Autoriaus archyvas: Viktorija

Įamžintos pirmosios Biržų Radvilų kunigaikštystės mokyklos

selonija.lt

Į antrąją pusę persiritę jubiliejiniai Reformacijos metai palieka vis daugiau atminimo ženklų.Pačioje rugsėjo pabaigoje Biržų krašte buvo atidengti net keturi paminklai pirmosioms šio krašto mokykloms, kurias daugiau nei prieš keturis šimtus metų fundavo tuomečiai žemės valdytojai – kunigaikščiai Radvilos.

Idėjos įamžitnti pirmąsias reformatų mokyklas autorius, Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas sakė, kad ši mintis atėjusi besikalbant su profesore Inge Lukšaite apie prasmingą jubiliejaus paminėjimą. Tada ir kilusi mintis atminimo ženklais pažymėti pirmąsias mokyklas Radvilų kunigaikštystės žemėje. Radvilos, vieni aktyviausių Reformacijos šalininkų, fundavo savo žemėse ne vienos naujojo tikėjimo bažnyčios statybą – ir visada kartu su bažnyčia buvo statoma mokykla.

Paminklus kūrė skirtingi skulptoriai,  kurie kartu su miestelių seniūnais parinko ir vietą, kur paminklai turėtų stovėti.

,,Saulės“ gimnazijos direktorius Dainius Korsakas su Donatu Balčiausku. S.Eitavičienės nuotr.

Skaityti toliau

Pasirodė Reformacijos 500  metų jubiliejui skirtas leidinys „Disputai: idėjos, vizijos“

Išėjo iš spaudos Reformacijos 500  metų jubiliejui skirtas leidinys „Disputai: idėjos, vizijos“. Jame publikuojami Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos iniciatyva 2013-2015 surengti disputai, kuriuose diskutavo iškilūs Lietuvos mokslininkai  – Ingė Lukšaitė, Deimantas Karvelis, Darius Kuolys,  Dainora Pociūtė, Raimonda Ragauskienė. Taip sudaromos galimybės ne tik naujoje šviesoje įvertinti XVI–XVIII a. kultūros procesus, to meto asmenybes ir jų keltas idėjas, bet ir giliau pažinti Reformaciją, jos raidą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jos pralaimėjimo priežastis. Minėtų mokslininkų mintis taikliai papildo prof. dr. Deimanto Karvelio įvadinis straipsnis „Religijos tolerancija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tikėjimo disputų epochoje XVI–XVII a.“, analizuojantis tolerancijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje problemą, taip pat ilgamečio Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko prof. habil. dr. Sigito Kregždės straipsnis „Tiesos paieškos pasitelkus disputus“.

Teminėje-iliustracinėje leidinio dalyje, skirtoje Draugijos veiklos 25-mečiui paminėti, Draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas ir jo pavaduotojas Vytautas Gocentas apžvelgia Lietuvos  Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos surengtus renginius, išleistus leidinius.

„Disputai: idėjos, vizijos“ leidybą finansavo Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos Reformacijos  istorijos ir kultūros draugija.

Alfredas Šlikas. Rašytojas, mokytojas, visuomenės veikėjas

selonija.lt

Knygos

Vaikystėje į mano rankas pateko nedidelė žalsvu viršeliu knygutė vaiko fantaziją ir susidomėjimą skatinančiu pavadinimu „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe“. Knygelę perskaičiau vienu prisėdimu, nesusimąstydamas apie jos autorių A. Šliką. Turėjo prabėgti dešimtmečiai, kol sužinojau, kad biržietis rašytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas Alfredas Šlikas parašė ne tik šią biografinę apybraižą apie knygnešį Jurgį Bielinį.

A.Svajonės slapyvardžiu 1929 metais Biržuose kaip „Biržų žinių“ leidinys buvo išleistas A. Šliko dviejų veiksmų dramos vaizdelis „Karalius Alkolis“. Jono Šlikaičio slapyvardžiu 1937 metais pasirodė scenos vaizdelis ir monologai „Bobos truputį susipešė“. 1935 metais buvo išspausdinta dviejų veiksmų komedija „Tikrasis aitvaras“, o 1936 metais dienos šviesą išvydo trijų veiksmų drama „Slidžiu keliu“.

1939 metais Biržų spaustuvėje išspausdintą „Mūsų jaunimo vadovą“ (tai buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvių evangelikų reformatų jaunimo „Radvilos“ draugijos leidinys) redagavo A. Šlikas. Šioje knygoje yra jo išsamus, piešiniais iliustruotas straipsnis „Mūsų pramogos ir jų organizavimas“, nepraradęs savo švietėjiškos reikšmės ir šiandien. Čia išspausdintas dar vienas jo straipsnis „Proto darbo abėcėlė“ ir A. Svajonės slapyvardžiu (tai rodo A. Šliko kuklumą) pasirašyta apybraiža „Svečiuose pas veikliausią skyriaus pirmininką“.

Evangelikų reformatų kunigo, Kauno universiteto profesoriaus Povilo Jakubėno paragintas Alfredas Šlikas parašė ir 1932 metais Kauno „Spindulio“ spaustuvėje išspausdino „Šventąją istoriją evangelikų mokslo amžiaus vaikams“. Po metų Drąseikių pradinės mokyklos mokytojas Alfredas Šlikas buvo išrinktas Evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kuratoriumi.

Šiandien nekyla abejonių, kad Alfredas Šlikas yra parašęs ir daugiau. Jo žmona Ona man yra pasakojusi, kad prieš išvežant į Sibirą, vyras rašęs stambų prozos kūrinį, gal romaną, buvo prirašęs keletą šimtų puslapių. Koks šio paskutinio kūrinio likimas – neaišku. O gal jam dar lemta būti atrastam buvusiuose NKVD archyvuose? Skaityti toliau

K.Daugirdas taps Emdeno (Vokietija) mokslinės J.Laskio bibliotekos vadovu

Žymaus 16 a. reformatų teologo, Brastos Biblijos vertimo į lenkų kalbą komisijos nario Jono Laskio vardu pavadintoje Emdeno (Vokietija) bibliotekoje bręsta dideli pokyčiai. Nuo lapkričio 1 d. šiai bibliotekai pradės vadovauti Lietuvos evangelikams reformatams gerai žinomas habilituotas mokslų daktaras kunigas Kęstutis Daugirdas. Emdeno mieste, esančiame šiaurės vakarų Vokietijoje, įsikūrusi mokslinė biblioteka saugo įžymių teologų bei kitų svarbių visuomenės veikėjų raštus, datuojamus net reformacijos ištakose ‒ 16 amžiuje.

Kęstutis Daugirdas, parašęs disertaciją apie vieną garsiausių Lietuvos reformatorių Andrių Volaną, buvo vienas iš 20 kandidatų užimti šias pareigas. „Atrinkus šešis kandidatus, mes greitai priėjome prie bendros nuomonės – jei tik šis žmogus sutiks, mes jį priimsime“ – sakė bažnyčios prezidentas Martinas Heimbucheris. Su nauju vadovu jis siejo nuostabias perspektyvas tolimesniam bibliotekos vystymuisi. „Turime naują mokslinį vadovą, pasiryžusį dirbti visu profesiniu pajėgumu ir pilnu darbo krūviu“ ‒ džiaugėsi M. Heimbucheris.

Tarptautiniu lygiu pripažinta ir mokslininkų įvertinta biblioteka su nauju direktoriumi priešakyje planuoja tolesnius projektus Šiaurės Europos reformatų konfesijos kultūros tyrinėjimo ir atitinkamų šaltinių edukacijos srityje. Be to, K. Daugirdas į Emdeną atsiveža DFG (Vokietijos Tyrinėjimų Bendrijos) finansuojamą projektą, kurio tikslas ‒ suskaitmeninti 2000 laiškų, parašytų 1580–1750 metais. Šiuose laiškuose atsispinti, kaip mokslininkai iš visos Europos (taip pat ir Izaokas Niutonas) sprendžia religijos ir teologijos dinamiškos sąveikos su to laikotarpio astronomijos atradimais klausimus ir jų poveikį politinei etikai.

Šiuos laiškus planuojama taip paruošti, kad automatinės paieškos būdu bus greičiau randamos diskutuojamos tezės, o spustelėjus nuorodą dar bus pateikiama ir dokumentą papildanti medžiaga. K. Daugirdas atskleidė sieksiantis, kad tokia skaitmenine forma viso pasaulio tyrinėtojams būtų pasiekiama kuo daugiau bibliotekos fonduose esančių leidinių. Tai, kad po ilgų mokslinio darbo metų jam taip pat teks dirbti ir žinių perteikimo visuomenei sferoje, naujasis vadovas vertina kaip „nepaprastai įdomią užduotį“.

Primename, kad mokslininkas šiais metais Europoje ir Lietuvoje minint Reformacijos 500 metų jubiliejų birželio mėn. lankėsi Lietuvoje, Biržuose vykusiame Lietuvos evangelikų reformatų jubiliejiniame Sinode. Čia susirinkę galėjo išgirsti jo parengtą paskaitą apie Lietuvos Reformacijos žvaigždę A. Volaną. K. Daugirdas taip pat komentavo iškilmingų evangelikų reformatų Sinodo pamaldų tiesioginę transliaciją per LRT televiziją.

Kęstučio Daugirdo dosjė: 
Daugirdas gimė 1973 metais Kaune, muzikų šeimoje: motina Virginija Balčiauskaitė – pianistė, tėvas Arūnas Daugirdas – smuikininkas. Senelis Aleksandras Balčiauskas buvo parapijiečių mylimas ir labai gerbiamas Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas.

1991 m. Kęstutis baigė Kauno J. Jablonskio gimnaziją. 1992 m. konfirmuotas Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje. 1993 m. išvyko mokytis į Vokietiją – kur iki 1999 metų J.W. Goethes Frankfurto prie Maino ir J. Gutenbergo Mainco universitetuose studijavo evangeliškąją teologiją. 1999 m. Kėdainių ev. reformatų bažnyčioje ordinuotas diakonu, o 2001 metais Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje – kunigu.

2001-2003 metais buvo Europos istorijos instituto (Institut für Europäische Geschichte, Mainz) stipendiatas. 2002 metais buvo apdovanotas už geriausią Europos istorijos instituto stipendiatų metų pranešimą.

Nuo 2003 metų dėsto bažnyčios istoriją J. Gutenbergo universiteto evangeliškos teologijos fakultete.

2007 m. apgynė teologijos mokslų daktaro laipsnį, 2016 m. – habilitacinį darbą apie XVI a. žymiausią Lietuvos reformatų teologą Andrių Volaną.

InfoRef.lt

Vokietija – reformacijos tėvynė. Martyno Liuterio pėdsakais

Rugpjūčio 5 – 10 dienomis „Kiveda“ organizuoja kelionę į Vokietiją. 

1  diena Anksti ryte išvykstame iš Lietuvos. Vykstame per kaimyninę Lenkiją. Pažintis su šalimi, jos gamta, kultūra, istorija ir tradicijomis. Nakvynė viešbutyje Vokietijos-Lenkijos pasienyje.
2 diena Pusryčiai. Keliaujame per Vokietiją ir susipažįstame su protestantiškosios reformacijos pradininko Martyno Liuterio gyvenimu. Atvykstame į Eislėbeno miestą. Čia lankome namą-muziejų, kuriame gimė ir mirė Martynas Liuteris. Apžiūrime Šv. Andriaus ir Šv. Petro bažnyčią, kurioje buvo pakrykštytas M. Liuteris, o taip pat lankomės Šv. Onos bažnyčioje, kurioje išliko vienintelis akmuo Europoje su iškaltomis biblinėmis scenomis. Keliaujame į Desaumiestą. Čia lankome Desau-Verlico Sodų karalystę – tai išskirtinio kraštovaizdžio, angliškų parkų ir pastatų kompleksas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Apžiūrime Šv. Marijos bažnyčią ir Princo George biblioteką, kurioje saugoma gausiausia reformacijos darbų kolekcija. Vykstame į nakvynės vietą.
3 diena Pusryčiai. Ekskursija po Vitenbergo miestą: dvibokštė gotikinė Šv. Marijos bažnyčia, Rotušė, Luko Kranacho bei M. Liuterio namai-muziejus, Juodojo lokio taverna, Pilies bažnyčia, ant kurios durų „prikaltos“ 95 tezės ir kur palaidotas M. Liuteris. Apžiūrime garsųjį Vitenbergo universitetą, kuriame dėstė garsusis Liuteronas. Laisvas laikas. Nakvynė viešbutyje.
4 diena Pusryčiai. Keliaujame į gražųjį Torgau miestelį Vokietjoje. Čia aplankysime Šv. Marijos bažnyčią, Katerinos Von Bora namus-muziejų bei paminklą, skirtą JAV ir SSRS pajėgų susitikimui įamžinti besibaigiant II Pasauliniam karui. Taip pat matysime Hartenfels rūmus ir koplyčią – tai geriausiai išsilaikę rensanso stiliaus rūmai Vokietijoje. Trumpam sustojame Halle mieste, kur pamatysime Šv. Marijos bažnyčią – vieną svarbiausių gotikos pastatų Vokietijoje. Čia pamatysime Liuterio mirties kaukę – originalų M. Liuterio veido ir rankų atvaizdą. Toliau keliaujame į Leipcigą. Pažintis su Leipcigo senamiesčiu, miesto aikšte su renesanso pastatais, Šv. Tomo bažnyčia, Bacho namais-muziejumi ir daugeliu kitų objektų. Laisvas laikas. Nakvynė viešbutyje.
5 diena Pusryčiai. Keliaujame į Turingijoje asantį Eizenacho miestą. Čia lankome Vartburgo pilį, kuri yra labiausiai žinoma kilmingos Ludovingerių dinastijos mūrinė pilis. Tai viena iš geriausiai išsilaikiusių Vokietijos viduramžių pilių. Toliau važiuojame į Tiuringijos „Roma“ vadinamą Erfurtą. Tai miestas, kuriame išliko 36 bažnyčios, 15 vienuolynų ir 3 sinagogos. Erfurto senamiestis išsidėstęs Petersbergo kalno papėdėje, ant kurio dalinai išliko gynybiniai įtvirtinimai. Apžvalginė ekskursija po miestą. Nakvynė viešbutyje Vokietijos-Lenkijos pasienyje.
6 diena Pusryčiai. Kelionė per Lenkiją su trumpais sustojimais. Grįžimas į Lietuvą vėlai vakare.

Papildoma informacija ir registracija:tel. +37052724805, +37065088550 arba el.paštu: travel@kiveda.lt 

Profesorius vedė lietuviškais Reformacijos keliais

Jurbarkosviesa.lt

2017-uosius Seimas paskelbė Reformacijos metais. Šiemet daugelis krikščioniškų šalių švęs 500-ąsias Reformacijos metines. Jurbarke šiai progai gegužės viduryje surengtas pirmasis renginys – Jurbarko rajono Garbės pilietis, habil. dr. prof. Arnoldas Piročkinas skaitė pranešimą „Reformacija atvėrė kelią lietuvių raštijai“.

Kelios progos

Į Jurbarko viešąją biblioteką pasiklausyti profesoriaus susirinko nedidelis būrelis jo gerbėjų. Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkė Aldona Pauliukaitienė tikino, kad inspiracija suorganizuoti šį renginį buvo kunigo Mindaugo Kairio, kuris laiške Jurbarko r. savivaldybei išvardijo visus Reformacijos jubiliejui skirtus renginius ir priminė, kad Reformacija labai daug nusipelnė lietuvių raštijai.
Prof. Arnoldas Piročkinas lietuvių raštijos vystymosi tema buvo parengęs straipsnių ciklą, spausdintą dar 1996 m. „Gimtajame žodyje“, panašią paskaitą kalbininkas skaitė Šilutėje, o dalyvauti renginyje gimtajame Jurbarke, pasak profesoriaus, jam visada labai smagu.
Gegužės 12 d. vykęs renginys nenutolo ir nuo gegužės 7-ąją minėtos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos. Šiais metais sukanka 470 metų, kai 1547-aisiais Martynas Mažvydas išleido „Katekizmą“ – pirmąją lietuvišką knygą.
79 puslapių iš penkių dalių sudaryta knygelė išleista 200-300 egzempliorių tiražu. Išliko tik du – Lietuvoje saugomas iš Odesos Maksimo Gorkio mokslinės bibliotekos gautasis ir Torunės universiteto bibliotekos mikrofilmas.
Pirmoji lietuviška knyga išleista praėjus vos 30 metų nuo reformacijos pradžios. Tai rodo, kokią įtaka reformacija turėjo raštijos vystymuisi ir kaip sparčiai plito švietimas bei lietuvių kalbos pripažinimas.

Tezės keitė pasaulį

Reformacija iš lotynų kalbos reiškia pertvarkymą. XV – XVII a. prasidėjęs ir suklestėjęs religinis sąjūdis užbaigė viduramžių epochą ir Europą negrįžtamai nuvedė švietimo, raštijos, progreso keliu. Religinis sąjūdis, davęs pradžią protestantizmui, liuteronizmui, anglikonybei, kalvinizmui, išaugo į visuomeninį, politinį ir ideologinį judėjimą.
Reformacijos pradžia laikoma 1517 m. spalio 31 d. , kai iš Saksonijos Vokietijoje kilęs buvęs vienuolis Martynas Liuteris  prie Vitenbergo bažnyčios durų prikalė „95 tezes“, nors dar iki jo kai kurioms naujovėms kelius tiesė anglas Džonas Viklifas ir čekas Janas Husas.
Tezės skelbė, kad žmogus savo veikla turi tarnauti Dievui, o krikščionys tikėjime privalo vadovautis tik Biblija. M. Liuteris pasisakė prieš lobstančią bažnyčią, ypač kritikavo indulgencijas – nuodėmių atleidimą už pinigus.
Pasak A. Piročkino, niekas nesitikėjo, kad šios tezės sukels pasaulinį judėjimą, atrodė, kad tai tik protestas prieš vienuolių ordiną. Tačiau jau po 10 metų tezės virto dokumentu, kuris darė įtaką visoms gyvenimo sritims.

Religija ir raštija

Raštijos ir gimtosios kalbos vystymuisi labai svarbu, kokią vietą ji užima bažnyčios gyvenime. Pirminės religijos buvo tautinės – jos rėmėsi vienos tautos mentalitetu, kalba. Vėliau jos tapo universaliomis, pasaulinėmis – krikščionybė, islamas, budizmas plito po visą pasaulį.
Su Kristumi gimusi krikščionybė buvo universali, o Jėzus mokė ją nešti visoms tautoms ir skelbti visomis kalbomis. Apaštalas Paulius platino evangeliją visomis kalbomis, o jo laiške buvo sakoma: „Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis, ir kalbėtojas man bus svetimšalis. Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti.“
Tuo metu kultūros kalba buvo graikų. Šia kalba krikščionybė plito Mažojoje Azijoje. Netrukus iki tol liturgijai naudotos tautinės kalbos pakeistos lotynų kalba. Kitoms kalboms liturgijoje vietos neliko. Sunku patikėti, kad Vatikano 2-asis susirinkimas tik 1962-1965 m. leido liturgiją švęsti žmonių kalbomis, o ne tik lotyniškai.
Nors lietuviai viduramžiais išvengė priklausomybės kitoms šalims, tačiau čia nebuvo sąlygų rastis lietuviškai raštijai. Manoma, kad Mindaugas galėjo būti apie 10 metų priėmęs krikštą ir tuo laiku pagrindinės maldos galėjo būti išverstos į lietuvių kalbą, bet tikrų duomenų nėra.
Su 1387 m. į Lietuvą Jogailos atneštu krikštu lietuvių kalba taip pat nesivystė – pasak A. Piročkino, katalikų bažnyčia abejingai žiūrėjo į savo religinių tiesų platinimą kitomis kalbomis, nors puikiai žinojo apaštalo Pauliaus mokymus.
1962 m. buvo rasta 1503 m. Strasbūre išleista knyga – traktatas kunigams, kurios gale įrašyti poteriai lietuvių kalba. Iškelta versija, kad jie nurašyti iš ankstesnių tekstų, o poterius galėjo išversti Jogaila ir Vytautas. Tačiau spartesnis lietuvių kalbos paplitimas prasidėjo tik su reformacija. Ir tai įvyko Mažojoje Lietuvoje.

Lietuvybė – už sienos

Prūsija ilgai buvo valdoma Kryžiuočių ordino. 1525 m. Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis atsimetė nuo katalikybės, priėmė liuteronybę, tapo pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu ir atvėrė kelią reformacijai ir švietimui. Jis ėmė platinti liuteronybę pagal Pauliaus mokymą – prūsų, lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis.
Pirmiausia buvo išleistos knygos prūsų kalba, tačiau ši tauta neturėjo, pasak prof. A. Piročkino, savo tautinių kadrų – inteligentų, todėl jie negynė savo kalbos. Kitaip buvo su lietuviais – išsilavinę žmonės dėl savo skleidžiamų reformacijos, lietuvybės idėjų turėjo palikti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), o prieglobstį rado Prūsijoje. Taip čia įsikūrė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Martynas Mažvydas ir kiti.
„Jei inteligentai nebūtų pabėgę iš Lietuvos, čia greičiau būtų plitusios reformacijos idėjos, atsiradę mokyklų, knygų. Deja…“, – priežastis, dėl kurių lietuvybė suklestėjo Prūsijoje, įvardijo A. Piročkinas. Emigrantai sudarė branduolį, aplink kurį spietėsi ir kitų tautybių žmonės, nusiteikę platinti lietuvybę – netgi vokiečių kunigai lietuviškose parapijose naudojo lietuvių kalbą.
1542 m. Prūsijos kunigaikštis įsteigė lietuvišką partikuliarą, kuriam vadovavo A. Kulvietis. Vėliau ši įstaiga tapo Karaliaučiaus universitetu. 1544-46 m. čia mokėsi 23 studentai iš LDK, jiems buvo mokamos stipendijos. Nieko stebėtina, kad tokiomis palankiomis sąlygomis buvo išleistas M. Mažvydo „Katekizmas“.
A. Brandenburgiečio įpėdiniai neapleido jo pradėtos veiklos. Vėliau Prūsijoje buvo įsteigtas Lietuvių kalbos seminaras, kuriame 3 metus po dvi paskaitas per savaitę buvo mokoma lietuvių kalbos, šį seminarą buvo lankę 1500 studentų. XVI-XVIII a. Karaliaučiaus universitetas ir Lietuvių kalbos seminaras dominavo ruošiant lietuvių kalbos specialistus.

Daugiakalbė LDK 

Lietuvybės klestėjimą Prūsijoje nutraukė Prancūzijos-Prūsijos karas, po kurio Mažojoje Lietuvoje lietuvių ėmė mažėti – kraštas ėmė vokietėti ir mažoms tautoms vietos nebeliko. Bet iki to laiko lietuvininkai spėjo daug nuveikti, ko negalima pasakyti apie didžiąją Lietuvą.
Pirmieji reformacijos šalininkai LDK buvo persekiojami, todėl išvyko į Mažąją Lietuvą, o pačioje Lietuvoje reformacija plito ne taip sparčiai. Tačiau ir čia, tik vėliau, radosi šviesuolių – 1595 m. Mikalojus Daukša išleido iš lenkų kalbos išverstą lietuvišką „Katekizmą“. Tai buvo pirmoji LDK lietuviškai išleista knyga. 1599 m. tas pats autorius išleido ir „Postilę“, kurioje aukštino lietuvių kalbą.
XVII a. pirmoje pusėje Lietuvoje jau buvo griežtai smerkiamas nacionalinių jausmų reiškimas. Išaukštinta lenkų kalba. Kunigai buvo raginami mokėti lietuvių kalbą, bet ja nesižavėti. Norint mokytis kalbos reikia vadovėlių – tuo laiku lietuvių kalbos gramatiką, žodynų išleido lietuvių raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas.
1822 m. šviesuolis Kazimieras Kontrimas siūlė Vilniaus universitete steigti lietuvių kalbos katedrą, tačiau jo idėjoms nebuvo pritarta. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII-XVIII a. katalikybėje vangiai naudota lietuvių kalba, greičiau buvo priešiškas nusiteikimas. Tik XIX a. atsirado kunigų – kalbos puoselėtojų.
Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kalba buvo nuolat gniaužiama, naikinama – tiek lenkų, kurių kunigai dar XIX a. pradžioje kartojo, kad „Dievas nemoka lietuviškai, kalbėkite lenkiškai“, tiek vokiečių, kuriems Lietuva su savo kalba baigėsi ties Jurbarku.

Atnešė šviesą

„Vokietinimu kai kas mėgina kaltinti ir evangelikų liuteronų bažnyčią. Gal tai darė vienas kitas vokietis, tačiau pati bažnyčia prie vokietinimo nesijungė. Šiose bažnyčiose pamaldos vyko lietuviškai iki pat 1944 m., kada atėjo rusinimo laikas“, – tikino prof. A. Piročkinas.
LDK nebuvo sąlygų plisti lietuviškai raštijai, tai su kaupu padarė lietuvininkai Prūsijoje. 1547-1600 m. LDK buvo išleistos 8 lietuviškos knygos, o Mažojoje Lietuvoje – 22, 1701-1750 m. LDK – 28 leidiniai, o Mažojoje Lietuvoje – 111. O juk LDK gyventojų buvo kelis kartus daugiau nei Mažojoje Lietuvoje.
Evangelikai reformatai į lietuvišką raštiją, kultūrą ir švietimą įnešė didžiulį indėlį – leido be baimės, aktyviai reikštis lietuvių inteligentams ir šviesuoliams. Kalbos ir tautos mentaliteto išlikimui labai svarbus visuomenės požiūris. „Kas savo negiria, tą iš turgaus varo“, – savo močiutės žodžius dabartinei situacijai pritaikė A. Piročkinas. Profesorius konstatavo, kad šiandiena taip pat verčia susimąstyti, nes žmonės nebemyli savo kalbos, ja nesididžiuoja.
Renginį papuošė Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro artistų skaitomos eilės ir M. Mažvydo laiškai bei parodytos ištraukos iš 1976 m. Klaipėdos teatre pastatyto spektaklio „Mažvydas“.
Gaila, kad šiame renginyje nesimatė jaunų veidų. Tokiose paskaitose šimtą kartų geriau nei sausose pamokose suvoki, kiek paaukota, nuveikta ir sukurta, kad dabar galėtume kalbėti lietuviškai. O kai įdomiąją istoriją pasakoja puikus oratorius – kalbininkas A. Piročkinas, belieka gėrėtis gimtosios kalbos grožiu ir stiprybe.
Jūratė Stanaitienė

Skaityti toliau

Protestantiškojo Lietuvos elito portretas naujausioje Dainoros Pociūtės monografijoje

selonija.lt

Kokias dovanas jubiliejaus proga dovanoja sau kūrybiškos šiandienos moterys? Savo kūrybos knygas. Atsakymas šiek tiek koketiškas, nes parašyti monografiją – tai ilgas ir kruopštus darbas. Bet vis dėlto – smagu, kai knygos pasirodymas sutampa su gražiu jubiliejumi.

Pirmąją birželio dieną Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje jubiliejų švenčianti profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė pristatė naujausią savo knygą – Nematomos tikrovės šviesa. Reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos. Kaip sakė vakaro vedėjas dr.Deimantas Karvelis – profesorės dovana pačiai sau ir Lietuvai.  Knyga yra dalis Reformacijos metų minėjimo valstybės programos renginių.

Knygos autorė profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Kęstučio Puloko nuotr.

Puiku, kad Lietuvos kultūros istorijoje vis mažiau lieka tuščių puslapių. Sovietmečiu su religija susiję kultūros istorijos įvykiai buvo pasakomi pusę lūpų, pusbalsiu paminint, kad tas ar kitas rašytojas buvo dvasininkas. Dar rečiau buvo kalbama apie konfesinę kūrėjų dvasininkų priklausomybę, tad net M.Mažvydas ar K.Donelaitis mažiau literatūros istorija besidominčiam lietuviui buvo ,,kažkokie“ kunigai. Tad D.Pociūtės nuoseklus ir kruopštus darbas prikeliant iš užmaršties ar pusiau užmaršties asmenybes, kuomet jų vardai žinomi tik siauram specialistų ratui, atkuria vis didesnį kultūros istorijos paveikslą. „Tinklas – Lietuvos kultūros gyvenimo, asmenybės, faktai ima jungtis į vientisą audinį, gyvą kultūros audinį“, – sakė senosios literatūros tyrinėtojas dr.Darius Kuolys.

D.Pociūtė jau daugel metų nuosekliai tyrinėja Reformacijos Lietuvoje istoriją. D.Karvelis tvirtino, kad geriausia, kas yra parašyta Lietuvoje apie Reformaciją, yra parašyta moterų, o profesorę pavadino Reformacijos sielos metraštininke. Jam pritarė ir D.Kuolys, sakydamas, kad Lietuvos kultūros istorijai pasisekė, kad turi aistringų, istorijai atsidavusių moterų. Literatūrologas juokavo, kad D.Pociūtė nesidavė suvedžiojama, ir, nors diplominį darbą rašė apie Konstantiną Sirvydą, daugiau katalikų jis nesugebėjęs įsiūlyti, nes labai greitai jaunoji mokslininkė pasirinko tyrinėjimų tikslu būtent reformatus.

Monografijos autorė teigė pasirinkusi kalbėti plačiau apie Reformacijos tyrimus, jos reikšmę Europai. Šiemet, visai Europai švenčiant Reformacijos jubiliejų, pasirodo tikrai daug įvairių tyrimų. Lietuvos (kartu ir Lenkijos) Reformacijos istorija itin domimasi, nes ji yra išskirtinė, savita, spalvinga. Mažai kas gali lygintis su Lietuvos (ir Lenkijos) įnašu į Reformacijos istoriją, teigė D.Pociūtė.

Anot mokslininkės, keistos yra Lietuvos Reformacijos šaknys. Vakarų Europoje jau viduramžiais būta daug proreformatoriškų impulsų – tai visų pirma vienuolynai, buvę  viduramžių intelektualios minties centrais, kuriuose brendo idėjų, kaip reformuoti bažnyčią ir tikėjimą (galų gale ir pats M.Liuteris buvo vienuolis!). Didžiulę įtaką turėjo ir besikuriantys universitetai. Lietuvoje  nebuvo nei vienuolynų su gausingom bibliotekom ir intelektualiom diskusijom, nei universitetų.

Lietuvoje, anot autorės, ištakos labai asmenybinės, lėmė atskirų asmenybių veikla.  “Niekur taip ryškiai su asmenybėmis Reformacija nėra susijusi kaip Lietuvoje,” – sakė D.Pociūtė. Tyrinėtoja teigė siekusi parodyti tų asmenybių vienišumą, o iš kitos pusės – atskleisti ryšį su Vakarų Europos mintimi, nes mūsų didikai mokėsi Europos universitetuose, tad šių mokslo židinių įtaka atkeliavo į Lietuvą per tuometinius studentus.
D.Pociūtė apgailestavo, kad nemažai asmenybių yra labai mažai ištirtos, deramai neįvertintos iki šiol – dažnai ir dėl objektyvių priežasčių. Kaip pavyzdį ji minėjo Simoną Budną, Biblijos kritinės egzegezės pradininką, kuris gyveno Gudijos užkampyje, tad tiesiog tuo metu ir negalėjo būti plačiau žinomas.

Renginyje kalbėjęs istorikas prof. Rimvydas Petrauskas pabrėžė, kad ši knyga – visų pirma apie žmones. ,,Žmonės yra šios knygos centre. Pirmą kartą Reformacijos istoriją skaitome kaip žmonių istoriją”, – teigė istorikas.  Profesorius itin palankiai vertino būtent tai, kad iš akademinių tyrimų gimė platesniam skaitytojų ratui skirtas populiarus leidinys.

Tad belieka palinkėti rasti laiko šiai puikiai knygai, nes, kaip sakė D.Karvelis, ,,Reformacijos metais neturėti tokios knygos yra absoliuti nuodėmė.”

Reformacijos jubiliejų palydės Vilniaus universiteto mokslininkės monografija

Sveikiname gerbiamą profesorę Dainorą Pociūtę-Abukevičienę
švenčiančią gražią sukaktį ir mokslinės veiklos 25-metį. Kartu džiaugiamės ir naująja
Profesorės monografija „Nematomos tikrovės šviesa: reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos“.

                                                                       Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija

 

vu.lt 

Birželio 1 d. 16 val. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Baltojoje salėje vyks Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės monografijos „Nematomos tikrovės šviesa: reformacijos Lietuvoje asmenybės ir idėjos“ sutiktuvės, taip pat bus pristatyta mokslininkės bibliografijos (1991–2017 m.) rodyklė ir paroda „Vilniaus universiteto profesorė Dainora Pociūtė. Reformacijos paveldo pėdsakais: nuo gimtinės prūsų žemėje iki Sienos Italijoje“. Šis iškilmingas renginys skirtas profesorės 50-mečiui ir mokslinės veiklos 25-mečiui pažymėti.

VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros vedėjos, profesorės mokslinė veikla išsiskiria novatoriškais, įvairiakrypčiais lietuvių kultūros, literatūros ir kalbos istorijos tyrimais. Savo moksliniuose straipsniuose, monografijose tyrėja konceptualiai vertina Lietuvos reformacijos ir krikščioniškosios minties istoriją, protestantizmo idėjų sklaidą, jų įtakas, ankstyvųjų naujųjų laikų intelektinę refleksiją. Platus mokslininkės tyrimų, interesų laukas apima įvairialypę Lietuvos renesanso, baroko, apšvietos kultūros istoriją, Lietuvos ir Italijos kultūrinius ryšius, tarpkonfesinę XVI–XVII a. polemiką, net XVI a. Lietuvos medicinos socialinius, kultūrinius aspektus.

„Lietuva pirmą kartą valstybiniu mastu mini Reformacijos jubiliejų – iškilią 500 metų jubiliejaus sukaktį. Šis dėmesys liudija Lietuvą Europoje, kurios visuomenę ir kultūrą Reformacija paveikė kaip lemtingas jos naujųjų laikų identiteto dėmuo. <…> Lietuvos Reformacijos tyrimų istorija turi gilią pasaulinę tradiciją, reikšmingi jos ty­rimai buvo ir yra atliekami ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse. Kaip itin platus, daugialypis, spalvin­gas ir gausų minties palikimą suformavęs procesas Reformacija tebėra gyvas ir ak­tualus šiandienos istoriografijos objektas. Ši knyga, kurioje įvertinti Lietuvos Refor­macijos mintį formavusių asmenybių veikla ir pobūdis, gimė kaip įsipareigojimas Reformacijos jubiliejaus progai“, – rašoma naujausioje VU mokslininkės knygoje.

Vartant 25 metus apimantį bibliografinį prof. D. Pociūtės-Abukevičienės mokslinės veiklos sąvadą, matyti, kad kiekvieni metai pažymėti svarbiais mokslo darbais – kasmet publikuota po keletą straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose, rengti senųjų tekstų šaltiniai, bendradarbiauta sudarant interaktyvią lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių duomenų bazę, elektroninę lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatiją, vadovauta bakalaurantų, magistrantų, doktorantų baigiamiesiems darbams, dėstyti „Lietuvių literatūros istorijos: LDK ir Prūsų Lietuvos literatūros“, „Naujųjų laikų literatūros: religinės sąmonės antropologijos“, „Italų Renesanso ir LDK kultūros“, „Naujųjų laikų kultūros procesų: Reformacijos ir literatūros“ kursai.

Be svarių mokslinių darbų, profesorė daug energijos skiria akademinei ir ekspertinei veiklai, savo atradimus, originalias įžvalgas pristato tarptautinėse ir respublikinėse konferencijose, įvairiuose akademiniuose disputuose, viešose paskaitose.

Kruopštus, kelerius metus trukęs prof. D. Pociūtės-Abukevičienės mokslinis tiriamasis darbas, be kita ko, įtraukęs ir akademinių bei kultūrinių mainų skatinimą tarp Lietuvos ir Italijos, pernai mokslininkei atnešė tarptautinį pripažinimą. Ji apdovanota antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu.

Lietuvoje talentinga mokslininkė pastebėta nuo pat studijų metų: jai dukart suteikta Lietuvos mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų premija (1993, 1996), VU Rektoriaus premija už išskirtinę mokslinę veiklą, Lietuvos mokslų akademijos V. Krėvės-Mickevičiaus premija (abi 2008) ir Kultūros ministerijos Martyno Mažvydo premija (2009).

Nuo 2014 m. liepos profesorė eina VU Senato pirmininkės pareigas.