Kategorijos archyvas: Pranešimai

Alfredas Šlikas. Rašytojas, mokytojas, visuomenės veikėjas

selonija.lt

Knygos

Vaikystėje į mano rankas pateko nedidelė žalsvu viršeliu knygutė vaiko fantaziją ir susidomėjimą skatinančiu pavadinimu „Kaip lietuvis knygnešys kovojo su caro galybe“. Knygelę perskaičiau vienu prisėdimu, nesusimąstydamas apie jos autorių A. Šliką. Turėjo prabėgti dešimtmečiai, kol sužinojau, kad biržietis rašytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas Alfredas Šlikas parašė ne tik šią biografinę apybraižą apie knygnešį Jurgį Bielinį.

A.Svajonės slapyvardžiu 1929 metais Biržuose kaip „Biržų žinių“ leidinys buvo išleistas A. Šliko dviejų veiksmų dramos vaizdelis „Karalius Alkolis“. Jono Šlikaičio slapyvardžiu 1937 metais pasirodė scenos vaizdelis ir monologai „Bobos truputį susipešė“. 1935 metais buvo išspausdinta dviejų veiksmų komedija „Tikrasis aitvaras“, o 1936 metais dienos šviesą išvydo trijų veiksmų drama „Slidžiu keliu“.

1939 metais Biržų spaustuvėje išspausdintą „Mūsų jaunimo vadovą“ (tai buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvių evangelikų reformatų jaunimo „Radvilos“ draugijos leidinys) redagavo A. Šlikas. Šioje knygoje yra jo išsamus, piešiniais iliustruotas straipsnis „Mūsų pramogos ir jų organizavimas“, nepraradęs savo švietėjiškos reikšmės ir šiandien. Čia išspausdintas dar vienas jo straipsnis „Proto darbo abėcėlė“ ir A. Svajonės slapyvardžiu (tai rodo A. Šliko kuklumą) pasirašyta apybraiža „Svečiuose pas veikliausią skyriaus pirmininką“.

Evangelikų reformatų kunigo, Kauno universiteto profesoriaus Povilo Jakubėno paragintas Alfredas Šlikas parašė ir 1932 metais Kauno „Spindulio“ spaustuvėje išspausdino „Šventąją istoriją evangelikų mokslo amžiaus vaikams“. Po metų Drąseikių pradinės mokyklos mokytojas Alfredas Šlikas buvo išrinktas Evangelikų reformatų bažnyčios sinodo kuratoriumi.

Šiandien nekyla abejonių, kad Alfredas Šlikas yra parašęs ir daugiau. Jo žmona Ona man yra pasakojusi, kad prieš išvežant į Sibirą, vyras rašęs stambų prozos kūrinį, gal romaną, buvo prirašęs keletą šimtų puslapių. Koks šio paskutinio kūrinio likimas – neaišku. O gal jam dar lemta būti atrastam buvusiuose NKVD archyvuose? Skaityti toliau

K.Daugirdas taps Emdeno (Vokietija) mokslinės J.Laskio bibliotekos vadovu

Žymaus 16 a. reformatų teologo, Brastos Biblijos vertimo į lenkų kalbą komisijos nario Jono Laskio vardu pavadintoje Emdeno (Vokietija) bibliotekoje bręsta dideli pokyčiai. Nuo lapkričio 1 d. šiai bibliotekai pradės vadovauti Lietuvos evangelikams reformatams gerai žinomas habilituotas mokslų daktaras kunigas Kęstutis Daugirdas. Emdeno mieste, esančiame šiaurės vakarų Vokietijoje, įsikūrusi mokslinė biblioteka saugo įžymių teologų bei kitų svarbių visuomenės veikėjų raštus, datuojamus net reformacijos ištakose ‒ 16 amžiuje.

Kęstutis Daugirdas, parašęs disertaciją apie vieną garsiausių Lietuvos reformatorių Andrių Volaną, buvo vienas iš 20 kandidatų užimti šias pareigas. „Atrinkus šešis kandidatus, mes greitai priėjome prie bendros nuomonės – jei tik šis žmogus sutiks, mes jį priimsime“ – sakė bažnyčios prezidentas Martinas Heimbucheris. Su nauju vadovu jis siejo nuostabias perspektyvas tolimesniam bibliotekos vystymuisi. „Turime naują mokslinį vadovą, pasiryžusį dirbti visu profesiniu pajėgumu ir pilnu darbo krūviu“ ‒ džiaugėsi M. Heimbucheris.

Tarptautiniu lygiu pripažinta ir mokslininkų įvertinta biblioteka su nauju direktoriumi priešakyje planuoja tolesnius projektus Šiaurės Europos reformatų konfesijos kultūros tyrinėjimo ir atitinkamų šaltinių edukacijos srityje. Be to, K. Daugirdas į Emdeną atsiveža DFG (Vokietijos Tyrinėjimų Bendrijos) finansuojamą projektą, kurio tikslas ‒ suskaitmeninti 2000 laiškų, parašytų 1580–1750 metais. Šiuose laiškuose atsispinti, kaip mokslininkai iš visos Europos (taip pat ir Izaokas Niutonas) sprendžia religijos ir teologijos dinamiškos sąveikos su to laikotarpio astronomijos atradimais klausimus ir jų poveikį politinei etikai.

Šiuos laiškus planuojama taip paruošti, kad automatinės paieškos būdu bus greičiau randamos diskutuojamos tezės, o spustelėjus nuorodą dar bus pateikiama ir dokumentą papildanti medžiaga. K. Daugirdas atskleidė sieksiantis, kad tokia skaitmenine forma viso pasaulio tyrinėtojams būtų pasiekiama kuo daugiau bibliotekos fonduose esančių leidinių. Tai, kad po ilgų mokslinio darbo metų jam taip pat teks dirbti ir žinių perteikimo visuomenei sferoje, naujasis vadovas vertina kaip „nepaprastai įdomią užduotį“.

Primename, kad mokslininkas šiais metais Europoje ir Lietuvoje minint Reformacijos 500 metų jubiliejų birželio mėn. lankėsi Lietuvoje, Biržuose vykusiame Lietuvos evangelikų reformatų jubiliejiniame Sinode. Čia susirinkę galėjo išgirsti jo parengtą paskaitą apie Lietuvos Reformacijos žvaigždę A. Volaną. K. Daugirdas taip pat komentavo iškilmingų evangelikų reformatų Sinodo pamaldų tiesioginę transliaciją per LRT televiziją.

Kęstučio Daugirdo dosjė: 
Daugirdas gimė 1973 metais Kaune, muzikų šeimoje: motina Virginija Balčiauskaitė – pianistė, tėvas Arūnas Daugirdas – smuikininkas. Senelis Aleksandras Balčiauskas buvo parapijiečių mylimas ir labai gerbiamas Biržų evangelikų reformatų bažnyčios kunigas.

1991 m. Kęstutis baigė Kauno J. Jablonskio gimnaziją. 1992 m. konfirmuotas Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje. 1993 m. išvyko mokytis į Vokietiją – kur iki 1999 metų J.W. Goethes Frankfurto prie Maino ir J. Gutenbergo Mainco universitetuose studijavo evangeliškąją teologiją. 1999 m. Kėdainių ev. reformatų bažnyčioje ordinuotas diakonu, o 2001 metais Biržų evangelikų reformatų bažnyčioje – kunigu.

2001-2003 metais buvo Europos istorijos instituto (Institut für Europäische Geschichte, Mainz) stipendiatas. 2002 metais buvo apdovanotas už geriausią Europos istorijos instituto stipendiatų metų pranešimą.

Nuo 2003 metų dėsto bažnyčios istoriją J. Gutenbergo universiteto evangeliškos teologijos fakultete.

2007 m. apgynė teologijos mokslų daktaro laipsnį, 2016 m. – habilitacinį darbą apie XVI a. žymiausią Lietuvos reformatų teologą Andrių Volaną.

InfoRef.lt

Vokietija – reformacijos tėvynė. Martyno Liuterio pėdsakais

Rugpjūčio 5 – 10 dienomis „Kiveda“ organizuoja kelionę į Vokietiją. 

1  diena Anksti ryte išvykstame iš Lietuvos. Vykstame per kaimyninę Lenkiją. Pažintis su šalimi, jos gamta, kultūra, istorija ir tradicijomis. Nakvynė viešbutyje Vokietijos-Lenkijos pasienyje.
2 diena Pusryčiai. Keliaujame per Vokietiją ir susipažįstame su protestantiškosios reformacijos pradininko Martyno Liuterio gyvenimu. Atvykstame į Eislėbeno miestą. Čia lankome namą-muziejų, kuriame gimė ir mirė Martynas Liuteris. Apžiūrime Šv. Andriaus ir Šv. Petro bažnyčią, kurioje buvo pakrykštytas M. Liuteris, o taip pat lankomės Šv. Onos bažnyčioje, kurioje išliko vienintelis akmuo Europoje su iškaltomis biblinėmis scenomis. Keliaujame į Desaumiestą. Čia lankome Desau-Verlico Sodų karalystę – tai išskirtinio kraštovaizdžio, angliškų parkų ir pastatų kompleksas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Apžiūrime Šv. Marijos bažnyčią ir Princo George biblioteką, kurioje saugoma gausiausia reformacijos darbų kolekcija. Vykstame į nakvynės vietą.
3 diena Pusryčiai. Ekskursija po Vitenbergo miestą: dvibokštė gotikinė Šv. Marijos bažnyčia, Rotušė, Luko Kranacho bei M. Liuterio namai-muziejus, Juodojo lokio taverna, Pilies bažnyčia, ant kurios durų „prikaltos“ 95 tezės ir kur palaidotas M. Liuteris. Apžiūrime garsųjį Vitenbergo universitetą, kuriame dėstė garsusis Liuteronas. Laisvas laikas. Nakvynė viešbutyje.
4 diena Pusryčiai. Keliaujame į gražųjį Torgau miestelį Vokietjoje. Čia aplankysime Šv. Marijos bažnyčią, Katerinos Von Bora namus-muziejų bei paminklą, skirtą JAV ir SSRS pajėgų susitikimui įamžinti besibaigiant II Pasauliniam karui. Taip pat matysime Hartenfels rūmus ir koplyčią – tai geriausiai išsilaikę rensanso stiliaus rūmai Vokietijoje. Trumpam sustojame Halle mieste, kur pamatysime Šv. Marijos bažnyčią – vieną svarbiausių gotikos pastatų Vokietijoje. Čia pamatysime Liuterio mirties kaukę – originalų M. Liuterio veido ir rankų atvaizdą. Toliau keliaujame į Leipcigą. Pažintis su Leipcigo senamiesčiu, miesto aikšte su renesanso pastatais, Šv. Tomo bažnyčia, Bacho namais-muziejumi ir daugeliu kitų objektų. Laisvas laikas. Nakvynė viešbutyje.
5 diena Pusryčiai. Keliaujame į Turingijoje asantį Eizenacho miestą. Čia lankome Vartburgo pilį, kuri yra labiausiai žinoma kilmingos Ludovingerių dinastijos mūrinė pilis. Tai viena iš geriausiai išsilaikiusių Vokietijos viduramžių pilių. Toliau važiuojame į Tiuringijos „Roma“ vadinamą Erfurtą. Tai miestas, kuriame išliko 36 bažnyčios, 15 vienuolynų ir 3 sinagogos. Erfurto senamiestis išsidėstęs Petersbergo kalno papėdėje, ant kurio dalinai išliko gynybiniai įtvirtinimai. Apžvalginė ekskursija po miestą. Nakvynė viešbutyje Vokietijos-Lenkijos pasienyje.
6 diena Pusryčiai. Kelionė per Lenkiją su trumpais sustojimais. Grįžimas į Lietuvą vėlai vakare.

Papildoma informacija ir registracija:tel. +37052724805, +37065088550 arba el.paštu: travel@kiveda.lt 

Reformacijos 500-osioms metinėms skirta dekoratyvinė moneta

selonija.lt

Įvairių minėjimo iniciatyvų imasi ir kitos evangelinės bendruomenės, švietimo ir kultūros įstaigos (muziejai, bibliotekos, mokyklos ir pan.) bei Reformacijai, jos žiniai ir vertybėms neabejingi asmenys. Pristatome gražią juvelyro iš Druskininkų Giedriaus Bociso iniciatyvą – dekoratyvinę jubiliejinę monetą.

„Neseniai sukūriau Reformacijos 500-osioms metinėms skirtą jubiliejinę monetą. Tiesiog mąsčiau apie jubiliejinius Reformacijos metus ir atėjo noras kuo nors prisidėti. Ne iškart, bet mintis nusileido spontaniškai – pamaniau, kad galėčiau pasitarnauti tuo, ką sugebu, ką moku geriausiai. Suprantu, kad būtent šie metai yra puiki proga prisidėti prie Reformacijos sklaidos, todėl sukūriau nedidelę monetą, kurios averso pusėje pažymėtos Reformacijos 500-osios metinės, o reverso pusėje norėjosi užfiksuoti reformatoriaus Martyno Liuterio pirmuosius žodžius, ištartus pradedant gynybos kalbą Vormse, – „Iš meilės tiesai…“. Šiek tiek ilgiau užtrukau kurdamas logotipą averso pusėje, mat norėjosi, kad kryžius ir širdis gražiai atrodytų monetai esant bet kokioje padėtyje. Nežinau, ar dar yra sukurta moneta šiai progai pažymėti, bet pagalvojau, kad tai puiki proga Reformacijos jubiliejui paminėti ir taip skleisti jos žinią. Šios monetos pritaikytos tiesiog turėti kišenėje, segtis į atlapą, kabintis ant kaklo ar nešioti ant rankos su odine virvele – kaip apyrankę. Didžioji jų dalis yra pagamintos iš sidabro, bet yra ir pasidabruotų, ir žalvarinių. Gaminamos jos ne kalimo būdu, bet kur kas sudėtingiau – jos liejamos“, – savo sumanymą įamžinti Reformacijos 500 metų sukaktį pristato pats juvelyras Giedrius Bocisas.

Radvilų sugrįžtuvės

selonija.lt

Savaitgalį į Biržų pilį grįžo Radvilos – atidaryta unikali Jurgio Pergalingojo, Jonušo Radvilos ir jo žmonų portretų paroda. Ji atkeliavo iš Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus ir viešės pusmetį.

Praėjusiais metais „Sėlos“ muziejininkų iniciatyva Baltarusijos nacionaliniame istorijos muziejuje buvo atidaryta paroda, skirta pusbroliams Radviloms: Mikalojui Rudajam ir Mikalojui Juodajam. Tąkart biržiečiai į Baltarusiją gabeno eksponatus ne tik iš „Sėlos“ muziejaus, bet ir iš Valdovų rūmų bei Kėdainių muziejaus. Viešėdami Baltarusijoje, muziejininkai aplankė ir Nacionalinį dailės muziejų. Jame surado biržiečių portretus: Jonušo Radvilos, jo žmonų bei Jurgio Pergalingojo, kurio anūkas Kristupas Perkūnas Radvila pastatė Biržų pilį.

„Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė pasakojo, jog vaikščiodami po ekspoziciją biržiečiai sutiko Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus direktorių ir pajuokavo, jog nori išsivežti Radvilas. Direktorius nesutriko: „Vežkit“.

Ši mintis muziejininkų nepaleido. Idėją parėmė ir Lietuvos kultūros taryba, projektui skyrusi 5000 eurų. Šie pinigai buvo panaudoti paveikslams pargabenti, apdrausti ir t. t. Tačiau iš pradžių reikėjo atlikti daug darbų. Vyko nuolatinis susirašinėjimas tarp muziejų, buvo atnaujinta bendradarbiavimo sutartis ir pan. Biržiečiai paveikslų apsaugai įsigijo papildomą signalizaciją, tvorelę.

Ir štai XVII amžiaus menininkų šedevrai papuošė Biržų pilies Radvilų menę. Keliavo į Biržus jie net pusantros paros, nes reikėjo atlikti įvairius formalumus muitinėse.

Svečiai iš Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus Sergej Večer ir Jelena Karpenko (pirma iš dešinės) su Biržų muziejininkėmis. Editos Mikelionienės nuotr.

Nežinomo XVII a. dailininko portrete aliejumi tapytas Jurgis Radvila, gyvenęs 1480–1541 metais. Paveikslo dydis – 210×122 cm. Šio didiko vaikai – Radvila Rudasis ir Barbora Radvilaitė. Portretas iki 1939 metų buvo Nesvyžiaus pilyje, po to keliavo po Minsko muziejus, Antrojo pasaulinio karo metais buvo išgabentas į Vokietiją, grąžintas 1968 metais. Restauruotas Rusų muziejuje Leningrade.

Dailininkas Bartolomėjas Strobelis XVII a. aliejumi nutapė Jonušo Radvilos portretą. Portretas taip pat iš Radvilų kolekcijos, 1939 metais buvo Nesvyžiuje, po to perduotas Minsko paveikslų galerijai. Antrojo pasaulinio karo metu išgabentas į Vokietiją, po to grąžintas į Baltarusijos Nacionalinį dailės muziejų. Restauruotas Maskvoje.

Johanas Šreteris nutapė Jonušo Radvilos žmonų Kotrynos ir Marijos Radvilienių portretus. Abi didiko žmonos nutapytos kartu, nors viena tuo metu jau buvo mirusi. Šio paveikslo likimas toks pat kaip ir pirmųjų.

Į parodos atidarymą susirinko didelis būrys biržiečių. Parodos atidarymas sutapo su festivalio „Baroko pavasaris“ baigiamuoju koncertu. Į parodos atidarymą atvyko ir svečiai iš Baltarusijos: Nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotojas Sergej Večer bei šio muziejaus Senosios Baltarusijos dailės skyriaus vedėja Jelena Karpenko. Jie ne tik pristatė parodą, bet klausėsi koncerto, kuris jiems paliko didelė įspūdį. Kitą dieną svečiai apžiūrėjo Biržus.

Originalius paveikslus, pusmečiui grįžusius į savo tėvoniją, galima apžiūrėti Radvilų menėje.

 Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Reformacija ir Lietuvos švietimo sistemos raida

Logotipas_Reformacijai500

Švietimo sistema yra svarbus veiksnys, apsprendžiantis visuomenės kultūrinę būklę. Kultūros raidos intensyvumas konkrečioje tautoje ar valstybėje visada tampriai susijęs su švietimo sistemos kūrimosi eiga. Šią taisyklę patvirtina ir Lietuvos istorija. Mūsuose reikšmingas švietimo sistemos formavimosi etapas vyko XVI a. – tai amžius, bylojantis apie bendrą visuomeninio būvio pakylėjimą. Šiuos ryškius lokalinės kultūrinės panoramos pokyčius istorikai sieja su Reformacijos banga, tuo laiku atkeliavusia iš Europos.

Pirmoji Lietuvos Reformacijos banga 

Istorikai Lietuvos Reformacijos laikotarpį skirsto į du etapus. Pirmoji Reformacijos banga – tai M. Mažvydo, A. Kulviečio, S. Rapolionio ir kitų bendražygių pirmieji bandymai skleisti Reformacijos idėjas lietuvių tautoje. Antroji banga dažnai vadinama „didikų Reformacija“, nes šiame etape visuomeninio ir religinio gyvenimo pokyčius lėmė įtakingiausių LDK diduomenės atstovų atsivertimas į protestantizmą.

Pirmosios lietuvių reformatorių bangos atstovai nuo pat savo veiklos pradžios siekė sukurti Lietuvoje visą Vidurio ir Vakarų Europos švietimo modelio sistemą. Jie pirmieji rodė iniciatyvą steigti aukštesnės pakopos mokyklas, kuriose būtų mokoma modernizuoto to meto mokymo turinio[1]. Reformacijos išvakarėse švietimo būklė Lietuvoje toli gražu netenkino tuometinės visuomenės poreikių. Švietimo sistemą sudarė tik pradinės mokyklos. Net ir pradinis švietimas buvo menkai išvystytas, mokymo turinys atsilikęs nuo laikmečio. Apie vidurines mokyklas (II pakopos), skirtas pasauliečiams (nekalbant apie aukštąsias) iki pat 1539 m. istoriniuose šaltiniuose nėra jokių užuominų. Filoprotestantas Mykolas Lietuvis (arba V. Mikolojaitis) XVI a. viduryje užrašytame žymiajame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ („De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum“) išreiškė nusivylimą ir apgailestavimą kad „mes neturime mokslui eiti gimnazijų“[2]. Skaityti toliau

Po vienu stogu Kaune – bažnyčia, valgykla ir sporto salė

Kaunodiena.lt

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią žino kiekvienas, tačiau netoli, Žaliakalnio papėdėje, stovi to paties architekto, Karolio Reisono, sumažinta bažnyčios kopija. Tik apleista dėl labai keistos situacijos.

Priklauso universitetui

Tarpukariu evangelikų reformatų narių lėšomis pastatytą bažnyčią E.Ožeškienės gatvėje tikintieji turi dalytis su valgykla ir sporto sale.

Po padu protestantai buvo tiek prie Lenkijos karalių, tiek prie Rusijos carų, tiek prie komunistų valdžios, bet net ir šiandien, kai nebėra prasmės kariauti dėl tikėjimo, evangelikai reformatai Kaune jaučiasi nustumti į šoną.

Bažnyčios pastatas priklauso Mykolo Romerio universitetui, kuriame treniruojasi ir maitinasi būsimi policininkai – universiteto Viešojo saugumo fakulteto studentai.

Evangelikai reformatai bažnyčioje sekmadieniais renkasi tik dėl to, kad tai daryti leidžia universiteto atstovai.

Kaunas ref baznycia Skaityti toliau

XVI–XVII a. Reformacijos Lietuvoje reikšmė: naujovių keliai

Dr. doc. Ingė Lukšaitė

Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Trumpai tariant, Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Ši pažiūra vyravo ir tarpukario Lietuvos katalikiškos pakraipos istorikų (A. Aleknos, S. Sužiedėlio) [1] darbuose.

Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką. [2] Kai kurie katalikiškos krypties istorikai (J. Purickis) [3] ir protestantų istorikai (J. Šepetys, K. Gudaitis) [4] žvelgė į ją kaip į Lietuvos istorinės raidos etapą, turėjusį savo gilumines priežastis. Šiai pozicijai pritarė dauguma Lietuvos pokario ir dabartinių istorikų, nurodydami skirtingas svarbiausias Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastis.

I.Luksaite Skaityti toliau

Liudvikas Rėza: Tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija sostinės visuomenę kasmet pakviečia šventiškai paminėti Reformacijos dieną. Lietuvos mokslų akademijoje 2016 m. lapkričio 8 d. surengtas Liudviko Martyno Gedimino Rėzos (1776–1840) vakaras. Pranešimą „Liudvikas Rėza: tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos“ skaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, L. Rėzos raštų sudarytoja dr. Liucija Citavičiūtė, Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos 2014 m. laureatė. Publikuojame šį dr. L.Citavičiūtės pranešimą.

Liucija Citavičiūtė

LIUDVIKAS RĖZA: TARP MAŽOSIOS IR DIDŽIOSIOS LIETUVOS

Skiriama Martyno Liudviko Rėzos 240-osioms gimimo metinėms

Liudviką Rėzą prisimename ir kaip lietuvių kultūros vienytoją, nepaisiusį valstybinių ir konfesinių barjerų, tiltą tarp priešinguose Nemuno krantuose gyvenusių lietuvių, Rėzos žodžiais tariant – “Prūsų” ir “Rusų” Lietuvos. Rėza gyveno ir kūrė vienu metu su Lietuvos tautinio atgimimo šaukliais – Simonu Daukantu, Simonu Stanevičiumi, todėl jų veikloje galima rasti paralelių.

Rėzos gyvenimo credo: „Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui“ iškaltas jo antkapyje. Jame iškalti ir keturių knygų pavadinimai. Pietiniame šone pavaizduota atversta Biblija ir užrašas: Tai eſti Wiſſas ſʒwentas Raſʒtas. Šiauriniame šone – išrašyti kitų trijų knygų pavadinimai: Dainos, Donaleitis Jahresʒeiten, Prutena. Tai tarsi keturios kolonos, iškeliančios reikšmingiausius Rėzos darbus. Manytina, kad ir pats juos labiausiai vertino.

img_0031

Skaityti toliau