Apie knygos pristatymą Šilutėje

Loreta Liutkutė. Mažosios Lietuvos kaimų ir žmonių gyvenimai:

www.silutesetazinios.lt/42070/mums-raso-m-purvino-monografijoje-%e2%80%93-mazosios-lietuvos-kaimu-ir-zmoniu-gyvenimai/

Mums rašo: M. Purvino monografijoje – Mažosios Lietuvos kaimų ir žmonių gyvenimai

Publikuota: 2014 balandžio 22 Kategorija: Kultūra, Naujienos

 Dalios Vasiliauskytės nuotr.
Dalios Vasiliauskytės nuotr.

Nedaug esama žmonių, kurie savo atsidavimu, darbais, idėjomis pelnytų nuoširdžią aplinkinių pagarbą ir pripažinimą. Būtent tokie yra Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai Marija ir Martynas Purvinai, tyrinėjantys Mažosios Lietuvos kultūrą, savo veiklomis padedantys įamžinti protėvių Lietuvos vaizdus, vertybes, kultūrinį palikimą, įkvepiantys meilę ir pasididžiavimą krašto unikalumu, istorija.

Balandžio 18-oji buvo ta diena, kai Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje rinkosi Mažosios Lietuvos kultūrai atsidavę ar neabejingi žmonės tam, kad sutiktų 2013 m. išleistą solidžią architekto, etnografo, istoriko, humanitarinių mokslų daktaro  M. Purvino mokslo monografijos „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ pirmąją knygą, kurios rengimą savo darbais lydėjo ištikima bendramintė, architektė, žmona M. Purvinienė.

Dalios Vasiliauskytės nuotr.

Dalios Vasiliauskytės nuotr.

Monografijoje, paremtoje autoriaus ilgamečių (dar 1972 m. pradėtų ir kelis dešimtmečius nuosekliai tęstų) Lietuvos senųjų kaimų  tyrimų ir 1980 m. pradėtos Mažosios Lietuvos pamario kaimų ilgalaikės analizės rezultatais, pateikiami Mažosios Lietuvos, kaip specifinio istorinio ir etnokultūrinio regiono, rytinės Kuršių marių pakrantės  ir ten buvusių žvejų kaimų apibūdinimai, duomenys apie tų specifinių kaimų istorinę raidą ir jų analizė. Aptariami Mažosios Lietuvos kaimų ūkinės ir etnokultūrinės raidos bruožai, Kuršių marios ir jų aplinkos specifika, Pamarys ir jo kaimai Rendės-Peldžių, Agilos-Gyventės, Nemunyno-Gilijos, Tovės-Akmenos, Ventės-Gaicių, Svencelės-Klišių, Stariškės-Smeltės ruožuose. Skyriuose apžvelgiami kiekvieno ruožo gamtiniai ir kiti ypatumai, žinių apie ruožą ir jo kaimus šaltiniai, skirtingų metų duomenys apie ruožo kaimus ir jų analizė. Tolesnėse monografijų ciklo knygose numatoma apibūdinti ir kitokius to savito regiono kaimus: laukininkų – žemdirbių, pievininkų – pievų naudotojų, pelkininkų – sausintų pelkių įsisavintojų ir kitokius kaimus, pateikti išsamesnius esamos istorinės medžiagos ir publikacijų šia tematika apibūdinimus.

Pateikiant duomenis apie ruožo kaimus nurodoma, kiek tam tikru laikotarpiu ruože būta kaimų, jų pavadinimai, apibūdinimai (bažnytkaimis, valstiečių  kaimas, mišrus, karališkųjų valstiečių kaimas ir kt.), kiek tuose kaimuose būta ugniakurų (sodybų), gyventojų, taip pat kiti, statistiniai, gyventojų surašymo duomenys, verslininkų žinyno informacija apie ruožo kaimus, apimanti gyventojų skaičių, aprašomuoju laikotarpiu gyvenusius ir veikusius prekybininkus (nurodoma, kuo prekiauta), amatininkus, kepėjus, gydytojus, nurodomos jų pavardės, įvardinami tuo metu veikę verslo objektai.

Leidinyje, kurį padėjo rengti, kartu po Mažąją Lietuvą keliavo ir daugelį metų archyvuose medžiagą rinko architektė M. Purvinienė, publikuojami kaimų planai ir žemėlapiai, ištisos giminių istorijos, pvz. pateikiamas Gilijoje gyvenusio žvejo ir valstiečio Erdmono Krataičio gyvenimas (XVIII vidurys), jo sūnaus, vaikaičių, provaikaičių, proprovaikaičių gyvenimas, ir kitų palikuonių gyvenimai, kurie siekia net XX a. „Tarp gausių E. Krataičio palikuonių pasitaikydavo ir sudėtingesnių likimų. Pavyzdžiui, 1879 m. gimusi Enužė Krataitytė susilaukė nesantuokinio sūnaus, vėliau du kartus ištekėjo ir pan. Gal šioje giminėje gyvenimo komplikacijos nevyraudavo – galima spėti, kad kaimiškojo gyvenimo tradicijos, vyravusios moralinės nuostatos padėdavo stabilizuoti daugelio jaunuolių likimus, skatindavo susikurti pastovesnį ir pakankamai pasiturimą gyvenimą“, –  įdomiai, gyvenimiškai svarsto autorius (p. 758).

Senosios kartos išmirė, išnyko daugybė kaimų. Laiko sustabdyti negalima, bet žmogus gali užfiksuoti praeities įvykius. O kuo apskritai reikšmingas Lietuvos kaimas? Anot M. Purvino, nesuklysime teigdami, jog lietuvių tauta gimė įtakojama senojo kaimo. Su kaimais susijusi ir kalba, ir kūryba, ir tautiškumas. Miestai, dvarai ir visa kita taip pat vaidino savo vaidmenį, bet tautiškumo dvasia užaugo būtent kaimuose.

Pamario kaimų žmonių gyvenimas buvo specifinis. Didžiąją metų dalį buvo plaukiama į marias. Egzistavo daugybė prietarų, buvo meldžiamasi įvairiems dievams, juk nuolat reikėjo rizikuoti savo gyvybe ir norėjosi ją išsaugoti… Gal dėl to prieš keletą amžių pastatytą bažnyčią Pamary lankę vietiniai gyventojai po mišių skubėjo prie šventojo ąžuolo ir meldėsi seniesiems dievams.

„Malonu, kai pasijuntame ne vieniši, kad yra bendraminčių“, – kalbėjo M. Purvinas, bendraudamas su Šilutės kultūros žmonėmis, linkėjusiais M. ir M. Purvinams sėkmės tęsiant prasmingą veiklą ir su gilia pagarba pavadinusiems juos „istorijos, etnografijos architektais“.

Loreta Liutkutė, Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka

Autoriaus parengta knygos apžvalga:

http://silaine.lt/silaine/mokslo-monografija-apie-mazosios-lietuvos-kaimu-istorine-raida/

 

Praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydo nauja architekto, architektūros istoriko, daktaro M. Purvino knyga „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga“. Tai dar vienas paminklas vis labiau užmarštin nueinantiems ekonominį ir kultūrinį Mažosios Lietuvos gyvenimą kūrusiems žmonėms.  

Šią knygą Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje pristatys autorius M.Purvinas drauge su pagalbininke ir bendraautore Marija Purviniene balandžio 18 d. 16 val. 30 minučių. Kviečiame dalyvauti.  

Siūlome autoriaus parengtą trumpą šios knygos apžvalgą.

Dr. Martynas Purvinas 

Dėl gamtinių ir kitų sąlygų lietuviškosios žemės (kaip ir aplinkiniai kraštai) tūkstantmečius gyvavo kaip agrarinė teritorija, kur nebuvo prielaidų  atsirasti  reikšmingiems pramonės centrams, plėtotis tankesniam miestų  tinklui. Mūsų kraštas  egzistavo kaip kaimiškoji teritorija; dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių dabartinė lietuvių tauta formavosi kaimuose, perimdama daug tradicinės kaimiškosios kultūros elementų.

Purvino_knygaSovietinei okupacijai XX a. viduryje brutaliai nutraukus tradicinio kaimo evoliucinę raidą, pagal sovietinės politikos nuostatas kartu pradėta ir prievartinė krašto urbanizacija. Per kelis dešimtmečius nebeliko senojo lietuviškojo kaimo (kaip savito ūkinio, socialinio, etnokultūrinio organizmo su susiklosčiusiomis teritorinėmis struktūromis), išmirė tradicinio gyvenimo liudininkai, sunyko daug senojo kaimo materialinių liekanų. Dabar tradicinis (per kelis šimtmečius susiformavęs) Lietuvos kaimas tėra praeities reiškinys, šalyje formuojasi naujoviškos kaimiškojo gyvenimo formos, kurios taps įprastos ateities kartų žmonėms.

Laikui bėgant, vis labiau nykstant tradicinio lietuviškojo kaimo pėdsakams, aiškėja, kad tas į nebūtį nueinantis fenomenas mūsų šalyje nebuvo tinkamai užfiksuotas, žinias apie jį išsaugant ateičiai. Sparčiau besivysčiusiose Vakarų Europos šalyse dar XVIII a. domėtasi tradiciniu kaimiškuoju gyvenimu, XIX a. – XX a. pradžioje ten rengti fundamentalūs moksliniai veikalai, išsamiai apibūdinę tų kraštų ir atskirų vietovių senųjų kaimų ypatybes. Tuomet sukaupta ir publikuota gausi  informacija apie  tenykščius kaimus, senosios gyvensenos ypatybes ir šiandien leidžia susipažinti su tų šalių praeitimi.

Deja, Lietuvos  istorijos ypatumai  ilgai neleido atsidėti tradicinio kaimiškojo gyvenimo apibūdinimui. Antai, sovietinės okupacijos dešimtmečiais leista užsiimti politiškai neutraliais kaimiškojo gyvenimo pavienių elementų (darbo įrankių, moteriškų rankdarbių, trobesių ir pan.) tyrimais, tačiau platesni lietuviškojo kaimo apibūdinimai (galėję atskleisti neigiamas sovietizacijos pasekmes) buvo nepageidautini. Anuomet apie Lietuvos kaimą rašę P. Dundulienė, J. Jurginis, I. Butkevičius ir kiti privalėjo pirmiausiai pabrėžti senojo gyvenimo ir buvusių santvarkų trūkumus, vengti objektyvios analizės.

Nors Lietuvai  atgavus nepriklausomybę, pradėta publikuoti daug vertingų prisiminimų apie senuosius kaimus ir buvusį gyvenimą juose, paskelbta įvairių studijų, tačiau ir XXI a. pradžioje dar neturėta lietuviškojo tradicinio (iki 1940-1945 m. egzistavusio) kaimo fundamentalių apibūdinimų. Siekdamas pašalinti tą reikšmingą spragą mūsų krašto praeities tyrimuose, pradėjau rengti mokslo monograijų ciklą „Lietuvos kaimų  istorinė raida“. Pirmąjį to ciklo veikalą „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga“, kurią rėmė Lietuvos mokslo Taryba, išleidau 2011 m. Pasiremdamas savo darbais (per daugiau kaip keturiasdešimt metų ištyriau šimtus senųjų kaimų įvairiose vietovėse), siekiu apibūdinti tradicinių kaimų įvairiuose regionuose ypatybes, nagrinėti jų istorinės raidos ypatybes.

2013 m. pabaigoje Kauno technologijos universiteto leidykla „Technologija“ išleido antrąjį to ciklo  veikalą „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga“. Tos beveik 900 psl. apimties mokslo monograijos rengimą ir leidybą taip pat finansavo Lietuvos Mokslo Taryba pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009-2015 m. programą.

Tame veikale (informacija apie ciklo „Lietuvos kaimų istorinė raida“ knygas teikiama E-adresu www.knygininkas.lt) apibūdinama savičiausia Mažosios Lietuvos kaimų grupė – praeityje  egzistavę 46 žvejų ir ūkininkų kaimai Kuršių marių rytinėje pakrantėje tarp Klaipėdos ir Labguvos. Knygoje pirmą kartą Lietuvoje skelbiami duomenys iš Vokietijos archyvuose aptiktų gausių XVI a.  – XX a. pirmosios pusės dokumentų apie tą regioną, senieji kaimų planai.

1990 m. vasarą (dar nenusileidus „geležinei uždangai“, perkirtusiai Kuršių marias) su senųjų laivų klubo „Budys“ restauruota paskutine autentiška burine kuršvalte, valdoma patyrusio jūrininko E. Gailiaus, pavyko aplankyti daugelį pamario kaimų, beveik mėnesį laiko išgyvenus senovinėje medinėje valtyje, patyrus audras ir visokias negandas. Tuomet surinktos žinios jau tapo savitu istoriniu šaltiniu, nes per ketvirtį amžiaus daug senųjų pamario kaimų liekanų buvo sunaikinta. Knygoje publikuojamos dešimtys ano meto fotonuotraukų, kuriose spėta užfiksuoti tradicinių kaimų  liekanas, griūvančius senuosius pastatus.

Kuršių marių rytinės pakrantės kaimų savitumą lėmė tenykštės gamtinės sąlygos, saviti senieji verslai (žūklė, šlapių pievų šienavimas ir kt.). Savotiškiausiai gyventa Nemuno deltos ruože, kur žemą ir pelkėtą pakrantę vagojo gausios upės ir jų atšakos. Ten šimtmečiais gyventa upių žiočių pakrantėse, naudojantis žemupiais kaip saugesniais uostais. Retuose sausesniuose ruožuose  formuodavosi upiniai kaimai, kurių sodybos būdavo tankiai susiglaudusios upių pakrantėse, o šalia namų laikytos valtys.

Dalis  pamario kaimų šimtmečius buvo atskirti nuo pasaulio – nuo žemdirbių gyventų plotų juos skyrė platūs pelkynų ir neįžengiamų brūzgynų plotai. Pavyzdžiui, didįjį Gilijos kaimą patikimas sausumos kelias pasiekė tik 1929 m. Pamaryje būta savų privalumų. Šimtmečius gyvenant prie  vandenų, kasmet patiriant potvynius ir audras, kurta savita „vandens kultūra“. Daug kur  svarbiausia  susisiekimo priemone būdavo valtys – su jomis plaukta pas kaimynus ar į ganyklas pas gyvulius, su valtimis plukdyti visokie kroviniai. Daug kur beveik nelaikyti arkliai – pelkių  ir vandenų plotuose jie nebuvo reikalingi. Kai kurie pamariškiai arklį nusipirkdavo metų gale, vandenims užšalus su juo parsiveždavo malkų iš miško, važiuodavo į poledinę žūklę, o pavasarį tą arklį vėl parduodavo žemdirbiams.

Didesnės burinės valtys žvejams būdavo tikrais namais – neretai į marias išplaukta visai savaitei. Kartais valtys tapdavo ir prieglobsčiu – XVIII a. viduryje kraštą niokojant įsiveržusiai Rusijos kariuomenei, gudresnieji pamariškiai valtimis išplaukdavo į marias ir ten lūkuriuodavo, kol užpuolikai pasitrauks.

Daug pamario kaimų šimtmečiais buvo tapę senųjų baltų „rezervacijomis“ – ten gyveno senųjų genčių palikuonys ir naujesnių laikų lietuvininkai, kalbėję lietuviškai ar prūsų lietuvių žvejų tarme. Ten ilgai buvo išlikę senieji tikėjimai, šventųjų medžių ir įvairių dievybių garbinimas, pagoniški stabai, baltiškieji papročiai ir tradicijos. Daug kur atvykėlių iš Vakarų būta nedaug, neretai  jų palikuoniai sulietuvėdavo, gyvendami tarp baltiškųjų senbuvių.

Pamariškiai nebuvo vien atskirtieji. Įgudę laivininkai savo valtimis nesunkiai pasiekdavo Klaipėdą, Tilžę ar Karaliaučių, ten stebėdavo gyvenimo naujoves ir miestiečių papročius, įsigydavo pramonės įmonių gaminių ar madingų dalykų moterims.

Specifinį pamario žvejų gyvenimo būdą lėmė ir jų verslo ypatumai. Kitaip nei žemdirbiai, tik rudenį sulaukdavę derliaus, žvejai sugautas žuvis didžiąją metų dalį pardavinėdavo krašto prekyvietėse, taip nuolatos gaudami pinigų ar su žemdirbiais ir kitais išmainytų produktų ir dirbinių. Pamaryje nuo seno klostėsi prekiniai piniginiai santykiai, senovinį namudinį ūkį ten keitė kitur  įsigytų gaminių  (amatininkų pasiūtų apdarų ar fabrikuose megztų tinklų) vartojimas.

1806 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą, pamario kaimų raida paspartėjo. Ten XIX a. 1-oje pusėje sparčiau gausėjo gyventojų, į pamarį atvykdavo uždarbiautojų iš kitur, talkinusių žūklėje ir kituose darbuose. Padėtis pasikeitė XIX a. pabaigoje, kai sparčiai besivysčiusiai pramonei, šachtoms Vakarų Vokietijoje reikėjo vis daugiau darbo rankų, kai fabrikų darbininkų atlyginimai greitai didėjo. Tuomet vis daugiau pamariškių sunkų ir pavojingą gyvenimą prie marių iškeisdavo į gyvenimą miestuose, masiškai emigruodavo į Vakarus, ten gaudami didesnius atlyginimus ir gyvendami patogiau bei įdomiau.

Kaimiečių pertekliui išvykus iš pamario, tenykščiai kaimai nežlugo. Ten pagausėjo pasiturinčių ūkininkų, supirkusių išvykusiųjų paliktą turtą, įsigydavusių įvairių mechanizmų, XX a. 1-oje pusėje įsivesdavusių telefono ryšį. Pamaryje gausėjo įvairių amatininkų ir verslininkų. Pavyzdžiui, Gilijos kaime veikė kopūstų rauginimo fabrikėlis, Karklėje – dirbinių iš nendrių gamykla. Didesniuose kaimuose atsirado kirpyklos, fotoateljė, madingų drabužių krautuvės, užeigos ir restoranai. Dalies kaimiečių  pajamos  nebuvo menkos (pavyzdžiui, įgudęs žvejas parplaukdavo iš marių su dviem ar trim centneriais pagautų ungurių). Kai kuriuose kaimuose dar ir XX a. pradžioje kalbėta lietuviškai, ten tebevyravo baltų palikuonys.

Tradicinių pamario kaimų  istorija baigėsi 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje, daugumai vietos gyventojų traukiantis į Vakarus nuo artėjančios sovietinės kariuomenės. Nemažai besitraukiančiųjų žuvo pakelyje, tada išlikusieji lietuvininkų palikuonys išsibarstė pasaulyje. Dalis likusių krašte mirė badu, dalis laikyta koncentracijos lageriuose ar ištremti į Sibirą. 1948 m. sovietinis režimas organizavo okupuoto krašto etninį valymą – surinktieji vietos gyventojai buvo išvežti į Rytų Vokietiją (tuomet sovietų okupuotą zoną). Dabar pamario kaimai tėra praeities reiškinys, jų  istorijos tyrimas leidžia apibūdinti savitą lietuviškųjų kaimų ir baltiškosios gyvensenos variantą.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.