Liepos 26-ąją, dvyliktą valandą Vilniaus Arkikatedroje koncertu bus prisimintas Nepriklausomybės akto signataras, teisininkas, visuomenininkas, žurnalistas Jokūbas Šernas.
Signataras gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Biržų apskrityje, evangelikų reformatų šeimoje – mirė 1926 m. liepos 31 d. Kaune, palaidotas Nemunėlio Radviliškyje. Per neilgą savo gyvenimą, J. Šernas spėjo pasižymėti ne vienoje srityje: baigęs privačią Tartu (Estija) gimnaziją 1910 m. ir Peterburgo universitetą 1914 m., grįžo į Lietuvą, kur dirbo redaktoriumi J. Vileišio įsteigtose „Vilniaus žiniose“, taip pat Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti reikalų vedėju, kur kartu su kitais draugijos nariais rūpinosi karo sumaištyje pasimetusiais žmonėmis, ypač karo metu beglobiais tapusiais vaikais.
Taip pat aktyviai dalyvavo reformatų bažnyčios organizaciniame gyvenime (ėjo kuratoriaus pareigas, kasmet vykdavo į Sinodo susirinkimus, skatino ir lėšomis rėmė tikinčiųjų kultūrinį bei visuomeninį darbą). 1915–1918 m. T. Šernas – Vilniaus lietuvių „Ryto“ gimnazijos istorijos mokytojas ir vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) organizatorių; buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, M. Sleževičiaus vadovaujamame IV Ministrų kabinete jis buvo ministras be portfelio, Lietuvos Taryba signatarą delegavo į Mažosios Lietuvos lietuvių organizaciją – Prūsų Lietuvos tautinę tarybą. Signataras ypač aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto sugrąžinimo Lietuvai darbuose. Daugiausia jo dėka į Lietuvos Valstybės Tarybą 1920 m. kovo 20 d. buvo kooptuoti keturi Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos nariai (Taryba dar 1919 m. balandį įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje deklaraciją, kad „Mažoji Lietuva būtų priglausta prie Didžiosios Lietuvos“, deja, Lietuvai buvo pripažintas tik Klaipėdos kraštas iki Nemuno). Ta proga įvyko speciali Valstybės Tarybos sesija, skirta M. Lietuvai; J. Šernas tam įvykiui prisiminti parengė ir išleido knygą „Kovo 20 diena“, kurioje pateikta ir Prūsų tautos istorija, ir tą dieną posėdyje pasakytos kalbos.
Vėliau, nuo 1925 m., J. Šernas paskirtas Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Vidaus reikalų ministerijos referentu. Dirbo įvairiose Tarybos nuolatinėse ir laikinosiose komisijose: Valstybės ūkio, Teismų santvarkos įstatymui rengti, Kultūros paminklų saugojimo, Milicijai organizuoti, Antrajai valstybės konferencijai sušaukti. Nuo 1925 m. J. Šernas – pirmasis Savivaldybių departamento organizatorius ir pirmasis direktorius, taip pat žurnalo „Savivaldybė“ steigėjas ir redaktorius.
J. Šernas – pirmasis signataras, su kuriuo visam laikui atsisveikino Lietuva – jis mirė 1926 m. liepos 31 d. neįveikęs skrandžio vėžio. Tuo metu sūneliui Jokūbui Bernardui buvo vieni metukai. Dukrai Danutei Irenai nebuvo nė 9-erių. Verai Šernienei – 24-eri. Tebėra gyvas pasakojimas, kaip Vera Šernienė iš Biržų pėsčiomis atlydėjo J. Šerno karstą beveik trisdešimt kilometrų iki Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų kapinių. Gedulingą procesiją lydinčiųjų raginama nesėdo nė į vieną vežimą. Ėjo iki kraujo nutrintomis kojomis. Su sūneliu ant rankų.
Vera Šernienė po vyro mirties su mažamečiu sūnumi išvyko į Prancūziją, ten tapo rašytoja. 1933 m. leidykla „Fayard“ Paryžiuje išleido jos knygą lietuvių tautosakos motyvais „Le mal irréparable“ („Nepataisoma žala“). Jų sūnus Jokūbas Bernardas Šernas (pranc. Jacques Sernas) dalyvavo Prancūzijos pasipriešinimo judėjime, 1943 m. suimtas, kalėjo Buchenvaldo koncentracijos stovykloje, po karo tapo žymiu Prancūzijos aktoriumi, nusifilmavusiame net 85 kino filmuose. 2004 m. jis pirmą kartą lankėsi savo tėvynėje. Mirė 2015 m. liepos 3 d.
Jokūbo Šerno nuopelnus Lietuvai tarsi pratęsė jo sūnėnas Tomas Šernas – vienintelis likęs gyvas Medininkų tragedijos liudininkas, nukentėjęs 1991 m. rugpjūtį, sovietų milicijos specialiojo būrio OMON smogikams užpuolus neseniai atgavusios nepriklausomybę Lietuvos valstybės sieną saugančius pareigūnus.
Koncerte – vokiečių baroko meistrų kūriniai ir estų romantizmas
Šiame koncerte-dedikacijoje signataro kraštietė, vargonininkė Gražina Petrauskaitė atliks tris kompozicijas: barokinės muzikos milžinų, didžiųjų protestantiškosios bažnyčios muzikų D. Buxtehudės ir J.S. Bacho opusus (Preliudą fis-moll, BuxWV 146 ir Fantaziją ir fugą g-moll, BWV 542), ir estų romantiko P. Südos Preliudą g-moll.
Genialaus danų kilmės vargonininko Dietricho Buxtehude (~1637–1707 m.) muzikai būdingas stylus phantasticus – improvizaciškumas, aiškios melodinės linijos, drąsa ir išradingumas harmonijoje, – padarė smarkią įtaką visos kartos vėlesnių kompozitorių, tarp jų ir J. S .Bacho, kūrybai. D. Buxtehude gimė puse amžiaus vėliau nei Heinrichas Schützas, vokiečių muzikų tėvas, ir beveik puse amžiaus anksčiau nei J. S. Bachas, taip tapdamas gyva jungtimi tarp protestantiškosios barokinės muzikos pradininko ir didžiojo baroko epochos meistro.
D. Buxtehude nuo mažumės skambino klavišiniais instrumentais – pirmasis jo mokytojas greičiausiai buvo jo tėvas Johannas, taip pat vargonininkas. 1668 m. Buxtehude persikėlė į Lübecką (Vokietija), tapdamas žymaus kompozitoriaus-vargonininko Franzo Tunderio įpėdiniu Šv. Marijos bažnyčioje. D. Buxtehude kūryboje Šiaurės Vokietijos vargoninė muzika pasiekė savo zenitą – joje atsiskleidžia gebėjimas sujungti virtuoziškumą ir dramą su jautrumu ir diskretiškumu.
Preliude fis-moll puikiai parodoma plati Buxtehudės naudotų šiame žanre stilių įvairovė. Tai vienas geriausių stylus phantasticus pavyzdžių: ilgos, išplėtotos improvizacinio pobūdžio dalys ir dvi, viena paskui kitą sekančios fugos: ypatingo liūdnumo pirmoji ir šviesesnė bei laisvesnė antroji. Išplėtota preliudo finalinė dalis pradedama nerįžtingu, stringančiu, pilnu netikėtų harmoninių posūkių pasažu. Šis pasažas perauga į meistriškumo demonstravimą, įterpiant ir ostinatinį medžiagos kartojimą. Per įvairias ostinatinio motyvo formas ir tonacijas, motyvas prieš pat pabaigą suspaudžiamas, taip dar labiau sustiprinant kūrinio kulminaciją.
Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750 m.) – vienas didžiausių ir įtakingiausių kada nors gyvenusių kompozitorių. Jo tėvas dar vaikystėje išmokė jį griežti smuiku. Abu jo tėvai mirė kaip J. S. Bachui tebuvo 10 metų, todėl jis išsikėlė gyventi pas savo vyresnį brolį Johanną Christophą, išmokiusį jį groti ir klavišiniais instrumentais. Labai greitai ypač gabus jaunėlis savo talentu peraugo brolį.
J. S. Bachas per gyvenimą dirbo daug kur: buvo vargonininku Arnstadte, Mulhausene, Weimare, Princo Leopoldo kapelmeisteriu Cöthene ir galiausiai kantoriumi, vargonininku ir chorų vadovu Leipzige. Gyvuoja istorija apie tai, kaip J. S. Bachas 1705 m. pėsčiomis nukeliavo 400 km iki Liubeko vien tam, kad išgirstų grojantį D. Buxtehude. Kitu pasakojimu, siejančiu šiuos du meistrus liudijama, kad J. S. Bachas planavo siekti D. Buxtehude posto Liubeko Šv. Marijos bažnyčioje, tačiau apsigalvojo, nes pagal sąlygas turėjo vesti D. Buxtehude dukterį.
Daugumos J. S. Bacho vargoninių kūrinių sukūrimo datos yra apytikslės, tačiau Fantazijos ir fugos g-moll sukūrimo data yra aiški – J. S. Bachas atliko šį kūrinį Hamburge 1720 m., siekdamas Šv. Jokūbo bažnyčios vargonininko posto. Per beveik 2 valandas trukusį rečitalį jis visiškai apžavėjo klausytojus. Vienas jų, šios bažnyčios buvęs vargonininkas J. A. Reinckenas, pasakė: „Maniau, kad šis menas jau miręs, bet dabar matau, kad jis gyvena tavyje.“
Kvapą gniaužianti Fantazija pradedama visiškai laisva improvizacija, kuri vėliau perauga į savotišką retorinę diskusiją – triuškinantys, grėsmingi pasažai kaitomi su tiksliomis, ritmiškomis anotacijomis. Virtuozinė fuga – tarsi J. S. Bacho nusilenkimas senajam vargonininkui Reinckenui, gimusiam Deventeryje, Nyderlanduose – fugos temai panaudota linksma olandiška daina „Ik ben gegroet van“ („Mane pasveikino“). Fugai atlikti reikalinga puiki pedalinė technika, pedaliniai pasažai veda ir į šventišką kulminaciją kūrinio pabaigoje.
Peeteris Süda (1883–1920 m.) – Estijos vargoninės mokyklos tėvas, vargonininkas, kompozitorius ir vienas pirmųjų estų liaudies dainų rinkėjų. Jo vargoninė kūryba negausi, bet išsiskirianti menine kokybe, kompozicijų forma. P. Süda gimė 1883 m. Saaremaa saloje. 1902 m. jis įstojo į Peterburgo konservatoriją, kur studijavo vargonus ir kompoziciją (vargonus pas profesorius L. Homilius, J. Handschine, kompoziciją – pas A. K. Liadovą ir A. K. Glazunovą.).
Jau konservatorijoje P. Süda išsiskyrė kaip puikus vargonininkas, turintis gerą skonį, virtuozinę techniką, registruotės išmanymą. 1912 m. P. Süda įsikūrė Taline, kur vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. 1919 m. jis buvo pakviestas dėstyti kompozicijos ir vargonų ką tik įsikūrusioje aukštojoje Talino muzikos mokykloje. P. Süda vargonavo įvairiose Talino bažnyčiose. Kaip kompozitorius daug dėmesio skyrė kūrinių formos tobulinimui. Jo muzika išsiskiria stiliaus vienove ir meistriškai panaudotomis polifonijos išraiškos priemonėmis. Deja, muziko kelią nutraukė ankstyva mirtis (mirė sulaukęs vos 36 m.). Šiemet Estija mini 135-as kompozitoriaus gimimo metines. Išvertus iš estų kalbos, „süda“ reiškia „širdis“.
Preliudas ir fuga g-moll – stambiausias ir meistriškiausias P. Südos vargoninis kūrinys. Jam būdingas kontrapunktinis komponavimo stilius ir temų vieningumas, nors preliudas ir fuga parašyti ne tuo pačiu laiku: fuga baigta 1914 m., o preliudas – 1920 m. Šis preliudas – paskutinis kompozitoriaus kūrinys. Jame P. Süda dar kartą grįžo prie B-A-C-H temos, naudotos ankstesniuose kūriniuose.
Koncerte-dedikacijoje vargonais grieš Gražina Petrauskaitė
Gražina Petrauskaitė gimė Biržuose, ji – Vilniaus Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją vargonų specialybės magistrė. Grojo tarptautiniuose meistriškumo kursuose, kuriems vadovavo žymūs vargonininkai A. Rössler, J. Laukvik, L. Lohmann, P. van Dijk ir kt., dalyvavo tarptautiniame M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurse (1999 m.).
1999–2013 m. dirbo valstybinio choro „Vilnius“ artiste. G. Petrauskaitė koncertuoja solo ir su įvairiais atlikėjais bei kameriniais ansambliais Lietuvoje ir užsienyje. Ji vargonavo daugelyje Lietuvos miestų, taip pat Švedijoje, Slovakijoje, Vokietijoje. Gražina Petrauskaitė dirba pedagoginį darbą Vievio meno mokykloje, yra Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios vargonininkė. Nuo 2017 m. ji – Nacionalinės vargonininkų asociacijos narė.
Nacionalinės vargonininkų asociacijos organizuojamo ciklo „Vox organi Cathedralis“ koncertai vyksta visą vasarą ketvirtadieniais nuo 12-os valandos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Šiemet koncertai dedikuojami Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarams. Koncertų trukmė – 20–25 min.
Koncertai nemokami.