Temos Archyvai: Kita

Kvietimas į paskaitą apie Radvilų rūmus Vilniuje

Vasario 14 d., ketvirtadienį, Lietuvos nacionaliniame muziejuje archeologas Ignas Sadauskas skaitys paskaitą apie archeologinius tyrimus, atliktus vietovėje, kur kadaise Vilniuje stovėjo Radvilų rūmai. 

Archeologai teritoriją tarp Radvilų, Tilto ir Žygimantų gatvių tyrinėjo beveik metus, nuo 2017 gegužės iki 2018 metų balandžio. Archeologų komanda, kuriai vadovavo archeologas Ignas Sadauskas, tyrinėtoje vietoje aptiko didelį kiekį archeologinių radinių, datuojamų nuo XV iki XX amžiaus, taip pat pirmą kartą atidengti XVII a. pradžioje Jonušo Radvilos statytų reprezentacinių rūmų pirmo aukšto fragmentai.

Ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras „Biržų-Dubingių Radvilų rūmų (buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninės vietoje) archeologiniai tyrimai“ įvyks vasario 14 d., ketvirtadienį, 17 val. 30 min. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, Arsenalo g. 3.

In memoriam Valerija Ona Krisiukėnaitė-Glinskienė 1920.12.10–2019.02.09

Vasario 9 d. paliko šį pasaulį seniausia Vilniaus reformatė, parapijos mecenatė, aktyvi Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos narė Valerija Glinskienė, prieš porą mėnesių atšventusi 98-ąjį gimtadienį. Nugyventas gražus, prasmingas gyvenimas, užauginti, išmokyti, išauklėti gerais krikščionimis vaikai ir anūkai…

Gimė Valerija 1920 m. gruodžio 10 d. Kiliškių kaime reformatų ūkininkų Marijos ir Petro Krisiukėnų septynių vaikų šeimoje. Mokėsi Biržų pradinėje mokykloje, 1931–1939 m. Biržų gimnazijoje, kur aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje, mokyklos renginiuose, šoko tautinius šokius, su šokių kolektyvu Kaune Europos krepšinio čempionato atidaryme 1939 m. šoko mokytojos Elenos Šlekienės sukurtą ir pastatytą „Sadutę“, buvo aktyvi skautė, jai teko pamatyti skautų organizacijos įkūrėją R. Baden-Powell.

1940–1942 m. baigė Vilniaus pedagoginiame institute matematiką, fiziką, kūno kultūrą, grįžo į Biržus. Karo metais mokytojavo kun. A. Balčiausko ir kitų Biržų šviesuolių inteligentų pastangomis įkurtoje Amatų mokykloje, dėstė matematiką, fiziką ir kūno kultūrą. Šioje mokykloje mokėsi daug kaimo ir darbininkiško jaunimo, įgydami staliaus, mūrininko, audėjos ir kt. ūkyje reikalingas profesijas. Dėstė nemažai reformatų: be Valerijos ir jos sesers Aleksandros Krisiukėnaičių, dar mokytojavo Olga Pavilionytė, Olga Lapienytė, audimo praktikos mokytoja, tautodailininkė, vėliau dėsčiusi Vilniaus dailės institute, išleidusi knygą apie audimą, poetas, germanistas Petras Zablockas su žmona Vale, mūrininkų specialybės mokęs Petras Grynas ir kt.

1944–1948 m. Valerija mokėsi Kauno valstybiniame universitete, Medicinos fakultete stomatologijos specialybės, aktyviai dalyvavo saviveikloje, šoko tautinių šokių ir dainų ansamblyje (dabar tautinių šokių ir dainų ansamblis Nemunas), su juo 1948 m. gastroliavo Maskvoje, Leningrade.Nuo 1948 iki 1960 metų Valerija dirbo Medicinos fakulteto Anatomijos ir histologijos katedroje asistente ir dešimt metų vadovavo 1950 metais įkurtam Kauno medicinos instituto šokių ir dainų ansambliui.

1960 metais persikėlė gyventi į Vilnių ir pradėjo dirbti Onkologijos mokslinio tyrimo institute. Jos energija ir pastangomis institute buvo sutvarkyta onkologinių ligų įskaita, sukurtas vėžiu sergančių asmenų registras Cancer registre, ji daug prisidėjo prie jaunų darbuotojų rengimo, buvo aktyvi visuomenininkė, rengė naujametines šventes instituto darbuotojų vaikams.

1970 m. Valerija Glinskienė apsigynė daktaro disertaciją tema Onkologinės ir kitos medicinos statistinės informacijos mechanizavimas ir automatizavimas, paskelbė virš 40 mokslinių darbų.Prieš keletą metų renkant lėšas istorinio varpo pakabinimui prie Vilniaus reformatų bažnyčios, Velionė paaukojo didžiąją dalį reikiamos sumos, kad skambėtų varpas, kviesdamas reformatus šlovinti VIEŠPATĮ į istorinę Vilniaus bažnyčią.

Valerija Glinskienė išaugino dukrą Gabiją ir sūnų Rimvydą Danių, gyvenantį JAV, turi 6 vaikaičius: Igną, Justą, Martyną, Simą, Vainių ir Ameliją Liną.

Urna su Velionės pelenais bus pašarvota vasario 12 d. 17 v. laidojimo namuose Nutrūkusi styga Ąžuolyno g. 10. Laidotuvės vasario 13 d. 13 val. Vilniaus Sudervės kapinėse.

Vilnaus reformatų žinių informacija

Prisiminkime – Vilniaus evangelikų reformatų istoriją

Dalija Gudliauskienė

Dabartinės Vilniaus ev. reformatų bažnyčios statybos iniciatorius buvo rusų kariuomenės majoras Pavelas Strijenskis. 1821 metų Sinode Kopyliuje jis pasiūlė perstatyti į bažnyčią vieną iš turimų klebonijų arba pradėti statyti naują mūrinį bažnyčios pastatą, nes senasis, 1685 m . statytas medinis, vos besilaikė. Sinodas nutarė statyti naują bažnyčią, o rūpestį, surenkant reikiamas lėšas, pavedė sumanytojui P. Strijenskiui. Nors ir būdamas garbaus amžiaus, žinodamas anų laikų susisiekimo sunkumus, darbštusis kuratorius stvėrėsi darbo – rinkti aukas bažnyčios statybai: jis keliavo po visą kraštą ir kaimyninį Pabaltijį, neapsiribodamas vien tomis sritimis, kur veikė „ Lietuvos Vienata“ (Unitas Lithuaniae). Aplankė ir kaimyninę Kurliandiją (Kuršo guberniją – „V.r.ž.“ past.) bei Inflantus (buv. Livonijos kunigaikštystę – „V.r.ž.“ past.), buvo Mintaujoje, Rygoje ir Dorpate (dabar Tartu). Nors šios jo kelionės nedavė pageidaujamų vaisių, jis nenuleido rankų ir nenustojo vilties surinkti reikiamų lėšų.

1823 metais Strijenskis buvo išrinktas Sinodo direktoriumi ir nedelsdamas pradėjo rengtis statybai: parinko bažnyčiai vietą, pasamdė architektą, pradėjo rengti planus, paskelbė varžytines medžiagoms pirkti ir šiems reikalams skyrė surinktų lėšų dalį. Strijenskis samprotavo, kad, pradėjus statybą, tai bus paraginimas prisidėti didesnėmis aukomis prie tokio kilnaus tikslo. Sinodas pavedė Strijenskiui gauti iš caro valdžios leidimą lėšų rinkimui po visą Rusijos imperiją. Buvo sudarytas bažnyčios statybos komitetas, kuriam vadovavo buvęs Rusijos kariuomenės majoras, Sinodo prezidentas Steponas Kedrovskis ir Vilniaus superintendentas kun. Rapolas Daunoras. Sinodo metu buvo užsakyta knyga aukoms rinkti, parašytas „rinkliavos įrankis“ – atsišaukimas penkiomis kalbomis: rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių ir anglų. Po juo pasirašė visi Sinodo dalyviai, patvirtino antspaudu.

1825 metais vyriausiasis aukų rinkėjas P. Strijenskis sugalvojo ir užsakė knygutes „Rinkliavos knygelė Vilniaus ev. reformatų bažnyčios statybai“. Gvardijos pulkininko Mačiulskio surinktų aukų knygutė prieš Antrąjį pasaulinį karą dar buvo išlikusi Sinodo archyve tarp kitų bažnyčios statybos dokumentų. Ji patvirtinta ministro grafo Grabovskio. Ministro Grabovskio protekcijų ir gvardijos pulkininko Mačiulskio sumanumo dėka ta knygute surinkta 2000 rublių iš aukštų valdininkų ir kitų asmenų, laikinai ar nuolat gyvenusių Petrapilyje. Tarp knygutėje pažymėtų aukotojų buvo: Rusijos imperatorius Aleksandras I – 5000 rublių, caro motina ir caro žmona – po 500 rublių, didieji kunigaikščiai Nikolajus ir Michailas savo ir žmonų vardu – po 300 rublių, Veimaro Saksonijos didysis hercogas – 100 rublių, Jo karališkoji aukštybė Viurtembergo hercogas Aleksandras – 150 rublių, nuo seniai gerų santykių su Olandija dėka jos karalius dovanojo šimtą aukso dukatų (apie 2000 tarpukario Lietuvos litų).

Bažnyčios projektui parengti ir jo įgyvendinimo priežiūrai buvo pakviestas Vilniaus universiteto architektūros katedros vadovas prof. Karolis Podčašinskis (1790–1860). Jo jau buvo suprojektuota Jašiūnų dvaro rūmai, Šv. Jonų bažnyčios priestatai, Vilniaus universiteto anatomikumas ir bibliotekos salė (dabar Aula). Podčašinskio pavaduotoju statybos reikalams buvo pakviestas gubernijos architektas Karolis Gregotovičius (1799–1848). 1829 metais K. Podčašinskis parengė bendrą projektą, o 1934 m . baigė projektuoti vidaus įrangą. Bažnyčia buvo statoma 1830–1835 metais. K. Podčašinskio pakviestas ir, manoma, pagal jo paties piešinį, prof. Kazimieras Jelskis (1782–1867) frontono timpane sukūrė stiuko horeljefą – skulptūrinę grupę „Kristus kalba miniai“ (Kalno pamokslas). 1837 metais ant bažnyčios stogo iš šonų buvo užkeltos dviejų angelų, centre – Kristaus figūra su indu rankose. Virš portalo buvo užrašas lenkų kalba „DAJCIE CZEŠČ PANU“.
Dar nesant projekto, 1828 m . buvo pradėti pirkti akmenys, kalkės, mediena pamatams, kurios didelę dalį pristatė iš savo miškų didikas Adomas Tiškevičius. 1830 metais pradėta kasti žemė pamatams.

1830 m . balandžio 21 d. iškilmingai buvo padėtas kertinis akmuo, simbolizuojantis statybos pradžią, po juo – cinko dėžutė su fundatorių pavardėmis ir, kad geriau sektųsi statyba bei ilgai stovėtų statinys, – medaliai ir monetos. Dokumente, įdėtame į dėžutę, buvo įrašyti viltingi žodžiai, kad iškilusi šventovė tarnautų …senam ir visapusiškai garsiam Vilniaus miestui papuošti.
Tais pat metais mūrijami pamatai. Šiems darbams vadovavo mūrininkas Jurgis Urbonavičius. Perkamos plytos ir kalkės piliastrams ir išorės kolonoms bei pilioriams viduje. Viskas kruopščiai užfiksuota bažnyčios išlaidų knygose.
Dėl 1831 metų sukilimo bažnyčios statybos darbai buvo pristabdyti. 1832 metais Juozas Skalskis pagamina metalinius kronšteinus, 10 modelių karnizams ir 12 apskritimų kolonoms – stalius M. Miuleris. Tais pat metais uždengiamas skarda stogas. Šį darbą atliko I. Žakovičius. Taip pat daromos didžiosios ir mažosios durys bei langų rėmai. Rozetes ant didžiųjų bažnyčios durų padarė lipdybos meistras Frančeskas Andriollis. Jo papuošti ir 8 kolonų bei 6 piliastrų kapiteliai, padarytos gipsatūros prie bažnyčios paradinių durų.

Įdomumo dėlei, iki 1833 m . pabaigos bažnyčios statybai buvo išleista 10,6 tūkst. sidabro rublių. 1835 metais vietoj įprastų skliautų bažnyčios lubos buvo išklotos šešiakampėmis medinėmis plokštėmis – skydais, panašiai kaip buvo išpuošta Žygimanto koplyčia Vavelio rūmuose, Krokuvoje. Šiuos darbus atliko stalius M. Vasiliauskas. Kesonus ir rozetes ištapė dailininkas Antanas Jankevičius.
1835 m. liepos 21 d. įvyko iškilmingos Vilniaus reformatų bažnyčios pašventinimo pamaldos.

MEMORIALINĖS LENTOS
1835 metais bažnyčios sienose buvo įmūrytos memorialinės lentos Lietuvos reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae brangiems žmonėms atminti.

Ant priešakinės sienos kairėje Dievo stalo pusėje kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Juodajam (1515–1565) – Reformatų Bažnyčios Lietuvoje įkūrėjui, puoselėtojui, rėmėjui.

Iš kitos Dievo stalo pusės superintendentui kun. Jonui Laskiui (1499–1560) – Mikalojaus Radvilos Juodojo pakviestam iš Lenkijos suvienyti Reformacijos jėgas ir įkurti tautinę Bažnyčią Jono Kalvino mokslo pagrindu.

Mikalojui Rėjui iš Naglovicų (1505–1569) – tautinės lenkų literatūros kūrėjui, Reformacijos šalininkui, įžymiam rašytojui, humanistui, autoriui pamokslų rinkinio „Postylla“, kurį 1594 m . išvertė į lietuvių kalbą ir išleido Jokūbas Morkūnas, pirmam į lenkų kalbą vertėjui proza „Dovydo psalmių“ (Iš šio vertimo XVI–XVII a. buvo verčiamos psalmės į lietuvių kalbą.).

Memorialinę lentą Mikalojui Rėjui 1993 m . atsitiktinai Šv. Jonų bažnyčios pagalbinėse patalpose buvo radęs kurt. Donatas Balčiauskas.

Andriejui Volanui (Andreas Volanus) (apie 1530–1610) – įžymiausiam Lietuvos reformatų ideologui, rašytojui, publicistui, savo veikaluose nuosekliai išdėsčiusiam sociologines Kalvino Reformacijos krypties pažiūras.

Majorui, kuratoriui Pavelui Strijenskiui – Vilniaus reformatų bažnyčios statybos iniciatoriui, lėšų rinkėjui atminimo lenta su užrašu aukso raidėmis Vilniaus Sinodo nutarimu kaip padėkos ženklas buvo įmūryta bažnyčios sienoje 1836 m . – jam dar gyvam esant.

Naujojo Vilniaus ev. reformatų bažnyčios pastato statyba truko 5 metus ir 3 mėnesius.

Prieš 180 metų liepos 21 d. devintą pagal skaičių šeštoje vietoje Vilniaus reformatų bažnyčią pašventino gen. superintendentas kun. Aleksandras Aniševskis, dalyvaujant Vilniaus distrikto superintendentui kun. Rapolui Daunorui bei parapijos kun. Steponui Lipinskiui.

1953 m . bažnyčia buvo uždaryta. 1957–1958 m. pastatas buvo perdarytas į kino teatrą. Dokumentinius filmus rodantis kino teatras „Kronika“ sulaukė nepriklausomybės laikų.