Astrida Petraitytė. Donelaitis: proga pasilinksminti? / Režisieriaus Ramūno Abukevičiaus pasvarstymai po A. Petraitytės straipsnio

http://literaturairmenas.lt/2014-03-28-nr-3467/1629-aktualijos/2565-astrida-petraityte-donelaitis-proga-pasilinksminti

Astrida Petraitytė

Regis, natūralu, savaime suprantama, kad jubiliejiniais Kristijono Donelaičio metais, kai ir valstybinė mūsų didžiojo klasiko paminėjimo programa, numatant jai finansavimą, sudaryta – sukuriamas dokumentinis filmas apie mūsų grožinės literatūros pradininką, nenublankusios vertės poemos lietuviškuoju hegzametru kūrėją. Didžiai susidomėjus kovo 14-ą lėkiau į „Pasaką“, į Ramūno Abukevičiaus ir jo komandos kūrinio premjerą (scenarijaus autorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius; vaidybinių scenų režisierė Inesa Kurk­lietytė; operatoriai: Algimantas Mikutėnas, Adomas Jablonskis; kostiumų dailininkė Danutė Keturakienė; dailininkas Algirdas Bružas; kompozitorius Ramūnas Jasutis; montažo režisierius Ričardas Matačius); tarp žiūrovų tąkart nemažai būta pačių filmo dalyvių, kūrybinė grupė prisistatė, tarė keletą žodžių, o I. Kurklietytė dar buvo ir su gimtadieniu pasveikinta.

Jau vien filmo žanru – dokumentinis-vaidybinis – ir pavadinimu sukurta intriga: „Donaleitis. XVIII a. tautinis kostiumas“. Kodėl pasirinkta ši mūsų istorinės ir lituanistinės tradicijos neaprobuota pavardės forma? Ko gero, ji mums jau siunčia pavojaus signalus –­ ar tik autoriai, nusiteikimo bile kitoniškai įkvėpti, pastangų įžvelgti esmę, gelmę nepakeis atraktyvumo siekiu? O taip, lietuvininkų, Prūsijos piliečių, pavardės neretai varijuodavo –­ juk vokiškoji, oficialioji, forma nebūtinai absoliučiai sutapdavo su tradicine lietuviškąja, nekalbant apie variacijų toje pačioje kalboje galimybę. O dar universiteto ugdytiniui ir lotynų kalba, suprantama, yra norminė – tad turime ir paties „Metų“ autoriaus įsivardijimą: Donalitius…

Užsikabinimas už vieno, istorinėn užmarštin nugrimzdusio pavardės varianto turėtų prasmės, jei filme būtų pretenduojama išgvildenti Donelaičių / Donaleičių giminės radimąsi, plėtojimąsi, šakojimąsi Prūsų Lietuvoje ar mesti žvilgsnį į „Metų“ virtimą – post mortem – knyga: M. L. Rėzos (Rhesa) valia, Das Jahr in vier Gesängen autorius buvo Christian Donaleitis. Na, bet filmas ne apie tai, juk turim koncepcijos nuorodą: to laikmečio tautinis kostiumas. O tiesioginė nuoroda į pavadinimo mandrumo šaltinį nuskamba filmo pradžioje. Darius Kuolys jubiliejiniams metams artėjant yra aktualizavęs: „Dar XIX amžiuje aukštaitiškai eiliavęs Valkininkų klebonas Silvestras Gimžauskas su pasididžiavimu ir apgailestavimu rašė:

Ir mes turim Donaleitį,
Tiktai asam mažai skaitį.“1

Aukštaitiška gaida tariamos ne tik šios dvi eilutės, bet ir visas posmas (gal ir daugiau) įveda mus į filmą. Ir taip, mano galva, įvyksta falš-startas: viena, kaip vėliava iškelta netradicinė pavardės forma grindžiama net ne istorinėmis ištakomis – tiesiog, galima sakyti, atsitiktiniu (ir nereprezentatyviu) paminavojimu, antra, tarmiškąją įžangą ne vienas ne itin pažįstamas su Prūsų Lietuvos kalbėsena, ko gero, susies su Donelaičio kitoniškumu. Žinia, klaidingas interpretacijas autoriai gali nurašyti kaip žiūrovų neišmanymą.

Netrukus filmas tarsi įstoja į tiks­lias vėžes: regime kunigą (suvokiame – Donelaitis) mąsliai žvelgiantį, vaikštinėjantį aplink bažnytėlę – Tolminkiemio; išgirstame užkadrinį balsą, glaustai pristatantį mūsų klasiką –­ viskas puiku.

Ramūnui Abukevičiui tinka būti Donelaičiu. Iškalbingas šis bežodis liuteronų kunigo vaikštinėjimas, žvelgimas iš sakyklos. Tiesa, auksinių rankų meistrystė – gimdžiusi, kaip žinome, įmantriausius fizikinius prietaisus ir muzikos instrumentus – pailiustruota kukliai, būtų galima sakyti: simboliškai, jei tas lentos obliavimas nebūtų – bent mano akims – toks nemokšiškas: Donelaitis, priklaupęs, į vieną kelį lentą atrėmęs, jos vidurį obliumi gremžia…

Pavadinimo antrasis sandas nuskamba netikėtai, bet ši intriga nėra nei tuščia, nei iš piršto laužta: juk iš tiesų pras­minga susipažinti su istoriniu kontekstu, konkrečiomis laikmečio realijomis –­ buities, aprangos, papročių ir pan. Žinia, visko iškart neapžiosi, pažadėta pažintis su to meto aprėdais, ir gerai. Pamatome ir avies kirpimo procedūrą, ir vilnų karšimą, verpimą, ir dažymą (iš internetinės filmo anotacijos sužinome, kad tai – šiandien dar puoselėjama šimtmečių tradicija, galėtų ta informacija ir filme būti pateikta), ir audimą (tikrai įdomu būt buvę sužinot: ar taip ir kadais keliese apie stakles šokinėdavę?). Galiausiai ir pačius šventinių rūbų komplektus regime, o jų kūrėja (matyt? – padėkos dalyviams prabėgo filmui pasibaigus, ką čia besupaisysi, kas yra kas) paaiškina to meto mados ypatumus, tikrai įdomu, vertinga sužinoti daugiau apie margines, delmonus, nuotakos galvos dangalą ir pan. Tik kyla įtarimas, kad kūrėjai ėjo ne nuo temos prie ją iliustruojančios empirikos, o priešinga kryptimi – turėdami tam tikrus pavyzdžius juos suvisuotino. Pirmuoju atveju, užsibrėžę iliustruoti XVIII a. lietuvininkų aprėdus, būtų turėję apkalbėti ir kasdienį rūbelį, ir šalto meto aprėdą, pademonstruoti ne tik mandrus batelius, bet ir Donelaičio apdainuotąsias vyželes, nors iš mados jau ėjusias… Na, bet tai tik žiūrovės godulys, tebūnie taip: apsiribojame šventiniais aprėdais.

Būtų buvę puiku juos regėt ne tik ant stovų-manekenų, bet ir ant gyvų žmonių, prišaukiančių Donelaičio metą, jo papročius (kaip filme ir padaryta), jei ne…

Didelių abejonių sukėlė – lyg kičinė cukruota puošyba ant neblogo skonio torto – tai, kas, matyt, turėjo tapti filmo „vinimi“: vaidybinės vestuvių scenos. Taip, grįžusi darkart žvilgterėjau į T. Lepnerio XVII a. pabaigoje rašytą „Prūsų lietuvį“ – autorius taip pat piktindamasis aprašo „sibaritišką lėbavimą“ lietuvininkų vestuvėse. Bet kartu jis perteikia ir šios šventės papročius, pvz., nuotaka visus apdalija dovanomis, štai apdovanojimų pradžia: „Privažiuodama kaimą, nuotaka meta iš vežimo stuomenį [Stomenis], kurį pasiima jaunikio brolis arba kitas jo giminaitis“, o „Jaunikio kiemo (…) vartuose stovi dvi senos moterys, pasistačiusios šiaudų kūlį, kurį reikia pervažiuoti“2 ir t. t. –­ dar daugybė tarsi privalomų ritualų… Žinoma, ir atskirose Prūsų Lietuvos vietovėse vestuvių papročiai galėjo įvairuoti, ir laiko bėgsmas juos veikė, bet, šiaip ar taip, –­ tai nebuvo vien rijimas. O filme –­ turinčiame angliškus titrus, tad galima numanyt, skirtame ne vien vietinei auditorijai – kaip lietuviškųjų vestuvių esmė pateikiami sodrūs užstalės vaizdeliai: kemšama, ryjama, glėbesčiuojamasi, dar – pašokama… Tiesa, šių „sibaritiškų“ scenų įžanga, galima sakyti, gana poetiška: nuotakos prausimas kubile, jos aprėdymas. Bet visos vestuvių scenos – nuo jaunųjų įdardėjimo brikele į laukiančiųjų vestuvininkų, t. y. Krizo ir jo pačiutės, kiemą – neturi jokios tradicijų (be rijimo) ašies – neaišku net, ar kokį nors vaidmenį vaidina tėvai (jei nebūsime ką tik perskaitę „Metų“, kažin ar išvis suvoksime tokius čia dalyvaujant), ar esama (matyt, ne) kokių nors šios ceremonijos „pareigybių“ (piršlio, palydos ir pan.). Nekalbant apie tai, kad mums pateikiamos tuoktuvės „be bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų“ (tik prieš puotą, kaip Donelaičio ir pasakyta, sukalbama Tėve mūsų)… Taigi „pasaulis“ turės priimti taip vykus lietuvininkų vestuves… Beje, puota „reziumuojama“, matyt, jau feministiniu užmoju: nuotaka, pasikaišiusi sijoną, išlekia iš to siautulio (?).

Bežiūrint premjerinį seansą į vestuvių scenas nekart buvo sureaguota smagiu juoku, tik… – iš tos eilės, kurioje buvo susėdę dalyviai, vaidintojai… Tikiu, kad buvo linksma šias lėbavimo scenas filmuojant bei vaidinant.

Iškart po premjeros persimetėme pirmaisiais įspūdžiais su Evaldu Vyčinu, kurio įdainuota Rėzos daina skambėjo filme (beje, savo lyrizmu kontrastuojanti su „nešvankiaisiais“ papročiais), mano verdiktas vaidybiniam fragmentui buvo: pažodinis Donelaičio teksto laikymasis. Taip, liuteronų kunigas piktinasi būrų nešvankia elgsena („O kiti, taip jau girti, neturėdami peilių / Ir su rankomis apgniaužę, lašinius ėdė, / Taip kad jų taukai per barzdą jau nulašėjo.“3) – vaizdingoms ir vulgarioms scenoms medžiagos aps­tu. Tik Donelaitis juk nekėlė sau uždavinio pavaizduoti lietuvininkų vestuvinių papročių, o filme tarsi turima tokių pretenzijų (bent jau išeities scena – nuotakos prausimas ir rėdymas, o pas­kui ir jaunųjų atidardėjimas brikele mums žada visą vestuvių ceremonialą). Jo kritikos objektą priimant kaip tuometę normą, sukuriama parodija, ne laikmečio tradicijų paveikslas. O jau grįžusi atsiverčiau „Metus“, pasitikslinau: ir „pažodiškas“ iliustravimas – pasirinktinis. Štai Donelaičio vestuvėse „Plyckius cimbolus, o Kubas čirškino smuiką, / Bet Žnairuks zūbus ištempęs birbino vamzdį“4, gi filme visas linksmybes kaitina armonika (nustebčiau išgirdusi, kad tai būta mažlietuviškų melodijų). Smagiai įsijausdami į lietuvininkų būrų nešvankumą, galėtume prisiminti, kad Donelaitis savo rūstų žvilgsnį ne tik į savo tautiečius kreipė, pvz., Lauro balsu griaudi: „Tu, prancūziškas žioply su šveisteriu storu / Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt, / Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekyt? / Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo / Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?“5 Ar fantazija dar nepiešia parodijinių vaizdelių iš prancūziško gyvenimo?

Taip, tuometę užstalės „kultūrą“ Donelaičio balsu mes galime išjuokti, tik tuomet ir būt reikėję apsiribot pavienėmis scenomis, nevystant „siužeto“ (juk turime priimti: jauniesiesiems įdardėjus į kiemą, toliau viskas vyksta taip, kaip tradiciškai vykdavo).

…Taip paveikiai, žadindami istorinę vaizduotę filmo finale byloja šventiniais lietuvininkų rūbais „aprengti“ stovai, pasklidai sustatyti šalia Tolminkiemio bažnytėlės… Ženklai, užuominos, nuotaika – tai tikra.

1 Kuolys D. „Apie Kristijono Donelaičio Metus„, in: Donelaitis K. Metai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p. 7
2 Lepneris T. Prūsų lietuvis. Parengė Vilija Gerulaitienė. – Vilnius: LII leidykla, 2011, p. 168.
3 Cituota iš: Donelaitis K. Metai. Iliustravo Šarūnas Leonavičius. – Vilnius: artseria, 2014, p. 82.
4 Ibid., p. 85.
5 Ibid., p. 141.

Pasvarstymai po Astridos Petraitytės straipsnio „Donelaitis: proga pasilinksminti?“

Ramūnas Abukevičius

Perskaitęs straipsnį nenorėjau nieko autorei atsakyti, tik padėkoti už jos išsakytą nuomonę, bet, susidūręs su straipsnio sklaida kituose internetiniuose puslapiuose, supratau, kad autorė savo nuomonę bando paskleisti plačiai ir suformuoti vienintelę „teisingą ir neginčijamą“, kaip kad būdavo „pionierijos“ laikais. Suprask, kitokio filmo vertinimo ir būti negali.

Literatūrologas R. Tamošaitis viename K. Donelaičiui skirtame renginyje pabrėžė, kad K. Donelaitis buvo demokratiškesnis už mus, nes savo „Metuose“ suteikia galimybę pasisakyti ir išdėstyti savo požiūrį į gyvenimą visiems: ir „viežlybiems“ ir „neviežlybiems“ būrams. Taigi pabandysiu pasidalinti savo „neviežlybomis“ mintimis.

Pirmiausia, straipsnio autorei pasidygėjimą sukėlė tai, kad susirinkę filmo kūrėjai, ne vienerius metus aukoję savo laiką ir kūrybinę energiją, susirinko pasidžiaugti filmui pasiekus kino ekranus. Bet autorė sakosi žinojusi, kad eina į filmo premjerą. Ir nepaisant to, į straipsnį iš autorės pasąmonės, o gal ir sąmoningai norint sukelti ir skaitytojų pasibjaurėjimą filmo kūrimo procesu, išplaukia psichologinis „juodųjų technologijų“ akcentas „o už kokius čia pinigus?“. Na, mūsuose šitas klausimas visuomet pasėja nerimą ir sukelia neigiamą reakciją, nepasitikėjimą, o autorei suteikia teisuolės „viežlybosios“ statusą. Jei straipsnio autorė būtų klausiusi, apie ką pristatyme buvo šnekama, būtų išgirdusi, kad autentiškų kostiumų atkūrimo pagal K. Donelaičio „Metų“ personažus projektas buvo sumanytas dar 2006 m. Paskui, sudarytai „Valstybinei K. Donelaičio 300 metų minėjimo komisijai“ kviečiant teikti pasiūlymus, sumanymas buvo pateiktas, komisija projektą patvirtino, buvo patvirtintas ir vaidybinio filmo projektas. Teiktinų renginių sąraše galėtume rasti kitų autorių teiktą dokumentinio filmo projektą. Galimų renginių sąrašas su sąmatomis 2010 metais buvo patvirtintas Seime. Tuo viskas ir baigėsi.

Mūsų aptariamas filmas buvo pradėtas kurti susidūrus su dirbančiais meistrais, buvo neįmanoma nefiksuoti jų darbo, kilo noras tai papasakoti vaizdu. O matant atkurtus kostiumus, pabandyta gyvai žvilgtelėti, kaip juos dėvėjo būrai. Taip, iš poros rėmimo fondų buvo gautas finansavimas, bet jis toli gražu nebuvo toks, kokį paprastai skiria net ir trumpametražio dokumentinio filmo gamybai. Filmo kūrimas didžiaja dalimi vyko iš dalyvių kultūrinio susivokimo ir profesinio solidarumo paskatų. Vedė noras, kad nepaisant finasinių įsipareigojimų netesybų, minint poeto metines, atsirastų nors nedidelis kinematografinis sąlytis su K. Donelaičio kūryba.

Nesmagu skaityt prisipažinimą, kad straipsnio autorė, literatė su Silvestro Gimžausko kūryba susipažino tik perskaičius citatą, D. Kuolio įvade naujajam 2013 m. „Metų“ leidiniui. XIX a. poetas paliko nemažą pluoštą kūrybos, o savo gyvenimą skyrė lietuvybės ir, sekant M. Valančiumi, blaivybės puoselėjimui Rytų Lietuvoje. Jo kūrinys „Lietuvos pagyrimas iš svetimos šalies išdainuotas“ tapo filmo leitmotyvu ir filmo išeities pozicija, o jo naudota forma Donaleitis filmo pavadinimu.

Straipsnio autorės noras, kad būtų išsamiai paaiškinta apie  Donelaičio pavardės kaitą ir varijacijas amžių bėgyje, galėtų tapti tema kitiems: moksliniams, literatūriniams, televiziniams gal net kinematografiniams darbams.

Straipsnyje išsakyta pozicija aiški, autorė turi susikūrusi kiek romantizuotą K. Donelaičio vaizdinį. Ir jai, rodos, būtų mieliau matyti personažą Donaleitį, tarkim, gražiai lakuojantį jau baigtą fortepijoną, bet, mano manymu, to paties fortepijono darbo pradžios epizodas, aiškiau atskleidžia žmogaus esmę. Čia būtų galima prisiminti citatą įrašytą laiške “Iš mano rašysenos bus aišku, kaip dėl daugelio mechanikos darbų visiškai susigadino ranka…”. Matyt, ne tik mechanikos. Iš tokių pasisakymų ir ateina filme naudojami Donaleičio personažo vaizdiniai: obliuojantis lentą, kraunatis akmenis, kapojantis malkas, o ne vien tik svajingai vaikštinėjantis.

Filmo titrų skaitymas, kiekvienam praprususiam žiūrovui yra natūralus dalykas. Nesuprantamas žiūrovės sutrikimas. Juk pasiėmęs skaityti knygą irgi pasidomi kas ją parašė. Bet jei tai nepavyko, norėčiau paminėti, kad atkurtų kostiumų komplekto autorė yra atkūrusi ne vieną tautinio ir archeologinio kostiumo kolekciją, tai dizainerė-tekstilininkė Danutė Keturakienė. Atkurtų kostiumų komplektas gali būti eksponuojamas įvairiose kultūrinėse erdvėse, juolab, kad Lietuvos muziejai pilno XVIII a. tautinio kostiumo komplekto neturi. Dėl straipsnio autorės minimų nepilnai atskleistų aprėdų, tai reikėtų paminėti, kad proceso metu atkurtas vienuolikos tautinių (šventinių) kostiumų komplektas. Vaidybinėse scenose, matome personažus apsiavusius vyžomis. Ne visi pasipuošę šventiniais kostiumais, štai Dočys, ar į šventę įsibrovę Slunkius su Pelėda vilki prastais kasdieniais aprėdais. Matyt, straipsnio autorė nenorėjo visko įžiūrėti, ar tiesiog reikėjo ieškoti kokio “pasažo”, kad sumenkinti atliktą darbą ir rasti priekabių. Šalto meto aprėdu vilki Vestuvių kvieslys, atlydintis susituokusią porą.

Straipsnio autorei drįsčiau priminti, kad filmo vaidybinės scenos filmuotos ne pagal T. Lepnerį, o K. Donelaitį, ir manau, kad autorius, ne kartą redaguodamas tekstą, į Krizo dukters vestuvių epizodus sudėjo tai, ką laikė svarbiausiu. Ir jeigu jis būtų manęs, kad ten trūksta kokios nors vestuvinių tradicijų jungties, būtinai, žodžiu, ar sakiniu, ar visa pastraipa, būtų įrašęs.

Ilzbutės poetinis, kaip teigia straipsnio autorė, kostiumo aprengimas, traktuotinas kaip atkurto kostiumo baigiamasis akcentas. Toliau sekantis perėjimas į vaidybines scenas, atskiriamas net vaizdo spalvų kaita.

Nemanau, kad filmuodami vaidybines scenas, nusižengėme K. Donelaičio kūrinio dvasiai. Pasirinkta minėta filmo išeities pozicija leido laisviau pažvelgti ir interpretuoti situacijas. Nereikėtų filmo vaidybinių scenų vertinti kaip istorino filmo (tokiu atveju filmo biudžetas turėtų būti kiek kitoks). Galų gale filme atvirai įvardijama, kad aktoriai dabar apsirengę atkurtais kostiumais, vaidina žinomas sceneles. Tai, galima sakyti, savotiška vaidybinė dokumentika.

Taip, per kostiumą, kulinarinius pavyzdžius siekėme autentiškumo alsavimo, bet pagrindinį dėmesį kreipėme į charakterius, santykius, emociją. Poemoje “Metai”, ne vien šita scena pašiepia, išjuokia ar pateikia situacijas, kurios per juoką turėtų versti susimąstyti. Gal tame ir slypi poeto genijus, kad nebijo, leidžia sau atvirai žaisti situacijomis ir charakteriais, pasilikdamas sau teisę juos mylėti tokius, kokie jie yra, bandyti apsaugoti nuo gręsiančių negandų ir švelniai tėviškai globoti.

Filme skambantys poemos tekstai ir puikiai E. Vyčino dainuojama daina, būtent ir kuria tą kontrastą, grąžindama mus į Donelaitiško jautrumo šiems žmonėms erdvę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.