Autoriaus archyvas: Viktorija

Vokietija – reformacijos tėvynė. Martyno Liuterio pėdsakais

Rugpjūčio 5 – 10 dienomis „Kiveda“ organizuoja kelionę į Vokietiją. 

1  diena Anksti ryte išvykstame iš Lietuvos. Vykstame per kaimyninę Lenkiją. Pažintis su šalimi, jos gamta, kultūra, istorija ir tradicijomis. Nakvynė viešbutyje Vokietijos-Lenkijos pasienyje.
2 diena Pusryčiai. Keliaujame per Vokietiją ir susipažįstame su protestantiškosios reformacijos pradininko Martyno Liuterio gyvenimu. Atvykstame į Eislėbeno miestą. Čia lankome namą-muziejų, kuriame gimė ir mirė Martynas Liuteris. Apžiūrime Šv. Andriaus ir Šv. Petro bažnyčią, kurioje buvo pakrykštytas M. Liuteris, o taip pat lankomės Šv. Onos bažnyčioje, kurioje išliko vienintelis akmuo Europoje su iškaltomis biblinėmis scenomis. Keliaujame į Desaumiestą. Čia lankome Desau-Verlico Sodų karalystę – tai išskirtinio kraštovaizdžio, angliškų parkų ir pastatų kompleksas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Apžiūrime Šv. Marijos bažnyčią ir Princo George biblioteką, kurioje saugoma gausiausia reformacijos darbų kolekcija. Vykstame į nakvynės vietą.
3 diena Pusryčiai. Ekskursija po Vitenbergo miestą: dvibokštė gotikinė Šv. Marijos bažnyčia, Rotušė, Luko Kranacho bei M. Liuterio namai-muziejus, Juodojo lokio taverna, Pilies bažnyčia, ant kurios durų „prikaltos“ 95 tezės ir kur palaidotas M. Liuteris. Apžiūrime garsųjį Vitenbergo universitetą, kuriame dėstė garsusis Liuteronas. Laisvas laikas. Nakvynė viešbutyje.
4 diena Pusryčiai. Keliaujame į gražųjį Torgau miestelį Vokietjoje. Čia aplankysime Šv. Marijos bažnyčią, Katerinos Von Bora namus-muziejų bei paminklą, skirtą JAV ir SSRS pajėgų susitikimui įamžinti besibaigiant II Pasauliniam karui. Taip pat matysime Hartenfels rūmus ir koplyčią – tai geriausiai išsilaikę rensanso stiliaus rūmai Vokietijoje. Trumpam sustojame Halle mieste, kur pamatysime Šv. Marijos bažnyčią – vieną svarbiausių gotikos pastatų Vokietijoje. Čia pamatysime Liuterio mirties kaukę – originalų M. Liuterio veido ir rankų atvaizdą. Toliau keliaujame į Leipcigą. Pažintis su Leipcigo senamiesčiu, miesto aikšte su renesanso pastatais, Šv. Tomo bažnyčia, Bacho namais-muziejumi ir daugeliu kitų objektų. Laisvas laikas. Nakvynė viešbutyje.
5 diena Pusryčiai. Keliaujame į Turingijoje asantį Eizenacho miestą. Čia lankome Vartburgo pilį, kuri yra labiausiai žinoma kilmingos Ludovingerių dinastijos mūrinė pilis. Tai viena iš geriausiai išsilaikiusių Vokietijos viduramžių pilių. Toliau važiuojame į Tiuringijos „Roma“ vadinamą Erfurtą. Tai miestas, kuriame išliko 36 bažnyčios, 15 vienuolynų ir 3 sinagogos. Erfurto senamiestis išsidėstęs Petersbergo kalno papėdėje, ant kurio dalinai išliko gynybiniai įtvirtinimai. Apžvalginė ekskursija po miestą. Nakvynė viešbutyje Vokietijos-Lenkijos pasienyje.
6 diena Pusryčiai. Kelionė per Lenkiją su trumpais sustojimais. Grįžimas į Lietuvą vėlai vakare.

Papildoma informacija ir registracija:tel. +37052724805, +37065088550 arba el.paštu: travel@kiveda.lt 

Profesorius vedė lietuviškais Reformacijos keliais

Jurbarkosviesa.lt

2017-uosius Seimas paskelbė Reformacijos metais. Šiemet daugelis krikščioniškų šalių švęs 500-ąsias Reformacijos metines. Jurbarke šiai progai gegužės viduryje surengtas pirmasis renginys – Jurbarko rajono Garbės pilietis, habil. dr. prof. Arnoldas Piročkinas skaitė pranešimą „Reformacija atvėrė kelią lietuvių raštijai“.

Kelios progos

Į Jurbarko viešąją biblioteką pasiklausyti profesoriaus susirinko nedidelis būrelis jo gerbėjų. Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkė Aldona Pauliukaitienė tikino, kad inspiracija suorganizuoti šį renginį buvo kunigo Mindaugo Kairio, kuris laiške Jurbarko r. savivaldybei išvardijo visus Reformacijos jubiliejui skirtus renginius ir priminė, kad Reformacija labai daug nusipelnė lietuvių raštijai.
Prof. Arnoldas Piročkinas lietuvių raštijos vystymosi tema buvo parengęs straipsnių ciklą, spausdintą dar 1996 m. „Gimtajame žodyje“, panašią paskaitą kalbininkas skaitė Šilutėje, o dalyvauti renginyje gimtajame Jurbarke, pasak profesoriaus, jam visada labai smagu.
Gegužės 12 d. vykęs renginys nenutolo ir nuo gegužės 7-ąją minėtos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos. Šiais metais sukanka 470 metų, kai 1547-aisiais Martynas Mažvydas išleido „Katekizmą“ – pirmąją lietuvišką knygą.
79 puslapių iš penkių dalių sudaryta knygelė išleista 200-300 egzempliorių tiražu. Išliko tik du – Lietuvoje saugomas iš Odesos Maksimo Gorkio mokslinės bibliotekos gautasis ir Torunės universiteto bibliotekos mikrofilmas.
Pirmoji lietuviška knyga išleista praėjus vos 30 metų nuo reformacijos pradžios. Tai rodo, kokią įtaka reformacija turėjo raštijos vystymuisi ir kaip sparčiai plito švietimas bei lietuvių kalbos pripažinimas.

Tezės keitė pasaulį

Reformacija iš lotynų kalbos reiškia pertvarkymą. XV – XVII a. prasidėjęs ir suklestėjęs religinis sąjūdis užbaigė viduramžių epochą ir Europą negrįžtamai nuvedė švietimo, raštijos, progreso keliu. Religinis sąjūdis, davęs pradžią protestantizmui, liuteronizmui, anglikonybei, kalvinizmui, išaugo į visuomeninį, politinį ir ideologinį judėjimą.
Reformacijos pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 d. , kai iš Saksonijos Vokietijoje kilęs buvęs vienuolis Martynas Liuteris  prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė „95 tezes“, nors dar iki jo kai kurioms naujovėms kelius tiesė anglas Džonas Viklifas ir čekas Janas Husas.
Tezės skelbė, kad žmogus savo veikla turi tarnauti Dievui, o krikščionys tikėjime privalo vadovautis tik Biblija. M. Liuteris pasisakė prieš lobstančią bažnyčią, ypač kritikavo indulgencijas – nuodėmių atleidimą už pinigus.
Pasak A. Piročkino, niekas nesitikėjo, kad šios tezės sukels pasaulinį judėjimą, atrodė, kad tai tik protestas prieš vienuolių ordiną. Tačiau jau po 10 metų tezės virto dokumentu, kuris darė įtaką visoms gyvenimo sritims.

Religija ir raštija

Raštijos ir gimtosios kalbos vystymuisi labai svarbu, kokią vietą ji užima bažnyčios gyvenime. Pirminės religijos buvo tautinės – jos rėmėsi vienos tautos mentalitetu, kalba. Vėliau jos tapo universaliomis, pasaulinėmis – krikščionybė, islamas, budizmas plito po visą pasaulį.
Su Kristumi gimusi krikščionybė buvo universali, o Jėzus mokė ją nešti visoms tautoms ir skelbti visomis kalbomis. Apaštalas Paulius platino evangeliją visomis kalbomis, o jo laiške buvo sakoma: „Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis. Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti.“
Tuo metu kultūros kalba buvo graikų. Šia kalba krikščionybė plito Mažojoje Azijoje. Netrukus iki tol liturgijai naudotos tautinės kalbos pakeistos lotynų kalba. Kitoms kalboms liturgijoje vietos neliko. Sunku patikėti, kad Vatikano 2-asis susirinkimas tik 1962-1965 m. leido liturgiją švęsti žmonių kalbomis, o ne tik lotyniškai.
Nors lietuviai viduramžiais išvengė priklausomybės kitoms šalims, tačiau čia nebuvo sąlygų rastis lietuviškai raštijai. Manoma, kad Mindaugas galėjo būti apie 10 metų priėmęs krikštą ir tuo laiku pagrindinės maldos galėjo būti išverstos į lietuvių kalbą, bet tikrų duomenų nėra.
Su 1387 m. į Lietuvą Jogailos atneštu krikštu lietuvių kalba taip pat nesivystė – pasak A. Piročkino, katalikų bažnyčia abejingai žiūrėjo į savo religinių tiesų platinimą kitomis kalbomis, nors puikiai žinojo apaštalo Pauliaus mokymus.
1962 m. buvo rasta 1503 m. Strasbūre išleista knyga – traktatas kunigams, kurios gale įrašyti poteriai lietuvių kalba. Iškelta versija, kad jie nurašyti iš ankstesnių tekstų, o poterius galėjo išversti Jogaila ir Vytautas. Tačiau spartesnis lietuvių kalbos paplitimas prasidėjo tik su reformacija. Ir tai įvyko Mažojoje Lietuvoje.

Lietuvybė – už sienos

Prūsija ilgai buvo valdoma Kryžiuočių ordino. 1525 m. Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis atsimetė nuo katalikybės, priėmė liuteronybę, tapo pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu ir atvėrė kelią reformacijai ir švietimui. Jis ėmė platinti liuteronybę pagal Pauliaus mokymą – prūsų, lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis.
Pirmiausia buvo išleistos knygos prūsų kalba, tačiau ši tauta neturėjo, pasak prof. A. Piročkino, savo tautinių kadrų – inteligentų, todėl jie negynė savo kalbos. Kitaip buvo su lietuviais – išsilavinę žmonės dėl savo skleidžiamų reformacijos, lietuvybės idėjų turėjo palikti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), o prieglobstį rado Prūsijoje. Taip čia įsikūrė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Martynas Mažvydas ir kiti.
„Jei inteligentai nebūtų pabėgę iš Lietuvos, čia greičiau būtų plitusios reformacijos idėjos, atsiradę mokyklų, knygų. Deja…“, – priežastis, dėl kurių lietuvybė suklestėjo Prūsijoje, įvardijo A. Piročkinas. Emigrantai sudarė branduolį, aplink kurį spietėsi ir kitų tautybių žmonės, nusiteikę platinti lietuvybę – netgi vokiečių kunigai lietuviškose parapijose naudojo lietuvių kalbą.
1542 m. Prūsijos kunigaikštis įsteigė lietuvišką partikuliarą, kuriam vadovavo A. Kulvietis. Vėliau ši įstaiga tapo Karaliaučiaus universitetu. 1544-46 m. čia mokėsi 23 studentai iš LDK, jiems buvo mokamos stipendijos. Nieko stebėtina, kad tokiomis palankiomis sąlygomis buvo išleistas M. Mažvydo „Katekizmas“.
A. Brandenburgiečio įpėdiniai neapleido jo pradėtos veiklos. Vėliau Prūsijoje buvo įsteigtas Lietuvių kalbos seminaras, kuriame 3 metus po dvi paskaitas per savaitę buvo mokoma lietuvių kalbos, šį seminarą buvo lankę 1500 studentų. XVI-XVIII a. Karaliaučiaus universitetas ir Lietuvių kalbos seminaras dominavo ruošiant lietuvių kalbos specialistus.

Daugiakalbė LDK 

Lietuvybės klestėjimą Prūsijoje nutraukė Prancūzijos-Prūsijos karas, po kurio Mažojoje Lietuvoje lietuvių ėmė mažėti – kraštas ėmė vokietėti ir mažoms tautoms vietos nebeliko. Bet iki to laiko lietuvininkai spėjo daug nuveikti, ko negalima pasakyti apie didžiąją Lietuvą.
Pirmieji reformacijos šalininkai LDK buvo persekiojami, todėl išvyko į Mažąją Lietuvą, o pačioje Lietuvoje reformacija plito ne taip sparčiai. Tačiau ir čia, tik vėliau, radosi šviesuolių – 1595 m. Mikalojus Daukša išleido iš lenkų kalbos išverstą lietuvišką „Katekizmą“. Tai buvo pirmoji LDK lietuviškai išleista knyga. 1599 m. tas pats autorius išleido ir „Postilę“, kurioje aukštino lietuvių kalbą.
XVII a. pirmoje pusėje Lietuvoje jau buvo griežtai smerkiamas nacionalinių jausmų reiškimas. Išaukštinta lenkų kalba. Kunigai buvo raginami mokėti lietuvių kalbą, bet ja nesižavėti. Norint mokytis kalbos reikia vadovėlių – tuo laiku lietuvių kalbos gramatiką, žodynų išleido lietuvių raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas.
1822 m. šviesuolis Kazimieras Kontrimas siūlė Vilniaus universitete steigti lietuvių kalbos katedrą, tačiau jo idėjoms nebuvo pritarta. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII-XVIII a. katalikybėje vangiai naudota lietuvių kalba, greičiau buvo priešiškas nusiteikimas. Tik XIX a. atsirado kunigų – kalbos puoselėtojų.
Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kalba buvo nuolat gniaužiama, naikinama – tiek lenkų, kurių kunigai dar XIX a. pradžioje kartojo, kad „Dievas nemoka lietuviškai, kalbėkite lenkiškai“, tiek vokiečių, kuriems Lietuva su savo kalba baigėsi ties Jurbarku.

Atnešė šviesą

„Vokietinimu kai kas mėgina kaltinti ir evangelikų liuteronų bažnyčią. Gal tai darė vienas kitas vokietis, tačiau pati bažnyčia prie vokietinimo nesijungė. Šiose bažnyčiose pamaldos vyko lietuviškai iki pat 1944 m., kada atėjo rusinimo laikas“, – tikino prof. A. Piročkinas.
LDK nebuvo sąlygų plisti lietuviškai raštijai, tai su kaupu padarė lietuvininkai Prūsijoje. 1547-1600 m. LDK buvo išleistos 8 lietuviškos knygos, o Mažojoje Lietuvoje – 22, 1701-1750 m. LDK – 28 leidiniai, o Mažojoje Lietuvoje – 111. O juk LDK gyventojų buvo kelis kartus daugiau nei Mažojoje Lietuvoje.
Evangelikai reformatai į lietuvišką raštiją, kultūrą ir švietimą įnešė didžiulį indėlį – leido be baimės, aktyviai reikštis lietuvių inteligentams ir šviesuoliams. Kalbos ir tautos mentaliteto išlikimui labai svarbus visuomenės požiūris. „Kas savo negiria, tą iš turgaus varo“, – savo močiutės žodžius dabartinei situacijai pritaikė A. Piročkinas. Profesorius konstatavo, kad šiandiena taip pat verčia susimąstyti, nes žmonės nebemyli savo kalbos, ja nesididžiuoja.
Renginį papuošė Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro artistų skaitomos eilės ir M. Mažvydo laiškai bei parodytos ištraukos iš 1976 m. Klaipėdos teatre pastatyto spektaklio „Mažvydas“.
Gaila, kad šiame renginyje nesimatė jaunų veidų. Tokiose paskaitose šimtą kartų geriau nei sausose pamokose suvoki, kiek paaukota, nuveikta ir sukurta, kad dabar galėtume kalbėti lietuviškai. O kai įdomiąją istoriją pasakoja puikus oratorius – kalbininkas A. Piročkinas, belieka gėrėtis gimtosios kalbos grožiu ir stiprybe.
Jūratė Stanaitienė

Skaityti toliau

Protestantiškojo Lietuvos elito portretas naujausioje Dainoros Pociūtės monografijoje

selonija.lt

Kokias dovanas jubiliejaus proga dovanoja sau kūrybiškos šiandienos moterys? Savo kūrybos knygas. Atsakymas šiek tiek koketiškas, nes parašyti monografiją – tai ilgas ir kruopštus darbas. Bet vis dėlto – smagu, kai knygos pasirodymas sutampa su gražiu jubiliejumi.

Pirmąją birželio dieną Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje jubiliejų švenčianti profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė pristatė naujausią savo knygą – Nematomos tikrovės šviesa. Reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos. Kaip sakė vakaro vedėjas dr.Deimantas Karvelis – profesorės dovana pačiai sau ir Lietuvai.  Knyga yra dalis Reformacijos metų minėjimo valstybės programos renginių.

Knygos autorė profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Kęstučio Puloko nuotr.

Puiku, kad Lietuvos kultūros istorijoje vis mažiau lieka tuščių puslapių. Sovietmečiu su religija susiję kultūros istorijos įvykiai buvo pasakomi pusę lūpų, pusbalsiu paminint, kad tas ar kitas rašytojas buvo dvasininkas. Dar rečiau buvo kalbama apie konfesinę kūrėjų dvasininkų priklausomybę, tad net M.Mažvydas ar K.Donelaitis mažiau literatūros istorija besidominčiam lietuviui buvo ,,kažkokie“ kunigai. Tad D.Pociūtės nuoseklus ir kruopštus darbas prikeliant iš užmaršties ar pusiau užmaršties asmenybes, kuomet jų vardai žinomi tik siauram specialistų ratui, atkuria vis didesnį kultūros istorijos paveikslą. „Tinklas – Lietuvos kultūros gyvenimo, asmenybės, faktai ima jungtis į vientisą audinį, gyvą kultūros audinį“, – sakė senosios literatūros tyrinėtojas dr.Darius Kuolys.

D.Pociūtė jau daugel metų nuosekliai tyrinėja Reformacijos Lietuvoje istoriją. D.Karvelis tvirtino, kad geriausia, kas yra parašyta Lietuvoje apie Reformaciją, yra parašyta moterų, o profesorę pavadino Reformacijos sielos metraštininke. Jam pritarė ir D.Kuolys, sakydamas, kad Lietuvos kultūros istorijai pasisekė, kad turi aistringų, istorijai atsidavusių moterų. Literatūrologas juokavo, kad D.Pociūtė nesidavė suvedžiojama, ir, nors diplominį darbą rašė apie Konstantiną Sirvydą, daugiau katalikų jis nesugebėjęs įsiūlyti, nes labai greitai jaunoji mokslininkė pasirinko tyrinėjimų tikslu būtent reformatus.

Monografijos autorė teigė pasirinkusi kalbėti plačiau apie Reformacijos tyrimus, jos reikšmę Europai. Šiemet, visai Europai švenčiant Reformacijos jubiliejų, pasirodo tikrai daug įvairių tyrimų. Lietuvos (kartu ir Lenkijos) Reformacijos istorija itin domimasi, nes ji yra išskirtinė, savita, spalvinga. Mažai kas gali lygintis su Lietuvos (ir Lenkijos) įnašu į Reformacijos istoriją, teigė D.Pociūtė.

Anot mokslininkės, keistos yra Lietuvos Reformacijos šaknys. Vakarų Europoje jau viduramžiais būta daug proreformatoriškų impulsų – tai visų pirma vienuolynai, buvę  viduramžių intelektualios minties centrais, kuriuose brendo idėjų, kaip reformuoti bažnyčią ir tikėjimą (galų gale ir pats M.Liuteris buvo vienuolis!). Didžiulę įtaką turėjo ir besikuriantys universitetai. Lietuvoje  nebuvo nei vienuolynų su gausingom bibliotekom ir intelektualiom diskusijom, nei universitetų.

Lietuvoje, anot autorės, ištakos labai asmenybinės, lėmė atskirų asmenybių veikla.  “Niekur taip ryškiai su asmenybėmis Reformacija nėra susijusi kaip Lietuvoje,” – sakė D.Pociūtė. Tyrinėtoja teigė siekusi parodyti tų asmenybių vienišumą, o iš kitos pusės – atskleisti ryšį su Vakarų Europos mintimi, nes mūsų didikai mokėsi Europos universitetuose, tad šių mokslo židinių įtaka atkeliavo į Lietuvą per tuometinius studentus.
D.Pociūtė apgailestavo, kad nemažai asmenybių yra labai mažai ištirtos, deramai neįvertintos iki šiol – dažnai ir dėl objektyvių priežasčių. Kaip pavyzdį ji minėjo Simoną Budną, Biblijos kritinės egzegezės pradininką, kuris gyveno Gudijos užkampyje, tad tiesiog tuo metu ir negalėjo būti plačiau žinomas.

Renginyje kalbėjęs istorikas prof. Rimvydas Petrauskas pabrėžė, kad ši knyga – visų pirma apie žmones. ,,Žmonės yra šios knygos centre. Pirmą kartą Reformacijos istoriją skaitome kaip žmonių istoriją”, – teigė istorikas.  Profesorius itin palankiai vertino būtent tai, kad iš akademinių tyrimų gimė platesniam skaitytojų ratui skirtas populiarus leidinys.

Tad belieka palinkėti rasti laiko šiai puikiai knygai, nes, kaip sakė D.Karvelis, ,,Reformacijos metais neturėti tokios knygos yra absoliuti nuodėmė.”

Reformacijos jubiliejų palydės Vilniaus universiteto mokslininkės monografija

Sveikiname gerbiamą profesorę Dainorą Pociūtę-Abukevičienę
švenčiančią gražią sukaktį ir mokslinės veiklos 25-metį. Kartu džiaugiamės ir naująja
Profesorės monografija „Nematomos tikrovės šviesa: reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos“.

                                                                       Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija

 

vu.lt 

Birželio 1 d. 16 val. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Baltojoje salėje vyks Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės monografijos „Nematomos tikrovės šviesa: reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos“ sutiktuvės, taip pat bus pristatyta mokslininkės bibliografijos (1991–2017 m.) rodyklė ir paroda „Vilniaus universiteto profesorė Dainora Pociūtė. Reformacijos paveldo pėdsakais: nuo gimtinės prūsų žemėje iki Sienos Italijoje“. Šis iškilmingas renginys skirtas profesorės 50-mečiui ir mokslinės veiklos 25-mečiui pažymėti.

VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros vedėjos, profesorės mokslinė veikla išsiskiria novatoriškais, įvairiakrypčiais lietuvių kultūros, literatūros ir kalbos istorijos tyrimais. Savo moksliniuose straipsniuose, monografijose tyrėja konceptualiai vertina Lietuvos reformacijos ir krikščioniškosios minties istoriją, protestantizmo idėjų sklaidą, jų įtakas, ankstyvųjų naujųjų laikų intelektinę refleksiją. Platus mokslininkės tyrimų, interesų laukas apima įvairialypę Lietuvos renesanso, baroko, apšvietos kultūros istoriją, Lietuvos ir Italijos kultūrinius ryšius, tarpkonfesinę XVI–XVII a. polemiką, net XVI a. Lietuvos medicinos socialinius, kultūrinius aspektus.

„Lietuva pirmą kartą valstybiniu mastu mini Reformacijos jubiliejų – iškilią 500 metų jubiliejaus sukaktį. Šis dėmesys liudija Lietuvą Europoje, kurios visuomenę ir kultūrą Reformacija paveikė kaip lemtingas jos naujųjų laikų identiteto dėmuo. <…> Lietuvos Reformacijos tyrimų istorija turi gilią pasaulinę tradiciją, reikšmingi jos ty­rimai buvo ir yra atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse. Kaip itin platus, daugialypis, spalvin­gas ir gausų minties palikimą suformavęs procesas Reformacija tebėra gyvas ir ak­tualus šiandienos istoriografijos objektas. Ši knyga, kurioje įvertinti Lietuvos Refor­macijos mintį formavusių asmenybių veikla ir pobūdis, gimė kaip įsipareigojimas Reformacijos jubiliejaus progai“, – rašoma naujausioje VU mokslininkės knygoje.

Vartant 25 metus apimantį bibliografinį prof. D. Pociūtės-Abukevičienės mokslinės veiklos sąvadą, matyti, kad kiekvieni metai pažymėti svarbiais mokslo darbais – kasmet publikuota po keletą straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose, rengti senųjų tekstų šaltiniai, bendradarbiauta sudarant interaktyvią lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių duomenų bazę, elektroninę lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatiją, vadovauta bakalaurantų, magistrantų, doktorantų baigiamiesiems darbams, dėstyti „Lietuvių literatūros istorijos: LDK ir Prūsų Lietuvos literatūros“, „Naujųjų laikų literatūros: religinės sąmonės antropologijos“, „Italų Renesanso ir LDK kultūros“, „Naujųjų laikų kultūros procesų: Reformacijos ir literatūros“ kursai.

Be svarių mokslinių darbų, profesorė daug energijos skiria akademinei ir ekspertinei veiklai, savo atradimus, originalias įžvalgas pristato tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose, įvairiuose akademiniuose disputuose, viešose paskaitose.

Kruopštus, kelerius metus trukęs prof. D. Pociūtės-Abukevičienės mokslinis tiriamasis darbas, be kita ko, įtraukęs ir akademinių bei kultūrinių mainų skatinimą tarp Lietuvos ir Italijos, pernai mokslininkei atnešė tarptautinį pripažinimą. Ji apdovanota antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu.

Lietuvoje talentinga mokslininkė pastebėta nuo pat studijų metų: jai dukart suteikta Lietuvos mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų premija (1993, 1996), VU Rektoriaus premija už išskirtinę mokslinę veiklą, Lietuvos mokslų akademijos V. Krėvės-Mickevičiaus premija (abi 2008) ir Kultūros ministerijos Martyno Mažvydo premija (2009).

Nuo 2014 m. liepos profesorė eina VU Senato pirmininkės pareigas.

K.Donelaičio draugijos veikla ir žurnalas „Donelaičio žemė“ pristatyti Amerikos lietuviams

donelaitis.info

Gegužės 15-28 dienomis Jungtinėse Amerikos Valstijose lankėsi žurnalo „Donelaičio žemė“ redaktorius Algis Vaškevičius. Vienas iš pagrindinių jo vizito tikslų buvo susitikimai su Čikagoje gyvenančiais lietuviais ir Kristijono Donelaičio draugijos bei žurnalo pristatymai.

Pasaulio lietuvių centre Lemonte su Vydūno jaunimo fondo valdybos nariais susitikęs A.Vaškevičius  turėjo daugiau kaip dviejų valandų pokalbį, kurio metu sužinojo apie šio fondo vykdomus darbus. Neseniai 65-ąsias įkūrimo metines atšventęs Vydūno jaunimo fondas pagrindinį dėmesį skiria stipendijų studentams skyrimui. Kasmet aukštosiose mokyklose Lietuvoje studijuojantys studentai gauna apie 60 stipendijų, kurių dydis – nuo 200 iki 100 tūkstančių dolerių. Stipendijas gauna ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Didžiosios Britanijos, Kanados bei kitų šalių aukštosiose mokyklose studijuojantys lietuviai.

Skaityti toliau

Reformacijos 500-osioms metinėms skirta dekoratyvinė moneta

selonija.lt

Įvairių minėjimo iniciatyvų imasi ir kitos evangelinės bendruomenės, švietimo ir kultūros įstaigos (muziejai, bibliotekos, mokyklos ir pan.) bei Reformacijai, jos žiniai ir vertybėms neabejingi asmenys. Pristatome gražią juvelyro iš Druskininkų Giedriaus Bociso iniciatyvą – dekoratyvinę jubiliejinę monetą.

„Neseniai sukūriau Reformacijos 500-osioms metinėms skirtą jubiliejinę monetą. Tiesiog mąsčiau apie jubiliejinius Reformacijos metus ir atėjo noras kuo nors prisidėti. Ne iškart, bet mintis nusileido spontaniškai – pamaniau, kad galėčiau pasitarnauti tuo, ką sugebu, ką moku geriausiai. Suprantu, kad būtent šie metai yra puiki proga prisidėti prie Reformacijos sklaidos, todėl sukūriau nedidelę monetą, kurios averso pusėje pažymėtos Reformacijos 500-osios metinės, o reverso pusėje norėjosi užfiksuoti reformatoriaus Martyno Liuterio pirmuosius žodžius, ištartus pradedant gynybos kalbą Vormse, – „Iš meilės tiesai…“. Šiek tiek ilgiau užtrukau kurdamas logotipą averso pusėje, mat norėjosi, kad kryžius ir širdis gražiai atrodytų monetai esant bet kokioje padėtyje. Nežinau, ar dar yra sukurta moneta šiai progai pažymėti, bet pagalvojau, kad tai puiki proga Reformacijos jubiliejui paminėti ir taip skleisti jos žinią. Šios monetos pritaikytos tiesiog turėti kišenėje, segtis į atlapą, kabintis ant kaklo ar nešioti ant rankos su odine virvele – kaip apyrankę. Didžioji jų dalis yra pagamintos iš sidabro, bet yra ir pasidabruotų, ir žalvarinių. Gaminamos jos ne kalimo būdu, bet kur kas sudėtingiau – jos liejamos“, – savo sumanymą įamžinti Reformacijos 500 metų sukaktį pristato pats juvelyras Giedrius Bocisas.

Dr. Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos kaimo pokyčiai Reformacijos epochoje

Dr. Martynas Purvinas. www.voruta.lt nuotr.

Dr. Martynas PURVINAS, KTU Architektūros ir statybos institutas, Kaunas

Tradicinio kaimo gyvenimui visados buvo būdingas konservatyvumas, stabilumas, atsparumas įvairiems pokyčiams. Tą lėmė tradiciniai verslai (nuo gamtos sąlygų priklausiusi žemdirbystė ir kt.), pati gyvensena, paremta ilgaamže patirtimi, įsišaknijusiomis tradicijomis (kai kada peraugdavusiomis į iracionalius prietarus ir pan.). Senasis kaimas vangiai reaguodavo į įvairius pokyčius ir išorinius poveikius, taip apdairiai vengdamas žymesnių nuostolių ir netekčių.

Vis tik Reformacijos procesų poveikis Mažosios Lietuvos kaimams buvo gana pastebimas. Kodėl ir kaip tai vyko?

Esminiai pokyčiai būsimosios Mažosios Lietuvos plote prasidėjo XIII a., į Baltijos pietrytinę pakrantę įsiveržus germaniškiesiems kariniams ordinams. Anuometinių užkariavimų laikais atvykėlių požiūrį į vietos gyventojus (eilinius kaimiečius ir kt.) atspindi eilutės iš Petro Dusburgiečio ir kitų kronikų: „…paėmė į nelaisvę daugybę žmonių, daugybę nukovę, o visą žemę nusiaubė, grobdami ir degindami“ (psl. 168), „Šitaip visa ši žemė liko ilgiems metams be gyventojų“ (psl. 196) ir t.t. ir t.p. Skaityti toliau

Biržuose susitinka filatelininkai: Europos šalis vienys pilys pašto ženkluose

selonija.lt

Šį šeštadienį, balandžio 29 dieną, istoriniame Biržų pašto pastate pristatoma nauja pašto ženklų serija kvies susitikti aistringiausius šalies pašto ženklų mylėtojus ir kolekcininkus. Lietuvos paštas į apyvartą išleidžia du naujus pašto ženklus. Šiais metais visų Europos šalių paštų leidžiama pašto ženklų serija „Europa“ pasipuoš įspūdingomis Senojo žemyno pilimis, tarp kurių bus ir Biržų bei Klaipėdos pilys.

Dviejų pašto ženklų seriją „Europa. Pilys“ sukūrė dailininkas Domantas Vildžiūnas. Viename iš pašto ženklų pavaizduota Biržų pilis, kitame – Klaipėdos. Kiekvienas pašto ženklas bus išleistas 80 tūkst. tiražu. Abiejų pašto ženklų nominalai – po 0,81 eurą.

„Filatelija – istorijos veidrodis, ne tik atspindintis praeities paveikslus, bet ir mezgantis naujus dialogus, steigiantis bendrystę. Lietuva nuo seno garsėjo savo pilimis. Didingas gynybinių pastatų grožis plačiai aprašytas literatūroje, apdainuotas poetų. Džiaugiamės, galėdami šalies istorinį paveldą pašto ženklo pavidalu pristatyti visai Europai“, – teigė Lietuvos pašto Korporatyvinių reikalų departamento vadovė Rasa Kruopaitė-Lalienė.

Šiemet pasirodo jau 61-oji pašto ženklų serijos „Europa“ laida, ja siekiama kurti glaudesnę Europos integraciją, stiprinti draugystę ir bendradarbiavimą.

Kartu su naujaisiais pašto ženklais apyvartoje pasirodys ir pirmosios dienos vokas. Šį šeštadienį pašto korespondencija, apmokama naujaisiais pašto ženklais, Biržų pašte nuo 9 val. iki 12 val. bus antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu.

Biržų pilis yra įsikūrusi Širvėnos ežero pietinėje pakrantėje. Tai geriausiai šiaurės rytų Europoje išsilaikiusi ir vienintelė Lietuvoje bastioninio tipo tvirtovė.

1575 m. pastačius užtvanką Apaščios ir Agluonos upių santakoje, 1586 m. buvo supilti pylimai, pastatyti reprezentaciniai rūmai, evangelikų reformatų bažnyčia, arsenalas, maisto sandėliai, kareivinės bei kiti pastatai. Tvirtovė ir miestas sudarė išskirtinį, vientisą gynybinį kompleksą. Renesansinė bastioninė pilis, baigta statyti 1589 m., šiuo metu yra neįkainojamas istorijos ir architektūros paminklas.

Šiuo metu pilies rūmuose veikia Biržų krašto muziejus „Sėla“, įsikūrusi miesto biblioteka.

Aplink Klaipėdą, būrėsi grandinė piliakalnių bei pilių, skirtų apsisaugoti nuo vikingų ir kitų priešų. Kryžiuočių ordinui užgrobus Klaipėdą, miestui buvo išrūpintos Magdeburgo teisės, sudaryta pasaulietinė ir bažnytinė valdžia, pradėta pilies bei bažnyčių statyba.

Rašytiniuose šaltiniuose Klaipėdos pilis pirmą kartą paminėta 1252 m. liepos 29 d. – dokumente, kuriuo Vokiečių ordino magistras su Kuršo vyskupu sutaria pastatyti pilį tarp Nemuno ir Danės. Pilis pavadinta Mėmelburgu. Ilgus amžius pilis kentė aršius antpuolius, buvo deginta, griauta ir atstatinėjama iš naujo.

Šiuo metu piliavietėje veikia muziejus. Lankytojams prieinamos atkastos pilies liekanos, pamatai. Pilies muziejuje galima pasivaikščioti seniausiu Klaipėdos grindiniu,  išgrįstu XVI amžiuje.

Radvilų sugrįžtuvės

selonija.lt

Savaitgalį į Biržų pilį grįžo Radvilos – atidaryta unikali Jurgio Pergalingojo, Jonušo Radvilos ir jo žmonų portretų paroda. Ji atkeliavo iš Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus ir viešės pusmetį.

Praėjusiais metais „Sėlos“ muziejininkų iniciatyva Baltarusijos nacionaliniame istorijos muziejuje buvo atidaryta paroda, skirta pusbroliams Radviloms: Mikalojui Rudajam ir Mikalojui Juodajam. Tąkart biržiečiai į Baltarusiją gabeno eksponatus ne tik iš „Sėlos“ muziejaus, bet ir iš Valdovų rūmų bei Kėdainių muziejaus. Viešėdami Baltarusijoje, muziejininkai aplankė ir Nacionalinį dailės muziejų. Jame surado biržiečių portretus: Jonušo Radvilos, jo žmonų bei Jurgio Pergalingojo, kurio anūkas Kristupas Perkūnas Radvila pastatė Biržų pilį.

„Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė pasakojo, jog vaikščiodami po ekspoziciją biržiečiai sutiko Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus direktorių ir pajuokavo, jog nori išsivežti Radvilas. Direktorius nesutriko: „Vežkit“.

Ši mintis muziejininkų nepaleido. Idėją parėmė ir Lietuvos kultūros taryba, projektui skyrusi 5000 eurų. Šie pinigai buvo panaudoti paveikslams pargabenti, apdrausti ir t. t. Tačiau iš pradžių reikėjo atlikti daug darbų. Vyko nuolatinis susirašinėjimas tarp muziejų, buvo atnaujinta bendradarbiavimo sutartis ir pan. Biržiečiai paveikslų apsaugai įsigijo papildomą signalizaciją, tvorelę.

Ir štai XVII amžiaus menininkų šedevrai papuošė Biržų pilies Radvilų menę. Keliavo į Biržus jie net pusantros paros, nes reikėjo atlikti įvairius formalumus muitinėse.

Svečiai iš Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus Sergej Večer ir Jelena Karpenko (pirma iš dešinės) su Biržų muziejininkėmis. Editos Mikelionienės nuotr.

Nežinomo XVII a. dailininko portrete aliejumi tapytas Jurgis Radvila, gyvenęs 1480–1541 metais. Paveikslo dydis – 210×122 cm. Šio didiko vaikai – Radvila Rudasis ir Barbora Radvilaitė. Portretas iki 1939 metų buvo Nesvyžiaus pilyje, po to keliavo po Minsko muziejus, Antrojo pasaulinio karo metais buvo išgabentas į Vokietiją, grąžintas 1968 metais. Restauruotas Rusų muziejuje Leningrade.

Dailininkas Bartolomėjas Strobelis XVII a. aliejumi nutapė Jonušo Radvilos portretą. Portretas taip pat iš Radvilų kolekcijos, 1939 metais buvo Nesvyžiuje, po to perduotas Minsko paveikslų galerijai. Antrojo pasaulinio karo metu išgabentas į Vokietiją, po to grąžintas į Baltarusijos Nacionalinį dailės muziejų. Restauruotas Maskvoje.

Johanas Šreteris nutapė Jonušo Radvilos žmonų Kotrynos ir Marijos Radvilienių portretus. Abi didiko žmonos nutapytos kartu, nors viena tuo metu jau buvo mirusi. Šio paveikslo likimas toks pat kaip ir pirmųjų.

Į parodos atidarymą susirinko didelis būrys biržiečių. Parodos atidarymas sutapo su festivalio „Baroko pavasaris“ baigiamuoju koncertu. Į parodos atidarymą atvyko ir svečiai iš Baltarusijos: Nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotojas Sergej Večer bei šio muziejaus Senosios Baltarusijos dailės skyriaus vedėja Jelena Karpenko. Jie ne tik pristatė parodą, bet klausėsi koncerto, kuris jiems paliko didelė įspūdį. Kitą dieną svečiai apžiūrėjo Biržus.

Originalius paveikslus, pusmečiui grįžusius į savo tėvoniją, galima apžiūrėti Radvilų menėje.

 Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“