Kategorijos archyvas: Pranešimai

Virginija Ruškienė. Vydūno kūrybinių galių slėpiniai

Virginija RUŠKIENĖ, www.voruta.lt

Vydūnas, kaip iškili asmenybė, paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių tautos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Filosofas savo idėjas skleidė per rašytinį ir gyvą žodį, todėl pelnytai įvardijamas kaip tautos ugdytojas ir gaivintojas. Jo straipsniai buvo spausdinami žurnaluose „Jaunimas“, „Darbymetis“, „Dienovidis“ bei kituose periodiniuose leidiniuose.

Mąstytojas savo raštuose teigė, kad tautos kultūrą atspindi žmonių dvasios šviesumas ir skaidrumas, kaip šį pasaulį suprantame, pasitinkame ir priimame. Kultūrinis gyvenimas susideda iš papročių, tikėjimo, menų, žinių ir kitų materialinių bei dvasinių vertybių sklaidos, lavinimo bei išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms. Vydūnas kvietė kiekvieną prisidėti prie tautos kultūros augimo ir skaidrėjimo, atsigręžti į savo esmę, būti dvasinės kultūros reiškėjais, gražesnio pasaulio kūrėjais. Tautos šviesuolis ragino žmones skaityti aukštesnio dvasinio lygmens knygas, o rašytojams siūlė imtis rimtesnių temų, paremtų tautiniu pagrindu, sielos galybe ir žmogiškąja prigimtimi. Skaityti toliau

Kviečiame į susitikimą su kraštovaizdžio architektais ir paminklo „Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimui“ autoriais

Šį antradienį, t.y. rugpjūčio 7 d., Vilniaus ev. reformatų bažnyčioje (Pylimo g. 18) 16.00 val. susitikimas su kraštovaizdžio architektais ir paminklo „Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimui“ autoriais. Pradžioje skaidrės/pristatymas bažnyčioje, po pasidairymas pačiame parke. Puiki proga sužinot kas ir kaip planuojama bei užduoti rūpimus klausimus.

AŠTUNTASIS „VOX ORGANI CATHEDRALIS“ KONCERTAS-DEDIKACIJA JOKŪBUI ŠERNUI

Bernardinai.lt 

Liepos 26-ąją, dvyliktą valandą Vilniaus Arkikatedroje koncertu bus prisimintas Nepriklausomybės akto signataras, teisininkas, visuomenininkas, žurnalistas Jokūbas Šernas.

Signataras gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Biržų apskrityje, evangelikų reformatų šeimoje – mirė 1926 m. liepos 31 d. Kaune, palaidotas Nemunėlio Radviliškyje. Per neilgą savo gyvenimą, J. Šernas spėjo pasižymėti ne vienoje srityje: baigęs privačią Tartu (Estija) gimnaziją 1910 m. ir Peterburgo universitetą 1914 m., grįžo į Lietuvą, kur dirbo redaktoriumi J. Vileišio įsteigtose „Vilniaus žiniose“, taip pat Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti reikalų vedėju, kur kartu su kitais draugijos nariais rūpinosi karo sumaištyje pasimetusiais žmonėmis, ypač karo metu beglobiais tapusiais vaikais.

Taip pat aktyviai dalyvavo reformatų bažnyčios organizaciniame gyvenime (ėjo kuratoriaus pareigas, kasmet vykdavo į Sinodo susirinkimus, skatino ir lėšomis rėmė tikinčiųjų kultūrinį bei visuomeninį darbą). 1915–1918 m. T. Šernas – Vilniaus lietuvių „Ryto“ gimnazijos istorijos mokytojas ir vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) organizatorių; buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, jos generalinis sekretorius. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Skaityti toliau

Poetas, sukilėlis, Sibiro tremtinys

selonija.lt

Tėvų pastogėje

Biržų evangelikų reformatų kapinėse stovi ąžuolinis paminklas, bylojantis, kad čia palaidotas Biržų evangelikų reformatų mokyklos mokytojas, lietuvių kalbininkas Kazimieras Kristupas Daukša (1796–1865). Jis – Biržuose gimusio poeto, 1863-ųjų metų sukilėlio ir Sibiro tremtinio Edvardo Jokūbo Daukšos tėvas. Daug metų, tikriausiai remiantis Vaclovo Biržiškos „Aleksandryne“ paskelbtais duomenimis, buvo tvirtinama, kad Kazimieras Daukša gimęs Pabiržės apylinkėse esančiame Naciūnų kaime. Tokią gimimo vietą nurodo ir kalbininkas Antanas Smetona straipsnyje apie Kazimierą Kristupą Daukšą ir jo gramatiką.

Prisimenu, beveik prieš trisdešimt metų Regina Mikšytė ir tautodailininkas bei kraštotyrininkas Leonas Juozonis mane kalbino sukurti stogastulpį Naciūnų kaime gimusiems Daukšoms. Kiek vėliau, 1984 metais, rašytame laiške L. Juozonis nupieštoje schemoje pažymėjo vietą, kur tarp Biržų ir Pabiržės, Naciūnų kaime, seniau stovėjusi Daukšų sodyba. Tačiau biržiečiui kraštotyrininkui Jonui Dagiliui išsiaiškinus, kad senosiose Semeniškių kapinėse būta akmeninių paminklų su Daukšų pavardėmis, įsitvirtino kitokia nuomonė: Kazimiero Daukšos gimimo vieta – arčiau Papilio esančiuose Neciūnuose.

Kazimieras Daukša Sinodo lėšomis 1819–1824 metais mokėsi Kėdainių apskrities mokykloje. Vėliau keletą metų joje mokytojavo. 1930 metais jis jau yra Biržų evangelikų reformatų parapijinės triklasės mokyklos mokytojas ir bažnyčios vargonininkas.

1844 metais rašytoje savo darbo ataskaitoje, atskleidžiančioje jo pedagogines pažiūras, rašo, kad „mokinių stropumas labiausiai priklauso nuo mokytojo priežiūros. (…) Mokinių padorumas tai kaip liaunumas jauno medelio, kuris palinkti į visas puses ir visaip pakrypti gali“.

Jautrų ir kartu reiklų mokytoją iš pašaukimo, R. Mikšytės žodžiais, neapdiržusį nuo gyvenimo negandų ir kuklios algelės, vertino ne tik mokinių tėvai. 1849 metais Vilniaus evangelikų reformatų Sinodo suvažiavime jis „už gerą darbą ir pastangas“ buvo paskatintas 15 sidabro rublių.

Iš mokytojo K. Daukšos rašytų raportų matyti, kad Biržų reformatų parapijinėje trijų skyrių mokykloje mokydavosi iki 50 įvairių socialinių sluoksnių (miestiečių, bajorų, kaimiečių ir laisvų) berniukų ir mergaičių. Pirmajame skyriuje vaikus mokydavo skaityti spausdintą lietuvių, lenkų ir rusų kalbų tekstą. Antrame ir trečiame skyriuose mokiniai mokėsi net vokiečių ir prancūzų kalbų bei ruošdavosi stojimui į apskrities mokyklą Kėdainiuose.

Šioje mokykloje mokėsi visi šeši (pirmai žmonai Friderikai Bergrin mirus liko našlaičiai Adomas, Edvardas, Vladislovas, Emilija, o į namus atėjus pamotei, gimė dar du broliai) Kazimiero Daukšos vaikai. Jis jų iš kitų neišskyręs, jų nelepinęs, buvęs net reiklesnis negu kitiems mokiniams.

Kazimieras Kristupas Daukša buvęs ne tik puikus pedagogas, bet ir lietuvių kalbos gramatikos („Trumpa kalbomokslė liežuvio lietuviško“) bei lietuvių-lenkų kalbų žodyno autorius. Gramatikos išliko tik sūnaus Edvardo Jokūbo nurašyti lietuviškas ir lenkiškas rankraštiniai nuorašai, o 1836–1844 metais rašyto apie 11000 žodžių turinčio lietuvių-lenkų kalbų žodyno trys ketvirtadaliai rankraščio išliko Poznanės universiteto bibliotekoje.

Būsimasis poetas Edvardas Jokūbas Daukša pirmąsias meilės Lietuvai, patriotizmo pamokas patyrė tėvų namuose. Čia nuo mažens vaikams buvo skiepijamos dvasinės vertybės. Jau vėliau eilėraštyje „Pokalbis su tėvu apie vaikystę ir senus laikus, ir apie lietuvybę“ jis rašys, kad nėra brangesnio dalyko pasaulyje be artimųjų ir Dievo už gimtinės slenkstį, nes „auksas viena niekystė, garbė – cigaro dūmai, o šlovė – kelio dulkės, kurios pravažiavus norom nenorom vėl ant vieškelio nusėda“. Skaityti toliau

Gyvenimas vardan Lietuvos

selonija.lt  

Šie metai mūsų valstybei yra jubiliejiniai – švenčiame atkurtos Lietuvos šimtmetį, prisimename tuos iškilius žmones, kurie 1918 m. vasario 16 d. savo parašais po Lietuvos Nepriklausomybės Aktu patvirtino, kad „Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo m. 18– 23 d. 1917 metais skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“.

Tarp šį istorinės reikšmės dokumentą pasirašiusių signatarų yra du, kilę nuo Biržų: Jokūbas Šernas ir Alfonsas Petrulis. Biržų žemė, kadaise buvusi Biržų kunigaikštystė, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo tėvonija – garsus, nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų mūsų valstybės nepriklausomybės sargyboje budėjęs kraštas, davė daug iškilių, valstybės gerovei dirbusių ir jai nusipelniusių žmonių.

Šių metų birželio 14 d. minėjome 130-ąsias J. Šerno gimimo metines. J. Šernas Lietuvos Taryboje buvo vienas iš jauniausių jos narių – gimęs 1888 m. jis tuo metu neturėjo ir trisdešimties. Jaunesni už jį buvo tik du – Kazimieras Bizauskas ir Petras Klimas. Skaityti toliau

2017-ųjų metų M.L.Rėzos vardo kultūros ir meno premija įteikta Ingei Lukšaitei

alkas.lt

Sausio 6 d, šeštadienį, Juodkrantės evangelikų – liuteronų bažnyčioje įteikta devintoji Neringos savivaldybės Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija už Kuršių nerijai ir Mažosios (Prūsų) Lietuvos istorijai ir kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą mokslinėje – tiriamojoje veikloje.

Po to, kai Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis įvardijo laureatę ir jai įteikė premiją liudijantį atminimo ženklą, gausiai susirinkusi auditorija žinią palydėjo ilgai netilstančiais plojimais.Simboliška, kad 2017 m., pažymėjus Reformacijos 500 metų jubiliejų, o 2018 m., įžengus į Lietuvos valstybės šimtmečio metus, premija įteikta vienai žymiausių Lietuvos istorikių, kurios darbų pagrindu išugdyta ne viena jaunųjų istorikų karta.

2017 – ųjų metų Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija įteikta doc. habil. dr. Ingei Lukšaitei | Liudviko Rėzos kultūros centro nuotr.

Skaityti toliau

Svečiuose pas skulptorę

luma.lt

Susitikimo pradžią ir pabaigą sujungianti skulptorės įžvalga:  “ Šiandien  Lietuvoje turime kurti ne bauginančius  mirties koridorius, o gyvenimą tvirtinančius dalykus’

2017 gruodžio 1, po LUMA Respublikinės valdybos išvažiuojamojo posėdžio Vilniuje, jungtinė grupė lumiečių ir zontiečių apsilankė skulptorės Dalios Matulaitės studijoje Antakalnyje. Vizito intencija buvo keleriopa. Visų pirma – noras plačiau susipažinti su skulptore, kurios darbų kraitėje gausu kūrinių, skirtų iškilioms Lietuvos moterims: simbolizuotoms Gražinai ir Neringai,  rašytojoms Ievai Simonaitytei, Lazdynų pelėdai ir k t.  Juk  ir LUMA, ir ZONTA, tarptautinių tinklų narės, buria išsilavinusias moteris, daug dėmesio skiria moterų įveiklinimui, dabarčiai ir istorijai,  moterų darbų įvertinimui, sklaidai. Antra, domino asmenybė, kuri savo kūrinijoje giliai ir meistriškai kuria ir taiko komunikacinių ženklų sistemą. Trečia, skulptorė sėkmingai dalyvavo Reformacijos 500 metų sukakties proga organizuotame skulptūrinių idėjų konkurse, kurio laimėtoją Lietuvos Reformacijos  istorijos ir kultūros  draugija – Kultūros ministerijos organizuoto konkurso partnerė, remiantis konkurso sąlygomis,  pakvies sukurti skulptūrą Reformatų skvere Vilniuje, Pylimo gatvėje.  Visi trys  intencijos aspektai žadėjo įdomų, gyvą, kupiną  kultūrinio turinio, susitikimą. Taip ir įvyko. Žvelgdamos į susimąstyti apie mūsų dabartį ir ateitį nuteikiantį D.Matulaitės sukurtą  “Europos suolelį”, radusios vietą tarp studijoje esančių   modelių ir realių skulptūrų, retsykiais gurkštelėdamos karšto vyno skonio arbatos iš santūrią eleganciją mėgstančios skulptorės išraiškingų puodelių, viešnios susidomėjusios klausė profesorės pasakojimo apie Budapešte pastatytą jos iškilų darbą – paminklą Jadvygai ir Jogailai, Druskininkuose – per Augustavo sutarties įženklinimą pristatytą ne vien tarpusavio meilės, bet ir meilės savo šaliai Žygimanto Augusto ir Barboros istoriją… Skulptorė nevengė atsakymų į keblius viešnių  klausimus dėl  visuomenę jaudinančios situacijos Lukiškių aikštėje, dėl paminklo J.Basanavičiui, kuriame buvo pateikusi paraišką dalyvauti, bet biurokratiniai viražai sutrukdė. Visos galėjo apžiūrėti jos parengtą šiam konkursui darbą, kuris taip ir liko tarp studijos sienų. Stebino profesorės gebėjimas bet kuriuo atveju išlikti santūria ir taktiška, gilias savo įžvalgas pateikti Ezopo kalba. Linkėdamos jai stiprybės ir sveikatos, išsiskirstėme, galvodamos apie būsimą paminklą Lietuvos Reformacijai, jos puoselėtojams, lietuviškos raštijos ir spaudos kūrėjams. Ir apie savo atsakomybę, reikiamą indėlį šio darbo visuomeninėje  talkoje .

Paminklo Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų konkurso aptarimas

Lapkričio 29 dieną Lietuvos dailininkų sąjungoje paskelbti paminklo Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimui Vilniuje, Reformatų parke, skulptūrinių – architektūrinių idėjų konkurso nugalėtojai.

Lietuvos dailininkų sąjunga, bendradarbiaudama su LR Kultūros ministerija bei Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija, 2017 m. organizavo atvirą skulptūrinių – architektūrinių idėjų Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimui konkursą. Kurio tikslas – sukurti memorialą Lietuvos Reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams Vilniuje, Pylimo g. esančiame Reformatų parke.

Lietuvos Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas pasidžiaugė įvykusiu konkursu, kurio draugija bei evangelikų reformatų bendruomenė laukė 25 metus. „Dar 1996 metais draugijos nariai, finansiškai remiant Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai, Reformatų skvere atidengė paminklinį akmenį su įrašu: „Čia, buvusiose kapinėse bus pastatytas paminklas XVIa. Lietuvos reformacijos ir raštijos pradininkams“, – teigė Donatas Balčiauskas.

Komisijos pirmininkas prof. habil. dr. A. Samalavičius pasveikino laimėtojus ir pasidžiaugė sklandžiai įvykusiu konkursu. “Pirmosios vietos –  „Stelos“ UAB „Žybartuva“, Dalia Matulaitė, Juras Balkevičius ir Antrosios vietos –  „Varpinė / Knygų lentyna“ Šarūnas Arbačiauskas laimėtojai buvo konkurso lyderiai. Didžioji vertinimo komisijos narių dalis juos iš karto ir matė tarp laimėtojų”, – sakė prof. habil. dr. A. Samalavičius. Vėliau konkurso nugalėtojai trumpai pristatė savo darbus, atsakė į susirinkusių klausimus.

 

 

 

 

 

Gedimino Zemlicko nuotraukos