Balandžio 9 d. Vilniuje Antakalnio kapinėse palaidotas Kovo 11-osios akto signataras, vienas Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų Romualdas Ozolas.

Atsisveikinti su Velioniu į Lietuvos mokslų akademijos salę buvos susirinkęs gausus būrys draugų, bendražygių, bendraminčių, bendradarbių ir jo darbus lietuvių tautos labui vertinusių žmonių iš visos Lietuvos. Laidotuvėse dalyvavo premjeras Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, pirmasis kovo 1990 m. Kovo 11 d. atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Seimo nariai, signatarai, akademikai, mokslininkai ir kiti pažinojusieji prof. Romualdą Ozolą.

Simboliška, kad vienas iš svarbiausių Sąjūdžio kūrėjų ir vedlių Romualdas Ozolas buvo pašarvotas toje pačioje Mokslų akademijos salėje, kurioje 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.

R. Ozolo gyvybė po sunkios ligos užgeso balandžio 6-ąją. Sausio mėnesį signatarui ir politikui suėjo 76-eri.

Gražią saulėtą ketvirtadienio popietę Vilniaus Antakalnio kapinėse apie signatarų kalnelį susibūrusiam gausiam būriui Romualdo Ozolo bendražygių ir gerbėjų žodį tarė Velionio bendražygiai signataras, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, profesoriai – signataras Bronislovas Genzelis ir Vytautas Radžvilas.

Bronius Genzelis negailėjo kritikos dabartinei Lietuvos valdžiai kuriai, pasak jo nėra svarbūs velionio R. Ozolo siekiai. Jis priminė prancūzu rašytojo Anatolijaus Franco žodžius: „Revoliuciją pradeda idealistai, vykdo pragmatikai, o rezultatais naudojasi niekšai.“ Ir konkrečiais pavyzdžiais pagrindė, kad dabartinei Lietuvos valdžiai R. Ozolo idėjos yra nemotais.

Vytautas Radžvilas kalbėjo apie ypatinga Romualdo Ozolo rangą: „Žmogaus rangas nėra jo gyvenime sukauptas turtas, nėra jo užimta arba turėta visuomeninė padėtis, tai nėra ir vienokios ar kitokios politinės pareigos. Žmogaus rangas yra jo paties gyvenime pasiekta dvasios aukštuma. Kiekvieno žmogaus atlikusio savo darbus, gyvenimas yra vertingas ir svarbus. Tačiau kiekvienoje tautoje atsiranda saujelė, kartais per šimtmečius vos keletas žmonių, kurie iš tiesų yra ypatingi. Šitie žmonės yra ypatingi todėl, kad jiems yra dovanota stebuklinga galia steigti pasaulius. Pasaulis iš tiesų yra steigiamas, nes jis pirmiausiai, kad galėtų atsirasti, turi gimti, žmogaus dvasioje. Ypatingas Ozolo rangas, todėl yra toks, kad visą savo gyvenimą jis steigė savo brangiausią kūdikį  – Lietuvą“.

Pasak V. Radžvilo R. Ozolas buvo vienas iš nedaugelio, žinojusių, koks turi būti tikras Lietuvos santykis su pasauliu:  „Jis buvo besąlygiškas šalininkas to, kad išsilaisvinusi Lietuva pasauliui turi atsiverti. Bet nuostabiai aiškiai suprato, kad atsiverti galima dvejopai. Jis žinojo, kad atsivėrimas pasauliui gali būti toks, kad galiausiai jis virsta beprasmišku, betiksliu blaškymusi tame pasaulyje, kuris gali baigtis ir išsibarstymu. Ir jis žinojo atsivėrimo pasauliui formulę – ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“.

V. Radžvilas į savo mokytoją ir bendražygį R. Ozolą kreipėsi ir eilėmis:

Ir net tada, kai kalnely vėsu
Lydės bičiuliai neramių dienų
Linksmai pušų viršūnėms sušnabždėsiu
Iš Lietuvos į Lietuvą einu

„Romualdas Ozolas čia atėjo iš amžinosios Lietuvos – jam ji buvo amžina – ir šiandien sugrįžta į amžinąją Lietuvą. Manau, kad kiekvienas doras Lietuvos žmogus jo gedi ir ilgėsis, nes neįmanoma nesiilgėti žmogaus, iš kurio švytėjo pati Laisvė. Mielas bendražygi ir bičiuli, tebūnie Tau lengva Lietuvos žemė“, – sakė V. Radžvilas.