaip įmanoma labiau sumenkinti vis didesnę imigrantų daromą įtaką lenkiškiems interesams, tai liudija ir tai, kad pamokslininkai buvo įpareigoti kiekvieną sekmadienį pamokslauti vokiečių ir lenkų kalbomis, ir kad parapijai nebuvo leista turėti savo mokyklos. Biržų reformatų parapijoje jau nuo seno buvo viena gausiai dotuojama mokykla, kuri visoje apylinkėje didžiavosi geru vardu, taigi buvo tikimasi, kad auklėjimo ir pamokų pagalba svetimus elementus pavyks be didelio papildomo susidomėjimo sutapatinti su lenkišku tautiškumu ir įpareigoti bendram tautos interesui. Susiklosčiusios aplinkybės liuteronų bažnyčiai jau buvo nuoroda į artėjančias kovas. Iš tiesų įvykiai klostėsi taip, kad evangelikų liuteronų parapija, drauge su reformatų bažnyčia, su kuria ji buvo susaistyta Sandomiro taikos sutartimi, turėjo pasipriešinti Jėzuitų intrigoms ir smurtavimams; taip pat atsilaikyti reformatų įtakai ir išlaikyti nesuklastotą savo liuteronišką išpažinimą ir galiausiai išlaikyti savo tautiškumą prieš savo globėjus ir patronus – Radvilas. Pavojus padidėjo, kada amžiaus bėgyje katalikiškosios Radvilų giminės linijos pretenzijos į paveldą, tapo tik laiko klausimu. Čia susiduriame su rimta moterimi, markgrafienės Liudvikos Karolinos fon Brandenburg (Louise Charlotte von Brandenburg), gim. kunigaikštytė Radvilaitė, asmenyje, kuri kaip ir Kristupas Radvila, būdama tvirta evangeliškos dvasios  krikščionė bando gelbėti, kas įmanoma jos išgalėms, o taip pat stengiasi užkirsti kelią būsimiems pavojams ir žalai. Praėjus tik keletui dešimtmečių nuo bažnyčios išorinės santvarkos įvedimo, dėl aplaidumo ir piktos valios įtakos, ji jau buvo reikšminga dalimi sumenkinta, taigi Liudvika Karolina teisingai numatė, kad po jos mirties valdžiai perėjus į Radvilų giminės katalikiškosios linijos rankas, ta pati patronato teisė būtų išnaudota evangelikų bažnyčios pražudymui. Taigi Liudvika Karolina ėmėsi, kaip jai tuo metu atrodė, vienintelės teisingos priemonės, evangelikų bažnyčią atimti iš katalikų paveldėtojų valdžios įtakos zonos: išsižadėti patronato ir perduoti patronato teises parapijos senjorams. Tai įvyko 1687-ųjų metų rugpjūčio mėn. 5 d. Berlyne, per Herdkevičių (Herdkevicz), pagrindinį Lietuvos tribunolo ginklanešį iš Vilniaus, į archyvą atiduota 1716 m.

5. Kad ir kaip garbingajai poniai rūpėjo evangeliškos bažnyčios gerovė, tiek liuteronų, tiek ir reformatų, žinoma, prieš atsisakant patronato buvo sudaryta ypatinga komisija, kuri dar kartą revizavo fundacijos metu nustatytą bažnyčių turtą ir iš naujo jį įstatymiškai paskirstė. Didelę dalį Radvilų įsipareigojimų ji liepė išpirkti žemėmis ir pinigais ir perduoti tai bažnyčios valdžion, tikėdamasi, tokiu būdu apsisaugoti nuo piktadarysčių ir  išpuolių iš katalikų pusės. Liudvika Karolina niekur nepašykštėjo, tačiau daug kur padidino, net padvigubino, atskiroms bažnyčioms numatytas sumas. Kad bėgant laikui ši išorinė santvarka nepasiteisino taip, kaip tikėjosi pamaldžioji įkūrėja ir visos susijusios parapijos, tai jau nėra Liudvikos Karolinos kaltė.

6. Kai po markgrafo mirties Luisa Karolina ištekėjo antrą kartą už kataliko Pfalcgrafo Karlo Filipo fon Neuburgo (Karl Philipp von Neuburg), Pfalcgrafo Bavarijoje prie Reino, Klevės ir Bergo hercogo, ji taip pat parodė atsargą ir rūpestį dėl evangeliškų parapijų vystymosi tėvynėje. Pfalcgrafas savo būsimos sutuoktinės ir tuomečio Brandenburgo kurfiursto buvo įpareigotas tam tinkamose instancijose pasirašyti ir užantspauduoti laidavimo raštą, kuriame jis pasižada, kas liečia mokamus mokesčius, religijos praktikavimą ir pamokas ir tai pat tai, kas liečia „maloningąją protekciją“, palikti taip, kaip jo sutuoktinės sukurtas status quo. „Jūsų malonybei kurfiurstas asistuos visuose klausimuose su patarimu ir parama!“ 1688-ųjų metų rugpjūčio mėn. 9 d., Berlynas.  

7. Po Radvilų patronato išsižadėjimo kronika nurodo mažai dėmesio vertų momentų, bet mes žinome, kad 1696 m. tuometinis Kuršo žemės landhofmeisteris Putkevičius (Puttkammer), Erbherr auf Nerst, pardavė Biržų bažnyčiai iš Gebelio (Gebel) už 500 florenų Biržuose įsigytą žemės sklypą. Bažnyčios sąskaitose ši suma niekur nėra paminėta, todėl manoma, kad Putkevičius (Puttkammer) būdamas turtingas žmogus ir uolus evangelikų gynėjas, įteikė šį žemės sklypą kaip dovaną, suteikdamas galimybę bažnyčiai įkurti savo mokyklą. Taip pat kunigaikščio Radvilos nežinomu būdu buvo gautas leidimas mokyklos įkūrimui ir mes randame senjorų dėka atliktus dviejų rektorių iš Karaliaučiaus pašaukimus. Šios mokyklos įkūrimas yra lyg pirmasis žingsnis link liuteronų bažnyčios išsilaisvinimo iš unijos suvaržymų. Įprastiniame parapijos gyvenime iki 1701-ųjų metų atrodo neįvyko nieko ypatingo. Tuo didesni perversmai vyko Šiaurės karui besiartinant į šias vietoves. Kaip žinoma, po Narvos mūšio užsienio pajėgos labai stengėsi, užtikrinti taiką tarp Švedijos vienoje pusėje bei Rusijos ir Lenkijos, kitoje pusėje, tačiau šios pastangos dėl Karolio XII (Karl XII) užsispyrimo buvo bergždžios. Taigi 1701-ųjų metų vasario mėn. 21 d. Petras Didysis ir Augustas iš Lenkijos (August von Polen) susitiko Biržų pilyje, kuri kuršių Saksonijos generolo Rebe (Rebel) antpuolio metu buvo užimta ir sudarė gynybos ir pasipriešinimo sąjungą. Tačiau dar prieš prasidedant tokiam gyvenimu, Karolis XII (Karl XII) 1701-ųjų metų gegužės mėn. prisiartino prie Dauguvos (Düna) ir sumušė saksų – lenkų kariuomenę, kuri atsitraukė link Biržų. Parapija labai kentėjo nuo dalinių ir jų rekvizicijų, tačiau nelaimė savo viršūnę pasiekė, kai Lenkiją valdant Karoliui, lenkų kariai užėmė Biržų pilį ir sudegino visą miestą. Visi be išimties prie bažnyčios buvę namai sudegė ir kunigas buvo išvarytas iš klebonijos. Jo prieglobsčiu tapo sugriautas Ruoliškių (Rollishek) bažnyčios palivarkas, kurį, dėka prie durų renkamų aukų, jis bandė paversti gyvenamu. Visgi 1703 m. kovo mėn. 16 d. įvyko mūšis tarp 5 000 vyrų lenkų įgulos ir Kuršo švedų gubernatoriaus Stiuarto (Stuart) kariuomenės, kurį pastarieji laimėjo, tačiau negalėjo išsilaikyti, nes rusai atėjo su didele jėga ir užėmė tą kraštą. Ką paliko draugai ir priešai, tai pasiėmė sąjungininkai: bažnyčios saugykla buvo išlaužta ir visas bažnyčios turtas būtų buvęs prarastas, jei ne kunigas Wazetta, kuris du kartus veltui bandęs bažnyčios turtą išvežti į Rygą, nebūtų sumanęs jį apsaugoti užkasdamas. Be to jis žinojo kaip lenkų ir švedų liuteronų tikėjimo karininkus įkalbėti dosnioms aukoms. Surinkti 320 timpų (Tympf[User3]   = 87 sidabrinių rublių) turėjo būti panaudoti bažnyčios ansamblio ir mokyklos pastato atstatymui, tačiau planas vos nebuvo sužlugdytas, karaliaus etmonui uždėjus klebonijai 50 Rth. Alb. [User4] kontribuciją. Laimei, dviejų kontribucijos išreikalauti pasiųstų husarų pavyko atsikratyti „po dukatą ir po porą palčių lašinių“. Tuo tarpu šis reikalas buvo pamirštas, nes švedų generolas Levenhauptas (Löwenhaupt) atvyko 1704 rugpjūčio mėn. 28  d. pilies apgulimui ir savo buveine pasirinko būtent prie pilies pylimo esančią kleboniją. Kadangi apsupties metu liuteronų bažnyčia beveik visai sudegė (reformatų bažnyčia sudegė iki pamatų), Levenhauptas (Lövenhaupt) po pilies sugriovimo 1705 m. davė 102 Rthr[User5] , pulkininkas Taube (Taube) 100 florenų, pulko būstinės šeimininkas Vogel (Vogel) 10 Rthr[User6] . Prie to dar prisidėjo iš generolo Bauer (Bauer) gauti du dukatai ir iš ponios fon Romer (v. Römer) 33 ⅓ Rthr[User7] . Šių ir dar kitų aukų suma turėjo būti išsaugota iki karo pabaigos, o kadangi 1709 ir 1710 metais siautė maras, pinigai liko užkasti iki 1710 metų. Per tą laiką mirė kunigas Wazetta. 

8. Jeigu iki šiol sunkūs karo metai darė stabdančią ir naikinančią įtaką Biržų parapijai, tai nuo šiol jos istorija pereina į kitą etapą: nesantaikos ir nesutarimų savuose namuose, per kuriuos buvo atvertos durys ir vartai naikinančiai jėzuitų įtakai ir rimtos Liudvikos Karolinos pastangos, atsisakant patronato sustabdyti katalikų įtaką, buvo visiškai sužlugdytos. Karo metų sąmyšio, pavojų ir taip pat maro laikotarpio metu nebuvo pastebėta, kad parapijos senjorai, kuriems buvo patikėtas patronatas, būtų ėmęsi ryžtingų priemonių. Mes matome visur iškylančią tik protingą ir romią kunigo Wazettos von der Ritz asmenybę; kunigas Wazetta, kuris dar buvo išrinktas Liudvikos Karolinos, gerų asmeninių ryšių ir gerbtinos padėties tarp to meto valdžią turinčiųjų dėka, sugebėjo išsaugoti tai, kas kitų senjorų rankose tikrai būtų pražuvę. Tarp 1701 ir 1710 metų kunigą Wazettą mes matome administracijoje vieną, o senjorai pasitenkindavo pritarimu jo veiksmams ir reikalavimams. Wazetta mirė 1710 metais ir jei jo įpėdinis, kunigas Sartorius (Sartorius), būtų kaip ir jis buvęs taikos žmogus, tai galbūt tos kovos tarp senjorų tarybos ir jų kunigo, būtų buvusios kitokio pobūdžio ir būtų padariusios mažiau skriaudos tam reikalui, kuriam jie turėjo tarnauti. Kovos be abejo turėjo prasidėti, nes naujieji senjorai pradžioje manė, kad perėmę patronatą jie perėmė išaugusią garbę ir galią, bet tačiau ne išaugusias pastangas ar pareigas. Savivalės ir vangumo pagalba jie bandė kunigui demonstruoti savo svarbą, neleisdami jam prisidėti prie parapijos reikalų aptarimo ir sprendimų. Buvo prarastas pojūtis istorijai, o kunigas Sartorius (Sartorius), nepaisant jo akivaizdžių sugebėjimų, neturėjo pakankamai savitvardos, kad naujai atsiradę santykiai laikui bėgant būtų teisiškai apriboti ir užtikrinti. Ginčas, kuris dabar įsiliepsnojo, pateikia kraupų to laiko elgesio pavyzdį, ir aistra, kuri abiejose pusėse nenumaldomai augo, skatino abi šalis veiksmams, kurių nei viena šalis negalėjo pateisinti nei prieš Dievą, nei prieš savo sąžinę.  

9. Ginčas prasidėjo, kai po kelerių metų kunigas Sartorius (Sartorius) iš savo pirmtako našlės energingai pareikalavo ataskaitos už bažnyčios kasos pinigų kiekį, o senjorai nepasidavė šiems reikalavimams, nes tuomet tikriausiai nesąžiningas bažnyčios turto administravimas būtų buvęs iškeltas į dienos šviesą. Tik po to, kai abi šalys padarė ką galėjo įžeidinėdamos ir smurtaudamos viena prieš kitą, buvo prieita išvados, šį ginčą perduoti Jelgavos Konsistorijai. 

10. Buvo prieita taikingo susitarimo, kuris pasirodė ir teisingas ir pigus, tačiau prie išdidaus ir valdingo kunigo suvokimo ir priešiškai nusiteikusio senjoro, vaistininko ir mero Michaelio (Michaelis), kuris kaip pagrindinis Sartorius (Sartorius) sergėtojas jį kiekviename žingsnyje persekiojo ir taip jo aistrą dar labiau žadino, buvo galima numatyti, kad taika išliks neilgai ir kad net taikingas susitarimas gali būti kaip ginklas panaudotas prieš kunigą. Jau po keleto metų Michaelis (Michaelis) išdavė kunigą ir pateikė pasipiktinimą keliančius ir prieštaringus dalykus. Šis klausimas tada buvo pateiktas karališkajai komisijai, vadovaujamai pono Jokūbo Ekardo de Vobezerio (Jakob Eccard de Wobeser), kuris iš principo priėmė sprendimą kunigo naudai ir senjorams davė patarimą „ateityje savo jus paternatus geriau atlikti, nei iki šiol“. Niekas nebuvo nusiteikęs vykdyti pono fon Vobezerio (von Wobeser) nurodymų, nes kunigui vos išvykus į provincijos sinodą, buvo paskelbta, kad kunigas perėjo į katalikų bažnyčią. Bažnyčia taip pat buvo iš karto užrakinta, kas grįžusįjį namo taip supykdė, kad šis jėga įsiveržė į vieną Vobezerio (Wobeser) rezoliucijos jam priskirtą namą ir ten laikė pamaldas. Iš čia jis buvo dragūnų išmestas ir jo klausytojai išvesti į kalėjimą. Šaukimo[User8]  metu vėl buvo sukurti ir surinkti nauji kaltinimai ir po to, kaip naujai komisijai buvo pateikti ieškinys ir priešieškinys, buvo surašytas „susivienijimo laiškas“, kuriame abi ginčų šalys susitarė savo reikalų nespręsti prieš pasaulietines institucijas. Koks naudingas būtų buvęs šių nuostatų laikymasis, savo reikalus spręsti tarp savo namų sienų, – tampa visiškai akivaizdu, jei tik pagalvojame kaip greit kiekvienas Lenkijos karalius, jėzuitų – nesutaikomų evangeliško tikėjimo priešų – rankose, tapdavo žaisliniu kamuoliuku. Tačiau kas galėjo sukliudyti, jei kas nors šio susitarimo nepaisytų?! Galima tik giliai apgailestauti, kad kunigas Sartorius (Sartorius) buvo tas, kuris pirmasis sulaužė šitą susitarimą, nors galima įsivaizduoti, kad jis šio lemtingo žingsnio nebūtų žengęs, jei jo priešininkai būtų parodę nors kiek geranoriškumo išpildant savo pažadus. Tačiau sutarčių laikomasi nebuvo; nebuvo mokamos nei algos nei šiaip kas ir sąskaitos liko kaip ir buvusios, t. y. neapmokėtos. Taigi kunigas buvo privertas pasirinkti bažnyčiai pavojingiausią kelią: 1721 metų liepos mėn. 14 d. jis pateikė Upytės žemės teismui prieš parapiją nukreiptą prašymo laišką, kuriame jis protestuoja prieš komisijos sprendimus, kaip nukreiptus prieš žemės autoritetus ir taip pat apkaltina senjorus, kad jie nepaiso bažnyčios teisių, nemoka atlyginimų, savavališkai užantspaudavo bažnyčią, supriešino su parapijiečiais ir kenkė kunigo sveikatai, garbei ir atėmė jo pragyvenimo šaltinį. Todėl jis prašo: kad žemės teismas teisėtai padėtų jam ir bažnyčiai, ir kad areštuotų senjorų ir „kitų griovėjų“ turtą. Po šio pareiškimo parapija, teismo skelbimu ant bažnyčios durų, buvo pašaukta į teismą. Tačiau Sartorius (Sartorius) vertino sudarytą sutartį kaip panaikintą ir veikė toliau kaip vienvaldys, su visu jam įgimtu išdidumu ir suirzusia aistra. Tai užkirto jam kelią bet kokiam grįžimui atgal, ir baigėsi giliu nuopuoliu ir taip pat suprantama, kad po šio poelgio baigėsi bet koks jo respektavimas. Peržiūrėjus skundų prieš Sartorijų (Sartorius) sąrašą, kuris buvo pateiktas privačios sesijos 1722 metais metu, susidaro įspūdis, kad buvo įtraukta visa pasitaikę ir kad kiekvienas ieškovas buvo tinkamas. Gana pasiklausyti tik keleto paragrafų:1) kunigas aiškina, kad jis betarpiškai priklauso nuo Dievo, o ne nuo pašaukimo;2) kunigas leidžia sergantiesiems numirti nepriėmus Šventos Vakarienės Sakramento ir mirusiųjų neįsileidžia į bažnyčią;3) kunigas dar niekada netesėjo duoto žodžio;4) jis negerbia jus patronatus ir karališkųjų įsakymų, nusižengdamas crimen laesae majestatis;5) jis pasisavina bažnyčios pinigus;6) jis įpainioja bažnyčią į bereikalingus procesus;7) jis iš sakyklos piktnaudžiauja baudžiamosiomis šventosios dvasios pareigomis;8) jis slepia vogtus daiktus;9) jis atviroje gatvėje užpuola kareivius muštynėmis;10) jis užsiima plėšikavimu gatvėse;11) jis vadina save svetimos konfesijos konsistorijos tarybos nariu ir notaru; 12) jis meluoja ir dalija neteisingus šaukimus[User9]  ir su neteisingu antspaudu;13) jis save vadina ir pasirašo kaip ordinarius loci; praepositus sui coetus; 14) jis ardo ir išblaško parapiją;15) jis nugyvena kleboniją ir išbaido ūkininkus;16) jis vagia bažnyčios turtą ir degina bažnyčios žvakes; 17) jis įžeidinėja karo lauko pamokslautoją poną Furmaną (Fuhrmann) iš sakyklos, kas parapijai gali atnešti daug nemalonumų, jei šis pasiskųstų karaliaus rūmuose.  

11. Posėdžiaujant naujai sesijai, vadovaujamai Jelgavos aukščiausiojo dvaro teismo advokato Višmano (Wischmann), siekiančiai perduoti kunigą Sartorių (Sartorius) teismui, atvyko Upytės žemės teismo ministras su laišku, kuris dar tą pačią dieną buvo prikaltas prie bažnyčios durų, turinčiu užtikrinti kunigo neliečiamybę ir dokumentu, kuriame buvo paaiškinta, kad ieškovas Sartorius (Sartorius) turės pasiaiškinti tik prieš žemės teismą ir kad kiekvienas užbėgęs už akių valdžios sprendimams bus baudžiamas 10 000 florenų bauda. Vis dėlto sesija ir toliau posėdžiavo ir nusprendė užprotestuoti žemės teismo sprendimą, kunigas buvo suspenduotas iki tolimesnių Kuršo žemės konsistorijos, kuriai buvo pavestas šis reikalas, sprendimų. Buvę bažnyčios senjorai turėjo atsistatydinti (tikriausiai tam, kad galėtų būti liudytojais) ir kartu buvo pakviesti atvykstantys pamokslininkai iš Kuršo žemės. Buvo tikimasi taip užbėgti žemės teismo sprendimui už akių. Neįmanoma nenustebti, suvokiant kaip tuometinėje Kuršo žemės konsistorijoje buvo suprantamas teisingumas, jeigu skaitome, kad tas pats meras Michaelis (Michaelis), kuris anot kronikos, regis, tikrai nebuvo garbingas žmogus, stojo prieš konsistoriją Jelgavoje, turėdamas aukščiau minėtą skundų sąrašą ir zakristijoną liudininku. Ši įstaiga, net neapklaususi Sartoriaus (Sartorius), pripažino jį kaltu ir netekusį savo tarnystės. Dėl šio nuosprendžio parapija pamanė netekusi savo pamokslininko, todėl 1723 metų rugsėjo mėn. pakvietė ankstesnįjį diakoną Andreas Kristupą Kleinenbergą (Andreas Christoph Kleinenberg) iš Bauskės, kuris ne iš karto atvyko, nes rugsėjo mėn. Ruoliškių (Rollishek) klebonijoje dar gyveno Sartorius (Sartorius). Tuo pačiu metu Biržuose pasirodė ir pulkininko Georgo Karlo fon Veisenbacho (Georg Karl von Weißenbach) vadovaujama karališkoji komisija, kuri šalia kitų pareigų taip pat turėjo užbaigti ginčus tarp patronato ir pamokslininko. Tiek parapijai, tiek Sartoriui (Sartorius) pateikus prašymo laiškus, Veisenbachas (Weißenbach) pradėjo Sartoriaus (Sartorius) apklausą, kurios metu pastarasis taip užsimiršo, kad trenkė į stalą sušukdamas: „Pagal jo teisę jam nieko negali padaryti nei karalius, nei kunigaikštis.“ Dėl šio jo išreiškimo jis buvo pripažintas kaltu dėl crimen laesae majestatis, supančiotas ir išvežtas pas eigulį į Bielovežo (Bielowesher) girią, kol Veisenbachas (Weißenbach), atlikęs savo užduotį Marienburge (Marienburg), galės jį toliau pervežti į Saksoniją, kol jo didenybė priims tolimesnius sprendimus.

12. Vos tik Sartoriui (Sartorius) atvykus į Bielovežą (Bielowesh), jis pabėgo iš savo kalėjimo ir pasirodė Vilniuje, kur pateko į Romos katalikų vyskupo Karl Peter Gancerzymsky globą. Kadangi Biržų senjorai elgėsi prieš šalies įstatymus, nepaisė lydinčiojo laiško, naudojosi svetimomis konsistorijomis (teisėta buvo laikoma suvienyta (unijos) – reformatų), buvo patys sau teisėjais, neišklausė teisiamojo, 1723 m. nepasirodė prieš Vilniaus konsistoriją, vyskupas nusprendė, kad prieš gerai išsilavinusį poną Sartorius (Sartorius) taip buvo elgiamasi vien iš neapykantos ir keršto. Kadangi senjorai savo teisėtą ganytoją apvogė ir atstatydino, tai jis pažymėjo priimąs jį savo globon ir įsako jo pakartotinį paskyrimą, prireikus net pasitelkiant pasaulietišką ranką, taip pat atiduoti visas papildomas pajamas, išskyrus 1 000 Vengrijos dukatų baudą. Jei kas norėtų tam prieštarauti, tas turi kreiptis į Vyskupo sosto teismą (1725).

13. Tuo tarpu pono fon Veisenbacho (von Weißenbach) aiškinimams ir naujai išrinktam senjorui Froindui (Freund) pavyko prieš pasaulietinį teismą paaiškinti parapijos elgesį ir vyskupui priėmus nuosprendį Froindas (Freund) pats išskubėjo į Vilnių, kad išrūpintų kitokį nuosprendį. Jis įtikino vyskupą, kad šį ginčą geriausia būtų išspręsti ne teismo keliu, tačiau leisti išnagrinėti katalikų bajorams, dalyvaujant senjorams. Taip ir įvyko, o kadangi priimtas sprendimas visgi buvo prieš Sartorių (Sartorius), tai vyskupas atsiėmė savo restitucijos ediktą. Sartorius (Sartorius) iš karto išvyko į Varšuvą, kur visagalis legatas Benediktas XIII (Benedikt XIII), arkivyskupas von Trapezent, Santini, tapo jo uoliu globėju, kuris ne tik sustiprino vyskupo nuosprendį, tačiau ir visus Sartorius priešininkus pripažino nekaltumo persekiotojais ir juos ekskomunikavo, uždrausdamas jiems lankytis Lenkijoje, Lietuvoje ir daugelyje priklausančių provincijų. Aukščiausias prelatas, užtikrintas karaliaus malone, taip pat skatino Sartorių (Sartorius) pasinaudoti jam suteiktomis teisėmis. Taigi 1726 metų liepos mėn. Sartorius (Sartorius) atvyko į Biržus ir skubėjo per miestą į Ruoliškes (Rollishek), sekamas dviejų katalikų dvasininkų ir fanatiškos minios. Ten buvo įsilaužta pro duris, kunigas Kleinenbergas (Kleinenberg) išvarytas iš namų, viskas buvo sudaužyta, visos bažnyčios pasisavintos ir du ministerialai išsiųsti į Biržus, kad prie bažnyčios durų prikaltų raštiškomis karaliaus konfirmacijomis patvirtintą restitucijos įsakymą! Galima tik įsivaizduoti parapijiečių išgąstį, kai jie išvydo besidarbuojančius ministerialus! Anot vieno seno pranešėjo, „Nepasitenkinimas buvo toks didelis, kad nesunkiai galėjo atsitikti nelaimė, kuri parapijai būtų labai pakenkusi, jei ne keletas į ateitį toliau žvelgiančių žmonių būtų numaldę sąmyšį“. Vakare mieste su savo bendrininkais pasirodė ir pats Sartorius (Sartorius), kuris Šmitui (Schmidt) įsakė atidaryti bažnyčios duris. Pilies grafui uždraudus tai padaryti, Sartorius(Sartorius) nukreipė į jį savo pistoletą, kunigas iš Pasvalio (Poswol) – savo šautuvą, o dar kitas kunigas smogė jam ispanišku vamzdžiu, taip, kad neįsikišus parapijiečiams pilies grafas būtų buvęs nužudytas. Po to jau metėsi visa atsivestoji minia ir pirmiausia rąstų smūgiais įsilaužė į bažnyčios kiemą, tada į bažnyčią! Tačiau šitie įvykiai buvo paskutiniai nedoros aistros laimėjimai.

14. Pasaulietiniai teismai atsibudo senjoro Froindo (Freund) iniciatyva, kuris nuskubėjo į Varšuvą, kad paskatintų nuncijų atšaukti klasta išsireikalautą restitucijos ediktą. Kadangi nuncijus nenorėjo nieko girdėti apie atšaukimą, tada Froindas (Freund) pasirodė Seime, pas karalių ir jo kilniausius magnatus, su prašymu, kad nuncijaus įsakymas būtų panaikintas, o disidentų teisės būtų vėl atstatytos. Šis klausimas buvo svarstomas viename iš paskutinių Gardino (Grodno) Seimo posėdžių (1726), kur buvo priimtas sprendimas, kad Sartorius (Sartorius) turi būti laikomas įsibrovėliu, o Kleinenbergas (Kleinenberg) – teisėtu kunigu. Biržų senjorų taryba veltui siekė atpildo kunigui Sartoriui (Sartorius), kai tik Seimo sprendimas ir kiti svarbūs dokumentai jau buvo saugūs senjorų rankose, senjoras Brinkenas (Brinken), teigė girdėjęs, kad Sartorius (Sartorius) nori vėl važiuoti į Lenkiją, kad galėtų sukelti vėl naujų nemalonumų. Ilgai negalvodamas jis liepė keletui biržiečių pačiupti Sartorių (Sartorius), surišti ir padedamiems vieno ministerialo pristatyti jį Jelgavos konsistorijai, kad „ten kur jis buvo ordinuotas – būtų ir visiškai pažemintas“. Šis smurtas ir perdavimas svetimiems teismams buvo kaip tik tai, kas nuncijui ir kitiems Sartorius (Sartorius) globėjams suteikė naujos įtakos. Buvo baiminamasi, kad svarbūs Kuršo žemės interesai galėtų nuo to nukentėti, nes Sartorius prieš teisę ir teisingumą keletą mėnesių, dar net prieš konsistorijai priimant sprendimą, buvo laikomas pilyje supančiotas grandinėmis. Taip buvo viešu, teisminiu būdu, demonstruojamas palyginimas tarp jo ir parapijos. Įgyvendinus tai, tas pražūtingas vyras pradingo iš akiračio. Tačiau ramybė ir vaisinga taika dar ilgai neįsivyravo toje parapijoje, nes dabar įsiliepsnojo nuožmus ginčas dėl proceso išlaidų tarp nusipelniusio senjoro Froindo (Freund) ir ponų Hanenfeldo (Hahnenfeld) bei Keslerio (Kessler), kurie ateinančias savo kolegos sąskaitas, palydėdavo griežtais rankų mostais. Procesas pareikalavo 15 414 guldenų, taip pat labai įdomu pastebėti, kokios didelės išlaidos, Froindo (Freund) detaliuose paskaičiavimuose, buvo skiriamos „gerųjų tarnybų“ paslaugoms padengti. Pagaliau prabilus apie šią didelę sumą, kurią Froindas (Freund) sumokėjo, kad procesas galėtų būti pratęstas, parapija jam nurodė, kad jis negali tikėtis išieškoti išlaidų iš tų, dėl kurių kaltės ir vyksta šis procesas. Su apgailestavimu, dėl būtinybės trumpinti, atsisakoma perteikti išsamų raštišką Froindo (Freund) pasiaiškinimą, kuris atspindi tokią sąžiningą, gerbiamą ir stiprią asmenybę, kuri yra kupina pasibjaurėjimo ir skausmo dėl žemo ją supančios aplinkos lygio. Pateikiu čia tik Froindo (Freund) pasiaiškinimo pabaigą. Po to kai jis pats privertęs prisiminti, tuos, kurie jau pačioje pradžioje, dar prieš jam pačiam, Froindui (Freund), atvykstant į šalį susiginčijo, susibarė ir susimušė su Sartoriumi (Sartorius), taip dažnai bylinėjosi ir taip pat gavo dekretų, Froindas (Freud) tęsia: „Reikėjo jam atiduoti jo atlygį ir visa kita, kas jam buvo pažadėta, ir jo netrikdyti, tada nebūtų priėję iki proceso. Peržiūrint praėjusių metų sąskaitas randame, kad jam dar priklauso daugiau nei 350 Rthr., [User10] kuriuos jis dabar gaus. Jei jis nebūtų užsiėmęs tokiomis lâchéteten, nors jam tam ir buvo suteiktos priežastys, aš garantuoju, kad aš būčiau pabijojęs nuodėmės veikti prieš jį, tačiau aš taip padariau, kad galėčiau nukreipti iškilusią grėsmę ir nemalonumus. Pagal visas instrukcijas ir visus įpareigojimus aš turėjau apginti kunigą ir bažnyčios išteklius, ką aš kaip sąžiningas žmogus, nekreipdamas dėmesio į laikiną savo gerovę ir kamuojamas blogos nuojautos, nes kiti sau ramiai ir taikiai sėdėjo namuose, jums, arčiau Dievo, atnešiau pastovią ramybę ir taiką, todėl nesitikiu iš nieko kito, kaip tik bažnyčios, pasitikėjimo avanso sau. Kadangi bažnyčia dabar atgavo savo ramybę ir parapija vėl susirinko bažnyčioje, tai bažnyčia dabar gali išnagrinėti, kas buvo šio proceso pradininkas ir iš ko Dievo ir įstatymo pagalba būtų galima reikalauti išlaidų atlyginimo“ ir t. t. Šios, kunigo Sartorius (Sartorius) priešininko pastabos labai svarbios tuo, kad jos to nelemto ginčo pasėkoje padeda lengviau susidaryti teisingą nuomonę apie Sartorius (Sartorius) ir tuometinę parapiją. Bažnyčia, bent jau išoriškai, buvo visiškai sugriauta, jos turtas iššvaistytas, o nepasitikėjimo sėkla labai plačiai paskleista. Jėga tiek gėrio, tiek blogio poveikiui buvo ilgam laikui palaužta. Ir visgi turime būti dėkingi Biržų evangelikų bažnyčiai už tvirtumą ir pasiaukojimą, kurie padėjo susitelkti, kad visos pajėgos turėjo būti išeikvotos tam, kad atlaikytų katalikiškos dvasininkijos ir katalikiškų instancijų, kuriuos tuo metu buvo užimtos jėzuitų, spaudimą ir išsaugotų disidentų teises. Kitose vietose mes matome: baimę, pusėtinus nurodymus, laikinumą ir nuopuolį, tuo tarpu kai čia, tebūnie ir labai vargingai, Evangelijos šviesa švietė toliau, geresnių laikų link.

15. Sartoriuso (Sartoriu) pasekėju tapo Nordhauzene Tiūringijoje (Nordhausen in Thüringen) gimęs Andreas Kleinenbergas (Andreas Kleinenberg), kuris prieš tai buvo diakonu Bauskėje. Kokių sunkumų, Sartoriusui (Sartorius) grįžus į tarnystę, šis nuolankus Dievo tarnas turėjo, mes jau matėme. Dabar, kai jau buvo pasirašyta sutartis su parapija, buvo galima manyti, kad jo atžvilgiu reikalai spręsis geriau ir palankiau. Jo švelni ir rami esybė, jo kantrybė ir bendros kaltės nešimas kartu, laimėjo jam kitų palankumą ir įsigalėjus taikai būtų pelnęs tiek didesnę įtaką parapijai, tiek išorinių nesklandumų spendimui. Tačiau peržiūrint bažnyčios knygas, kurios buvo jo pradėtos ir vedamos iki jo mirties, matome, kad jam nepavyko net nors kiek suvienyti susiskaldžiusios parapijos. Tuo metu didelės vokiečių parapijos krikštų skaičius yra lygus išnykimui, nes daugelis parapijiečių kaip ir prieš tai prisijungė prie kitų parapijų. Latviškos parapijos Kleinenbergas (Kleinenberg) taip pat negalėjo aptarnauti, nes būdamas užsienietis nemokėjo tos kalbos, o taip pat ir lenkiški pamokslai baigėsi jo kunigavimo laikotarpiu. Jei dvasinėje srityje liko daug neišpildytu lūkesčių, tai pasaulietiniai interesai taip pat nebuvo ginami geriau. Buvo manoma, kad parapija dar baimingiau gins savo globėjo interesus ir teises, kad parodytų jog visi įvykę nesklandumai buvo pirmojo kunigo klaida. Viena galima tvirtinti, kad proceso metu nuosmukis tik dar sustiprėjo, arba išseko viso jėgos, arba Froindo (Freund) patirtis išgąsdino tuos, kurie netroško ne tik kad savo nuopelnų pripažinimo, bet ir smūgių į sprandą, – trumpai, parapija neįvykdė savo patronato! Pasitraukus iš tarnystės buvusiems senjorams, nauji nebuvo renkami, bažnyčios turto administravimas nuo 1727 iki 1733 m. buvo perduotas išskirtinai kunigo globai. Administruoti, žinoma, buvo pakankamai mažai ką. Didelė bažnyčios turto dalis buvo prarasta teismų metu, gausus sidabro turtas, anot inventorizacijos aktų, buvo parduotas, o kitas turtas prarastas per nesaugias hipotekas. Bažnyčiai, klebonijai, Ruoliškių (Rollishek) bažnyčios palivarkui ir rektoratui grėsė sugriuvimas. Kadangi visi fondai, iš kurių buvo mokama parama (dotacijos) [User11] kunigui, dingo, tai parapija pastatė prie bažnyčios durų dubenis, nors minimaliam kunigo išlaikymui. Per dvejus metus tai davė 140 florenų pajamų. Tuo pat metu Kuršo žemėje ir Rygoje buvo paskelbtas aukų rinkimas, kurių rezultatas kunigo buvo panaudotas tam, kad apsaugotų aukščiau paminėtus pastatus nuo visiško sugriuvimo. Kunigo padėtis tapo dar skurdesnė, kai dėl Biržų dvaro savivalės jam buvo atimti Pfandbauern [User12] ir jis be jokio atlygio, samdomų žmonių pagalba turėjo įdirbti laukus. Po ilgo laukimo ir nepritekliaus juo pasirūpino vienas parapijos narys. Tai buvo Kristoferis fon Bistramas (Christopher v. Bistram),  kuris vėl įvedė bažnyčios susirinkimus, kuri perėmė iš kunigo sąskaitas ir jam pačiam vietoj nesumokėto atlyginimo perdavė procentus duodančia obligaciją. Be to į senjorus buvo išrinkti: Kristoferis fon Bistramas (Christopher v. Bistram) ir Georgas Kristoferis fon Diusterlo (Georg Christopher v. Düsterloh), senjoro pavaduotoju – Bolingas (Boling). Jie administravo bažnyčios turtą iki 1735 m. ir bandė kaip įmanoma jį išgelbėti. Pirmiausia jie kreipėsi su prašymo raštu į karališkuosius rūmus, kad iš karališkojo iždo būtų išmokėta jau daugelį metų nesumokėta 400 florenų suma, ir gavo į tai atsakymą: kad reformatų sinodas neva jau yra gavęs šiuos pinigus, nors reformatų senjoras Barcelovič (Barcelowicz) paaiškino, kad jis gavo tik pusę šios sumos ir kurią jis nedelsiant išsiųs. Panašiai senjorai bandė susigrąžinti ir parapijos vietiniams gyventojams išnuomotą turtą, tačiau ir šiame reikale susidūrė su nemaloniais patyrimais. Vieni neįstengė susimokėti, kiti prašė atleisti juos nuo susikaupusių mokesčių, kiti tvirtino jau sumokėję, o dar kiti labai pasipiktino raginimu ir pradėjo rašyti kandžius laiškus, ko pasėkoje bažnyčios vadovai prašė į jų vietą paskirti kitus, kurie galėtų geriau atstovauti bažnyčios interesams. Žodžiu tai skambėtu taip: „Deja galime tai apraudoti tik kruvinomis ašaromis, kad bažnyčios turtas buvo tokiu būdu pasisavintas, kad tai panaikinti ir kada nors susigrąžinti, nėra nei menkiausios vilties, nes ne iki šios neatliktas pinigų surinkimas ir ne mūsų nepripažinimas turi būti apkaltinti, bet neatsakingas tu ponų neatsargumas, kurie tada taip užtikrintai disponavo bažnyčios pinigais. Ten, kur dar esama vilties ką nors susigrąžinti, ten mes pateikėme raštiškus prašymus, o gauti atsakymai kiekvienam parodys suteiktą rezoliuciją. Kunigas Kleinenbergas (Kleinenberg), mirė 1735 m., sulaukęs 63-ijų metų. Jis, priešingai nei nežmoniškas, smurtingas Sartorius (Sartorius), pradeda eilę kunigų, kurie atsidūrė prieš sunkią užduotį ir tik tolerancijos, kančios ir tvirtos ištvermės dėka galėjo tarnauti šventam reikalui esant painiausioms, beviltiškiausioms ir atrodo nepataisomoms sąlygoms. Tarnystėje jam sekė: Dovydas Pflugradas (David Pflugradt), gimęs Rytų Prūsijoje, kuris jau po dviejų metų buvo pašauktas į Duobele (Doblen) ir kurio krikšto knyga prasideda šiais žodžiais: „Mano Išganytojau, nešiok ant savo meilės rankų tuos, kurie pakrikštyti ir surašyti šitoje knygoje. Leisk jiems visais laikais jausti Tavo gailestingumą. Taip, leisk jiems laimingai eiti savo keliais.“ Juo sekė Kuršo žemės Lindės ir Birzgalės (Linden und Birsgallen) kunigas Michaelis Teofilis Jordanas (Michael Theophilus Jordan), gimęs Prūsijoje, Karaliaučiuje (Königsberg). Jo pašaukimas yra išlikęs visos apimties, tačiau išsamesnis susipažinimas su šiuo dokumentu siektų jau per toli, jis minimas tik dėl vienos priežasties. Ten parašyta: „Ateityje iškilus kivirčams ar nesutarimams tarp kunigo ir senjorų, kurie geruoju negali būti pašalinti ir nuo kurių Dievas teapsaugo, ponas kunigas Jordanas (Jordan) (nes čia nėra Konsistorijos) savo įvedimo metu įsipareigoja, kad jis visais atvejais ir be jokių išimčių pripažįsta Jelgavos Konsistoriją ir visus jos priimtus, dvasinius klausimus liečiančius sprendimus, taip pat taikstosi su jos nuosprendžiais“. Šis dokumentas yra pasirašytas Kristoforo Hano (Christophor Hahn) ir Georgo Ditricho fon Gerstencveigo (Georg Dietrich von Gerstenzweig) 1737 m. kovo 1 d. Šaltiniai apie šį pamokslininką yra per skurdūs, kad sužadintų ypatingą susidomėjimą. Juo labiau stengėsi savo dispozicijoje turimų dokumentų tyrinėtojas atkreipti skaitytojų dėmesį į evangeliškų bažnyčios santykių nagrinėjimą, kurie bendrais bruožais vystėsi XVIII amžiaus pradžioje Lenkijos Karalystėje ir ypatingai Biržų parapijoje: su valstybe ir su Romos Katalikų Bažnyčia. Autorius bando atrasti paaiškinimą, kaip Biržų parapija, kuri iki šiol sėkmingai išvengė evangelikų persekiojimo karalystėje, atsidūrė bendroje kovoje ir kankinio vaidmenyje. Tačiau šitie aprašymai jau priklauso būti užrašyti naujame popieriaus lape.  

II. 

16. Yra žinoma, kad Lenkijos ir Lietuvos evangelikų Bažnyčia pagal 1573, 1587, 1627, 1632, 1638, 1650, 1654, 1655, 1667, 1668, 1674, 1685, 1697-ųjų metų landtago ir konstitucijų sprendimus išsikovojo lygias teises. Net ir prasidėjus sunkių persekiojimų laikams, šios įstatyminės nuostatos sudarė svarų pagrindą skundams Seime ir taip negalėjo būti visiškai ignoruojami, nes kiekvienam aristokratui priklauso liberum veto. Evangelikų bažnyčia turėjo daug narių, kurie ne tik turėjo balsus Seime, bet ir ėjo pareigas svarbiose valstybinėse įstaigose dvare ir senate, ir buvo ypatingai pajėgūs apginti šias teises. Kiekvienam aišku, kaip šios teisės buvo pamintos proceso prieš Sartorių (Sartorius) metu, žinoma išprašius įsikišti Vilniaus vyskupą ir popiežiaus legatą Santinį (Santini). Kad paskutinis karaliaus aprašymas nebuvo sąžiningas, paaiškėja iš 1716 m. su Petru Didžiuoju Dancige sudaryto traktato, kurio ketvirtame skyriuje parašyta: „Kadangi Lenkijos karalystėje ir prisijungtose žemėse, išpažįstančiose stačiatikių tikėjimą, sužibo didelis susidomėjimas šv. Romos katalikų tikėjimu, kaip tai paliudija esami pagrindiniai įstatymai, ypač 1632, 1648, 1668, 1674 metų konfederacijos, taip kad disidentams, išskyrus jau nuo senų laikų jiems priklausančiose bažnyčiose, kuriose jie turi laisvas pamaldas ir kurios buvo įsteigtos dar prieš šiuos įstatymus, neleidžiama statyti naujų bažnyčių; tačiau tiems, kurie gyvena karalystės miestuose, kaimuose ar kitose vietose leidžiama savo namuose laikyti privačias pamaldas, tačiau be pamokslo ir be giedojimo. Kadangi vis yra grįžtama prie senųjų įstatymų ir Mozūrijos hercogystėje (Masovien Herzogtum) galiojančių išimčių: šiuo dokumentu yra nustatoma, jei po to, po truputį, prieštaraujant minėtiems įstatymams, miestuose, gyvenvietėse ir kaimuose ir netgi aristokratų dvaruose būtų įkurtos naujos bažnyčios, jos be jokių trukdžių nedelsiant turi būti sunaikintos, o tiems, kurie išpažįsta skirtingas nuomones tikėjime, neleidžiama organizuoti viešų ar slaptų susirinkimų ir susitikimų, ir jų metų pamokslauti ar giedoti, kaip tai vyko Švedijos karo metu iš nepadorumo ir piktnaudžiavimo. Tie, kurie išdrįs, viešai arba slapta, surengti tokius susitikimus, pamaldas, sakyti pamokslus, arba pritraukti gydytojus, sektantus arba pamokslautojus, pirmą kartą sučiupti, privalo sumokėti piniginę baudą, nepaklusus draudimui antrą kartą – turi būti nubausti kalėjimu, o trečią kartą nubausti ištrėmimu, drauge su savo pamokslautojais, tai gali atlikti tiek Karalystės ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės maršalai, tiek teismai, tiek kiekvienos gyvenvietės seniūnai. Išimtis daroma tik svetimų kunigaikščių pasiuntiniams, kurie savo pamaldas, pagal savo tradicijas gali surengti sau ir savo šeimos nariams, savo butuose, tačiau kiti tokiose pamaldose dalyvaujantys asmenys gali būti nubausti grasinamomis baudomis.“  

17. Aišku kaip ant delno, kad pasigailėjimo nebebuvo galima tikėtis ir kad kiekvienos bažnyčios statyba, kiekvienos pamaldos turėjo būti numalšinti ir kad Petras Didysis išsižadėjo evangelikų. Net ir po šio traktato vis vien buvo taip tikimasi jo užtarimo, kad karalystės Augsburgo konfesijos generalinis senjoras Kristupas Arnoldas (Chistoph Arnold), 1721 m. laiške Biržų parapijai pamini misiją, kuri turėtų būti išsiųsta į Peterburgą, prašyti tolimesnės kaizerio paramos. Katalikų dvasininkija laikėsi traktato ir jame vartojamo žodžio: „piktnaudžiavimas“. 1717 m. Seimo sprendimuose tarsi pašaipai taip pat parašyta: „Disidentus išlaikysime su jų senomis teisėmis ir privilegijomis, tačiau visi piktnaudžiavimai bus pašalinti pagal pirminį teisminį tardymą prieš senųjų įstatymų numatytą tęsimą.“ Taigi visi tikėjimo klausimai ir bažnytinės institucijos, kurios neatitiko katalikų bažnyčios mokymo, galėjo būti laikomos piktnaudžiavimu, kuris turėtų būti pašalintas. Taip buvo visur varžomos pamaldos, protestantai buvo kviečiami prieš katalikų dvasininkų teismą, bažnyčios buvo griaunamos, o jų žemės parduodamos žydams; liuteronai tėvai buvo verčiami savo vaikus krikštyti pas katalikų dvasininkus, o evangelikų dvasininkų palaimintos santuokos buvo paskelbtos negaliojančiomis. 1718 m. rugsėjo 2 d. Dancige susirinko liuteronų generalinio senjoro Arnoldo (Arnold) ir reformatų kamerhero Bonaventūros Kurnatovskio (Bonaventura Kurnatowsky) vadovaujamas sinodas, bet šis sinodas buvo jau toks neryžtingas, jis jau vyko privačiuose namuose ir nenusprendė nieko kito, kaip tik: 1) išsiųsti prašymo raštą karaliui ir į Seimą, 2) vardan savitarpio saugumo užmegzti ryšius su visomis evangeliškomis parapijomis ir 3) atnaujinti 1599 m. uniją su graikų bažnyčia, šiuo tikslu turi būti išsiųsti pasiuntiniai į Peterburgą. 

18. Šių sprendimų pasekmė buvo naujas lenkų katalikų fanatizmo protrūkis, kuris privedė iki to, kad iš Seimo buvo pašalintas paskutinis evangelikų pasiuntinys Petrovskis (Piotrowsky). Petras Pirmasis staiga tapo iš evangelikų priešininkų – jų užtarėju ir 1724 m. paskelbė, kad jis neleis persekioti protestantų, ypatingai todėl, kad tokiu atveju 1716 m. Varšuvoje su juo pasirašyta sutartis turėtų būti klaidingai aiškinama ir ja piktnaudžiaujama. Tačiau jo raštas atėjo per vėlai! Torno (Thorn, dabar Torūnė) skerdynės jau buvo įvykusios ir daug ištikimų liudininkų mirė kankinio mirtimi. Dingo visa pagarba įstatymams ir viešpatavo tik dvasininkijos ir jėzuitų sukurstytas minios fanatizmas.  

19. Dabar sukilo ir pareiškė protestą visos Olivos taikos sutarties nuostatomis besivadovaujančios užsienio evangeliškos valstybės, ypatingai Prūsija, taip pažeisdamos lenkų tautinį išdidumą ir pradžioje dar sustiprindamos blogybę. Netiesioginį 1733 m. susiformavusios konfederacijos atsakymą sudarė sprendimas: „šv. Romos bažnyčią ir jos pirmenybės teisę ginti savo tėvų pavyzdžiu“, uždrausti protestantams pareigų perėmimą ir privačių susitikimų bei mažų, sektoms prilyginamų, grupuočių susitikimų rengimą.  

20. Kiekviena evangelikų bažnyčia dabar buvo maža sektai prilyginama grupuote ir pamaldų trukdymų stipriai padaugėjo. Net talentingas ir politiškai sumanus Augustas II negalėjo perprasti visokeriopų vietinio rigorizmo kliūčių, svetimos įtakos ir įstatymų išsaugojimo, juo giliau jo pasekėjas, visiškai nesumanus Augustas III, turėjo įsipainioti į klastos labirintą, tuo mažiau apsaugos ir pagalbos galėjo gauti jo stipriai sunerimusių pavaldinių dalis. Jei priešingoji šalis ieškojo pastiprinimo svetur, tai buvo natūralu, kad ir evangelikai savo žvilgsnius ir viltis uoliai nukreipė ta linkme, kur ir jų priešininkai patys perkėlė valstybės pajėgas. Nebuvo tik apgalvota, kad tai, kas atrodo yra leidžiama stipresniajam, gali tapti silpnesniojo pražūtimi. Protestantų bandymai išsilaikyti Rusijoje ir Prūsijoje buvo silpni, tačiau nedelsiant prasidėjo stiprūs persekiojimai ir dabar jau palietė ir atokiausią šalies šiaurės rytų kampą, kuris rodos saugomas Radvilų šeimos buvo užmirštas ir nepastebėtas. Tačiau ir Radvilos atsidavė į jėzuitų rankas ir siekė kitų tikslų nei jų protėviai. Tai buvo jų išpuoselėtas pagarbos jausmas, kuris Radviloms neleido akivaizdžiai persekioti parapijos, kuri už savo įsteigimą buvo dėkinga didiesiems protėviams, bet metai po metų Radvilų apsauga tapo vis silpnesnė ir dviprasmiškesnė. Tai liudija kunigo Jordano (Jordan) laikų įvykiai. Netrukus po jo įstojimo į tarnystę ir atlikus būtiniausius apleistos mokyklos atidarymo pasiruošimo darbus, iš visų pusių jį užgriuvo visuomeniniai ir namų rūpesčiai. Iš pradžių, 1740 m. sudegus klebonijai ir rektoratui, kunigas ir rektorius neteko viso savo turto. Naujo gyvenamojo pastato statybai turėjo būti sudaryta taryba iš keleto bažnyčios geradarių: Drachenfelsai (Drachenfels), Butleriai (Buttler), Šlipenbachai (Schlippenbach), Bistramai (Bistram), Ferai (Fehr), Treidenai (Treiden), (Szoege), Riomeriai (Römer) surinko 388 rąstus ir 27 Rtlr. [User13] pinigų. Tačiau turėjo įvykti dar blogiau! Didžioji dalis paminėtos medžiagos buvo saugoma bažnyčioje. Ten buvo įvykdytas padegimas, besiplečianti ugnis apėmė ir pavertė pelenais daug pastatų; sudegė: dalis liuteronų bažnyčios, statybinės medžiagos klebonijai ir katalikų bažnyčia. Kunigas Jordanas (Jordan) ir rektorius buvo priversti išsikelti į rusų suniokotą Ruoliškių (Rollishek) bažnyčios palivarką, tačiau su įsipareigojimu kasdien atvykti į miestą. Parapijos nariai, tarp kurių labiausiai paminėtini: Liuzanderiai (Lysander), Liudinghauzenai (Lüdinghansen) ir Igelstriomai (Igelstroem), ir vėl renka pinigus ir statybines medžiagas. Iki 1742 m. pabaigos kunigo butas buvo jau taip suremontuotas, kad ten iš bėdos buvo galima ir pamaldas laikyti; šiuo pasiekimu nebuvo apsiribota ir dar tais pačiais metais buvo pradėtas bažnyčios atstatymas. Tačiau čia kunigą užklupo tiek daug išorinių rūpesčių, kad vidiniai rūpesčiai prieš juos atrodė jau tik kaip smulkmena.  

21. Remdamasis Dancigo rusų ir lenkų sutartimi ir 1717 m. Seimo sprendimu Biržų katalikų kunigas kreipėsi į Vilniaus vyskupą ir skundėsi: „Evangelikai galvojantys statyti naują bažnyčią, kuri „neleistinai“ ir teisėtos bažnyčios motinos gėdai pralenks ją aukščiu“. Bažnyčios vadovas Diusterlo (Düsterloh) išskubėjo į Vilnių ir iš valstybės įgaliotinio gavo garantinį raštą, kad bažnyčios statybai nėra jokių įstatyminių kliūčių, tačiau parapijai pradėjus darbą iš vyskupo pusės Biržų pilies vadas [User14] gavo įsakymą, statybą nedelsiant sustabdyti! Tačiau pilies vadui besilaikant valstybės įgaliotinio sprendimo ir nesiėmus jokių veiksmų statybos sutrukdymui, sekė jo iškvietimas į vyskupo teismą. Jei parapija nenorėjo atsisakyti griežtai stabdomos statybos ir patirti dvigubus medžiagų ir išlaidų nuostolius, ji turėjo bet kokia kaina rasti susitaikymą su vyskupu. Išeitis buvo rasta, liuteronų parapijai prisiėmus didelių įsipareigojimų dėl katalikų bažnyčios statybos, ko pasėkoje vyskupas išleido visiems savo vyskupijos dvasiniams ir pasauliečiams nariams formalų nurodymą, kad evangelikų bažnyčios statyba „vėl laikinai trims mėnesiams yra leidžiama.“ Tuo pat metu vyskupo dešinioji ranka, fanatiškasis pašventintas dvasininkas [User15] Zebrovskis (Zebrowsky) perdavė Vabalninko (Wobolnik) dekanui slaptą laišką: šis neturįs apsiriboti vien tik nustatytais evangelikų įsipareigojimais, tačiau įsakyti evangelikų senjorams suremontuoti stogo sijas ir kitus apgadinimus ir pasirūpinti tuo, kad kiekvienas naujas evangelikams padarytų nuolaidžiavimų pažeidimas nedelsiant būtų praneštas. Net jei ir pinigai bei paslaugos katalikų bažnyčiai buvo pateikti pagal susitarimą, nebuvo įmanoma iš katalikų dvasininkų gauti gavimą patvirtinantį kvitą.  

22. Ar ši netvirta padėtis buvo vienintelė kliūtis tolimesnei bažnyčios statybai ar dar prisidėjo kitų sunkumų, to nustatyti iš turimų šaltinių negalima, tačiau galima neabejoti, kad kunigas Jordanas (Jordan) nebepatyrė to džiaugsmo pamatyti statybų pabaigos, nes dvejus metus prieš jo mirtį prasidėjo nauji susirašinėjimai šiame reikale. Biržų piliečiai, liuteronai, kreipėsi su prašymo raštu į kunigaikštį Jeronimą Radvilą (Hieronymus Radziwill) ir prašė užtarimo pratęsiant bažnyčios statybą, pabrėždami, kad miestelėnų uždarbis dėl to nukenčia, nes bajorai ir kaimo gyventojai atitolsta nuo miesto ir kreipiasi i Kuršo žemę. Tuo pat metu bažnyčios vadovai bandė įtakingų asmenų pagalba, kuriuos paminėti pavardėmis būtų per išsamu, pasiekti vyriausiąjį kanclerį kunigaikštį Čartorickį (Izartorisky) ir pastūmėti jį padaryti įtaką kunigaikščiui Radvilai. Viskas, kas buvo pasiekta šiuo varginančiu neteisėtu keliu, buvo tai, kad kunigaikštis Radvila Biržų pilies vadui Stephany davė nurodymą: „Vos tik didžiai gerbiamam ponui Vilniaus vyskupui pasirodys teisinga leisti Augsburgo konfesijos bažnyčios remonto darbus, tai kilmingasis to negalės sutrukdyti. „Su šiuo nieko nesakančiu raštu pilies vadas, žinoma, negalėjo pasirodyti prieš katalikų dvasininkiją, ir kadangi visi vietiniai užtarėjai buvo išsemti, liko tik vienintelis prieglobstis: rusų pasiuntinys Varšuvoje. Šiam pavyko įkalbėti kunigaikštį Radvilą vardan evangelikų imtis prieš vyskupą kategoriškesnio valios pareiškimo, tačiau vyskupas nusileido tik tiek, paklausti Biržų katalikų dvasininkų ar evangelikų bažnyčios restauravimas tikrai yra reikalingas ir ar disidentai neperžengė savo teisių. Išsiuntęs savo pranešimą jis nustatys savo nurodymus. Jis baigia: „Tai aš parašiau slapta.“  

23. Taip praėjo 22 metai, tokiam parapijai svarbiam reikalui visiškai nepasistūmėjus toliau į priekį; tai aprašoma čia taip išsamiai norint, viena vertus, parodyti bažnyčios vadovų ištikimybę ir atkaklumą, antra vertus, to laiko svarbių valstybės vyrų bejėgiškumą ir trečia – katalikų dvasininkijos apgaules ir veidmainiškumus, jėgą ir užsispyrimą viename pavyzdyje. Prie šio reikalo mes dar grįšime, bet dabar turime nutraukti aprašymą, kad galėtume papasakoti apie dar niekšiškesnį poelgį.

24. 1752 m. pradžioje kunigas Jordanas savo laisvalaikiu turėjo atlikti tarnybinius reikalus, kai Saločių (Salatsche) katalikų kunigas pripažino tai „piktnaudžiaujančiu“ įsikišimu į savo parapiją, jis užpuolė kunigą atviroje gatvėje, žiauriai jį kankino ir atėmė jo daiktus bei pinigus. Nors ir buvo išrinkti du kilmingieji, kapitonas fon Šilingas (von Schilling) ir fon Medemas iš Pamūšio (von Medem auf Pomusch), reikalauti atlyginti už šį nusikaltimą, ir du kiti, fon Šilingas (von Schilling) ir fon Riomeris (von Römer) pasiųsti pas žemaičių vyskupą iškelti ieškinį, tačiau viskas buvo per vėlai! Kunigas Jordanas, nualintas ilgos kančios ir nepriteklių, kurios jam suteikė esančios sąlygos, ir nesibaigiančių savo vargingos tarnystės rūpesčių, jau nebeatsikėlė iš ligos patalo. Jis mirė 1752 m., už šį nusikaltimą niekas nebuvo nubaustas. Su juo mirė žmogus, kuris su tikrai jaudinančia ištikimybe ir kantrybe atliko savo tarnystę, nors vietoj sėkmės matomai patyrė tik nuostolius ir nusivylimus, bei galiausiai patyrė mirtiną smūgį nuo savo priešų rankos. Tik būsimos kartos žino, kad jis prisidėjo prie to, kad būtų išsaugota evangeliška esybė ir kad jis dirbo ne veltui. Našlė liko skurdžioje padėtyje; parapija stengėsi jai užtikrinti nors vienus gedulo metus, tačiau niekur nebuvo įmanoma rasti atvykstančio pamokslininko, nes Kuršo žemės pamokslininkai bijojo daryti tai, kas iki šiol buvo tradicija, „baimindamiesi, netekti savo gyvybės.“ Karaliui buvo išsiųstas prašymo raštas, kad jo įsakymu būtų atsiųstas atvykstantis kunigas iš Kuršo žemės, tačiau kunigai atvykdavo nereguliariai ir nepakankamai, taigi kunigo Jordano šeimai liko našlių metai. Tačiau ši padėtis sunkių išbandymų patyrusiai šeimai buvo menka pagalba, ir nors pamokslautojo atlyginimas iš kunigaikščio iždo jau ilgą laiką nebuvo mokamas, tačiau teismo rūmai, ypatingai šiais sunkiais laikais, visiškai nesigėdydami atėmė iš bažnyčios ir našlės jau 100 metų jiems priklausantį Roliškių (Rollishek) bažnyčios palivarką ir padovanojo jį katalikų bažnyčiai.

25. Šis kunigaikštienės Liudvikos Karolinos (Ludovika Karolina) ir Pfalco grafo Filipo (Philipp) vedybų sutarties nuostatoms prieštaraujantis teisės pažeidimas atrodo parapijos liko nutylėtas, neva teismo keliu išsikovoti palankius įsakymus nebuvo jokios perspektyvos, arba buvo vengiama stoti prieš kunigaikštį Radvilą, kuris visus savo biržietiškus turtus buvo užstatęs evangelikų parapijos nariams, o suerzintas galimai galėtų išpirkti turtus. Kokiu pagrindu tada turėjo būti pašauktas naujas pamokslininkas? Apiplėšta parapija turėjo apsispręsti dėl savo pačios apmokestinimo, tokiu būdu, kad kiekvienas priklausantis parapijai nuo 100 Rtlr. [User16] savo turto „2 timpas (Tymph[User17] ) paaukotų Dievo ir Išganytojo garbei“, tačiau daug kam tai atrodė nepriimtina, savo turto turinį procentų apskaičiavimui paviešinti prieš visą parapiją. Kiti pažadėjo atlikti įmokas, tačiau to nedarė ir nebuvo jokių priemonių priversti juos laikytis savo įsipareigojimų. Prieita prie to, kad evangelikai parapijiečiai buvo stipriai erzinami lenkų savivaliavimo ir neteisingos laisvės sampratos. Buvo nenorima būtent to, ko nori kiti, ir taip apie gerus planus ir iniciatyvas buvo taip ilgai diskutuojama, kol buvo prarasta galimybė prikelti jas gyvenimui arba priešai stiprių išpuolių dėka skubino geresniam susitelkimui. Esant tokioms sąlygoms 1754 m. buvo pašauktas Karlas Fridrichas Vagenzeil (Karl Friedrich Wagenseil), gimęs Klaipėdoje (Memel), ir turėjo kaip ir jo pirmtakai pradėti nuo negyvenamų pastatų renovavimo ir sunkios bažnyčios statybos padėties. Ir šis vyras drąsiai ėmėsi darbų ir atrodo jokiu būdu nelaikė parapijos padėties visiškai beviltiška ir kai jis 1761 m. atsisakė tuomet turtingos Kroizburgo (Kreuzburgsche) parapijos kvietimo, kas buvo labai pozityviai priimta, parapija nusprendė, nors pamokslininkas iš meilės neturtingai parapijai ir negeidžia atlyginimo pakėlimo, kiekvienais metais per Kalėdas surengti parapijoje rinkliavą. Kuo nuoširdesni ir draugiškesni formavosi pamokslininko santykiai su parapija, tuo priešiškesni santykiai išliko su išore. Naujųjų laikų istorija perteikia mums jaudinantį negandų ir sunkių kovų vaizdą, kuriuos turėjo prisiimti disidentai, kad išsaugotų savo išpažinimą ir savo parapijos tvirtumą ir yra džiugu matyti kaip, nepaisant išorinio bažnyčios patvarumo žlugimo, vis atsirasdavo vyrų, kurie kupini savęs išsižadėjimo ir nepaisydami daugelių ir sunkių nesėkmių stojo į kovą su katalikų persvara. Birželio 20 d. pakeliui namo po tarnybinių reikalų, kunigas Vagenzeil (Wagenseil), katalikų bajoro Michaelio Kirilo iš Smilgių (Michael Kirillo aus Smilgen), lydimo maršalo Dmaginskio (Dmaginsky) buvo užpultas atviroje gatvėje, sumuštas ir dar be to priverstas pastarojo atsiprašyti. Ir to dar negana, o 1763 m. birželio 25 d. seniūnas fon Gorsky (von Gorky) drauge su žinomu Šveikovskiu (Soeykowsky) keletą kartų šaudė per bažnyčios langus, kunigui Vagenzeil (Wagenseil) dalijant šventą Vakarienę, taip kad viena kulka įstrigo po kairiąja Krucifikso ranka. Dabar liovėsi visi vidiniai ginčai ir nesutarimai, ir ta pati parapija, kuri prieš tai vos galėjo būti sukviesta teisėtiems susirinkimams, padarė susirinkimą ir nusprendė: 1) Kirilą (Kirillo) patraukti atsakomybėn prieš Grod teismą[User18] , o seniūną Gorsky (Gorsky) prieš Lietuvos tribunolą; 2) senjorui fon Brinken (v. d. Brinken) sumokėti 200 Rtlr., [User19] o vėliau ir likusias proceso išlaidas; 3) apie atliktą smurtą pranešti kunigaikščiui Radvilai ir Vilniaus vyskupui ir ponui valstybės ministrui[User20] ; 4) likusioms parapijoms Lietuvoje ir Lenkijoje pranešti apie incidentus ir paprašyti jų patarimo ir paramos. Kadangi šie įvykiai sutampa su paskutine lemiama disidentų kova, kurioje išskirtinai dalyvavo Biržų ir Žeimelio (Seimelsche) parapijos, todėl reikėtų priminti apie istorinius įvykius Lenkijos karalystėje, kurie teisingai nušviečia parapijos žingsnius ir veiksmus. 

26. Yra žinoma, kad 1763 m. mirus karaliui Augustui III, broliams Michaeliui (Michael) ir Augustui (August) Čartoriskiams (Czartorisky) atėjo į galvą mintis su Rusijos pagalba atkurti stiprią vyriausybę, pašalinti pavojingąjį liberum veto ir į karaliaus sostą pasodinti vietinį karalių. Evangelikų viltys šiais siekiais vėl buvo atgaivintos. Dabar, kai galingiausia nacionalinė grupuotė su ligšioliniais konfesinių teisių gynėjais ėjo ranka rankon, – prarastos privilegijos privalėjo būti susigrąžintos dabar arba niekada. Čartoriskiams (Czartoriskys) taip reikėjo katalikų landtago pasiuntinių balsų, kuriuos gauti reiškė priimti kompromisą: atsisakyti protestantų reikalo. Taip Stanislavo Poniatovskio (Stanislaus Poniatowsky) reikalavimu jie prarado paskutines teises, keletą seniūnijų, įvairias tarnybas pašto valdyboje, kalnakasyboje ir sosto turtų valdyboje. Padrąsinti Rusijos, Prūsijos ir Anglijos pasiuntinių, Volos (Wola) rinkimų Seime protestantai pakartojo savo nusiskundimus, tačiau pakartotinai tapo fanatiškų katalikų deputatų aukomis. 

27. Tačiau dabar prasidėjo keistas vaidinimas, kad tiek laiminti, tiek nugalėtoji šalys kreipėsi į carienę Jekatariną II (Katharina II). Iš nugalėtojų pusės negalėjo būti kitaip, nes panaikinus liberum veto būtų buvę pažeisti pavieniai privatūs ir socialiniai interesai, todėl buvo apskųsti tikrai geri nauji įstatymai, protestantai taip pat skundėsi dėl tų pačių įstatymų, nes jie galėjo dar labiau suveržti grandines ir persekiojimus padaryti dar griežtesniais. Abi šalys turėjo savo pasiuntinius Peterburgo rūmuose; tai siektų per toli, išsamiau analizuoti ten pateiktus argumentus. Galiausiai, carienė pareikalavo atstatyti disidentų teises, antraip jos kariuomenė peržengtų sieną. Karaliaus Stanislavo (Stanislaus) padėtis tapo dar sudėtingesnė, nes vadovaujama Krokuvos vyskupo Zoltiko (Soltik) susiformavo trečioji grupuotė, kuri norėjo pašalinti ne tik disidentų įtaką, bet ir Čartoriskių (Czartoriskys) konfederaciją bei svetimų jėgų įsikišimą. Karalius metėsi į šios grupuotės glėbį, garantavo protestantų numalšinimą ir už tai gavo palaikymą Seime išplečiant ginkluotąsias pajėgas. Rusijos ir Prūsijos pasiuntiniai, pasinaudojo senu Saksonijos kurhauzo (Kurhaus) draugu karūnos referendaru [User21] Potockiu (Potocky), norėdami landtage išplatinti savo nuomonę, kad karalius, Čartoriskis (Czartorisky) ir Zoltikas (Soltik) siekia laisvės pamynimo ir pavykus šitai klastai, Rusijos pasiuntinys Repninas (Repnin) pareikalavo Čartoriskių (Czartorisky) konfederacijos nutraukimo. Repninui (Repnin) pradėjus ieškoti susitarimo su Zoltiko (Soltik) grupuote, disidentų reikalas vėl tapo pavojingu ir tai jau buvo laikas, kada Frydrichas II (Friedrich II) turėjo ant svarstyklių lėkštės padėti savo sprendimą. Frydrichas (Friedrich) įrodė carienei, kad prieš karalių, kuris priėmė drąsų sprendimą išvengti svetimos įtakos, reikia imtis rimtesnių priemonių ir kad todėl negana disidentų atžvilgiu tapti pakantesniems, tačiau kad yra būtina jiems suteikti absoliučią teisinę lygybę. To pasėkoje carienė davė persekiojamiesiems raštišką pasižadėjimą, kad ji rems juos su 40 000 vyrų formuojant konfederaciją. Tuo pat metu Repninas (Repnin) įteikė senatui memorandumą / paaiškinamąjį raštą, kuriame carienė paaiškino, kad atkaklus vienos tautos dalies ignoravimas, neleidžiant jiems naudotis lygiomis teisėmis, suteikia šiai daliai (su jais bus užmegztas ryšys ir teisės suteiktos), prigimtinę teisę pasikviesti teisėjais ir pagalbininkais kaimynines tautas. Prieš šiuos ryžtingai ištartus, karinės jėgos palaikomus reikalavimus nepadėjo net apaštališkojo nuncijaus kalbos, nei įvairios karaliaus bei katalikų grupuotės landtago apgaulės. Repninas (Repnin) davė galiausiai tik 24 val. laiko apmąstymui ir Augustas III (August III) ir Čartoriskis (Czartorisky) įteikė senatui priverstinius reikalavimus. Po keleto dienų Seimas buvo uždarytas ir jo rezultatas buvo sekantis: „Disidentų reikalai turi būti sprendžiami prieš pasaulietinį teismą; jie turi turėti teisę savo namuose laikyti pamaldas ir gali įstoti į naująsias karo mokyklas tiek kaip mokiniai, tiek kaip mokytojai.“ Buvo aišku kaip ant delno, kad šie leidimai negalėjo patenkinti disidentų, ypatingai po to, kai jiems buvo suteikta daug vilčių ir padaryta daug pažadų. Rusijos ir Prūsijos įtakojamos susiformavo Torno (Thorn, dabar Torūnė) konfederacija Didžiajai ir Mažajai Lenkijai, vadovaujama generolo leitenanto Golco (Golz) ir Slucko (Sluck) konfederacija Lietuvai – vadovaujama maršalo Grabovskio (Grabowsky). Šios sąjungos siuntė skundų laiškus karaliui ir senatui. Jų pastangos visgi liko bevaisės. Įvyko taip, kad Potockis (Potocky) išstojo antrą kartą su pagrindu apginti bajorų teises nuo iš Čartoriskio (Czartorisky) pusės kylančios grėsmės, iš tiesų tačiau, kad sukurtų konfederaciją, kurios tikslas būtų pašalinti karalių ir į valdžią vėl atvesti Saksonijos dinastiją. Taip įžygiavo Rusijos karinės pajėgos ir carienė Jekaterina (Katharina) pareiškė, kad ji atėjo, kad atstatytų taiką tarp besiginčijančių šalių. Tačiau Prūsija pasiūlė sušaukti Seimą. Už tai veikė ir Potockis (Potocky) ir bandė įtikinti šalį dėl geranoriškų pajėgų ketinimų, kurios labiau būtų linkusios karalių nuversti nuo sosto, nei leisti, kad Čartoriskis (Czartorisky) pamintų po kojomis Lenkijos laisvės paladiumą, libero vito. Dabar karaliui liko tik pasirinkimas: arba būti nuverstam nuo sosto, arba beatodairiškai atsiduoti Rusijos interesams.  

28. Jis pasirinko pastarąjį. Radome (Radom) Repninas (Repnin) spaudžiamas Rusijos dalinių pareikalavo ištikimybės priesaikos karaliui, lygių teisių disidentams ir diplomatinės atstovybės, kuri turėjo paprašyti carienės tokių susitarimų prisiėmimo garantijos. Aiškiaregioji tautos mažuma, vadovaujama grafo Zoltiko (Soltyk) paskutinę valandą griebėsi vienintelės išsigelbėjimo priemonės, būtent susitaikymo su persekiojamais evangelikais be trečiosios šalies įsikišimo, tačiau tai buvo per vėlu! Repninas (Repnin) uždraudė sutartą susitikimą Krokuvoje, nurodydamas, kad Zoltikas (Soltyk) ketina nunuodyti disidentų pasiuntinius. Likus keletui dienų iki Varšuvos Seimo atidarymo 1768 m. Repninas (Repnin) pasikvietė pas save vyskupus ir jiems trumpai paaiškino, kad disidentų teisės turi būti išpildytos. Seimo eiga yra žinoma: evangelikų reikalai buvo svarstomi pačioje pradžioje ir 1753 m. privilegijos buvo atstatytos. Katalikų bažnyčia Lenkijoje turėjo išlikti valdančioji bažnyčia, o perėjimas prie evangeliškojo išpažinimo buvo uždraustas grasinant ištrėmimo baudomis, 1717 m. traktuojami kaip atskaitos metai visiems pareikštiems reikalavimams. Visos evangelikų bažnyčios, mokyklos ir įstaigos Lenkijoje ir Lietuvoje turi egzistuoti visam laikui. Disidentai gali nevaržomi savo vidinių reikalų tvarkymui sušaukti sinodus ir konsistorijas; jie yra laisvi nuo bet kokios katalikų dvasininkų teismo ar paveldėjimo prievartos. Mišrios santuokos yra leidžiamos, o vaikai perima savo tėvų konfesiją pagal giminę, išskyrus jei kilmingųjų tarpe vedybų sutartyje būtų numatyta kitaip. Iškilus tarpkonfesiniams ginčams įsikiša juridicum compositum iš aštuonių narių iš kiekvieno išpažinimo ir kiekvienais metais aštuonis mėnesius posėdžiauja Varšuvoje. Disidentai turi vienodas pilietines teises su katalikais ir teisę į visas valstybės garbės tarnybas, patronato teisės vykdomos neatsižvelgiant į konfesiją, su apribojimu, kad atitinkamos pareigos gali būti užimamos atitinkamą tikėjimą išpažįstančio asmens. Prie to prisidėjo ir derybos dėl veto, ir ši ginčijama teisė, visų džiugesiui, buvo pritaikyta ir smulkiajai bajorijai. Šie įstatymai buvo Seimo patvirtinti ir 1768 m. vasario mėn. 13-24 d. sutartyje su Rusija paskelbti nepakeičiamais. Katalikų bažnyčia, žinoma, ir dabar negalėjo sutvardyti savo persekiojimo manijos ir jei nebedrįsdavo akivaizdžiai sukurstyti persekiojimus, kaip Baro konfederacijos laikais, tai buvo kabinėjamasi teisinėmis pretenzijomis ir procesais, netgi karalius padarė kvailystę savo 1773 m. kalboje paragindamas Seimą, disidentus, kaip visų nelaimių kaltininkus, pašalinti iš senato ir žemės pasiuntinių teismo rūmų. Lenkijos sugebėjimai išseko; 1794 m. lapkričio 5 d. atnešė senajai valdžiai žlugimą ir lenkiškajai Lietuvai Rusijos valdžią. Du šimtmečius prieš kilmingesniąją tautos dalį vykdyta skriauda brangiai kainavo, Lenkijos žlugimas buvo naujas valstybes griaunančio Romos bažnyčios fanatizmo jėgos įrodymas. Kas liečia Lenkijos ir Lietuvos evangelikų parapijas, tai joms pavyko išvengti budelio virvės, išgelbėjo tačiau tarsi tik savo gyvybę ir atsidūrė prieš būtinybę įtempiant visas jėgas susikurti bei išsaugoti savo gyvenimo sąlygas nedraugiškoje ir priešiškai nusiteikusioje katalikiškoje visuomenėje. Iš apie tai rašančių Biržų bažnyčios archyvo dokumentų žinoma, kad Biržų parapija prieš katastrofą suvokė padėties rimtumą ir ne tik kad nebuvo gailima jokių aukų ir pastangų sąžiningai visose srityse pasinaudoti savo reikalavimais, bet ir buvo vienijamasi bendriems veiksmams su kaimyninėmis parapijomis ir Kuršo žemės gentainiais. Su ieškiniu prieš Kirilą (Kirillo) ir Gorskį (Gorsky) Biržų senjorai veltui blaškėsi tarp Poncijaus ir Piloto ir galiausiai kreipėsi į karalių, kuris, beje, netrukus mirė. Kadangi dabar valdžią perėmė sušaukiamasis Seimas [User22] senjorai buvo priversti ten imtis veiksmų. Nauja energija ginant parapijos reikalus paaiškinama ir tuo, kad čia susieina ir bažnytiniai, ir pasaulietiniai interesai. Iki šiol tai nebuvo retenybė, kad vokiečiai: Ropų (v. d. Ropp), Igelstriomų (Igelstroem), Turnovų (Turnow), Miunsterių (Münster), Tyzenhauzenų (Tiesenhausen) ir daugelis kitų šeimų, buvo apdovanojami turtingomis seniūnijomis, o neturtingieji bajorai buvo priklausomi nuo valstybinės tarnystės. Šitie pranašumai arba buvo atimti, arba buvo dėl jų suabejota, todėl reikėjo atlikti tvirtą bandymą ir čia susigrąžinti kas prarasta.  

29. Centrinės parapijos bajorija 1764 m. įpareigojo kapitoną fon Turnovą (v. Turnow), Podlinkow [User23] paveldėtoją, savo instrukcijų per savo nuolankiausią supliką dėka paveikti Reicho atstovų susirinkimą, kad 1717 m. konstitucija, kuri prieštarauja pacta conventa, subjekcijos sutartims [User24] ir daugeliui kitų konstitucijų ir privilegijų, būtų atšaukta. Turnovas (Turnow) yra aprūpinamas gausiomis lėšomis (3000 dukatų), ir po to, kai jis atitinkamai savo instrukcijomis padarė įspūdį Varšuvoje, Bauskėje, po to kai prie jo siekių prisijungia Žeimelio (Zeymel) centrinė parapija, įvyksta susitikimas. Abi centrinės parapijos, Biržų ir Žeimelio (Zeymel) leidosi įtikinamos, kad norint pasiekti išsikeltus tikslus yra būtina į rinkiminį, karūnavimo ir pacifikacijos Seimą deleguoti vieną deputatą, o kadangi susirinkusieji Lenkijos ir Prūsijos deputatai prašė būti atstovaujami pono fon Turnovo (v. Turnow) ir centrinės parapijos buvo patenkintos jo įrodytu uolumu, taip buvo sutikta su dar 1000 dukatų, kad ponas fon Turnovas (v. Turnow) toliau vadovautų šiam reikalui. Čia minima ir bendra kasa, kuri Varšuvos evangelikų deputatų buvo paaukota tikslu remti bendrus religinius reikalus. Susirinkimas taip pat laikė reikalingu Kuršo žemės hercogui ir ką tik Jelgavoje susirinkusiai hercogystės Riterijai ir žemės bajorams pateikti pasiūlymą, kad jie taip instruktuotų savo į Varšuvą siunčiamus deputatus, kad su jų pagalba religinius klausimus liečiančių derybų eiga būtų lengviau sprendžiama. „Norima pačiu šlovingiausiu būdu ištiesti vieni kitiems ranką ir vieningai prieiti bendro tikslo: skatinti garbę Dievui, puikią sąžinės laisvę ir galiausiai savo ir savo palikuonių gerovę.“ Kaip sesijos primininkas pasirašė Kristoferis fon der Ropas (Cristopher v. d. Ropp).  

30. Sekdamas šios sesijos pavedimu, kapitonas Hermanas Kristofas fon Huene (Hermann Christoph v. Huene) išvyko, kad praneštų apie jų norus hercogui Ernstui (Ernst). Perteikti čia in extenso visą Heune (Huene) kalbą, kurią jis sakė prieš hercogą, vestų jau per toli, būtų gana pasakyti, kad jis gavo pažadą, kad hercogas pagal galimybes per savo delegatus atstovaus šiam reikalui. Taip pat susirinkusiam Kuršo žemės landtagui išdėstė Heune (Huene) savo kalboje primygtiną prašymą paremti evangeliškuosius siekius ir savo dienyne pažymėjo: „Aš privalau teisybėje landtagui, ponams, kurie su ypatingu širdies jauduliu išklausė mūsų prašymą, išreikšti didžiausią pagarbą, nes tada ponas žemės pasiuntinių atstovas pripažino: tai esą jų pareiga, prisiimti mūsų skriaudas, ypač kad jų valstybės gerovė reikalauja šito dėmesio, prašo visgi termino iki 13 dienos, kad galėtų apsitarti šiuo svarbiu reikalu.“

31. Ta pačia linkme buvo priimtas ir landtago sprendimas ir tą patį vakarą kancleris užantspaudavo įgaliojimą pasiuntiniui ir perdavė jį ponui fon Huene (v. Huene) kad šis jį nedelsiant perduotų per poną fon Turnovą (v. Turnow) į Varšuvą. Išsamus Huenes (Huene) misijos aprašymas yra archyve ir yra įrodymas, kad evangelikai liuteronai būdami šioje sunkioje padėtyje nepaliko neišbandyto nei vieno būdo išsikovoti sau uždraustą sąžinės laisvę. Kai ir šie žingsniai bei pastangos Varšuvoje neleido pasiekti tikslo, kai katalikų dvasininkija džiūgaudama dėl pergalės po atremto puolimo išsiplėtė į tolimesnius užpuolimus, o Biržų dvasininkas Sarkievič (Sarkiewicz) 1766 m. visiškai rimtai grasino kunigui Vagenzeiliui (Wagenseil), nes šis be jo žinios ir jo leidimo sutuokė poną fon Franką (v. Frank) su panele fon der Rop (v. d. Ropp), tada vietinis delegatas gavo užduotį, prisijungti prie visų disidentų žingsnių, kuriuos jie laikys reikalingais atlikti Peterburge ir Berlyne. Pradžia šiam žingsniui buvo jau padaryta iš kitos pusės, nes 1767 metais taip pat Bauskėje susirinkusiems parapijų atstovams, Ernstas fon Grothus, Komoderno paveldėtojas (Ernst v. Grotthuß, Erbherr auf Kommodern), pranešė, kad jis bandė ieškoti susitarimo su fon Simolinu (v. Simolin), rusų pasiuntiniu Kuršo žemės rūmuose ir gavo tokį patarimą, kad jis, Grothus (Grotthuß), savo įgaliotojų vardu turi parašyti Jos Imperatoriškai Rusijos Didenybei ir padėkoti už jau suteiktą palaikymą ir paprašyti tolimesnės paramos evangeliškajame reikale. Neva laikas taip spaudė, nes Simolinas (Simolin) dar prieš didįjį senato konsiliumą, norėjo gauti savo rūmų nurodymus, dėl Biržų pareiškimų, todėl jis, Grothusas (Grotthuß), buvo priverstas be tolimesnių paklausimų parašyti carienei laišką, pridėti visus minėtus aktus ir manifestacijas ir perduoti ponui ministrui nugabenti. Grothusas (Grotthuß) rašė carienei: „Jūsų Imperatoriškos Didenybės Lenkijoje ir jai priklausiančiose provincijose disidentų naudai paskelbta kilniadvasiška ir teisinga deklaracija ir per Jūsų Didenybę Kuršo žemėje įsitvirtinusius ministrus tenykštei riterijai duotos Jūsų Imperatoriškosios Didenybės malonės, palankumo ir globos garantijos, palenkė Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje gyvenančius Kuršo žemės bajorus su džiaugsminga nuotaika prisijungti Sluko konfederacijai.“ Mūsų konfederacijos aktas ir manifestacija paliudija apie mūsų bėdą, ir niekas kitais, kaip tik Jūsų Imperatoriškosios Didenybės galinga ir maloninga parama galėtų leistis mums tikėtis mūsų prislėgtumo palengvinimo ar net visiškos teisybės atstatymo. Prie Jūsų Imperatoriškosios Didenybės kojų atnešame mes savo nuolankią padėką už iki šiol mums suteiktą apsaugą su nuolankiausiu prašymu dėl Jūsų Imperatoriškos Didenybės maloningos tolimesnės pagalbos, taip pat ir įsakymo visų aukščiausiam Varšuvoje esančiam ambasadoriui paruošimo, paremti mūsų teisybę ir suteikti jai žodį. Už Jūsų Imperatoriškos Didenybės ilgą gyvenimą ir šlovingą vadovavimą mes nesiliausime puoselėti aistringiausių palinkėjimų, kurių mes nuolankiausiame atsidavime siekiame, kaip Jūsų Imperatoriškos Didenybės nuolankiausi paklusniausi: – . Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje gyvenančios Kuršo žemės bajorijos  vardu T. F. Grothusas (T. F. Grotthuß), įgaliotinis.“

32.  Iš kitos pusės buvo prisiminta, kad Prūsija pasirašė Liudvikos Karolinos Radvilos (Ludovika Karolina Radziwill), našle tapusios Brandenburgo markgrafienės, vedybų sutarties garantiją ir remiantis šia aplinkybe buvo kreiptasi į Prūsijos karalių. Ar šis laiškas ką nors paveikė, iš dokumentų nematyti, tačiau akivaizdu, kad iš Radvilų dotacijų / aukų [User25] ir buvusių įsipareigojimų esamajame laike  (1850-1860) beveik nieko nėra išlikę. Jekatarina II (Katharina II) tačiau, kaip mes žinome, reikalavo pilno disidentų prilyginimo, paskelbė nesutinkanti su paskutinio Seimo rezultatais, garantavo konfederacijai savo globą ir leido į Karaliaučių įžygiuoti savo armijai. Taip Slucko (Sluck) konfederacija laimėjo daugiau jėgos ir taip pat buvo nuspręsta iš Biržų nusiųsti savo delegatą į Varšuvą. Sprendimas atrodo turėjo būti priimtas kamerhero fon der Ropo (v. d. Ropp), kuris dalyvavo ir katastrofoje Varšuvoje ir Seimo, kurio sprendimai perėjo į 1768 metų vasario 13/24 d. traktatą su Rusija, pabaigoje. Kokią įtaka šie įvykiai turėjo centrinei parapijai, deja nėra žinoma. Bažnyčios sesijų protokoluose nerandama apie tai net menkiausios užuominos, egzistuoja tik delegatų paskaičiavimai ir atrodo palieka nelabai malonius įspūdžius. Bažnyčios turto padėtis buvo liūdna. Įteisinti legatai, mokesčiai, procentai nebebuvo surenkami, o apginti jų teisėms teisme, tuo metu labai brangiame procese – trūko lėšų, nepaisant to, kad visus buvo nualinusi kova su niekšiškais tyčiojimaisis iš katalikų pusės. Bet kuriuo atveju buvo jaučiamas išsekimas, kaip gi dabar turėjo būti išpirkta ta sunkiai iškovota religinė laisvė? Tai būtų per išsamu įvardinti visus Biržų bažnyčios turto nuostolius, kurie buvo patirti dėl lenkų išpuolių, lengvabūdiškos nuomos ar nesąžiningų skolininkų. Galiausiai Biržų dvaras nebemokėjo ir pamokslautojo atlyginimo. Tikrai didelė pagarba tiems vyrams, kurie stojo prieš šią nesantaiką, kad jie net esant tokioms sunkioms ir nemalonioms sąlygoms, patirdami asmeninį nepriteklių ir galbūt net neturėdami vilties, kad sąlygos netolimoje ateityje pagerės, toliau tyliai ir ištikimai tęsė savo darbą. Visgi yra randama užrašų apie to meto bažnytinius įpročius, kurie visumoje su kai kuriomis įsiterpiančiomis istorijėlėmis sudaro bendrą to meto sąlygų ir pažiūrų vaizdą. Taip buvo 1762 m. kunigo Vagenzeilio (Wagenseil) prašymu nuspręsta, sekmadieniais pradėti švęsti pamaldas latvių kalba ir tik trijų didžiųjų švenčių metu laikytis senosios tvarkos. Tais laikais buvo įprasta nepraleisti pamaldų, buvo renkamasi vakaro maldai vakare prieš šventę ir racionalizmas tada žinoma dar nebuvo taip įsišaknijęs. Su religingumu buvo susiję taip pat ir daug išorinės krikščionybės. Vienos to meto didžiai gerbiamos damos yra pasakojama, kad ji su dviem mergaitėmis, tarnu, raiteliais ir vežiku važiuodavo į bažnyčią bloguoju keliu ir visą kelią (3 vokiškas mylias) giedodavo ir melsdavosi. Yra ir taip atsitikę, kad vežikui Mikeliui (Mikkel) pataikius į duobę buvo sušukta raiteliui: „Janai, suduok Mikeliui (Mikkel) taip per kuprą, kad šis akis atmerktų!“ – ir po to buvo toliau giedama. Yra taip pat nutikę, kad du varžovai, ponas fon Merfeldas (v. Meerfeld) su panele fon der Rop (v. d. Ropp) sutiko Turnovą (Turnow), pakeliui į jungtuves ir todėl visai šalia bažnyčios nuo arklių apsišaudė iš pistoletų. Laimėtojas nušovė priešininkui nuo galvos Zopf[User26]  ir vedė nuotaką prie altoriaus. Prie viso to buvo laikomasi luominės distancijos ir 1771 m. buvo nuspręsta, kad pirmieji suolai bažnyčioje yra skirti kilmingiems kavalieriams, keturios eilės kitoje pusėje – kilmingoms damoms, kėdės prie sienos gydytojui ir išsilavinusiems: „Dievo namuose nepaisoma luomų, tačiau visur turi būti tvarka.“ Iki to laiko ir numirusieji būdavo laidojami bažnyčioje ir sienos buvo padengtos monumentais, o grindys antkapiais. Šita bendrystė po truputį tapo nejaukia, taigi 1763 ir 1775 m. buvo išleistas nurodymas, kad bažnyčios vadovai turi iš bažnyčios skliautų iškraustyti mirusiuosius, kad būtų vietos gyviesiems, o mirusiųjų kaulai turi būti palaidoti bažnyčios kieme. Iki 1777-ųjų metų pamaldų metų, berods, visi giedojo iš giesmynų, kurie buvo jų nuosavybė, latvių parapija turėjo savo „suflerį“, kuris pasufleruodavo posmą po posmo. Bažnyčios pastatai taip ir liko griuvėsių stovyje, tik bažnyčios statyba, kuri taip ilgai buvo trukdoma, tapo garbės reikalu. Didelių pastangų dėka 1760 m. iš kunigaikščio Radvilos buvo išrūpintas paskyrimas medienai statyboms, pažadas, kuris buvo duotas bet „tik tuo atvejui, jei Vilniaus vyskupas duos leidimą statybai“. Nėra jokių duomenų, kad taip būtų atsitikę, galima tik spėlioti, kad tas leidimas niekada nebuvo duotas ir kad tik po 1768-ųjų metų Seimo evangelikai tapo nepriklausomais nuo šio sprendimo. Buvo sutikta su 0,5 talerio nuo kiekvieno parapijai priklausančio kamino ir 1777 m. bažnyčia jau galėjo būti pašventinta. Tai atrodo ir buvo vienintelis laimėjimas, kurį apiplėštai ir kenčiančiai Biržų parapijai atnešė 1768 m. sprendimas, tam sekė taip pat ne suklestėjimo laikas, tačiau 7 dešimtmečių kentėjimo ir nykimo periodas, iki kol parapijoje pabudo naujos gyvybės, tikėjimo ir meilės jėgos, pastarosios įgalino pradėti kovą su degeneracija ir abejingumu savo viduje. Kas po įgytos religinės laisvės parapijos vyrams, kurie dar išsaugojo širdį ir supratimą bažnytiniams klausimams, nedavė ramybės, tai buvo susirūpinimas dėl bažnyčios ir parapijos statuto įteisinimo. Tai liečiančios pastangos sutapo su siekiais dėl bažnyčios unijos su reformatų bažnyčia, kurie ypatingai pasireiškė tiek Lenkijos Karalystėje, tiek ir Lietuvos teritorijose. Jau 1570 m. Sandomire (Sandomir), 1573 m. Krokuvoje (Krakau), 1578 m. Petrikove (Petrikau), 1583 m. Vladislove (Wladislaw) ir 1595 m. Torne (Thorn, dabar Torūnė) buvo bandoma suvienyti abi bažnyčias, tačiau nepaisant visų pastangų nebuvo pasiekta dogmatinė, tačiau tik politinė, ir retsykiais administracinė unija.  

33. Abiejų evangelikų bažnyčių bendras priešas 1768 m. Seimo sprendimu toli gražu nebuvo padarytas nekenksmingu ir tiek liuteronai, tiek reformatai turėjo išlikti sąmoningi, kad tiek plačiame, tiek siaurame rate jiems teks susidurti su ta pačia neapykanta, kuriai jokia priemonė nesvetima, jokia intriga nėra per daug varginanti, jei tik įmanoma pakenkti disidentams. Ši padėtis pasisako už Unijos su reformatų bažnyčia reikalingumą ir joje teisėtai galiojančią sinodo santvarką, juo labiau kad reformatai dėka didelio savo bažnyčios turto turėjo tvirtą poziciją prieš priešiškai nusiteikusią valstybę. Tačiau taip pat yra suprantama, kad specifinis evangelikų liuteronų sąmoningumas taip pat vis labiau prabudo ir ėmė reikalauti laisvo ir savarankiško klestėjimo. Šių siekių apsvarstymas, šalių pasiskirstymas ir jų beišsiskiriančių interesų detalus išdėstymas yra neįmanomas, nes jei dėl siauros apimties rėmų būtų trumpinamas mano turimas manuskriptas, to pasėkoje autoriaus išdėstymas per daug nukentėtų.  

34. Tebūnie pasakyta tiek, kad centrinės Žeimelio ir Biržų parapijos pasinaudodamos Rusijos pasiuntiniu Varšuvoje Štakelbergu (Stackelberg), bandė prisijungti prie evangelikų liuteronų Jelgavos konsistorijos, nors buvo balsų nenorinčių atsisakyti sinodalinės santvarkos ir viena šalis norėjo likti unijos globoje, o kita – su savarankiškais sinodais ir konsistorijomis. Dėl ne visai žinomų aplinkybių vietinio sinodo Biržuose metu abi parapijos pritarė 1780 m. Vengrovo (Wengrow) generalinio sinodo metu patvirtintai unijai. Įvyko juridinis bažnyčios įstatų patvirtinimas apskritai ir ypatingai atskirų parapijų, nes nebebuvo pagrindo prieštarauti evangelikų bažnyčios teisiniam kompetentingumui ir įstaigoms, nes 1768 m. Seimo sprendimai buvo tarptautinės teisės sutarties dalis. Žinoma, laisvos sinodalinės santvarkos palaiminimo evangelikų liuteronų parapijos taip niekada iki galo ir negalėjo išpirkti, nes materialus nuopuolis tam buvo per stiprus, o bažnyčios valdžios atžvilgiu išsikelti principai [1] negalėjo ilgainiui įtikti monarchinę valdžią išlaikančiai valdovei ir turėjo kiek atvėsinti jos uolumą remiant disidentus, kai šiems nebereikėjo daugiau nei valdžios pagalbos. Ši dabar teisėtai egzistuojanti bažnyčios santvarka visų pirma buvo per brangi: dalyvavimas sinoduose ir gausios Vilniaus konsistorijos išlaikymas, tai peržengė beveik viso turto netekusios Biržų ir kitų miestelių liuteronų parapijų lėšas, nes liuteronų parapijos neturėjo savo dalies žymiajame reformatų religiniame fonde, kuris jiems leido išsaugoti priimtą santvarką iki šių dienų. Be to nebuvo tiksliai apibrėžtos sinodo ir konsistorijos veiklos sritys ir netrukus atsirado kompetencijos ginčų ir pykčių, kol galiausiai konsistorijos kaip ir parapijos buvo patenkintos, jei tik viskas gražiai grįžo prie senos rutinos. Pamažu buvo užmiegama; blogis ramiai ir toliau augo, o gėris nyko. Negalima nepastebėti ir blogybės, kad buvo sukurta berankė valdžia! Nes kokia Lenkijos institucija būtų parėmusi tokių dvasinių institucijų sprendimus, kurios įgijo savo efektyvumą tėvynės priešų dėka? Viskas priklausė nuo to, kaip carienė po paskutinio Lenkijos padalijimo žiūrės į disidentišką parapijos santvarką. Artėjančio vyriausybės pasikeitimo svarba, berods, buvo suvokiama ir būtent todėl buvo imtasi visų priemonių pasiekti teisėtą bažnytinių reikalų sureguliavimą dar esant lenkų valdžiai.  

35. Visi šie  judėjimai turėjo labai apsunkinti senojo kunigo Vagenzeilio (Wagenseil) paskutiniuosius tarnystės metus. Pradžioje mes dar jį matome dalyvaujant, tačiau atrodo, kad vėliau visas vadovavimas bažnytiniams – politiniams klausimams perėjo į tvirto, patyrusio ir turinčio pasaulio patyrimą Žeimelio kunigo Šulco (Schulz) rankas. Kunigas Vagenzeil (Wagenseil) turėjo atiduoti pakankamai daug jėgų kovodamas su vidinėmis parapijos nesantaikomis, nes šie išoriniai veiksniai tuo pat metu jaudino parapijas. Mes jau daugelį kartų turėjome galimybę aptarti netinkamą bažnyčios turto administravimą. Kalba eina vis apie tą patį rūpestį: turtas ir legatai buvo sunaudoti ne pagal paskirtį arba patikėti į nesąžiningas rankas. Pavyzdžiui girininkas G. I. v. D pareikalavo tariamų išlaidų bažnyčios pastatams už 500 Rtlr. [User27] atlyginimo, po daugelio ginčų tačiau paaiškėjo, kad už tai su juo jau buvo atsiskaityta prieš keletą metų perleidžiant jam bažnyčios obligacijas. Taip pat paskaičiavimai Varšuvos diplomatinei atstovybei, kuriuos pristatė ponas fon Turnovas (v. Turnow) ir kurie turėjo būti gauti išreikalavus kamino mokestį, vedė prie nemalonių derybų. Prisidėjo dar mokesčiai sinodo deputatams, konsistorijų taryboms ir notarams. Netgi kunigas pareikalavo 212 Rtlr. [User28] avanso statyboms ir už daugelį metų nesumokėto atlyginimo. Bažnyčios vadovai galėjo prašyti kaip įmanoma švelniau, tačiau nuotaika buvo ir išliko bloga bei vis daugiau asmenų atsitraukė nuo parapijos sesijų, o derybos dažnai neįvykdavo dėl dalyvių trūkumo. Prie to buvo prieita, nes daugelis pretendavo į patronato teises, bet tik nedaugelis pripažino ir patronato pareigas, žodį ‚mokesčiai‘ suprato kaip savanorišką įnašą, kuris be jokios ypatingos priežasties galėjo būti atšauktas. Nebuvo galima jaustis saugiems ir prieš užpuolimus ir akivaizdžius apiplėšimus iš katalikų bažnyčios pusės. Nors Rusijos vietininko Štakelbergo (Stakelberg) pagalbos dėka ir pavyko atgauti liuteronų zakristiją, kurią jėga buvo pasisavinusi Biržų grafystė, už tai gubernatorius Chojeckis (Chojecki) netrukus atėmė didžiausią dalį liuteronų bažnyčios kiemo, kuris tuomet dar siekė iki tvirtovės priešlaukio, priepilio[User29]  , o šiuo klausimu išreikši skundai buvo nesėkmingi. Užregistruotas yra ir katalikų dvasininko dekano Chrikatovskio (Chricatowsky) išpuolis, kuris pasinaudojo aukų mokyklai rinkimo proga ir 1782 m. sausio mėn. atviroje gatvėje užpuolė liuteronų varpininką ir sudavė jam 100 smūgių kančiuku. Skundas, kurį seniūnas fon der Ropp (v. d. Ropp) rengėsi pateikti Vilniaus vyskupui nebuvo įteiktas dėl lenkų bajorų tarpininkavimo, kurie sudarė sutartį, kuri kainavo kaltajam dvasininkui 11 Rtlr. Alb. [User30] Kunigas Vagenzeil (Wagenseil) mirė 1784 metais, o ūkinis parapijos neatsakingumas paženklintas tuom, kad bažnyčios laikrodis buvo prarastas, kad galėtų būti nors iš dalies išpildyti teisėti Vagenzeil (Wagenseil) našlės reikalavimai, o prieš pradedant tarnystę naujai išrinktam kunigui Vėveliui (Wewell) norint šalutinius pastatus paversti naudojamais, buvo griebtasi jau žinomų priemonių: bažnyčios sidabro pardavimo! Bažnyčios statybos klausimui vėl tapus aktualiu, reikėjo 1788 m. eiti pas Rusijos vietininką Varšuvoje Štakelbergą (Stakelberg), kad užsispyrę skolininkai būtų priversti vykdyti savo pareigas. Net ir šiais sunkiais laikais iš pavienių parapijiečių, kurie brangino Evangelijos skelbimą, buvo gaunamos didelės aukos bažnytiniams tikslams, tačiau visumoje parapija taip apsunkino bažnyčios vadovybės gyvenimą, kad šie atsistatydino ir nuo 1803 iki 1810 metų nerandama jokių bažnyčios vadovybės, bažnyčios šaukimų ar kitokių gyvybės ženklų.  

36. Kunigas Vėvelis (Wewell) iš pradžių atrodė kenčiantis šias sunkias sąlygas. Jo padėtis truputį palengvėjo, po to kai jis 1789 m. tapo konsistorijos asesoriumi, 1791 m. – konsistorijos nariu, o vėliau šio dvasinio valdžios organo viceprezidentu, jis artimiau susidraugavo su savo patronais / globėjais, pasauliečiais senjorais fon Klopmanu (Klopmann), fon Bistramu (von Bistram) ir konsistorijos prezidentu fon Gailiu (von Geil), taip jis įgavo daugiau atramos ir galimybę netiesiogiai įtakoti išorinius bažnyčios reikalus. Todėl mes matome, kad pagrindinė parapija su didžiausiu paslaugumu pritaria jo asmeniniams reikalavimams. Nepristatytas užmokestis natūra yra išsireikalaujamas teismo keliu, o nesumokėtas užmokestis parūpinamas iš kitų šaltinių, pavyzdžiui iš pamokslininkų našlių legato. Jei šis atlyginimo būdas ir nebuvo teisėtas, tačiau reikia pagerbti gerus norus ir prisiminti tai, kad teisinės tų laikų pažiūros skyrėsi nuo šių laikų. Kad ir kaip būtų, parapija savo kunigo atžvilgiu buvo nusiteikusi draugiškai ir amžininkai liaupsina jo dorą būdą, jo draugingumą ir svetingumą, nors jo teologija ir visa tai, kas su tuom susiję įvertinama mažiau palankiai, jo aplaidumas pildant bažnyčios knygas jo pasekėjų yra tik sunkiai suvokiamas. Jo pasekėjas ir žentas Bušas (Busch) apie Vėvelį ir susidariusias aplinkybes, remdamasis jo pasakojimais rašo taip: „Nors Vėvelio (Wewell) ekonominė situacija Biržuose buvo geresnė nei Zalvėje (Salwen), tačiau savo naujojoje parapijoje jis išgyveno daug niūrių metų. Protestantai galbūt tuo metu jau nebebuvo persekiojami išpažįstančiųjų Romos katalikų tikėjimą, tačiau jų teisės buvo visais būdais įžeidinėjamos. Protestantai katalikiškos valdžios buvo jėga verčiami eiti išpažinties ir į mišias; prastuomenė šaipėsi iš protestantų pamaldų ir tik dėl to, kad neapykanta prieš reformatų bažnyčią buvo dar didesnė nei prieš liuteronų, atskirais atvejais ši gaudavo daugiau užtarimo. Liuteronų bažnyčiai išliko bent jau jų varpas, kuris iš reformatų buvo atimtas ir ilgą laiką slepiamas. Situacija truputį pagerėjo 19-to amžiaus pradžioje, po to kai Vilniaus konsistorijai pavyko gauti pripažinimą disidentiškam bažnyčios įstatymui. Vėvelis (Wewell) pats įstojo į šią valdžios instituciją, tikėdamasis, kad būdamas šioje pozicijoje galės daugiau nuveikti Biržų labui, tačiau jam teko patirti, kad ir konsistorijai nebuvo taip lengva įtakoti katalikiškų valdžios organų sprendimus, net ir teisėtuose reikaluose, taip Biržų bažnyčios padėtis, ypač nuo 1803 m., metai iš metų tapo vis labiau sukrėsta. Nors iš pradžių gyvenimas Biržuose buvo malonus. Ten gyvenę daug vokiečių ir ponų bajorų, būta net masonų ložės; dėl dažnų padegimų miestas taip nusigyveno, kad pavirto ‚žydų miestu‘, kuriame gyvenimas klostėsi vis nemaloniau ir brangiau. Galime pridurti dar ir tai, kad Vėvelis (Wewell), to meto nacionalizmo vaikas, pats negalėjo pastebėti, bet amžininkų įvertinimų yra patvirtinta, kad dėl įvairių priežasčių, ypač dėl labai sąmojingo, bet visiškai volteriškai nusiteikusio namų mokytojo ir jo vėlesnių šeimyninių ryšių, privilegijuotųjų rate įsišaknijo frivoliška dvasia, kuri vėliau per abejingumą, religingumo nebuvimą ir laisvą gyvenimą subrandino savo rūgščius vaisius. Vėvelis (Wewell) buvo mėgiamas ir gerbiamas, tačiau atsidūrus uždarame rate, buvo laikoma sąmojinga iš jo pasišaipyti, išjuokti jo tarnystę ir išgalvoti apie jį anekdotus. Išorinis padorumo jausmas dar buvo išlaikytas, tuo metu pagrindas jau buvo pakirstas. Autoritetas tapo vaiduokliu / šešėliu, nes silpna sinodalinė santvarka jo nesustiprino, lenkiška valdžia nesuteikė jokių privilegijų, Rusijos vyriausybė pareikalavo jo vien sau pačiai ir iki 1810 m. bent jau dėl Biržų nieko nepadarė, taigi tariamai Vėvelis (Wewell) pačiame sąjūdyje būtų aiškiai atpažinęs šias blogybes, būtų buvęs išteisintas prieš teisėtą teisėją, kai taip daug kas buvo apleista, kas visą gyvenimą darė neigiamą įtaką ir atnešė didelių nuostolių. Prie to prisidėjo dar ir senyvas Vėvelio (Wewell) amžius (85 metai) ir jėgų pastaraisiais jo tarnystės metais sumažėjimas; tarnystės, kuri didėjant parapijos poreikiams reikalavo visos stipraus vyro jėgos, skurdžios pajamos ir dideli atstumai iki kaimyninių bažnyčių neleido nei įdarbinti adjutantą, nei pasitelkti į pagalbą kaimyninių parapijų kunigus. Mokyklai taip pat grėsė suirimas, buvo didelė rektorių kaita, nes pastatais nebuvo rūpinamasi ir taip jau menki atlyginimai buvo arba visiškai nemokami, arba mokami neatsakingai nereguliariai. Bažnyčios vadovybės tarnyba taip pat buvo tokia sudėtinga, kad visi vienas po kito atsistatydino. Kaip liudija protokolas, vienintelis pagrindinės parapijos atstovas fon Gailis (v. Geil) negailėdamas pastangų savo pareigas ėjo iki 1803 m. Bet ir jis pavargo ir atsistatydino ir po jo jau niekas pagrindinės parapijos nebebuvo įpareigotas rūpintis bažnytiniais reikalais. Apie paskutinio sinodalinio susirinkimo rezultatus ir naudą, išskyrus  pyktį ir ginčus sukeliančius reikalavimus nėra jokių žinių, ir atrodė, kad visi geri ketinimai nebus atnešę jokių vaisių, ir kad tai kas kartu su rusų valdžios atėjimu, priešingai nei valdant Lenkijai, vadovaujant Rusijai tarsi buvo prikelta naujam gyvenimui, dabar turėjo būti negrąžinamai atiduota pražūčiai.  

37. Iki šio momento mus privedė šio darbo pagrindu buvęs manuskriptas. Jis priklauso vyrui, kuriam praėjusio šimtmečio ketvirtojoje dešimtyje atiteko sunki užduotis, saugoti ir puoselėti tai, kas bemaž pražuvo, ir sužadinti naujas gyvybės jėgas parapijoje, kuri prarado ne tik turimą turtą – protėvių palikimą. Kunigas M… išsamiai išstudijavęs archyvą, susipažino su pamatu, ant kurio jis stovėjo, ir žinojo, kad čia tik Evangelijos jėga gali sukurti naują gyvenimą ir kad ilgam laikui reikės nusiteikti: dirbti ir neprarasti vilties! Jis buvo sąmojingas ir turintis didelę tikėjimo drąsą žmogus, kuris turėjo retą dovaną, žmonių, kurie neatsitraukė iš jo įtakos, širdyse pažadinti geras mintis ir valios siekius, todėl jo darbas buvo gausiai laiminamas. Nepaisant aplinkybių nepalankumo, didėjo pasiaukojimas ir tvarka, ir kunigo M…. darbštūs pasekėjai atrado pamatą, ant kurio jie toliau mažiau ar daugiau taikiai galėjo statyti. Principas: „Padėk sau pats, tai padės tau ir Dievas“ pasiteisino ir po Rusijos skeptru, kurio įtaka, kaip jau minėta, tapo juntama tik po 1810 m.  

 

M. f. R.(M. v. R)  

Biržų bažnyčios tarnautojų 1733–1783 sąrašas  

 

Senjorai   Rektoriai
1733 Kristoferis fon Bistramas (Chrisopher v. Bistram), Kristinas fon Dusterlo (Christian von Dusterloh) Rakanas (Rakan)  
1734 Kristoferis Trota fon Troiden (Christopher Trotta v. Treyden) Rapas (Rapp) Carulis
1735 K. J. f. Hanas (Chr. Joh. V. Hahn), Georgas D. fon Gerstencveigas (Georg Diedr. V. Gerstenzweig) Storningas (Storning)  
1737 Fon Butleris (v. Buttler), Georgas D. fon Gerstencveigas (Georg Diedr. V. Gerstenzweig) Taubenrotas (Taubenroth)  
1737 Fon Brinkenas (v. Brinken), Georgas D. fon Gerstencveigas (Georg Diedr. V. Gerstenzweig)    
1738 K. fon Dusterlo (Christ. von Dusterloh), fon Bolšvingas (v. Bolschwing)    
1739 Oto F. fon Tiefenhauzenas (Otto Friedr. V. Tiefenhausen) I.F. Elers (I.F. Ehlers), meras  
1740-1752 Liuke (Lücke)    1750 Rand. (Brunucngräber)
1752 J.W. fon Liudinghauzenas (Joh. Wilh. v. Lüdinghausen), Wolfas ir W.G. fon Gerstencveigas (Wolf u. Wilh. Georg. v. Gerstenzweig)    
1753 N.M. fon Šlipenbachas (Nik. Magn. V. Schlipenbach), Wilhelmas Gustavas fon Bistramas (Wilchelm Gustav v. Bistram) Miuleris (Muller), miesto tarybos narys  
1754 N.M. fon Šlipenbachas (Nik. Magn. V. Schlipenbach), F. fon Bistramas (Ferd. V. Bistram)    
1756 N.M. fon Šlipenbachas (Nik. Magn. V. Schlipenbach), K. Georgas fon Merfeldas (Christ. Georg v. Meerfeld) I.F. Elers (I.F. Ehlers),  
1759 Kamerheras fon Ropas (v. Ropp), K. Georgas fon Merfeldas (Christ. Georg v. Meerfeld)    
1760 Fon Medemas-Pomušas (v. Medem-Pomusch), K. Georgas fon Merfeldas (Christ. Georg v. Meerfeld)    
1762 fon Hanas-Podaiczenas (v.Hahn-Podaiczen), fon Gailis-Lukianas (v. gail-Lukian)    
1763 fon Binkenas (v. Brinken), fon Gailis (v. Geil)    
1767 Fon Merfeldas-Poismenas (v. Meerfeld-Poismen), G. F. fon Brunovas (Gerh. Frh. V. Brunnow)    
1768 fon Hanas-Podaiczenas (v.Hahn-Podaiczen), fon Gailis (v. Gail) Dr. Bekeris (Dr. Becker)  
1770 Fon Rozenbergas-Mantigališekas (v. Rosenberg-Mantigalishek), fon Huene-Krishanas (v. Huene-Krishan)    
1771 Fon Gailis-Mantigališekas (v. Gail-Mantigalishek), fon Huene-Krishanas (v. Huene-Krishan)    
1772 Tarpuvaldis, kasa pas kunigą   1771 mokytojas
1773 Fon Šlipenbachas-Spingutas (v.Schlippenbach-Spingut), fon Huene (v. Huene)   Syvertas (Sievert)
1774 tarpuvaldis    
1775 Kapitonas fon Šilingas (Kapitän v. Schilling), fon Bistramas-Pozereuzt (v. Bistram-Pozereuzt) Markvartas (Maquardt), meras  
1776 Kapitonas fon Šilingas (Kapitän v. Schilling), fon Bistramas-Pozereuzt (v. Bistram-Pozereuzt)    
1777 Fon Brinkenas (v. Brinken), H. T. Fon Merfeldas (H.T.v. Meerfeld)   1781 Rektorius
1778 baronas Liudinghauzenas Wolfas (Baron Lüdinghausen Wollff)   Ostgartas (Ostgart)
1783 K. Ernstas fon Štempelis (Chr. Ernst v. Stempel), Georgas L. fon Dusterlo (Georg Ludw. v. Dusterloh)    

 

Išspausdinta iš gegužės–birželio mėn. sąsiuvinių „Pranešimai ir naujienos“ evangelikų bažnyčiai Rusijoje, 1914 m., 67 tomas.  

Pastaba.

Knygos vertimas priklauso Biržų krašto muziejui „Sėla“ (http://www.birzumuziejus.lt ). Griežtai draudžiama jį naudoti ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse be išankstinio Biržų krašto muziejaus „Sėla“ sutikimo ir aiškios nuorodos į www.reformacija.lt  kaip informacijos šaltinį.


 

[1]     I straipsnis, 1-6: 1. Mūsų Lenkijos evangeliška disidentiška bažnyčia nepakenčia savavališkos priverstinės valdžios dvasiniuose reikaluose ir  per pasaulietinės  valdžios teises vyksta reliatyvus spaudimas sąžinės reikaluose aplinkiniais keliais arba tiesiogiai, jei bažnyčios išlikimą ar jos didingus ketinimus reikia apginti prieš neteisingus ir smurtinius piktų žmonių išpuolius. 2. Bažnyčios valdžia yra kolegiali. 3. Bažnyčia gavo savo teises ne tik per visuotinius Dievo duotus gamtos dėsnius, bet ir buvo suteikta Kristaus ir apaštalų, galiausiai ir sišreiškia visas savo teises, net ir quoad extema,lai kurią įprastai turėjo tik aukščiausia žemės vyresnybė vi respiciendi collegia ecclesiastica, laisvai, nepriklausomai ir viešai. uteikta Lenkijos tradicijos ir konstitucijos. 4. Bažnyčios valdžia yra visos bažnyčios nuosavybė. 5. Ji pati paskiria aukščiausią bažnyčios valdžią ir išreiškia ją per generalinius vietinius sinodus ir konsistorijas. 6. Disidentiška bažnyčia 

[User1]Nerst paveldėtojas

[User2]Rebell yra vokiškai maištininkas, arba Rebel kaip pavardė

[User3]Valiutos pavadinimas??

[User4]Tikriausiai irgi valiutos pavadinimas: reicho taleris Albertus

[User5]Reicho taleris

[User6]Reicho taleris

[User7]Reicho taleris

[User8]convocatio

[User9]vokacio

[User10]Reicho taleris

[User11]Kas lietuviškai teisingiau?

[User12](įkaitiniai valstiečiai/ūkininkai)

[User13]Reicho taleris

[User14](Schlosshauptmann)

[User15]Kanoniker

[User16]Reicho taleris

[User17]Piniginio vieneto pavadinimas

[User18](Grodgericht),

[User19]Reicho taleris

[User20]Staatsminister

[User21](Kronsreferenar)

[User22](Konvokations  reichstag),

[User23]Turėtų būti vietovės pavadinimas)

[User24](Subjektionspakten)

[User25]Kas teisingiau?

[User26]Kasą ??

[User27]Reicho taleris

[User28]Reicho taleris

[User29]Glacis

[User30]reicho taleris Albertus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.