Autoriaus archyvas: Viktorija

Martynas Purvinas. Apgaulingoji „Lietuvos istorija paaugusiems…“

Martynas Purvinas

Dr. Martynas PURVINAS, www.voruta.lt

2017 m. „Baltų lankų“ leidykla išleido Alfredo ir Mangirdo Bumblauskų veikalą „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. I dalis“. Ilgai reklamuota, kad čia bus pateikiama visai nauja mūsų šalies istorijos versija, tinkanti jaunimui, išlaisvinta nuo bereikalingų datų ir kitų nuobodžių dalykų. Išties tikslai buvo gražūs ir sveikintini.

Iš pokarinių Lietuvos istorijos pamokų sovietmečio mokykloje dabar atsimenu gal tik tamsžalį plonos knygutės „Lietuvos TSR istorija“ viršelį. Ten gal buvo kažkas apie pirmykštę bendruomenę, kokia numurzinta akmeninių kirvukų ar kitokių archeologinių dirbinių nuotrauka, nuobodūs puslapiai apie valstiečių ir darbininkų vargus, feodalinį ir kapitalistinį išnaudojimą ir pan. Gal didžioji tos knygelės dalis buvo skirta bolševikų veiklai ir jų sukurtam „rojui“ iki tol vargusioje Lietuvoje. Taip gal ir siekta įteigti, kad ta senovė buvusi labai neįdomi.

Prieš ketvirtį amžiaus ištrūkus į Vakarus, apstulbino tenykščiuose knygynuose sukrautos kaugės populiarių knygų apie istoriją. Atsivertus kokį gausiai iliustruotą veikalą, norėjosi jį ryte ryti nelyg nuotykių romaną. Išmaningai parengti istoriniai žemėlapiai, įspūdingi piešiniai, patraukiantis medžiagos dėstymas ir kiti beveik stebuklingi dalykai palikdavo neišdildomą įspūdį.

Jau ne vienus metus tokios įspūdingos knygos iš Vakarų apie tolimų pasaulių įdomybes verčiamos į lietuvių kalbą, perspausdinamos mūsų leidyklų. Beliko laukti išties patrauklaus veikalo apie Lietuvos istoriją, galinčio atitraukti mūsų jaunimą nuo kompiuterinių žaidimų ir išmaniųjų telefonų, įteigiančio svarbiausias žinias apie mūsų krašto praeitį ir supratimą, kokiais keliais atėjome į XXI amžių.

Ką randame čia aptariamoje A. ir M. Bumblauskų knygoje? Geranoriškai nusiteikusieji joje aptiktų daug spalvotų paveikslėlių, įdomius puslapius apie pasakiškus Europos viduramžius (p. 82), Žalgirio mūšį (p. 106) ir kt. Įdėmiau beskaitantys ten aptiktų daug keistų dalykų.

Vos atsivertus knygą (p. 7), spalvotoje fotonuotraukoje matome akmenyje iškaltą datą „1847“, bet parašas skelbia, kad tai „1851“. Kaip kad mokė primirštasis Kozma Prutkovas „Netikėk savo akimis“. Iš paaiškinimo gretimai nuotraukai turime sužinoti, kad tame Priekulės name gyvenęs toksai K. Grutšusas, nors tasai žmogus iš tikrųjų vadinosi tiesiog K. Gručius. Išties „iš didelio rašto išeinama iš krašto“ – jau ne kartą įrašas iš žemaitiškų raštų „Jons Lapins“ esą sulietuvinamas taip: „Jonsas Lapinsas“. Deja, tie pirmieji liapsusai įspėja apie toliau vis dažnesnes autorių ir rengėjų aplaidumo žymes, atsainų požiūrį į Lietuvos istoriją ir dar blogesnius dalykus.

Antai, p. 13 pateikta pasaulio istorijos periodizacijos lentelė, jos sąžiningai neaptariant, nepasakant, kad ten nurodytos datos tetinka Viduržemio jūros ir vėlesnės Vakarų Europos civilizacijoms. Šiandieniniai gudresni vaikai gal ir patys žino, kad iki naujesnių laikų istorija visai kitaip klostėsi Kinijoje ar Japonijoje, Australijoje ar Naujajame pasaulyje. Deja, knygoje nerandame sąžiningo pasvarstymo apie kitokius istorijos periodus lietuviškose žemėse ir mūsų regione, kur daug vėliau kūrėsi civilizuoto gyvenimo pradmenys. Skaityti toliau

Amžininkės liudijimas: su Simonaityte gyventi buvo sunku, kai ji išėjo – atsidusome

Astrida PETRAITYTĖ, „Kultūros barai“

Domas Kaunas yra vienas iš tų nedaugelio stulpų, ant kurių šiandien laikosi Mažosios Lietuvos fenomenas, nes praeitis gyvuoja tik įamžinama atminties. Jam brangus šis regionas su būtuoju lietuviškumo inkliuzu vokiškojoje terpėje, su šiandieniniu dvinariškumu – Kaliningrado sritis / Klaipėdos kraštas. Į lietuvininkų žemę likimas nubloškė jį dar vaikystėje, vėliau pravėrė duris į laike nugrimzdusius lobius, įpareigodamas juos tyrinėti, skelbti visuomenei…

Naujausia profesoriaus Kauno knyga (Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: simonaitistikos šaltinių publikacija. – Liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas. Vilnius: Akademinė leidyba. 2017, p. 332) remiasi dar jaunystėje surinktais liudijimais. Sovietmečiu, tarp 1978 ir 1983-iųjų (taigi netrukus po rašytojos Ievos Simonaitytės mirties), jis ėjo nuo vieno prie kito, galinčio ką nors papasakoti, paliudyti, kruopščiai užsirašinėjo ir parengė atsiminimų apie rašytoją Evę / Ievą Simonaitytę (1897–1978) rinkinį, skirtą jos jubiliejui – 120-mečiui. Skaityti toliau

Ekskursijos „Jie – Lietuvos kūrėjai“ atspindžiai

Viktorija Liauškaitė

Pusšimtis puikiai nusiteikusių keliauninkų, užuot varę į sodybas ar namuose gulinėję ant sofkutės (juk galų gale išaušo užtarnauta poilsio diena!), ankstų šeštadienio rytą, gegužės 19 dieną,  išsiruošė Šiaurės Lietuvos link – į ekskursiją, skirtą Lietuvos 100-mečiui.

Ekskursijos vadovės, gidės Aurelija Arlauskienė ir Viktorija Liauškaitė. Jos metu pamatėme, išgirdome, akimis ir širdimi prisilietėme prie mūsų valstybės istorinių, kultūrinių, gamtos lobių; pagerbėme ją kūrusių asmenybių atminimą ir iš paukščio skrydžio gėrėjomės gamtos sukurtais stebuklais.

Mūsų kelyje buvo Prezidento Antano Smetonos dvaras, jo gimtasis kaimas, mokykla; Bistrampolio dvaras su Knygnešių koplyčia; Biržai ir Nemunėlio Radviliškis, kur pagerbėme 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvių Kazimiero Rimkevičiaus, brolių Adomo ir Jokūbo Šernų atminimą. Plačiau susipažinome su J.Šerno, Vasario 16-osios Akto signataro, asmenybe; taip pat lietuvybę šiame krašte skatinusią Cumftų šeima. Gėrėjomės Nemunėlio Radviliškio Santaka, kur susilieja dvi upės – Nemunėlis ir sraunioji Apaščia. Iš paukščio skrydžio -Kirkilų apžvalgos bokšto – žvelgėme į karstinius ežerėlius – unikalų Biržų kraštovaizdžio elementą, vienintelį tokį ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Viliamės, jog dar ne kartą sugrįšime į šį nuostabų šiaurės Lietuvos kraštą.

Radvilų rūmų virsmas

Lietuvos žinios 

Vilniuje rengiantis naujoms statyboms šiemet buvo atkasti Radvilų rūmų – antro pagal dydį mieste po Pilių komplekso – griuvėsiai. Nors kol kas ištyrinėta toli gražu ne visa buvusių rūmų teritorija, keturis mėnesius čia dirbę archeologai aptiko apie 10 tūkst. radinių. Tai byloja apie išskirtinę, unikalią Vilniaus istorinio centro (senamiesčio), įrašyto į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, vietą. Radiniai verčia žvilgtelėti į kelių šimtų metų praeitį ir įsitikinti, kokios svarbos yra ši vieta.

Sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės teritorijoje (tarp dabartinių Žygimantų, Radvilų ir Tilto gatvių) dirbę archeologai neabejoja, kad jų surastos pastato liekanos yra reprezentacinių Radvilų rūmų fragmentai. Visuomenė apie jų buvimą būtent šioje vietoje yra mažai girdėjusi, nes plačių istorinių, menotyrinių tyrimų nėra daryta. Kad rūmai stovėjo būtent čia, žinojo tik specialistai, nagrinėję XVIII-XIX amžiaus pradžios Vilniaus planus ir juose tiksliai pažymėtus rūmus. Tarp radinių yra nemažai žiedų, papuošalų, tačiau archeologai jų nesieja su kokiu nors konkrečiu Radvila ar tuo labiau Barbora Radvilaite. Skaityti toliau

Estiška paveldosauga. Pažangesnė ir tvaresnė?

www.voruta.lt

Valstybinė kultūros paveldo komisija gegužės mėn. lankėsi Estijos sostinėje Taline bei susitiko su Estijos institucijų, atsakingų už kultūros paveldo apsaugą, atstovais. Kaimyninėje šalyje pastebimos panašios problemos kaip ir Lietuvoje – aukštybinių pastatų plėtra Talino istorinio centro apsaugos zonoje ir piliečių įtraukimo į sprendimų priėmimą stoka. Visgi Lietuvai yra ko pasimokyti iš estiškosios paveldosaugos vadybos, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo vientisesnė ir nuoseklesnė, o Talino istorinių statinių ir architektūros detalių restauracija, konservacija ir pritaikymas yra akivaizdžiai pažangesni ir tvaresni. 

Talino istoriniame centre nemenkas dėmesys skiriamas istorinių statinių, archeologinių objektų atskleidimui, tvarkybai ir eksponavimui, akcentuojant tvarios plėtros principus. Pavyzdžiui, Talino istoriniame centre (šalia Vabaduse valjakaikštės)įgyvendinant požeminės automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo projektą, kasinėjimųmetu aptikta daug senojo miesto dalių (gynybiniai įtvirtinimai, miesto sienos), kurios buvo inkorporuotos į stovėjimo aikštelę ir yra eksponuojamos. Puikiai sutvarkyti ir pritaikyti eksponavimui 1670 m. datuojamifortikaciniai požeminiai įrengimai, daugiau nei 200 metų buvę aplieti vandeniu.

Pastebėta, kad kruopščiai prižiūrimos bei tvarkomos ir istorinių statinių architektūrinės detalės – Talino senamiestyje nėra plastikinių langų, įrengtų stoglangių, o visame senamiestyje tėra tik trys nesutvarkyti istoriniai statiniai. Susitikimo metu Estijos Nacionalinės paveldo tarybos (The National Heritage Board of Estonia) generalinis direktorius Siim Raie akcentavo, kad Estijai yra artima paveldosaugos teoretiko Johno Ruskino koncepcija, kuriojeistorinis miestas suvokiamas kaip praeities paminklas ir potencialią išnykimo grėsmę patiriantis retas, trapus, menui ir istorijai vertingas objektas, todėl turi būti maksimaliai išsaugomas toks, koks susiformavo laikuibėgant. Siim Raie pabrėžė, kad Estijoje vengiama istorinių pastatų kopijų ir bet kokių interpretacijų, imituojant istorinius stilius ar menamą buvusią pastato išvaizdą.

Anot Paveldo komisijos narės AndrijanosFilinaitės, „Lietuvos kultūros paveldo apsaugos sistemoje trūksta vientisumo ir nuoseklumo. To galėtume pasimokyti iš Estijos. Kalbant apie, pavyzdžiui, nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą, Estijoje visi objektai inventorizuojami laikmečiais (pvz. karinių objektų inventorizavimas, XX a. architektūros inventorizavimas ir pan.). Tai – itin detalus darbas, tačiau kartą jį padarius sukuriama aiški ir mažiau chaoso turinti sistema“.

Talino senamiesčio apsauga nuo Vilniaus senamiesčio apsaugos skiriasi taip pat tuo, kad jis turi parengtą pasaulio paveldo vietovės – Talino istorinio centro – valdymo planą. Norint išsaugoti Talino senamiestį kaip pasaulio paveldo vietovę ir užtikrinti jos tvarų vystymąsi, dabartinis Valdymo planas buvo parengtas 2014–2021 metų laikotarpiui, dėmesį koncentruojant į paveldo išsaugojimą visuose miesto gyvenimo aspektuose. Valdymo plano tikslas yra garantuoti, kad Talino senamiesčioišskirtinė visuotinė vertė būtų suvokta, išsaugota bei tvariai palaikoma. Plano rengimo metu visuomenei buvo pasiūlyta teikti siūlymus Valdymo planui, o darbo grupėje dalyvavo įvairių suinteresuotų subjektų – paveldo apsaugos specialistų, miesto valdžios institucijų, rajono administracijos, ministerijų, vietos bendruomenių, verslininkų, nevyriausybinių organizacijų ir kitų pasaulio paveldo vietovės išsaugojimu bei vystymu suinteresuotų pusių atstovai. Vyko papildomos konsultacijos su UNESCO Pasaulio paveldo centro, ICOMOS, Estijos nacionalinės UNESCO komisijos, UNESCO Talino senamiesčio valdymo komiteto, Kultūros ministerijos ir kitų organizacijų atstovais. Planą patvirtino UNESCO Talino senamiesčio valdymo komitetas bei UNESCO Pasaulio paveldo centras Paryžiuje.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Talino istorinio centro apsauga grįsta visapusišku bendradarbiavimu, tačiau Estijoje, kaip ir Lietuvoje, pastebimapiliečių įtraukimo į sprendimų priėmimus dėl paveldo apsaugos stoka (pavieniai projektai nėra teikiami visuomenės svarstymui, viešinami yra tik detalieji planai).

Paveldo komisijos pirmininkės Evelinos Karalevičienės manymu, „Estijos sėkmės receptas paveldosaugoje yra efektyvus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, ko labai trūksta Lietuvoje. Estijoje savivaldybės turi daug daugiau funkcijų ir pareigų, tačiau šalis yra pajėgi jas įgyvendinti dėl nuoseklumo ir veiksmų koordinuotumo. Kaimyninė valstybė taip pat jau yra pusiaukelėje dėl Faro konvencijos pasirašymo, ruošia reikiamus dokumentus ir šių metų pabaigoje planuoja pasirašyti šį Europos Tarybos dokumentą, akcentuojantį visuomenės dalyvavimo paveldosaugos procesuose svarbą. Būtų apmaudu, jeigu Estija aplenktų Lietuvą ir šioje srityje, nes Lietuvos įstojimas į Faro konvencijos gretas kol kas stagnuoja“.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija

Kvietimas į XXX Lietuvininkų Bendrijos „Mažoji Lietuva“ susiėjimą

KVIETIMAS Į

XXX    Lietuvininkų Bendrijos „Mažoji Lietuva“ Susiėjimą,

 

skirtą Tilžės Akto 100-mečio minėjimo pasiruošimui,

kuris įvyks 2018 m. balandžio 21 dieną, pradžia 11.00 val.

Agluonėnuose, prie Lietuvininkų ąžuolyno ir Jono Čepo sodybos

(Agluonos g.4., Agluonėnų k., 66250 Klaipėdos r.)

 

Dienotvarkė:

  1. Vardinių ąžuoliukų „Tilžės Akto signatarams“ ir Lietuvininkų bendrijai „Mažoji Lietuva“ sodinimas Lietuvininkų ąžuolyne;
  2. Bendrijos 2017-2018 m. veiklos ataskaita, pirmininkė Edita Barauskienė;
  3. Pasiruošimas Tilžės Akto 100-mečio minėjimui:

Konferencija Priekulėje, Klaipėdoje;

Signatarų medžių alėjos sodinimas ir paminklo atidengimas Priekulėje;

Jono Čepo atminimo ženklas Tilžės Akto signatarams Agluonėnuose.

  1. Pasiūlymai Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbo sukūrimui. Šeši variantai, sukurti istoriko dr. Arūno Baublio, dailininkės Jūratės Bizauskienės.

    Maloniai kviečiame: nepamirškime geros nuotaikos ir šventinių lauknešėlių.

P.S. Sekmadienį (2018-04-15) Plikių bažnyčioje paminėtos Evos E. Labutytės 80 ir Marijos Krukytės 90 gimimo metinės. Gediminas ir Kęstutis Vanagai rengia knygą, skirtą dailininkei ir kraštietei Evai E. Labutytei, kviečia rašyti atsiminimus.

2018-04-29, pradžia 19 val. Žvejų rūmuose (Taikos per.70, Klaipėda) – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus tezių opera „Liuterio durys“.

    Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ valdyba

Pirmininkė Edita Barauskienė, tel.: +370 46 454438, el. paštas: ebarauskiene@gmail.com

Sekretorė Jūratė V. Stubraitė, tel.: +370 46 253663 n., el. paštas: juratestub@zebra.lt

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su filosofu dr. Krescencijumi Stoškumi

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“…  Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų? 

K. S. – Aš taip nesakyčiau. Gerai, kad prasideda rimtos diskusijos. Blogiausia, kai tokie sprendimai priimami niekam nežinant. Gerai ir tai, kad jas dar pakaitina politikai ir žiniasklaida. Tai priverčia į debatus pritraukti daugiau žmonių. Iki šiol diskutavo gana siauras žmonių ratas. Jų suformuluotuose siūlymuose per daug ryškiai kyšo jų interesai. Nedaug girdėjome nešališkų ir platesnio akiračio žmonių. Tik dabar jie išeina į viešumą. Visiškai sutinku ir su Lituanistikos stiprinimo sąjūdžio lyderio Artūro Judženčio pastebėjimu: „Reikia atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad lituanistikos naikinimo vajus galėjo netrukdomai įsibėgėti ir dėl šioje srityje dirbančių žmonių pilietinio abejingumo ir politinio naivumo“.

Norėčiau tik pridurti. Kur dingo tie humanitarai, ta atkakli kultūrinė opozicija, kuri net sovietmečio represijų, visuotinės cenzūros ir užspaustų lūpų sąlygomis visais įmanomais ir net neįmanomais būdais sugebėjo užsiangažuoti savo kultūros gynimui ir nuosekliai, ištikimai tęsti M. Mažvydo, D. Kleino, K. Sirvydo, M. Daukšos, D. Poškos, S. Daukanto, V. Kudirkos, J. Biliūno, Maironio, J. Tumo-Vaižganto, V. Mykolaičio-Putino kultūrinių įsipareigojimų tradicijas. Rūpinimasis savo kultūros būkle buvo jų pirmoji pareiga. O jų elgesio pavyzdys patraukdavo ne tik jaunimą. Jis darė įtaką inteligentų mąstysenai, neretai trikdė ir politikus. Su kiekviena paskaita, su kiekvienu straipsniu ir nauju kursu studentams, su kiekviena knyga, su kiekvienos naujos katedros atidarymu bei sunkia parašų rinkimo akcija jie galvojo, kaip praplėsti tautos akiratį, .kaip sumažinti užgriuvusius kultūros praradimus, kaip atidengti jos gilesnius klodus, kaip gaivinti kritinę mintį ir istorinę atmintį, kaip plačiau praverti langus į civilizuotą pasaulį. Be šių dalykų jiems gyvenimas neturėjo prasmės.

Dabar ši karta jau beveik išmirusi. Z. Zinkevičius, pats žymiausias lietuvių kalbos istorijos žinovas ir švietimo eksministras, bene paskutinis mohikanas, išgirdęs apie lituanistinių katedrų likimą, prieš pat mirtį pirmąsyk gyvenime sodriai nusikeikė. Jis negalėjo patikėti. Atėjo nauji žmonės, daugiausia gana pragmatiški, be kontaktų su ankstesniąja karta, laisvi nuo įsipareigojimų ir atsakomybės. Iki šiol laikas nuo laiko lietuvių kalba, istorija ir literatūra parūpdavo daug kam. Tik ne lituanistams. Atrodo, prasideda atbudimas. Reikia tikėtis, kad su institutų problemos sprendimu jis nepasibaigs.

Skaityti toliau

Unikalus ir vienintelis Vokietijos lietuvių ir bendraautorių metraštis švenčia: 25-eri gyvavimo metai

www.voruta.lt

Šaunioje, ant kalno tarp Bonos ir Bonos priemiesčio „Bad Godesberg“ įsikūrusioje Annabergo pilyje įvyko lietuvių ir vokiečių santykius atspindinčio leidinio „Annaberger Annalen“ (liet. Anabergo metraštis) šeštasis autorių ir skaitytojų susitikimas. Nuo 1993 metų leidžiamas metraštis – Vokietijos lietuvių rankų, širdžių ir proto darbas. Šis unikalus ir vienetinis leidinys – geriausias ir objektyviausias mokslinis raktas, siekiantiems labiau pažinti susipynusias tautų istorijas, jos veikėjus.

Redakcinę metraščio „Annaberger Annalen“ kolegiją sudaro: Arthur Hermann, Annemarie Lepa, Dr. Christina Nikolajew ir Dr. Lina Pilypaitytė.

Apie metraščio „Annaberger Annalen“ susikūrimą, leidybą ir ateities perspektyvas kalbiname A. Hermaną.

„Annaberger Annalen“ – kasmet leidžiamas, lietuvių-vokiečių santykius, tautų istoriją, kultūras apžvelgiantis leidinys gimė 1993-aisiais metais. Nuo ko ir kaip kilo idėja leisti šį metraštį? Kas buvo šio leidinio sumanytojai, idėjos autoriai?

Norint įkurti kažką naujo, reikalingas jau gyvuojančio energijos centro palaikymas. Praeito šimtmečio devintame dešimtmetyje tokiu centru tapo Baltiečių Krikščionių Studentų Sąjunga (BKSS) (toliau – Sąjunga), kuriai priklauso „Annabergo“ rūmai Bonoje. Sąjunga apjungia visų trijų baltų tautų, kurios šalia bendros sąjungos veiklos plėtoja taip pat jų tautinį darbą. Tuomet lietuvių sekcijoje veikė lietuvių literatūros būrelis, kuris tuo pačiu leido laikraštį „Anabergo lapelis“. Istoriškai Lietuvai tampant vis laisvesnei, Sąjungos nariai jautė, jog reikia imtis naujos veiklos.

Vokietijoje labai trūko informacijos apie Lietuvą, tiesiog reikėjo iš naujo vokiečiams priminti buvusią plačią vokiečių ir lietuvių kaimynystę. Laisva tapusi Lietuva dar pati neįstengė intensyviau brandinti naujus vokiečių-lietuvių santykius. Todėl 1992 m. Sąjungos lietuvių sekcija nutarė vietoj lietuviško leidinėlio pradėti leisti platesnės apimties vokišką metraštį, jį pervadinant į „Annaberger Annalen“. Metraštis greitai prigijo, kasmet didėjo straipsnių apimtis ir gerėjo straipsnių kokybė. Iki 2002 m. metraščio reikalus tvarkė Arthur Hermann ir Annemarie Lepa, nuo 2003 m. redakciją papildė dr. Christina Nikolajew, taip pat tais pačiais metais šalia BKSS, nauju užsakovu tapo ir prisijungė Lietuvių kultūros institutas. Nuo 2014 m. redakcijos gretas papildė iš Lietuvos į Vokietiją studijuoti atvykusi dr. Lina Pilypaitytė. Dabar leidėjai atitinka Vokietijos Lietuvių Bendruomenės sudėtį. Leidėjai, kurie yra kartu ir redaktoriai, autoriai, vertėjai, lektoriai dirba be užmokesčio, visuomeniniais pagrindais, pajamos iš prenumeratorių padengia tik leidybos išlaidas (metraščio spausdinimą, platinimą). Skaityti toliau

Aušrininkas, poetas, vertėjas, pedagogas (2). Stanislovo Dagilio 175-osioms gimimo metinėms

selonija.lt

Literatūrinio kelio pradžia

Lietuviškų laikraščių dar nebuvo, todėl S. Dagilis rašė Maskvoje ir Peterburge leidžiamiems rusų laikraščiams „Russkij vestnik“, „Golos“, „S. Peterburgskije vedomosti“, „Sovremennije izviestija“. Šie laikraščiai šiandien sunkiai gaunami, todėl tik spėlioti galime, apie ką juose rašė jaučiantis meilę literatūrai, mokslui, savo gimtajam kraštui Sumų gimnazijos mokytojas. Spausdinamus rašinius S. Dagilis pasirašinėdavo ne tik pavarde, raide D, bet ir įvairiais pseudonimais.

Literatūrinę veiklą S. Dagilis tais metais pradėjo vertimais, versdamas į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, G. Deržavino, A. Kolcovo, A. Mickevičiaus, kitų poetų kūrinius. Žinia apie S. Dagilio išverstus Adomo Mickevičiaus „Tris Budrius“, dalį poemos „Konradas Valenrodas“ pasiekė Maskvos universiteto studentą Adomą Sketerį. 1883 metų kovo 2 dieną jis Maskvos universiteto studentų vardu rašė Dagiliui laišką: “Maskvos lietuvių būrelis susirinkęs paskaitė Kriaučiūno gromatą, kur, be kitų naujienų, radome vieną labai mums linksmą: Sumų mokytojas Dagilis išvertęs A. Mickaus „Budrį ir jo sūnus“ ir pusę „Konrado Valenrodo“. Širdingai džiaugdamies, jog iš vyresniųjų mūsų brolių da yra tautos mylėtojų, kurie kiek galėdami dirba, dirba jai atgaivinti, susitarėm susipažinti su Tamsta – tokiu tikru lietuviu, ir parodyti savo meile šia gromata. Tikimės Tamsta neatstumsiant nuo savęs mūsų pažinties“. Skaityti toliau

Kaunas švenčia Vydūno 150-ąias gimimo metines: atidengtas paminklas

voruta.lt 

Kaunas mini didžio Lietuvos šviesuolio Vydūno 150-ąsias gimimo metines. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje trečiadienį atidengtas Vydūno paminklinis biustas su užrašu „Tautos augimui reikia visa aukoti“. Po to kauniečiai pakviesti į konferenciją Kauno miesto savivaldybėje.

Vydūno gimtadienis yra kovo 22 d., tačiau paminklas atidengtas išvakarėse.

Tautos didvyrių alėjoje atidengto paminklo skulptorius – Stasys Žirgulis, architektas – Liucijus Dringelis.

Pasak S. Žirgulio, sukurti Vydūno skulptūrą nebuvo lengvas uždavinys. „Sukurti dvasingą, šiuolaikišką skulptūrą reikėjo laiko. Man buvo svarbu sukurti Vydūną – sielos asketą, dvasios titaną, žvelgiantį į mūsų perspektyvą.“

Minėjime dalyvavusi Vydūno giminaitė Brita Storost (Berlynas) dėkojo už jos giminaičiui parodytą pagarbą.

„Jaučiuosi labai pagerbta, aš ir visa šeima. Į Lietuvą žiūrime, kaip į mūsų antrą gimtinę, beje, čia atvykstame nuo 1989 m. reguliariai. Vydūnas buvo įprastas šeimos narys, nei vienam mums nebuvo aišku, kad jis toks reikšmingas, juk jį planuota nominuoti Nobelio premijai, sunkiai įtikėtina!“ – pasakojo vyriausio Vydūno brolio anūkė B. Storost, pažinusi savo giminaitį iš pasakojimų. Ji mena, kad šeimoje išlikę 5 Vydūno laiškai ir knyga, padovanota jos seneliui apie Karma jogą.

Renginyje tai pat dalyvavo Vydūno draugijos, Lietuvos Sąjūdžio, Kauno tautinės kultūros centro, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės nariai, Kauno miesto savivaldybės vadovai, Kultūros paveldo ir Kultūros skyrių atstovai, folkloro ansambliai „Linago“, „Ratilėlis“, sutartinių giedotojų grupė „Kadujo“.

Eruditas, mokytojas, rašytojas

Vilhelmas Storosta (slapyvardis Vydūnas) (1868-1953 m.) – garsus rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, eruditas, budinęs tautą. Jo garbei Kaune dar yra pavadinta gatvė – Vydūno alėja, o 2018-ieji Seimo paskelbti Vydūno metais.

Vydūnas baigė Ragainės mokytojų seminariją, studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose daugybę disciplinų: filosofiją, religiją, kultūrą, meną, literatūros istoriją, sociologiją, gamtos mokslus; taip pat anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Mokytojavo Kintų pradžios mokykloje, dėstė Tilžės gimnazijoje, taip pat Rytų seminare prie Berlyno universiteto.

1895 m. ūrė Tilžės giedotojų draugiją, kuriai vadovavo 40 metų. Vydūnas rengė lietuvių dainų šventes, skleidė lietuvių liaudies dainas. Leido žurnalus „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. 1928 m. tapo Lietuvos universiteto filosofijos Garbės daktaru.

70-mečio išvakarėse jis persekiotas nacistinės Vokietijos valdžios ir už veiklą pasodintas į Tilžės kalėjimą. Tokio elgesio neapsikentusi pasaulio kultūros inteligentija sukilo ir Vydūnas buvo paleistas į laisvę. Vydūną 1940 m. net svarstyta pristatyti Nobelio premijai, bet dėl tarptautinės situacijos, idėja nerealizuota.

1944 m. Vydūnas kartu su Tilžės gyventojais buvo evakuotas į Vokietiją, ten vėliau ir mirė. Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, parengė daugiau kaip 30 filosofinių dramų ir kt.

Domėjosi Vedomis, Europos tautų unikalumu, ragino gilintis į savo šaknis

Jau 20-metis jis sirgo plaučių džiova, kuri tuomet buvo nepagydoma. Gavęs patarimą iš seno Tilžės mokytojo jis pradėjo daryti kvėpavimo pratimus, kvėpuoti pušynų oru, tapo vegetaru ir po kurio laiko – pasveiko.

1891 m. Vydūnas susituokė su Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaite Klara Fülhaz. Dirbdamas Kintuose parašė bene svarbiausius filosofinius darbus, kur svarstė gyvenimo prasmės klausimus: „Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“.

Nuo pat jaunumės domėjosi Europos tautomis, jų autentiškumu; dalyvavo teosofijos, antroposofijos veikloje. Pritarė religijos, mokslo ir filosofijos dermei. Domėjosi senaisiais indų šventraščiais – Vedomis, tai persismelkė jo kūryboje, tad XIX-XX a. dalis mokslininkų Vydūną prilygino didiems mąstytojams: R. Tagorei, M. Gandžiui.

Vydūnas ugdė lietuvių tautos moralę, tvirtumą, teigė, kad žmogus pirmiausiai privalo suvokti save, tuomet išmanyti savo tautos kalbą, tautiškumą, tradicijas, papročius, istoriją.

Pildoma.

Skaityti toliau