Literatūrinio kelio pradžia
Lietuviškų laikraščių dar nebuvo, todėl S. Dagilis rašė Maskvoje ir Peterburge leidžiamiems rusų laikraščiams „Russkij vestnik“, „Golos“, „S. Peterburgskije vedomosti“, „Sovremennije izviestija“. Šie laikraščiai šiandien sunkiai gaunami, todėl tik spėlioti galime, apie ką juose rašė jaučiantis meilę literatūrai, mokslui, savo gimtajam kraštui Sumų gimnazijos mokytojas. Spausdinamus rašinius S. Dagilis pasirašinėdavo ne tik pavarde, raide D, bet ir įvairiais pseudonimais.
Literatūrinę veiklą S. Dagilis tais metais pradėjo vertimais, versdamas į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, G. Deržavino, A. Kolcovo, A. Mickevičiaus, kitų poetų kūrinius. Žinia apie S. Dagilio išverstus Adomo Mickevičiaus „Tris Budrius“, dalį poemos „Konradas Valenrodas“ pasiekė Maskvos universiteto studentą Adomą Sketerį. 1883 metų kovo 2 dieną jis Maskvos universiteto studentų vardu rašė Dagiliui laišką: “Maskvos lietuvių būrelis susirinkęs paskaitė Kriaučiūno gromatą, kur, be kitų naujienų, radome vieną labai mums linksmą: Sumų mokytojas Dagilis išvertęs A. Mickaus „Budrį ir jo sūnus“ ir pusę „Konrado Valenrodo“. Širdingai džiaugdamies, jog iš vyresniųjų mūsų brolių da yra tautos mylėtojų, kurie kiek galėdami dirba, dirba jai atgaivinti, susitarėm susipažinti su Tamsta – tokiu tikru lietuviu, ir parodyti savo meile šia gromata. Tikimės Tamsta neatstumsiant nuo savęs mūsų pažinties“.
Šis laiškas turėjo nudžiuginti Stanislovą Dagilį. Tai buvo įrodymas, kad ilgi vakarai, praleisti prie Adomo Mickevičiaus ir kitų poetų knygų, ieškant taikliausių, originalui tinkamiausių lietuviškų žodžių, nebuvo veltui. Praeis keliasdešimt metų, ir Juozas Tumas-Vaižgantas, pažinojęs ir ne kartą bendravęs su poetu, vertindamas jo atliktus Adomo Mickevičiaus kūrybos vertimus, pasakys, jog už „Konradą Valenrodą“ patsai autorius Mickevičius, jei tebebūtų gyvas, pabučiuotų mūsų senelį Dagilį, nes kai kurios jo vertimo vietos „yra net prašokusios originalą“.
Sumuose jis parengė ir išspausdino dvi vertimų ir savo eilėraščių knygutes. 1884 metais pasirodė pirmasis S. Dagilio poetinės kūrybos rinkinėlis „Lietuviszkas sziupinis isz svetimu skanskoniu ant naudos broliams Lietuviams pataisytas“. Tai buvo nedidelio formato 16 puslapių autoriaus lėšomis Tilžėje, Otto Mauderodės spaustuvėje, išspausdinta knygelė. Po septynerių metų Tilžėje savo spaustuvėje ir savo lėšomis Martynas Jankus išleido antrąją S. Dagilio Sumuose paruoštą „Lietuviško šiupinio“ dalį. 27 puslapių knygelėje buvo išspausdinta pirmoji A. Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ vertimo pusė.
„Aušros“ bendradarbis
1883 metus galima pavadinti Stanislovo Dagilio vilčių ir lūkesčių išsipildymo metais. Pradėjo eiti „Aušra“ – pirmasis lietuvių tautinio atgimimo laikraštis. Lietuviškas periodinis leidinys, apie kurį jau anksčiau svajojo rusų ir ukrainiečių apsuptin dviems ilgiems dešimtmečiams patekęs S. Dagilis. „Jis tampa ne vien uoliu laikraščio skaitytoju, bet ir bendradarbiu bei „Aušros“ platintoju. Ne veltui J. Tumas-Vaižgantas yra pavadinęs S. Dagilį „visa savo siela aušrininku“.
„Aušroje“ S. Dagilis išspausdino du straipsnius, apie kuriuos literatūrologas A. Vanagas rašė, kad „šiais straipsniais jis atsiliepė į lietuvių literatūrai iškylančius poreikius ir nusipelnė kuklią kertelę jos istoriografijos, kritikos bei teorijos istorijoje“.
1884 metais „Aušroje“ išspausdintas romantizmo tradicijų dvasia parašytas straipsnis apie lietuvišką rašliavą. Autorius apžvelgia kai kuriuos istorinius šaltinius, archeologinius radinius, lietuvių rašto paminklus ir tvirtina, kad lietuviai jau gilioje senovėje nebuvo mažiau apsišvietę už savo kaimynus, nes mokėjo kariauti ir ūkį tvarkyti, jiems buvo žinoma Europos kultūra ir jie ja sugebėjo pasinaudoti. Matydamas, kaip kitų tautų mokslininkai kalbininkai vertina lietuvių kalbos vaidmenį lyginamajai kalbotyrai, S. Dagilis ragino lietuvius susigėsti ir būti jiems dėkingiems, nes iki šiol nėra lietuviškai parašytos lietuviškos gramatikos, o ji taip laukiama. Apie šią S. Dagilio publikaciją J. Tumas-Vaižgantas rašė: „aš šitą raštą dedu pirmuoju visoje „Aušroje“, neišskiriant nė paties Basanavičiaus raštų“.
Kitas S. Dagilio straipsnis apie poeziją ir eilių sudėjimą „Aušroje“ buvo išspausdintas 1886 metais. Čia keliami literatūros teorijos, poetikos dalykai, fantazijos reikšmė rašytojo kūrybiniame gyvenime, remiantis A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ įrodinėjama, kad rašytojas neturi nutolti nuo gyvenimo tikrovės. Tarsi regėdamas mūsų dienas, kai greta talentu apdovanotų kūrėjų bus daug literatūroje siekiančių įsiamžinti grafomanų, šiame straipsnyje jis rašo: “Poezija gali būti ir ne eilėmis parašyta, o vėl blogos eilės negali nieko bendro turėti su poezija; greičiau joms pridera eilininkystės vardas, ir sudarytojas tokių eilių yra tikras eilininkas, eiliakalys, o ne poetas“.
Vasaras S. Dagilis praleisdavo tėviškėje. Atsiveždavo į Mažutiškius „Aušros“ numerių, kitus lietuviškos spaudos draudimo metais leidžiamus leidinius. Juos slėpdavo ant viršugryčio, spalių krūvoje. Gerą atostogų dalį praleisdavo Biržuose, pas savo draugą kunigą Vilhelmą Meškauską, su kuriuo kartu mokėsi Slucko gimnazijoje. Dažnai aplankydavo Šimpeliškių kaime gyvenusią seserį Zuzaną Yčienę. Didelis Yčų sodas pakraščiu rėmėsi į Apaščios upės krantą. Vasaros vakarais, apsuptas jaunimo, Stanislovas Dagilis čia praleisdavo ilgas valandas, skaitydamas savo eilėraščius ir vertimus, užrašinėdamas linksmas, o dažniausiai graudžias ir ilgesingas jaunimo dainuojamas šio krašto liaudies dainas.
Biržuose
1894 metais S. Dagilis atsistatydino iš Sumų gimnazijos mokytojo pareigų, nes ėmė smarkiai blogėti klausa. Atsiliepė dar besimokant Slucko gimnazijoje ilgos ir varginančios kelionės tėviškėn. Prastai apsirengęs S. Dagilis, važiuodamas žiemos atostogų, dažnai persišaldydavo. Buvęs Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Povilas Jašinskas mano, kad Dagilis mokytojavimo atsisakė ne vien dėl nesveikatos. Jis grįžo į savo mylimą tėviškę tikriausiai todėl, kad labai norėjo savo likusias senatvės dienas skirti lietuvių tautai, gimtajam kraštui. Už dvidešimt vienus pedagoginio darbo metus jam buvo paskirta pusė pensijos – 588 rubliai metams. Tai buvo nemaži pinigai.
Stanislovas Dagilis grįžo tėviškėn ir apsigyveno Biržuose. „Biržai tuo metu buvo aptriušęs provincijos miestelis, – rašė kitas biržietis poetas ir vertėjas Konstantinas Snarskis-Žvaigždulis. – Palei Apaščią stovėjo kelios eilės medinių namų. Prie bažnyčios – mūrinė vaistinė ir ligoninė, keli dviaukščiai pirklių namai ir didžiulis malūnininko Jansono namas. Miestelėnai laikė karves, ožkas. Turtingesni – turėjo žemės rėžius ir ūkininkavo. Inteligentų beveik nebuvo, o ir tie patys nesidomėjo visuomenine – kultūrine veikla“.
Stanislovas Dagilis elgėsi kitaip. Grįžęs į Lietuvą, jis tapo centrine Biržų šviesuomenės figūra. „Biržuose S. Dagilis tęsė literatūrinį darbą, bendravo su kaimiečiais ir asmeniniu pavyzdžiu skatino juos šviestis, siekti mokslo, šelpė ir kitaip rėmė besimokančius, rūpinosi įvairiais lietuvių kultūros reikalais“, – rašo J. Aničas.
Kunigas P. Jakubėnas prisimena, kaip jie su Dagiliu važiavo 1898 metų vasario 26 dieną į Rygą pažiūrėti pirmojo lietuviško vaidinimo „Žentas iškilmei“, kurį režisavo Liudas Jakavičius. S. Dagiliui tai buvo džiugus įvykis. P. Jakubėnas atsiminimuose rašė: “Tyčiomis važiavome į Rygą, kad būti tame vakare ir kad parodyti, jog lietuvių ne taip jau maža. Dėl Lietuvos atgimimo nepabijojo senatvėje atlikti iki stoties tolimą kelionę arkliais ir ratais. Ta kelionė mums neatsiėjo taip pigiai: naktį važiuodami apvirtome. Dagilis iki mirties man juokais primetinėdavo, atsiminęs tą kelionę, kodėl, girdi, aš buvęs toks gudruolis, kad virtau ant jo viršum ir taip jį prispaudžiau, kad negalėjęs išsikrapštyti“.
Organizavo chorą
Apsigyvenęs Biržuose, Stanislovas Dagilis pirmiausia prie reformatų bažnyčios ėmė organizuoti chorą. Kad žandarai nekibtų prie jo už slaptą veiklą (tai buvo 1896–1897 metais), bažnytinį chorą, vadinamą Dagilio choreliu, globojo kunigas V. Meškauskas. Šio choro dalyvis kunigas Povilas Jašinskas yra pasakojęs, kad Dagilio chorelyje dalyvavo daugiausia kiek labiau išprusę kaimo jaunuoliai, baigę Biržų pradinę mokyklą ar lankę vieną kitą klasę Bauskės ar Mintaujos gimnazijose. Tai buvo Povilas Povilonis iš Iškonių kaimo, Stanislovas Jasiukėnas iš Stačkūnų, Martynas Sprindys iš Braškių kaimo, Teodoras Kregždė iš Medeikių ir kiti vaikinai. Jie sekmadieniais po pamaldų rinkdavosi pas „profesorių“ (šitaip choristai vadino Dagilį) į jo butą Reformatų gatvėje ir ten mokėsi giedoti, dainuoti. Reformatų bažnyčioje atsirado choras, ir tai buvo, tvirtina P. Jašinskas, S. Dagilio nuopelnas.
Dagilio dėka Biržų apylinkėse gausėjo muzikalių žmonių. Ne vienas jaunuolis pasidarė muzikos instrumentus (smuikus viena ar dviem stygom) ir grojo iš nusirašytų gaidų. Buvo ir tokių, prisimena P. Jašinskas, kurie įsigijo vargonėlius (fisharmonijas) arba patys dirbdinosi, panaudodami išardytų armonikų balsus. Ir Povilas Jašinskas muzikuoti pradėjo Dagilio darytu smuiku, o vėliau perėjęs prie vargonėlių ir vargonų muzikos.
S.Dagiliui choristus mokyti padėjo ir vasaros atostogas Biržuose leidžiantis Peterburgo konservatorijos studentas (tuo metu studijavęs pas N. Rimskį-Korsakovą, A. Liadovą, A. Glazunovą) kunigo V. Meškausko giminaitis, vėliau kompozitorius ir profesorius Konstantinas Galkauskas.
Bičiulystė su kompozitoriumi
Aldona Matulaitytė knygoje „Konstantinas Galkauskas“ rašo, kad kartą K. Galkauskui parvažiavus atostogų iš konservatorijos, „į namus užėjo aukštas vyriškis. Maloniai šypsodamasis, jis plačiu mostu nukėlė skrybėlę ir prašneko taisyklinga rusų kalba:
– Tikiuosi, jog atleisite man už įsibrovimą. Atėjau kviesti jūsų į talką, nes tik jus galite man padėti. Kaip studentui muzikui, jums tai būtų gera praktika, o kaip piliečiui – nuopelnas.
Tai buvo Stanislovas Dagilis – poetas, poezijos vertėjas ir tautosakos rinkėjas; baigęs Peterburgo istorijos – filologijos institutą, jis kiek laiko mokytojavo Ukrainoje, o dabar buvo išėjęs į pensiją ir gyveno Biržuose.
Konstantinas tik apsidžiaugė galimybe užrašinėti tautosaką.
Nuo 1902 metų iki 1907-ųjų jie kiekvieną vasarą kartu važinėjo po apylinkes: poetas užrašinėjo liaudies dainų žodžius, o Konstantinas – melodijas. Tris tų užrašytų liaudies dainų K. Galkauskas aranžavo fortepijonui“.
Po kelerių metų (1910–1911) šios Biržų apylinkėse užrašytos dainos buvo išleistos mažo formato knygele K. Biržansko slapyvardžiu.
Vasaros atostogoms į Biržus atvažiavęs Konstantinas Galkauskas surinkdavo būrį S. Dagilio choristų ir dėstydavo jiems muzikos teorijos pradmenis, kad jie galėtų vadovauti chorams. Nemažai tokių muzikos mėgėjų stengdavosi dalyvauti Galkausko muzikos pamokose. Dagilis patenkintas, laimingas ilsėdavosi kėdėje tarp Meškausko svečių ir gėrėdavosi savo buvusiais mokiniais.
Kas sekmadienį S. Dagilis lankė Reformatų bažnyčią. Sėdėdavo prie vargonų ant jam specialiai pastatyto suolo, prie kurio per pamaldas rinkdavosi jo suorganizuoti choristai.
Bėgo metai. Silpnėjo klausa. Poetui teko atsisakyti vadovavimo chorui.
Poeto biblioteka
1902 metais Dagilis nusipirko iš Jansono namą dabartinės S. Dagilio gatvės gale, prie Apaščios upės. Tada tai buvo Mokyklos gatvė. Namas buvo raudonų plytų, nemažas. Jame buvo keturi kambariai ir virtuvė. Namas buvo labai šaltas ir drėgnas, todėl S. Dagilis samdė meistrus, kurie perdirbinėjo namą pagal jo nurodymus.
Keletą metų (1902–1906 ) Zonė Jevaltienė, tuomet dar mergaitė paauglė, gyveno šiame name pas savo dėdę Stanislovą Dagilį. Ji prisimena, kad poetas buvęs labai tvarkingas žmogus: „Sėdime valgomajame. Dega žibalinė lempa. Dėdė atsikelia, nueina į tamsų bibliotekos kambarį ir apgraibomis išsirenka jam reikalingą knygą. O biblioteka buvo didelė. Turėjo visą Tolstojaus raštų rinkinį, daug kitokių knygų. (Iš pradėto prieš mirtį rašyti knygų sąrašo matyti, kad S. Dagilis turėjęs 1591 metais Karaliaučiuje išleistą J. Bretkūno „Postilla“, „Dainas Ziamaitiu pagal žodiu dainininkų iszrasytas pirmasis pėdelis“ ir kitus vertingus lituanistinius spaudinius). Knygų lentynos buvo paprastos, be stiklų, be durų. Lentynos būdavo užtraukiamos gobeleno užuolaida. Dėdė knygas duodavo skaityti kitiems, daugiausia – moksleiviams. Kokią knygą išduodavo, užsirašydavo ant lapelio. Paskui, kai atnešdavo, pasižymėdavo, kad grąžinta“.
Šia biblioteka naudojosi ir Julius Janonis, mokydamasis Biržų keturklasėje mokykloje. „Tik tu skaityk ir skaityk. Ką perskaitysi, tas nepražus“, – sakydavęs būsimajam poetui. Iš S. Dagilio knygas imdavo Jonas Bružas, vėliau Biržų gimnazijos mokytojas, kiti ištikimi senojo „profesoriaus“ principams moksleiviai. O principai buvo tokie: jaunuolis privalo negerti, nerūkyti, būti tvarkingas, pažangus moksle. Be mokytojų rekomendacijos į biblioteką neįsileisdavo nė vieno mokinio. Gaila, kad Pirmojo pasaulinio karo metais daug Stanislovo Dagilio knygų dingo. Pagal poeto testamentą biblioteka buvo palikta poeto sesers Zuzanos sūnui istorikui Jonui Yčui, kuris 1915 metais nuo karo audros buvo pasitraukęs į Rusiją.
Zonė Jevaltienė prisimena, kad į Dagilio namus rinkdavosi jam artimi Biržų inteligentai. Ateidavo reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, katalikų kunigas Kazimieras Rimkevičius (pas jį Dagilis net savo testamentą buvo palikęs), gydytojas Mykolas Kuprevičius, vienas iš Biržų spaustuvės steigėjų Jurgis Trečiokas, vaistininkas Jagermanas ir kiti. Vakarais visi sėdėdavo valgomajame, prie ilgo stalo, kurio viename gale stovėdavo virdulys. Kitame stalo gale sėdėdavo S. Dagilis su savo svečiais. Poetas susirinkusiems mėgo garsiai skaityti savo eiles. Dagilio šeimininkė Adelė pilstydavo arbatą, o Zonė ją nešiodavo dėdės svečiams. Kalbų netrukdavo, nes S. Dagilis prenumeruodavo ir skaitydavo visų pakraipų lietuviškus laikraščius, todėl užteko temų pokalbiams ir diskusijoms.
Giesmyno rengėjas ir redaktorius
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Evangelikai reformatai nusprendė atnaujinti savo svarbiausią giesmių knygą, nes senasis „Knygos nobažnystės“ šeštasis leidimas nebeatitiko to laiko bendrosios kalbos bei eilėdaros taisyklių. Vilniaus Sinodas naujojo giesmyno redaktoriumi pakvietė poetą Stanislovą Dagilį – vieną intelektualiausių XIX–XX amžiaus sandūros lietuvių kūrėjų.
Vilniaus universiteto Knygotyros katedros vedėjas Domas Kaunas, nagrinėjęs Stanislovo Dagilio redaguotą Biržų „Giesmyną“ ir jo evangelikų reformatų knygų istoriografinę apžvalgą, rašo, kad „redaktorius, atsižvelgdamas į naujųjų laikų poetikos ir kalbos reikalavimus, beveik septynerius metus tobulino eilėdarą, pats iš vokiečių ir lenkų giesmynų vertė giesmes, kai kurias paėmė ir iš Mažosios Lietuvos lietuvių liuteronų knygų. Be to, pakeista per amžius nusistovėjusi giesmyno struktūra, išimta beveik 100 senųjų giesmių. S. Dagilis rėmėsi ir talkininkais. Antroje konvoliuto dalyje dedamas reformatų pamėgtas maldas taisė ir naujų pateikė kunigai Jonas Šepetys iš Švobiškio, Povilas Jakubėnas iš Biržų ir Adomas Cumpftas iš Nemunėlio Radviliškio.
Paties S. Dagilio stropiai tikrinta ir abiejų knygų leksika.“ 1910 metais knyga pirmą kartą ne gotišku, o lotynišku šriftu buvo išspausdinta Vilniuje, Martyno Kuktos spaustuvėje. Nors ankstyvesniojo 1877 metų „Giesmyno“ tiražas buvo net 10000 egz., S. Dagilio parengtas „Giesmynas“ buvo išleistas tik 3000 egzempliorių tiražu. Matyt, baimintasi, kad jis nebus populiarus. Ir iš tikro. D. Kaunas rašo, kad „sumodernintą giesmyną paprasti reformatų tikintieji pasitiko atšiauriai“. Vaižganto tvirtinimu, matyt, paremtu liudininkų žodžiais, jie redaktorių apkaltino šventų papročiu paniekinimu ir net už tai ėjo jo mušti. O reformatų jaunimas rėmė „Giesmyno“ naujoves. Mokytojas, vėliau Biržų gimnazijos vicedirektorius Jurgis Kutra rašė: “Bet mes, jaunieji reformatai, turime būti be galo dėkingi šiam mūsų brangaus atminimo seneliui už tai, kad jis išvadavo mus iš visokių „nuodėmių“ ir „peklos mūkų“. Tačiau aistros greitai nurimo, „Giesmynas“ buvo išpirktas greičiau negu tikėtasi, todėl imta rengtis naujam knygos leidimui.
S.Dagilio parašytą „Giesmyno“ įžangą D. Kaunas laiko ne tradicinio žanro ir paskirties knygos įžanga, o gana išsamiu istoriografiniu straipsniu, kuriame apibūdinama reformatų lietuviškoji raštija. Šis teiginys rodo, kad bėgant metams S. Dagilio kūrybos ir veiklos tyrinėtojai pastebi vis naujas jo talento briaunas.
Kiti darbai ir sumanymai
Biržuose S. Dagilis papildė ir pakartotinai išleido abi „Lietuviško šiupinio“ knygeles. 1906 metais Rygoje buvo išspausdinta „Lietuviško šiupinio“ pirmoji laida. 48 puslapių knygelėje yra 24 vertimai ir pirmą kartą skelbiama poemėlė „Joninės Parovėjos karčemoje.“ 1910 metais Martyno Kuktos spaustuvė Vilniuje išspausdino 66 puslapių knygelę – „Lietuviškas šiupinys“ (pilnas pavadinimas – „Lietuviškas šiupinys, Iš svetimų skanskonių brolių – lietuvių naudai pataisytas. Kn. 2. Konradas Valenrodas, antrą kartą atspausdintas, šiek – tiek pertaisytas ir užbaigtas“).
Stanislovas Dagilis buvo vienas iš Biržų spaustuvės steigėjų ir dalininkų. Mintis Biržuose įsteigti spaustuvę (tai buvo pirmoji spaustuvė Lietuvos provincijos mieste) kilo poeto seserėnui advokatui Martynui Yčui. Prie spaustuvės steigimo prisidėjo kunigas Povilas Jakubėnas, gydytojas Mykolas Kuprevičius, vaistininkas Baltrus Čepulis, verslininkas Jurgis Trečiokas, ūkininkas K. Prunskus. Biržų spaustuvėje (oficialiai ji buvo pavadinta „M. Yčo ir B–vės spaustuvė“) buvo pradėti spausdinti „Biržų kalendoriai.“ Juose ir Evangelikų reformatų žurnale „Pasiuntinys“ S. Dagilis, pasirašinėdamas slapyraide D, paskelbė keletą poezijos ir prozos vertimų, savo eilių. Tai buvo paskutinieji jo literatūriniai kūriniai.
1907 metų kovo 25 dieną Vilniuje buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Tų metų gruodžio 10 dieną Stanislovas Dagilis tapo tikruoju šios draugijos nariu. Jis tvarkingai mokėjo nario mokestį, visada atvykdavo į metinius visuotinus draugijos susirinkimus, bendravo su kitais draugijos nariais, ypač su įžymiausiais lietuvių tautinio atgimimo veikėjais dr. J. Basanavičiumi, P. Vileišiu, J. Tumu-Vaižgantu.
Ne visus sumanymus Biržuose poetui pavyko įgyvendinti. S. Dagilis buvo jautrus kitų žmonių vargams, todėl, apsigyvenęs Biržuose, sumanė įsteigti Biržų Evangelikų reformatų parapijos savišalpos draugiją. Savo atsišaukime į parapijiečius rašė: “Nė vienas negali pasakyti, kas bus ryto. Ir iš tikrųjų. Šiandie mes turtingi, o rytoj galime virsti „elgetomis“. O jei šiandie mes šelpsime kitus, tai, įpuolę į vargus, mes gausime patys irgi nuo kitų pagalbą; tas broliškas meilės jausmas palengvins mums dienos darbus ir rūpesčius ir pasaldins mūsų nakties poilsį. Stipriai tikime, jog Biržų reformatų surinkime atsiras nemažas pulkelis žmonių, kurių širdys ne iš akmenio yra kaltos ir atsilieps į šitą kvietimą sudaryti labdarystės draugystę“.
Žmonės suskato aukoti būsimai draugijai. Poeto seserėnas Jonas Yčas rašė, kad „dar lig šiol (1923 m.) yra užlikę Dagilio archyve daugelio šimtų aukotojų pavardės.“ Žmonės aukojo pinigus, miltus, mėsą. Pats S. Dagilis paaukojo 6 rublius. Tačiau draugija nebuvo įkurta, nes J. Yčo žodžiais, „daug kam, net ir pačiam kunigui, tai ne visai buvo malonu, ypač bijojosi policijos įsimaišymo ir patraukimo atsakomybėn už nelegalią organizaciją“.
Algirdas BUTKEVIČIUS
„Biržiečių žodis“