Ar turi Mažoji Lietuva etnokultūrinę teisę išlikti mūsų sąmonėje?

http://www.mazoji-lietuva.lt/ar-turi-mazoji-lietuva-etnokulturine-teise-islikti-musu-samoneje/

2014-ųjų sausio 30 dieną Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) į vietovardžių sąrašą įtraukė Mažąją Lietuvą. Šis faktas tarsi tapo antruoju šio etnokultūrinio regiono gimtadieniu. Kol Mažosios Lietuvos pavadinimas nebuvo oficialiai įteisintas, juo buvo galima įvairiai manipuliuoti. Kai kuriais atvejais Mažoji Lietuva traktuojama kaip „prarastoji žemė“ po Antrojo pasaulinio karo priversta išnykti iš mūsų kultūrinės sąmonės. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bendradarbis dr. Vasilijus Safronovas straipsnyje „. Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys” pateikia aibę pavyzdžių, kurie tarsi ir iliustruoja jo formuluojamą teiginį, kad Mažoji Lietuva egzistuoja tik saujelės žmonių vaizduotėje. 2013 m. gruodžio 6 d. Šilutėje įvykusioje istorinėje -kultūrinėje konferencijoje „Vardas Mažoji Lietuva – būti ar nebūti…“ jo skaitytas pranešimas „Prūsų Lietuva – Mažoji Lietuva – Klaipėdos kraštas: sąvokos ir jų vartojimo istorija“ taip pat sukėlė gan aštrią diskusiją.

Studijos „. Apie istorinio regiono virsmą vaizduotės regionu. Mažosios Lietuvos pavyzdys” išvadose V. Safronovas rašo: “ …. požiūris į Mažąją Lietuvą Lietuvoje yra sąlygotas negalios susitaikyti su 1945 m. pakitusia geopolitine realybe, pripažinti, kad Kaliningrado srities sukūrimas yra įvykęs faktas. Kaliningrado srities darinys yra laikomas anomalija, atsiradusia tenkinant nepagrįstas SSRS pretenzijas, ir šis požiūris iš dalies „blokuoja“ bet kokias slinktis humanistikos diskurse palaikomoje reikšmių sistemoje, siejamoje su šia erdve. Tikėtina, kad tam turi įtakos ir nepakankamas pokariu susiformavusios objektyvios realybės Kaliningrado srityje pažinimas, Lietuvoje įtvirtintas ir sunkiai kintantis visų lietuvių nacionalinės kultūros „lopšio“ mitas, verčiantis pažinti ir pripažinti šioje srityje tik tai, kas apibrėžiama kaip „sava“. Šią išvadų dalį labai sunku išplėšti iš autoriaus pateikto konteksto.

Knygoje “ Vilko vaikai” Ruth Kibelka pateikia tokius anapus Nemuno 1946 rugsėjo spalio mėnesiais įvykusius Mažosios Lietuvos etnoso pokyčius. Į Kaliningrado sritį perkeliama: “ iš Briansko srities -500 šeimų, Vellikije Luki- 400, Vladimiro- 400, Voronežo-900, Gorkio-400, Kalinino-400, Kalušo-300, Novgorodo-400, Maskvos-400, Kursko-900, Kirovo-400, Kuibyševo-200, Kostromos-300, Orlovo-500, Pskovo- 300, Penzos-500, Riazanės-400, Ulijanovsko- 400, Tambovo-400, Jaroslavlio-400, Mordovijos ASSR- 300, Marių ASSR-200, Čiuvašijos ASSR-300 ir 2 500 šeimų iš Baltarusijos.

Kaliningrado srities naujakuriams buvo suteikiamos šios lengvatos: nemokama kelionė, nemokamai pervežama gyvulių ir turto iki 2 tonų vienai šeimai, panaikinamos visos prievolės, mokesčiai ir draudimo įsiskolinimas, naujoje vietoje šeima trejus metus atleidžiama nuo žemės ūkio, pajamų ir draudimo mokesčių, bei dvejus metus valstybinės prievolės žemės ūkio produktais, išskyrus pieną. Be to kiekvienai šeimai buvo išmokama negrąžintina 1000 rublių pašalpa ir papildomai po 300 rublių kiekvienam šeimos nariui. Naujakurių gyvenviečių administracijoms buvo nurodyta parduoti kiekvienai šeimai mažiausia po 1,5 centnerio duoninių javų. Žemės ūkio bankas buvo įpareigotas suteikti kreditą namų statybai ar remontui. Grąžinti kiekvienam naujakuriui reikėjo 50 proc. šio kredito. Mokėjimo terminas- praėjus trejiems metams po atvykimo. Atvykus į Kaliningrado sritį kiekvienam naujakuriui sudaryta galimybė nusipirkti paltą arba kostiumą, porą batų, du komplektus apatinių baltinių ir 10 m. audinio. Nemanykime , kad Kaliningrado srities naujakuriai būrėsi į “Birutės” draugiją, steigė chorus arba, iš lengvatinėmis sąlygomis gauto audinio, siūdinosi mažlietuviškus tautinius kostiumus.

Lietuviškame Mažosios Lietuvos krante, matyt, valdžia nebuvo tokia dosni, tačiau čia taip pat vyko ryškūs socialiniai ir etnokultūriniai pokyčiai. Karo suardytoje, tuščioje Mažosios Lietuvos erdvėje irgi kūrėsi naujakuriai: vieni dėl geresnio trobesio, kiti vejami pokario negandų, treti galvodami, kad visur reikės mirti, tad koks skirtumas kur. Lietuviškame Mažosios Lietuvos krante įsikūrusių naujakurių skaičiai, reikia manyti, irgi yra ispūdingi.Tačiau išėjo taip, kad kraštą nugyvenome beveik vienodai, nesvarbu kaip jį vadintume Kaliningrado sritimi ar Mažaja Lietuva. Todėl nieko kito nelieka kaip etnologo dr. Žilvyčio Šaknio lūpomis paklausti „ Ar dar egzistuoja Mažoji Lietuva?“

Kultūros ženklai rodo, kad šiame regione kaip ir Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje ar Suvalkijoje, gyvena žmonės besistengiantys puoselėti krašto istorinę atmintį, jo savitumą, kurį atspindi architektūra, tautinis kostiumas, kulinarinis paveldas, muzikinis folkloras, tautosaka, papročiai. 1988–1990 m. lietuvių tautinis atgimimas paskatino prisiminti ir Mažosios Lietuvos vardą. Istorinis Klaipėdos kraštas tapo Mažosios Lietuvos kultūros įamžinimo ir puoselėjimo centru. 1988 m. Klaipėdos kraštotyros muziejui suteiktas Mažosios Lietuvos muziejaus vardas, 1989 m. Klaipėdoje įkurta Lietuvininkų bendrija. Tačiau genocido ranka pasidarbavo iš peties ir šiandien senųjų krašto gyventojų praktiškai nebėra. Nors jau neturime didžios dalies Dzūkijos – ji dabartinėje Baltarusijoje arba Lenkijoje, tačiau niekam nekyla abejonių dėl šio etnografinio regiono egzistencijos.

Studijoje „Etnografiniai regionai Lietuvoje: šiuolaikinio jaunimo požiūris“ dr. Ž. Šaknys apžvelgia kai kuriuos Mažosios Lietuvos ir kaimynių etnokultūrinių regionų skirtumus. ‚Praeityje vienas iš svarbiausių veiksnių, skiriančių Mažosios Lietuvos ir Žemaiti jos kultūras, buvo vyraujanti evangelikų liuteronų ir Romos katalikų tikyba. Takoskyra tarp lietuvininkų ir žemaičių buvo nemaža. Janina Janavičienė, aprašiusi Žemaičių Naumiesčio lietuvininkų (atsikėlusių iš Mažosios Lietuvos) gyvenimą, pastebėjo, kad „jie su žemaičiais per daug nesusidėdavo“, tačiau mišrių santuokų būta. Vyrai liuteronai dažniausiai tuokdavosi su žemaitėmis katalikėmis, katalikais tapdavo ir jų vaikai. Tuo tarpu lietuvininkės mieliau tekėdavusios už čia gyvenusių rusų stačiatikių negu už katalikų. Mat tiek vieni, tiek kiti buvo įsitikinę, kad evangelikų liuteronų tikėjimas turi daugiau bendra su stačiatikiais negu su katalikais. Pastaruoju metu religija jau nevaidina lemiamos reikšmės, išreiškiant etninį regioninį tapatumą“. Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus visuotiniame susirinkime, vykusiame 2014 m. sausio 28 d. priimtas nutarimas siūlyti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai Lietuvos vietovardžių sąrašą papildyti pavadinimu Mažoji Lietuva. Akademikų nuomone, įteisinus naują vietovardžio vartoseną, būtų „pagrįsta istorinio regiono tautinė ir etnokultūrinė vienovė ir jo sąsaja su pagrindiniu šalies ir tautos kamienu“. Etninės kultūros globos taryba prie LR Seimo nepritarė siūlymui dabartinės Mažosios Lietuvos regioną vadinti Klaipėdos kraštu. Istoriniame kontekste tokiu pavadinimu administracinis teritorinis vienetas gyvavo vos 20 metų (1919–1939 m.). Klaipėdos krašto pavadinimui nepritarė ir Vilniaus universiteto prof. Domas Kaunas. Jis teigė, jog šiandieniniais laikais, XXI amžiuje, įtvirtinus Klaipėdos krašto pavadinimo vartoseną, būtų palaidotas istorinis Mažosios Lietuvos pavadinimas. Profesorius siūlė įtvirtinti vietovardį Mažoji Lietuva etnografinio regiono reikšme.

Bene pirmą kartą termimas Mažoji Lietuva pavartotas XVI a. Simono Grunau kronikoje, tačiau ne visuomet jis reiškė tą patį, ką šiandien norėtume šiuo vardu vadinti. Dabarties suvokimu šis pavadinimas randamas tik XX a. pradžios dokumentuose. Dažniausiai vengdami geopolitinių interpretacijų atsargiai žiūrime ir į istoriko Algirdo Matulevičiaus nustatytą Mažosios Lietuvos ribą, nes ji sutampa su dabartine Rusijos federacijos Kaliningrado srities riba. Tik siauras žemės ruoželis Nemuno dešiniame krante priklauso Lietuvai Tačiau šiame krašte gyvenantys kultūros žmonės pabrėžia šio krašto išskirtinumą ir siunčia žinią pasauliui, apie savitą ir unikalų Vakarų Lietuvos kraštą. Kaip rašoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklapyje, 2014 m. sausio 30 d. priimdama nutarimą „Dėl Lietuvos vietovardžių sąrašo pakeitimo“, rėmėsi etnologų, etnografų, istorikų ir kitų humanitarinių sričių specialistų patarimu ir siūlymu. Į Lietuvos vietovardžių sąrašą sudėtinis vietovardis Mažóji Lietuvà įrašytas dviem skirtingomis istorijos ir geografijos atžvilgiu reikšmėmis – pirmiausia kaip istorinės srities pavadinimas, antra – kaip vieno iš penkių dabartinės Lietuvos etnografinių regionų pavadinimas.

Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka parengė ir išleido „Lietuvininkų tarmių žodyną

Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka parengė ir išleido „Lietuvininkų tarmių žodyną

Klaipėdos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius Hektoras Vitkus straipsnyje „Mažoji Lietuva kaip lietuvių atminties vieta: teorinis modelis“ gana tiksliai nusako Mažosios Lietuvos vietą mūsų kultūrinėje galvosenoje. „Su Mažaja Lietuva siejama nemažai lietuviškąją ideologiją palaikančių reikšmių ( pvz. lituanistikos užuomazgų, etninių tradicijų, diasporinio tautiškumo sąvokinių) ir simbolinių figūrų( pvz Herkaus Manto, Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio, Jurgio Zauerveino, Martyno Jankaus), kurios lietuvių istorinėje sąmonėje palaiko tradicinę nuostatą, kad be Mažosios Lietuvos pozityvios įtakos šiandieninė lietuvių tautinė tapatybė išsiskirtų visiškai kitokiomis savybėmis. Šiuo požiūriu ypač svarbios yra situacinės minėtų semantinių reikšmių ir simbolinių figūrųsamplaikos: pavyzdžiui, Herkus Mantas viešajame diskurse dažniausiai reflektuojamas kaip kovotojas su užkariautojais, o jo vadovautas Didysis prūsų sukilimas ( 1260-1274) kaip veiksnys (vadinamas „prūsų skydas“) slopinęs vokiečių ordino veržiasį į Lietuvą. Tuo pat metu Martynas Mažvydas reflektuojamas kaip lietuviškosios raštijos ir spaudos pradininkas, Kristijonas Donelaitis- kaip lietuvių grožinės literatūros pirmeivis, Jurgis Zauerveinas- kaip lietuvybės Prūsų Lietuvoje puoselėtojas ir lietuvininkų tautinio atgimimo Klaipėdos krašte skatintojas, Martynas Jankus – kaip Mažosios Lietuvos patriarchas. Pastarieji stereotipai- vieni dažniausių lietuvių istoriniame naratyve figūruojančių Mažosios Lietuvos įvaizdžio archetipų, kurių visuma iš esmės sudaro prielaidą aktualizuojamą regioną vertinti kaip lietuvių kultūrinei atminčiai reikšmingą vietą.“ Toje etnokultūrinės atminties erdvėje iš Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje išleisto „Lietuvininkų tarmių žodyno“ šišioniškių kalba nuskambės Šilutės muziejaus etnografės Indrės Skablauskaitės lūpomis ištarti žodžiai. Po Jono Basanavičiaus premijos lauretų Martyno ir Marijos Purvinų išvaikščiotą žemę plevėsuojant vėtrungių vėliavom pakvies pasivaikščioti Jūratė Pancerova. Už jos sustos kiti tylūs ir kuklus kultūros darbininkai, kad dar kartą Lietuvai pasakytų, kad Mažoji Lietuvą turi etnokultūrinę teisę išlikti mūsų sąmonėje.

Eugenijus SKIPITIS,
Šaltinis: Žurnalas „Rambynas“ 2014 m. rugsėjis Nr. 1 (7)

– See more at: http://www.mazoji-lietuva.lt/ar-turi-mazoji-lietuva-etnokulturine-teise-islikti-musu-samoneje/#sthash.QpV7jhii.dpuf

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.