Temos Archyvai: Naujienos

Prisiminkime – Vilniaus evangelikų reformatų istoriją

Dalija Gudliauskienė

Dabartinės Vilniaus ev. reformatų bažnyčios statybos iniciatorius buvo rusų kariuomenės majoras Pavelas Strijenskis. 1821 metų Sinode Kopyliuje jis pasiūlė perstatyti į bažnyčią vieną iš turimų klebonijų arba pradėti statyti naują mūrinį bažnyčios pastatą, nes senasis, 1685 m . statytas medinis, vos besilaikė. Sinodas nutarė statyti naują bažnyčią, o rūpestį, surenkant reikiamas lėšas, pavedė sumanytojui P. Strijenskiui. Nors ir būdamas garbaus amžiaus, žinodamas anų laikų susisiekimo sunkumus, darbštusis kuratorius stvėrėsi darbo – rinkti aukas bažnyčios statybai: jis keliavo po visą kraštą ir kaimyninį Pabaltijį, neapsiribodamas vien tomis sritimis, kur veikė „ Lietuvos Vienata“ (Unitas Lithuaniae). Aplankė ir kaimyninę Kurliandiją (Kuršo guberniją – „V.r.ž.“ past.) bei Inflantus (buv. Livonijos kunigaikštystę – „V.r.ž.“ past.), buvo Mintaujoje, Rygoje ir Dorpate (dabar Tartu). Nors šios jo kelionės nedavė pageidaujamų vaisių, jis nenuleido rankų ir nenustojo vilties surinkti reikiamų lėšų.

1823 metais Strijenskis buvo išrinktas Sinodo direktoriumi ir nedelsdamas pradėjo rengtis statybai: parinko bažnyčiai vietą, pasamdė architektą, pradėjo rengti planus, paskelbė varžytines medžiagoms pirkti ir šiems reikalams skyrė surinktų lėšų dalį. Strijenskis samprotavo, kad, pradėjus statybą, tai bus paraginimas prisidėti didesnėmis aukomis prie tokio kilnaus tikslo. Sinodas pavedė Strijenskiui gauti iš caro valdžios leidimą lėšų rinkimui po visą Rusijos imperiją. Buvo sudarytas bažnyčios statybos komitetas, kuriam vadovavo buvęs Rusijos kariuomenės majoras, Sinodo prezidentas Steponas Kedrovskis ir Vilniaus superintendentas kun. Rapolas Daunoras. Sinodo metu buvo užsakyta knyga aukoms rinkti, parašytas „rinkliavos įrankis“ – atsišaukimas penkiomis kalbomis: rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių ir anglų. Po juo pasirašė visi Sinodo dalyviai, patvirtino antspaudu.

1825 metais vyriausiasis aukų rinkėjas P. Strijenskis sugalvojo ir užsakė knygutes „Rinkliavos knygelė Vilniaus ev. reformatų bažnyčios statybai“. Gvardijos pulkininko Mačiulskio surinktų aukų knygutė prieš Antrąjį pasaulinį karą dar buvo išlikusi Sinodo archyve tarp kitų bažnyčios statybos dokumentų. Ji patvirtinta ministro grafo Grabovskio. Ministro Grabovskio protekcijų ir gvardijos pulkininko Mačiulskio sumanumo dėka ta knygute surinkta 2000 rublių iš aukštų valdininkų ir kitų asmenų, laikinai ar nuolat gyvenusių Petrapilyje. Tarp knygutėje pažymėtų aukotojų buvo: Rusijos imperatorius Aleksandras I – 5000 rublių, caro motina ir caro žmona – po 500 rublių, didieji kunigaikščiai Nikolajus ir Michailas savo ir žmonų vardu – po 300 rublių, Veimaro Saksonijos didysis hercogas – 100 rublių, Jo karališkoji aukštybė Viurtembergo hercogas Aleksandras – 150 rublių, nuo seniai gerų santykių su Olandija dėka jos karalius dovanojo šimtą aukso dukatų (apie 2000 tarpukario Lietuvos litų).

Bažnyčios projektui parengti ir jo įgyvendinimo priežiūrai buvo pakviestas Vilniaus universiteto architektūros katedros vadovas prof. Karolis Podčašinskis (1790–1860). Jo jau buvo suprojektuota Jašiūnų dvaro rūmai, Šv. Jonų bažnyčios priestatai, Vilniaus universiteto anatomikumas ir bibliotekos salė (dabar Aula). Podčašinskio pavaduotoju statybos reikalams buvo pakviestas gubernijos architektas Karolis Gregotovičius (1799–1848). 1829 metais K. Podčašinskis parengė bendrą projektą, o 1934 m . baigė projektuoti vidaus įrangą. Bažnyčia buvo statoma 1830–1835 metais. K. Podčašinskio pakviestas ir, manoma, pagal jo paties piešinį, prof. Kazimieras Jelskis (1782–1867) frontono timpane sukūrė stiuko horeljefą – skulptūrinę grupę „Kristus kalba miniai“ (Kalno pamokslas). 1837 metais ant bažnyčios stogo iš šonų buvo užkeltos dviejų angelų, centre – Kristaus figūra su indu rankose. Virš portalo buvo užrašas lenkų kalba „DAJCIE CZEŠČ PANU“.
Dar nesant projekto, 1828 m . buvo pradėti pirkti akmenys, kalkės, mediena pamatams, kurios didelę dalį pristatė iš savo miškų didikas Adomas Tiškevičius. 1830 metais pradėta kasti žemė pamatams.

1830 m . balandžio 21 d. iškilmingai buvo padėtas kertinis akmuo, simbolizuojantis statybos pradžią, po juo – cinko dėžutė su fundatorių pavardėmis ir, kad geriau sektųsi statyba bei ilgai stovėtų statinys, – medaliai ir monetos. Dokumente, įdėtame į dėžutę, buvo įrašyti viltingi žodžiai, kad iškilusi šventovė tarnautų …senam ir visapusiškai garsiam Vilniaus miestui papuošti.
Tais pat metais mūrijami pamatai. Šiems darbams vadovavo mūrininkas Jurgis Urbonavičius. Perkamos plytos ir kalkės piliastrams ir išorės kolonoms bei pilioriams viduje. Viskas kruopščiai užfiksuota bažnyčios išlaidų knygose.
Dėl 1831 metų sukilimo bažnyčios statybos darbai buvo pristabdyti. 1832 metais Juozas Skalskis pagamina metalinius kronšteinus, 10 modelių karnizams ir 12 apskritimų kolonoms – stalius M. Miuleris. Tais pat metais uždengiamas skarda stogas. Šį darbą atliko I. Žakovičius. Taip pat daromos didžiosios ir mažosios durys bei langų rėmai. Rozetes ant didžiųjų bažnyčios durų padarė lipdybos meistras Frančeskas Andriollis. Jo papuošti ir 8 kolonų bei 6 piliastrų kapiteliai, padarytos gipsatūros prie bažnyčios paradinių durų.

Įdomumo dėlei, iki 1833 m . pabaigos bažnyčios statybai buvo išleista 10,6 tūkst. sidabro rublių. 1835 metais vietoj įprastų skliautų bažnyčios lubos buvo išklotos šešiakampėmis medinėmis plokštėmis – skydais, panašiai kaip buvo išpuošta Žygimanto koplyčia Vavelio rūmuose, Krokuvoje. Šiuos darbus atliko stalius M. Vasiliauskas. Kesonus ir rozetes ištapė dailininkas Antanas Jankevičius.
1835 m. liepos 21 d. įvyko iškilmingos Vilniaus reformatų bažnyčios pašventinimo pamaldos.

MEMORIALINĖS LENTOS
1835 metais bažnyčios sienose buvo įmūrytos memorialinės lentos Lietuvos reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae brangiems žmonėms atminti.

Ant priešakinės sienos kairėje Dievo stalo pusėje kunigaikščiui Mikalojui Radvilai Juodajam (1515–1565) – Reformatų Bažnyčios Lietuvoje įkūrėjui, puoselėtojui, rėmėjui.

Iš kitos Dievo stalo pusės superintendentui kun. Jonui Laskiui (1499–1560) – Mikalojaus Radvilos Juodojo pakviestam iš Lenkijos suvienyti Reformacijos jėgas ir įkurti tautinę Bažnyčią Jono Kalvino mokslo pagrindu.

Mikalojui Rėjui iš Naglovicų (1505–1569) – tautinės lenkų literatūros kūrėjui, Reformacijos šalininkui, įžymiam rašytojui, humanistui, autoriui pamokslų rinkinio „Postylla“, kurį 1594 m . išvertė į lietuvių kalbą ir išleido Jokūbas Morkūnas, pirmam į lenkų kalbą vertėjui proza „Dovydo psalmių“ (Iš šio vertimo XVI–XVII a. buvo verčiamos psalmės į lietuvių kalbą.).

Memorialinę lentą Mikalojui Rėjui 1993 m . atsitiktinai Šv. Jonų bažnyčios pagalbinėse patalpose buvo radęs kurt. Donatas Balčiauskas.

Andriejui Volanui (Andreas Volanus) (apie 1530–1610) – įžymiausiam Lietuvos reformatų ideologui, rašytojui, publicistui, savo veikaluose nuosekliai išdėsčiusiam sociologines Kalvino Reformacijos krypties pažiūras.

Majorui, kuratoriui Pavelui Strijenskiui – Vilniaus reformatų bažnyčios statybos iniciatoriui, lėšų rinkėjui atminimo lenta su užrašu aukso raidėmis Vilniaus Sinodo nutarimu kaip padėkos ženklas buvo įmūryta bažnyčios sienoje 1836 m . – jam dar gyvam esant.

Naujojo Vilniaus ev. reformatų bažnyčios pastato statyba truko 5 metus ir 3 mėnesius.

Prieš 180 metų liepos 21 d. devintą pagal skaičių šeštoje vietoje Vilniaus reformatų bažnyčią pašventino gen. superintendentas kun. Aleksandras Aniševskis, dalyvaujant Vilniaus distrikto superintendentui kun. Rapolui Daunorui bei parapijos kun. Steponui Lipinskiui.

1953 m . bažnyčia buvo uždaryta. 1957–1958 m. pastatas buvo perdarytas į kino teatrą. Dokumentinius filmus rodantis kino teatras „Kronika“ sulaukė nepriklausomybės laikų.

Ypatingas radinys Vilniaus centre – aptiko mistinės bažnyčios dalį

lrytas.lt

Vilniuje archeologai aptiko bažnyčios, kurios tiksli vieta iki šiol nebuvo žinoma, pamatus. Viešosios įstaigos „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos” direktoriaus Zenono Baubonio teigimu, visuomenei tyrimų rezultatai bus pristatyti po savaitės. Kaip naujienų agentūrai „Elta“ sakė archeologas Justinas Račas, buvusios medinės reformatų bažnyčios pamatai atkasti sostinės Reformatų skvere, kuriame vyksta archeologiniai tyrimai.

„Spėjame, kad radome buvusios reformatų bažnyčios, statytos 16 amžiuje, liekanas. Ji buvo pusiau mistinė, mat niekas nežinojo, kur tiksliai yra. Vykdydami skvero archeologinius tyrimus atradome ir spėjame, kad liekanos yra būtent jos“, – sakė archeologas J.Račas.

Paprašytas patikslinti, kurioje vietoje rasti, kaip manoma, buvusios bažnyčios pamatai, archeologas minėjo, kad šiaurės vakariniame skvero krašte, arčiausiai Teatro ir Kalinausko gatvių, tolimojoje skvero dalyje. Kaip pridūrė archeologas, rašytiniuose šaltiniuose minėta, kad buvusi medinė reformatų bažnytėlė sudegė, vėliau vietoje jos buvos pastatyta dabartinė reformatų bažnyčia, esanti Pylimo gatvėje.

„Radome pamatus, spėjame, kad jie būtent minėtos sudegusios bažnyčios laikotarpio – primityvūs, mūryti iš akmenų, naudojant ne skiedinį, o molį. Archeologams tai bet kuriuo atveju – vertingas radinys“, – komentavo archeologas J.Račas. Jo nuomone, radinys turės įtakos Reformatų skvero tvarkymo darbams.

„Galbūt projektuotojai nuspręs pažymėti rastą bažnyčią ar bent jau stenduose parodyti, kad šioje vietoje toks statinys stovėjo“, – mano archeologas. Vilniaus savivaldybė skelbė, kad archeologiniai tyrimai vienoje reikšmingiausių Vilniaus senamiesčio viešųjų erdvių – Reformatų sode – numatomi baigti lapkričio 30 dieną, pagal atliktų tyrimų rezultatus bus tikslinami ir projekto sprendiniai.

Šie tyrimai leis tiksliai lokalizuoti vertingąsias teritorijos savybes: buvusių kapinių tvoros, Šreterių ir Vinholdų koplyčių, Konsistorijos pastato vietas ir galimai išlikusius pirmosios reformatų medinės bažnyčios (XVI-XVII a.) pamatų fragmentus. Pasak savivaldybės, kultūrinį-istorinį reformacijos paveldą reprezentuojančio sodo projektas kinta įsiklausius į vilniečių paskutiniame etape prieš pat statybas pateiktus pasiūlymus. Lapkričio mėnesį archeologinių žvalgomųjų tyrimų projektas suderintas su Kultūros paveldo departamentu ir gautas leidimas atlikti archeologinius tyrimus. Projektą numatoma tikslinti atsižvelgiant ne tik į vilniečių ir ekspertų išsakytas pastabas, bet ir į archeologinių tyrimų išvadas. Kaip akcentuoja Vilniaus savivaldybė, nauji projekto sprendiniai dėl to dar ne iki galo aiškūs ir nėra pristatomi viešai. Miesto centre, ant Senamiesčio ir Naujamiesčio ribos esantis Reformatų sodas išsidėstęs tarp Pylimo, Basanavičiaus, Kalinausko ir Teatro gatvių.

Reformacijai skirtas disputas – Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminarui – 300

Viktorija Liauškaitė

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija jau ne pirmus metus lapkričio 6 d. surengė Reformacijos dienai skirtą disputą, kuris vyko Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje.

Renginys prasidėjo Vilniaus evangelikų liuteronų choro atliekamu (vadovė Asta Saldukienė) Reformacijos himnu „Tvirčiausia apsaugos pilis“, kurios visi klausėsi stovėdami, taip išreikšdami pagarbą Reformacijai, jos kūrėjams.

Gausiai susirinkusiems sveikinimo žodį tarė Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas: „Prieš 501 metus Vitenberge, Visų Šventųjų dienos išvakarėse spalio 31 d., augustinų vienuolis Martynas Liuteris prie bažnyčios durų kalė garsiąsias 95 tezes signalizuojančias Reformacijos pradžią. Jos nepraranda aktualumo ir šiandien. Pernai minėdami Reformacijos 500 – ąjį jubiliejų mūsų krašte kaip ir visame pasaulyje, Reformacijos tema vyko daugybė įvairių renginių: paskaitos, disputai, konferencijos, koncertai, konkursai, kelionės, opera „Liuterio durys“ … Ypač džiugu, jog mūsų draugijos pastangomis Lietuvos Valstybės Atmintinų dienų sąraše atsirado ir Reformacijos diena, kuri nuo šiol minima spalio 31 d.” – sakė D. Balčiauskas. Taip pat pabrėžtas vienas svarbiausių draugijos tikslų – paminklo „Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams” projektavimas ir statyba Vilniuje, Reformatų skvere, Pylimo gt.

Ištrauką iš Liudviko Rėzos poezijos perskaitė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė. Pranešimus apie Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminarą, jos kūrėjus, asmenybes, ten dirbusius mokslininkus ir pan.skaitė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto dr. Ona Aleknavičienė ; Klaipėdos universiteto doc. dr. Arūnas Baublys, LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius doc. dr. Sigitas Narbutas, Renginio vedėjas Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akad. Domas Kaunas. Po įdomių pranešimų dalyvavusieji noriai uždavė prelegentams klausimus.  Dėkojant ir sveikinant prelegentus ir Draugijos jubiliatus jiems padovanoti pernai metais Draugijos išleisti leidiniai – Disputai: idėjos, vizijos. 

Gedimino Zemlicko nuotrauka

Kęstutis Pulokas. Reformacijos Dieną Pasitinkant

Kažkuriuo 1517 m. spalio 31 d. metu, Visų Šventųjų dienos išvakarėse, 33 metų Martynas Liuteris iškabino tezes ant Pilies bažnyčios Vitenberge durų.

Kęstutis PULOKAS, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos valdybos narys

Spalio 31 dieną drauge su visu evangeliškuoju pasauliu švęsime Reformacijos šventę. 1517 m. spalio 31-ąją Vitenberge augustinų vienuolis, kunigas, teologijos mokslų daktaras Martynas Liuteris paskelbė 95 tezes, kviesdamas diskutuoti apie to meto bažnyčioje įsigalėjusias nuo Biblijos mokymo nutolusias praktikas. Ši diena laikoma Bažnyčios atgimimo – Reformacijos sąjūdžio, per kelerius metus apimsiančio didžiąją Europos dalį, pradžia. Reformacija keitė Bažnyčios sampratą, o kartu buvo ir reikšmingas visuomenės raidos veiksnys, skatinęs švietimą, gimtosios kalbos vartojimą. Taip pat ir Lietuvoje.

 Itin džiugu, kad nuo šių metų Reformacijos diena – spalio 31-oji yra įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą. Dėl Reformacijos dienos oficialaus pripažinimo pernai, minint Reformacijos 500 metų jubiliejų, į Lietuvos Respublikos Seimą kreipėsi Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija.

Daugelyje Lietuvos evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų parapijų Reformacijos diena švenčiama artimiausio sekmadienio pamaldose. Sostinės visuomenę paminėti Reformacijos dieną jau ketvirtį amžiaus kasmet taipogi pakviečia Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija – šiemet minėjimo vakaras rengiamas lapkričio 6 d., antradienį, 17.30 val. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje. Šįkart Reformacijos dienai skirtame dispute prisiminsime Karaliaučiaus universitete prieš tris šimtus metų įsteigto Lietuvių kalbos seminaro jubiliejų. Apie šio seminaro svarbą diskutuos žinomi mokslininkai Liucija Citavičiūtė, Arūnas Baublys, Sigitas Narbutas, Domas Kaunas. Giedos Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos choras (vad. Asta Saldukienė). Lietuvių kalbos seminaras Karaliaučiaus universitete gyvavo iki miesto žūties 1944 m.

Spalio 16 d. prisiminėme Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą, prasidėjusį 1944 m. rudenį į kraštą įsiveržus sovietų kariuomenei. Vienas spalio 16-osios minėjimo renginių tradiciškai surengtas Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Vis dėlto tenka pažymėti, kad nors spalio 16-oji yra įtraukta į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų sąrašą, ji kasmet paminima daugiausia visuomenininkų pastangomis ir nė iš tolo neprilygsta tremčių minėjimams. Galbūt tai galima paaiškinti dviem pagrindinėmis priežastimis: nuo pokario laikų susiklosčiusia tam tikra tarptautine politine konjunktūra, o ypač tuo, kad Mažosios Lietuvos tragedija, savo mastais nė kiek nenusileidžianti masiniams trėmimams, o brutalumu juos gerokai pranokstanti, tiesiogiai palietė tik nedidelę dabartinių Lietuvos gyventojų dalį ir iki šiol nėra pakankamai įsisąmoninta mūsų visuomenės.

Šių metų spalio 1 d. pagaliau prasidėjo istorinės Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčios atnaujinimo darbai – dengiamas laikinas stogas, apsaugosiantis apleistą pastatą nuo tolesnio nykimo. 1900 m. pastatyta bažnyčia buvo uždaryta ir nuniokota po karo, sovietų okupacijos metais. Pagėgių savivaldybėje prie pat sienos su Kaliningrado sritimi stūksantis tragiškos būklės pastatas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijai buvo grąžintas prieš ketvirtį amžiaus, tačiau parapija nebuvo atkurta. Pastatui gelbėti prieš pusantrų metų susibūrė visuomeninė Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrija. Pradėjus bažnyčios atnaujinimo darbus, aukštalipiai po stogo konstrukcijomis aptiko bažnyčios bokšto kryžių, kuris daugelį metų laikytas dingusiu. Galbūt tai gražus vilties ženklas prikeliant bažnyčią naujam gyvenimui. Plaškių bažnyčios atkūrimo bendrijos iniciatyvą galima paremti aukomis.

Vilniuje toliau netyla diskusijos dėl sostinės savivaldybės planuojamo Reformatų parko atnaujinimo. Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija neeiliniame suvažiavime rugsėjo 15 d. šiuo klausimu paskelbė rezoliuciją. Joje be kita ko sakoma, kad „Sovietmečiu buvo išniekintos evangelikų reformatų kapinės, sakraliniai objektai, todėl toliau galima kalbėti tik apie skriaudos evangelikų reformatų bendruomenei atitaisymą, atkuriant buvusį reljefą.“ Draugija viliasi, kad, pakoregavus parko atnaujinimo projektą, darbai bus toliau vykdomi pagal savivaldybės numatytą grafiką, o centrinėje parko vietoje iškils paminklas Reformacijai ir lietuviškos raštijos pradininkams atminti.

Apie visa tai ir daugiau skaitykite Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos svetainėje http://reformacija.lt Joje taip pat rasite informacijos apie draugijos veiklą, skelbimų apie numatomus renginius. Draugija kviečia jos veikloje dalyvauti įvairių įsitikinimų žmones, kuriems brangus Reformacijos paveldas.

Komentaras skambėjo radijo stoties XFM laidoje „Redaktoriaus žodis“, 2018 10 22

Reformatų skvero laiptai veda į nesusikalbėjimą

Diena.lt

Vieniems tos laiptuotos betoninės konstrukcijos primena sovietinį terorą, kitiems tai romantiška jaunystės pasimatymų vieta. Pasipriešinę savivaldybės brukamam Reformatų skvero atnaujinimo projektui vilniečiai dabar turi aiškintis tarpusavyje.

Iš savivaldybės – tyla

„Kita stotelė – Reformatų“. Pylimo gatve viešuoju transportu keliaujantys miestiečiai šį pranešimą girdi kone kasdien. Bet kodėl stotelė – Reformatų? Na, nes prie reformatų bažnyčios… Dažnai žinios tokios ir tėra. O skveras, žaliuojantis priešais bažnyčią, daugeliui tiesiog vieta, ir tiek. Ji patogi trumpinant kelią iš Senamiesčio į Naujamiestį, stumdyti vaikų vežimėlius, vedžioti šunis… Kitokių formų miesto gyvybė pačiame centre plytinčią erdvę aplenkia. Jai verkiant reikia pokyčių, tačiau – kokių?

Reformatų skvero atnaujinimo darbai turėjo prasidėti dar šią vasarą. Tačiau birželio pabaigoje sostinės savivaldybės paviešintas savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ projektas sukėlė miestiečių nepasitenkinimą. Jiems visiškai netiko įmonės vadovės ir projekto autorės Jurgos Večerskytės-Šimeliūnės koncepcija, pagal kurią dabartinė skvero struktūra sunaikinama ir atkuriamas istorinis reljefas. Miestiečius suerzino ir itin kritinis autorės požiūris į XX a. 9-ajame dešimtmetyje architektų Gedimino Baravyko, Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio sukurtą dabartinį teritorijos suplanavimą – erdvę paminklui „Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams“.

Rugpjūčio pradžioje šis nepasitenkinimas virto „Re:formatų“ festivaliu, surengtu projektui nepritariančių aktyvistų. Vasariškai ištuštėjusiame mieste jis tapo įvykiu. Net patiems valdininkams teko konstatuoti, kad visuomenės aktyvumas didėja ir esą jau nebeišeina nepaisyti jos nuomonės dėl viešųjų miesto erdvių. Skaitykite toliau

Seimas vienbalsiai pritarė Kauno reformatų bažnyčios grąžinimui

www.ref.lt 

2018 m. spalio 9 d. rytiniame posėdyje Lietuvos Respublikos Seimas priėmė (80–ia balsų už, susilaikė 0, prieš 0) nutarimą Dėl pritarimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios- Sinodo susitarimui „Dėl nekilnojamojo turto Kaune, E. Ožeškienės g. 41, grąžinimo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai- Sinodui natūra“, projektas (Nr. XIIIP-2368(2)Projekto antrą variantą pateikė Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto (pirmininkė Guoda Burokienė) narys Povilas Urbšys.

Svarstymas dėl Kauno evangelikų reformatų bažnyčios pastato nuosavybės klausimo pateikimo LR Seime  vyko rugsėjo 20 d. Posėdyje dalyvavęs kun. Raimondas Stankevičius sakė, kad kai kuriems parlamentarams buvo iškilę klausimų, bet po LR Seimo nario Povilo Urbšio detalaus ir teisingo išaiškinimo, klausimo pateikimui tolesniam svarstymui buvo pritarta vienbalsiai. Ir rugsėjo 26 d. Savivaldybių ir valstybės valdymo komitetas (pirmininkė Guoda Burokienė) – bažnyčios grąžinimui pritarė vienbalsiai. Komiteto teikimu balsavimas vyko spalio 9 d. rytiniame posėdyje, kuriame, kaip pateikėme aukščiau, LR Seimas grąžinimui Kauno ev. reformatų bažnyčios pritarė vienbalsiai.

Galutinį sprendimą dėl pastato grąžinimo tikintiesiems turi priimti Vyriausybė, gavusi LR Seimo pritarimą.

Kauno bažnyčios statybos istorija

Reformatai Kaune niekada neturėjo savos bažnyčios. Reformatų tikėjimo žmonės daugiausia buvo vokiečių  tautybės ir atvykstantys laikinai kunigai pamaldas reformatams laikydavo liuteronų bažnyčioje. Tarpukariu Kaunas lietuvėjo, reformatų (atvykusių iš Šiaurės Lietuvos daugiausia) skaičius perkopė tūkstantį.

1930 m. birželio  24 d. Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios Sinode Biržuose buvo nutarta Kaune organizuoti atskirą reformatų parapiją, pavedant šį darbą kun. Jonui Šepečiui, kuris tame pat Sinode buvo ordinuotas Papilio–Vilniaus distrikto superintendentu. Taip pat tame Sinode buvo nutarta imtis reformatų bažnyčios Kaune statybos, sudarytas statybos komitetas, į kurį, be kun. Jono Šepečio, įėjo superintendentas kun. Povilas Jakubėnas, broliai kuratoriai Jonas ir Martynas Yčai bei kt.

Statybos reikalų komiteto pirmininku buvo išrinktas kuratorius, savivaldybės sveikatos apsaugos skyriaus viršininkas dr. Jonas Puodžiūnas. Dar 1930 m. kovą krt. Martynas Yčas, krt. dr. Mykolas Devenis ir Gabrielis Macys išrūpino reformatų bažnyčios statybai apie pusantro tūkstančio kv. metrų sklypą E. Ožeškienės gatvėje. Už sklypo nuomą kasmet miesto savivaldybei reikėjo mokėti po 25 ct už kv. metrą. Sklypą už 8 tūkst. Lt reformatams perleido ugniagesiai.

Lėšos bažnyčios statybai buvo renkamos visoje Lietuvoje. Buvo parduota žemė prie neveikiančios Deltuvos reformatų bažnyčios, o 1937 m. valstybės suteikė paramą 25 tūkst. Lt. Aukoti Kauno bažnyčios statybai buvo kviečiami visos Lietuvos reformatai, taip pat ir gyvenantys užsienyje.

Pirmąjį Kauno bažnyčios projektą parengė iškilus tų laikų architektas V. Michelevičius. Tačiau Valstybės Statybos taryboje šis projektas nebuvo patvirtintas kaip neatitinkantis architektūrinės aplinkos, nes Kaunui buvo numatyta naujo, modernaus miesto ateitis. Perprojektuoti naujai buvo pakviestas Karolis Reisonas (Kārlis Reisons, 18941981) – latvių kilmės Lietuvos architektas, tuo metu gyvenęs ir dirbęs Kaune.

Karolio Reisono 1937 m. suprojektuota evangelikų reformatų bažnyčia E. Ožeškienės gatvėje buvo puikios modernistinės architektūros, labai panaši į jo jau suprojektuotą ir pradėtą statyti Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga Romos katalikų Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Žaliakalnyje.

Statybos darbai buvo pradėti 1937 metų lapkritį. Statybą vykdė rangovai S. Gurevičius ir J. Judelevičius. Darbus prižiūrėjo technikas kuratorius Martynas Dilys.

Išorės statybos darbai užbaigti 1938 m., o vidus buvo įrenginėjamas dar dvejus metus. Dėl prasidėjusios sovietų okupacijos naujoji bažnyčia nebuvo pašventinta, pamaldos nepradėtos laikyti.

Tolimesnis likimas

Pokariu buvo nugriauta viršutinė bažnyčios bokšto dalis, o nacionalizuotas pastatas paverstas alaus, vėliau tabako fabrikų sandėliu, kuriuo naudotasi iki 1952 metų. Tų metų kovo 13 d. Kauno miesto vykdomojo komiteto sprendimu pastatas perduotas VRM Kauno specialiosios mokyklos žinion, įpareigojant jį pritaikyti valgyklai ir įrengti sporto salę.

Prasidėjus Sąjūdžio judėjimui, visoje Lietuvoje kilo tautinio ir religinio atgimimo banga, žadanti laukiamų pokyčių. 1988 metų rudenį kauniečiai reformatai jau susibūrė į parapiją. Ėmė rūpintis bažnyčios atgavimu. 1990 metais Lietuvos kultūros paveldo globos Kauno taryba apsvarstė evangelikų reformatų bažnyčios tvarkymo eigą ir nusprendė, kad pastatas turi būti grąžintas parapijai ir atstatytas tiksliai laikantis K. Reisono projekto, tačiau šventovė tikintiesiems nebuvo perduota.

Pastatas iki šios buvo Mykolo Riomerio universiteto nuosavybė, šios aukštosios mokyklos Viešojo saugumo fakultetas naudojosi buvusios VRM Kauno specialiosios mokyklos sporto sale ir pagal geranorišką susitarimą  sekmadieniais bei bažnytinių švenčių metu leidžiama ten laikyti pamaldas, kun. Franko van Daleno rūpesčiu šiek tiek  įrengtas kambarėlis vaikučių mokyklėlei, galima susirinkti Agapei. Pirmą aukštą Universitetas nuomoja valgyklai, kuria taip pat susitarus su nuomininkais,  retkarčiais pasinaudoja parapija…

Nutarimo grąžinti Kauno reformatų bažnyčia tikintiesiems natūra pateikėjas Seimo narys Povilas Urbšys Svarstymuose sakė, kad kai daugiau nei du dešimtmečius tradicinė religinė bendruomenė yra priversta nuolat prašyti, kad būtų grąžintas okupacijos metais nacionalizuotas turtas, yra netoleruotina. Susidaro labai keistas įspūdis – per sovietų okupaciją nukentėjusi tikinčiųjų bendruomenė toliau skriaudžiama, šįsyk – Lietuvos biurokratų. Tai yra tarsi evangelikų reformatų bendruomenės atžvilgiu padaryto nusikaltimo pateisinimas, – pažymėjo parlamentaras.
Nuostabą dėl to, kad iki šiol tikintiesiems negrąžintas evangelikų reformatų bažnyčios turtas, yra išreiškęs ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pavaduotojas Leonardas Talmontas. Jis sakė, jei jau Lietuvoje buvo nutarta kompensuoti žydų palikuonims už prarastą turtą, tai grąžinti Lietuvos tikintiesiems išlikusius maldos namus turėtų būti valstybės garbės reikalas.

Kauno ev. reformatų bažnyčia yra įtraukta į kultūros paveldo objektų sąrašą.

Lauksime LR Vyriausybės sprendimo… gal jau Reformacijos – 501-osioms – metinėms kauniečiai ir visos Lietuvos reformatai atgaus TAI, apie ką svajojo, kūrė, statė, kovojo XX-ame ir XXI- ame amžiuose…

„V.r.ž.“ inf.