Autoriaus Archyvai: Viktorija

Maloniai kviečiame į doc. dr. Nijolės Strakauskaitės monografijos „Juodkrantės kurorto „aukso amžius“: nuo susikūrimo XIX a. viduryje iki katastrofos 1945 m .“ pristatymus

Knygos pristatymai vyks:

·        Kovo 1 d. (penktadienį) 17.30 val. Kuršių nerijos istorijos muziejuje (Pamario g. 53, Nida);

·        Kovo 13 d. (trečiadienį) 17.30 val. Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10, Klaipėda);

·        Kovo 22 d. (penktadienį) 16 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos renginių erdvėje (Gedimino pr. 51, Vilnius).

Pristatyme dalyvaus knygos autorė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, Neringos muziejai direktorė dr. Lina Motuzienė.

Daugiau informacijos: http://lrezoskc.lt/node/12481

Simono Konarskio minėjimas

Prieš 180 metų (1839) vasario 27 d. caro kareivių buvo sušaudytas 1831 metų sukilimo dalyvis, Abiejų tautų – Lenkijos ir Lietuvos – didvyris, reformatas Simonas Konarskis.  „Vasario 27 d. carinės Rusijos karių komanda, stebint gausiai miniai ir tratant būgnams, išsirikiavo egzekucijos vietoje. Atvežtas iš kalėjimo grandinėmis sukaustytas S. Konarskis <…>. Nuaidėjo salvė, nutraukusi 31-ojo gimtadienio nesulaukusio vyro gyvybę.“ – tai istorikės V. Grinininkienės žodžiai apie paskutines patrioto, sukilimo už Abiejų tautų respubliką kovotojo Simono Konarskio gyvenimo valandas.

Simono Konarskio mokyklos globėjo žūties metines prie paminklinio akmens paminėjo mokyklos mažiausieji – priešmokyklinukai, 3b klasės mokiniai, mokytojos: Lilija Mikonienė, Sabina Sadovska, Loreta Skulskytė, ir Vilniaus evangelikų reformatų parapijos senjorų draugijos narės. Įdomu buvo išgirsti Dalijos Gudliauskienės pasakojimą apie evangelikų reformatų bažnyčios istoriją, įkūrimą Vilniuje.Tai buvo geriausia istorijos pamoka tiek vaikams, tiek suaugusiems.

S. Konarskio žūties vietoje 1924 m. kovo 2 d. – 85-ųjų Konarskio mirties metinių proga – reformatų Bažnyčios Vilniaus Sinodo rūpesčiu buvo pastatytas paminklas, kurio iki mūsų dienų išliko tik paminklinis akmuo. Gaila, kad neišliko ir Vilniaus reformatų bažnyčioje kabojusi
ant sienos atminimo lenta S. Konarskiui.

S.Konarskio mokyklos nuotrauka

Knygų mugė skelbia ateinančių metų temą: gyvenimas be formulių ir atvirumas

https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2019/02/24/knygu-muge-skelbia-ateinanciu-metu-tema-gyvenimas-be-formuliu-ir-atvirumas

Paskutinę Vilniaus knygų mugės dieną tradiciškai paskelbta ateinančių metų tema. 21-ą kartą mugė lankytojų lauks su Jono Meko išsakyta mintimi „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“.

 „Mugės leitmotyvu pasirinkę šią Jono Meko citatą norime prisiminti ir simboliškai pagerbti neseniai mus palikusį vieną žymiausių pasaulio lietuvių. Jis visu savo gyvenimu teigė atvirumą pasauliui ir gyvenimui, kvietė ieškoti savęs pasaulyje, nesusisaistant egzistuojančiais stereotipais, nebijoti žvelgti į pasaulį kartais gal ir naiviomis, bet savomis unikaliomis akimis, ir atrasti kiekvienam savo kelią šiame pasaulyje. Jono Meko mintis būtent dabar skamba ypač aktualiai, mugei renkantis savo tolesnę kryptį. Du kartus pakartotas „reikia“, –  ne tiek imperatyvus, kiek kviečiantis prisijungti prie paties maestro gyvenimo credo, savotiškas formulinis ženklas, sustiprinantis patį kvietimą“, – ateinančių metų temos pasirinkimą komentuoja Gytis Vaškelis, Lietuvos literatūros ir tautosakos Instituto leidybos centro vadovas ir mugės organizacinio komiteto narys.

Mildos Gembickienės, „Litexpo“ parodų grupės vadovės ir Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narės teigimu, pasirinkta tema – tai ir malonus iššūkis naują etapą pradedančiai mugei.

„Po dvidešimties metų mugė verčia naują puslapį, klausia, kokios mugės norime, ko ieško, ko laukia ir tikisi lankytojai, kas jiems įdomu, svarbu ir aktualu būtent dabar. Esame atviri naujoms formoms, paieškoms ir eksperimentams, čia laukiami visi ir mes tikrai žinome, kad mugė neturi formulės – tik nuolatinį vyksmą ir nesibaigiančius atradimus“,  – sako p. Gembickienė.

G.Kuprevičiaus opera „Prūsai“

Lietuvos šimtmečio atkūrimo proga Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus operą „Prūsai“.

Operos „Prūsai“ siužetas pasakoja apie tragišką šios tautos likimą. Centre – istorinė asmenybė Herkus Mantas, kurio asmeniniai interesai kertasi su prūsų laisve. Prūsų vadas, draskomas vidinės kančios, abejoja, kurie interesai – asmeniniai ar visuomeniniai – svarbesni. Tauta negali be vado, o vadas be mylimos moters Kristinos.

Kristinos meilė brandi ir altruistiška. Bet nutraukti kryžiuočių ir prūsų karą – ne jos jėgoms. Prūsai nepasitiki, vokiečiai varžo asmeninę pasirinkimo laisvę, sūnus nepažįsta tėvo, o mylimas vyras yra kamuojamas abejonių. Tokią realybę pakelti sunkiau, nei žengti į pagonių aukojimui paruoštą laužavietę.

Kūrinyje kuriamos dvi priešiškos stovyklos – prūsų ir kryžiuočių. Pirmieji, ginantys savo laisvę, vaizduojami karingai. Juose gyva pagoniška dvasia ir tikėjimas gamtos jėga. Tačiau prūsų kariai neišvengia vienašališkumo – neapykanta kryžiuočiams stipresnė už sveiką protą. Stingdanti tragedijos nuojauta sukuria įtampą, o H.Mantas, būdamas tikras savo tautos ir šalies patriotas iki galo eina negailestingos kovos prieš pavergėjus keliu.

https://renginiai.kasvyksta.lt/66114/g-kupreviciaus-opera-prusai

Biržų-Dubingių Radvilų rūmų (buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninės vietoje) archeologiniai tyrimai

Viktorija Liauškaitė

Vasario 14 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje Kultūros istorijos vakare archeologas Ignas Sadauskas skaitė paskaitą tema –  „Biržų-Dubingių Radvilų rūmų (buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninės vietoje) archeologiniai tyrimai“. Archeologai teritoriją tarp Radvilų, Tilto ir Žygimantų gatvių tyrinėjo beveik metus, nuo 2017 gegužės iki 2018 metų balandžio. Archeologų komanda, kuriai vadovavo archeologas Ignas Sadauskas, tyrinėtoje vietoje aptiko didelį kiekį archeologinių radinių, datuojamų nuo XV iki XX amžiaus, taip pat pirmą kartą atidengti XVI a. pradžioje Jonušo Radvilos statytų reprezentacinių rūmų pirmo aukšto fragmentai.

Nuo 2017 metų buvusios Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninės teritorijoje vykdant detaliuosius tyrimus atrasti iki šiol plačiau netyrinėtos XVII amžiaus pradžios Radvilų rūmų liekanos. Tyrimus užsakiusi teritorijos savininkė UAB „Vastint Lithuania“ tikisi rūmų liekanas ne tik išsaugoti, bet ir eksponuoti visuomenei.

Tyrimus vykdžiusi UAB Archeologijos projektų centro „Antiqua“ archeologų komanda, kuriai vadovavo archeologas Ignas Sadauskas, teritorijoje aptiko itin didelį kiekį archeologinių radinių, per 4 tūkst. vnt., datuojamų nuo pat XV amžiaus iki šių laikų: buitinės keramikos šukių, koklių fragmentų, monetų, plombų, stalo įrankių, molinių pypkių ir t.t. Taip pat atliekant tyrimus atidengtos XIX amžiaus II pusėje – XX amžiaus pirmoje pusėje šioje teritorijoje stovėjusių mūrinių pastatų pamatų ir skliautinių rūsių liekanos. Tačiau svarbiausias šių tyrimų atradimas – iki šiol plačiau neatrastos ir netyrinėtos XVII amžiaus pradžios Radvilų rūmų liekanos.

Atliekant tyrimus atidengtos rūmų pirmo aukšto patalpų plytų grindys, buvusių sienų pamatų ir kolonų liekanos bei dvi krosnys. Taip pat aptikta archeologinių radinių, siejamų su rūmų gyvenimu ir kasdienybe.

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad Jonušas Radvila reprezentacinius rūmus šioje vietoje pasistatė XVI a. pabaigoje. Tai buvo dideli, puošnūs, vieningo italų manierizmo stiliaus, trijų aukštų rūmai su cilindriniu bokštu kampe, kuriuos supo didelis itališko tipo sodas su gėlynais ir tvenkiniais. Rūmai per 1655-1661 m. karą su Maskva buvo apgriauti, XVIII amžiuje galutinai apleisti, o 1828 m. rūmų griuvėsiai buvo parduoti kaip statybinė medžiaga.

1939–2013 m. teritorijoje veikė Raudonojo kryžiaus ligoninė, kurios vietoje UAB „Vastint Lithuania“ planuoja vystyti mišrios paskirties kvartalą. Tyrinėjamos teritorijos daliai pagal detalųjį planą priskirta komercinė paskirtis, tad vystytojai, prieš pradėdami būsimo viešbučio techninį projektą, lauks specialistų išvadų dėl atrastų istorinių liekanų išsaugojimo. „Džiugu, jog pavyko atrasti šių Radvilų rūmų fragmentus. Kultūros vertybių registre ši teritorija įregistruota, archeologiniai radiniai saugomi Nacionalinio muziejaus saugyklose. Viliamės, jog bus galimybė ir toliau tęsti pradėtus darbus, nes ištirta yra tik apie trečdalį šios teritorijos,“ – teigė archeologas Ignas Sadauskas.

archeologas Ignas Sadauskas, nuot. G. Zemlicko

Ornamentuota smiltainio detalė, Igno Sadausko spėjimu, stovėjusi ties trečiu rūmų fasado aukštu, ties karnizu, vienintelė išlikusi rūmų fasado puošybos detalė
nuot. G. Zemlicko

In memoriam Valerija Ona Krisiukėnaitė-Glinskienė 1920.12.10–2019.02.09

Vasario 9 d. paliko šį pasaulį seniausia Vilniaus reformatė, parapijos mecenatė, aktyvi Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos narė Valerija Glinskienė, prieš porą mėnesių atšventusi 98-ąjį gimtadienį. Nugyventas gražus, prasmingas gyvenimas, užauginti, išmokyti, išauklėti gerais krikščionimis vaikai ir anūkai…

Gimė Valerija 1920 m. gruodžio 10 d. Kiliškių kaime reformatų ūkininkų Marijos ir Petro Krisiukėnų septynių vaikų šeimoje. Mokėsi Biržų pradinėje mokykloje, 1931–1939 m. Biržų gimnazijoje, kur aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, mokyklos renginiuose, šoko tautinius šokius, su šokių kolektyvu Kaune Europos krepšinio čempionato atidaryme 1939 m. šoko mokytojos Elenos Šlekienės sukurtą ir pastatytą „Sadutę“, buvo aktyvi skautė, jai teko pamatyti skautų organizacijos įkūrėją R. Baden-Powell.

1940–1942 m. baigė Vilniaus pedagoginiame institute matematiką, fiziką, kūno kultūrą, grįžo į Biržus. Karo metais mokytojavo kun. A. Balčiausko ir kitų Biržų šviesuolių inteligentų pastangomis įkurtoje Amatų mokykloje, dėstė matematiką, fiziką ir kūno kultūrą. Šioje mokykloje mokėsi daug kaimo ir darbininkiško jaunimo, įgydami staliaus, mūrininko, audėjos ir kt. ūkyje reikalingas profesijas. Dėstė nemažai reformatų: be Valerijos ir jos sesers Aleksandros Krisiukėnaičių, dar mokytojavo Olga Pavilionytė, Olga Lapienytė, audimo praktikos mokytoja, tautodailininkė, vėliau dėsčiusi Vilniaus dailės institute, išleidusi knygą apie audimą, poetas, germanistas Petras Zablockas su žmona Vale, mūrininkų specialybės mokęs Petras Grynas ir kt.

1944–1948 m. Valerija mokėsi Kauno valstybiniame universitete, Medicinos fakultete stomatologijos specialybės, aktyviai dalyvavo saviveikloje, šoko tautinių šokių ir dainų ansamblyje (dabar tautinių šokių ir dainų ansamblis Nemunas), su juo 1948 m. gastroliavo Maskvoje, Leningrade.Nuo 1948 iki 1960 metų Valerija dirbo Medicinos fakulteto Anatomijos ir histologijos katedroje asistente ir dešimt metų vadovavo 1950 metais įkurtam Kauno medicinos instituto šokių ir dainų ansambliui.

1960 metais persikėlė gyventi į Vilnių ir pradėjo dirbti Onkologijos mokslinio tyrimo institute. Jos energija ir pastangomis institute buvo sutvarkyta onkologinių ligų įskaita, sukurtas vėžiu sergančių asmenų registras Cancer registre, ji daug prisidėjo prie jaunų darbuotojų rengimo, buvo aktyvi visuomenininkė, rengė naujametines šventes instituto darbuotojų vaikams.

1970 m. Valerija Glinskienė apsigynė daktaro disertaciją tema Onkologinės ir kitos medicinos statistinės informacijos mechanizavimas ir automatizavimas, paskelbė virš 40 mokslinių darbų.Prieš keletą metų renkant lėšas istorinio varpo pakabinimui prie Vilniaus reformatų bažnyčios, Velionė paaukojo didžiąją dalį reikiamos sumos, kad skambėtų varpas, kviesdamas reformatus šlovinti VIEŠPATĮ į istorinę Vilniaus bažnyčią.

Valerija Glinskienė išaugino dukrą Gabiją ir sūnų Rimvydą Danių, gyvenantį JAV, turi 6 vaikaičius: Igną, Justą, Martyną, Simą, Vainių ir Ameliją Liną.

Urna su Velionės pelenais bus pašarvota vasario 12 d. 17 v. laidojimo namuose Nutrūkusi styga Ąžuolyno g. 10. Laidotuvės vasario 13 d. 13 val. Vilniaus Sudervės kapinėse.

Vilnaus reformatų žinių informacija