Temos Archyvai: Pranešimai

Reformacijos 500-osioms metinėms skirta dekoratyvinė moneta

selonija.lt

Įvairių minėjimo iniciatyvų imasi ir kitos evangelinės bendruomenės, švietimo ir kultūros įstaigos (muziejai, bibliotekos, mokyklos ir pan.) bei Reformacijai, jos žiniai ir vertybėms neabejingi asmenys. Pristatome gražią juvelyro iš Druskininkų Giedriaus Bociso iniciatyvą – dekoratyvinę jubiliejinę monetą.

„Neseniai sukūriau Reformacijos 500-osioms metinėms skirtą jubiliejinę monetą. Tiesiog mąsčiau apie jubiliejinius Reformacijos metus ir atėjo noras kuo nors prisidėti. Ne iškart, bet mintis nusileido spontaniškai – pamaniau, kad galėčiau pasitarnauti tuo, ką sugebu, ką moku geriausiai. Suprantu, kad būtent šie metai yra puiki proga prisidėti prie Reformacijos sklaidos, todėl sukūriau nedidelę monetą, kurios averso pusėje pažymėtos Reformacijos 500-osios metinės, o reverso pusėje norėjosi užfiksuoti reformatoriaus Martyno Liuterio pirmuosius žodžius, ištartus pradedant gynybos kalbą Vormse, – „Iš meilės tiesai…“. Šiek tiek ilgiau užtrukau kurdamas logotipą averso pusėje, mat norėjosi, kad kryžius ir širdis gražiai atrodytų monetai esant bet kokioje padėtyje. Nežinau, ar dar yra sukurta moneta šiai progai pažymėti, bet pagalvojau, kad tai puiki proga Reformacijos jubiliejui paminėti ir taip skleisti jos žinią. Šios monetos pritaikytos tiesiog turėti kišenėje, segtis į atlapą, kabintis ant kaklo ar nešioti ant rankos su odine virvele – kaip apyrankę. Didžioji jų dalis yra pagamintos iš sidabro, bet yra ir pasidabruotų, ir žalvarinių. Gaminamos jos ne kalimo būdu, bet kur kas sudėtingiau – jos liejamos“, – savo sumanymą įamžinti Reformacijos 500 metų sukaktį pristato pats juvelyras Giedrius Bocisas.

Radvilų sugrįžtuvės

selonija.lt

Savaitgalį į Biržų pilį grįžo Radvilos – atidaryta unikali Jurgio Pergalingojo, Jonušo Radvilos ir jo žmonų portretų paroda. Ji atkeliavo iš Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus ir viešės pusmetį.

Praėjusiais metais „Sėlos“ muziejininkų iniciatyva Baltarusijos nacionaliniame istorijos muziejuje buvo atidaryta paroda, skirta pusbroliams Radviloms: Mikalojui Rudajam ir Mikalojui Juodajam. Tąkart biržiečiai į Baltarusiją gabeno eksponatus ne tik iš „Sėlos“ muziejaus, bet ir iš Valdovų rūmų bei Kėdainių muziejaus. Viešėdami Baltarusijoje, muziejininkai aplankė ir Nacionalinį dailės muziejų. Jame surado biržiečių portretus: Jonušo Radvilos, jo žmonų bei Jurgio Pergalingojo, kurio anūkas Kristupas Perkūnas Radvila pastatė Biržų pilį.

„Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė pasakojo, jog vaikščiodami po ekspoziciją biržiečiai sutiko Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus direktorių ir pajuokavo, jog nori išsivežti Radvilas. Direktorius nesutriko: „Vežkit“.

Ši mintis muziejininkų nepaleido. Idėją parėmė ir Lietuvos kultūros taryba, projektui skyrusi 5000 eurų. Šie pinigai buvo panaudoti paveikslams pargabenti, apdrausti ir t. t. Tačiau iš pradžių reikėjo atlikti daug darbų. Vyko nuolatinis susirašinėjimas tarp muziejų, buvo atnaujinta bendradarbiavimo sutartis ir pan. Biržiečiai paveikslų apsaugai įsigijo papildomą signalizaciją, tvorelę.

Ir štai XVII amžiaus menininkų šedevrai papuošė Biržų pilies Radvilų menę. Keliavo į Biržus jie net pusantros paros, nes reikėjo atlikti įvairius formalumus muitinėse.

Svečiai iš Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus Sergej Večer ir Jelena Karpenko (pirma iš dešinės) su Biržų muziejininkėmis. Editos Mikelionienės nuotr.

Nežinomo XVII a. dailininko portrete aliejumi tapytas Jurgis Radvila, gyvenęs 1480–1541 metais. Paveikslo dydis – 210×122 cm. Šio didiko vaikai – Radvila Rudasis ir Barbora Radvilaitė. Portretas iki 1939 metų buvo Nesvyžiaus pilyje, po to keliavo po Minsko muziejus, Antrojo pasaulinio karo metais buvo išgabentas į Vokietiją, grąžintas 1968 metais. Restauruotas Rusų muziejuje Leningrade.

Dailininkas Bartolomėjas Strobelis XVII a. aliejumi nutapė Jonušo Radvilos portretą. Portretas taip pat iš Radvilų kolekcijos, 1939 metais buvo Nesvyžiuje, po to perduotas Minsko paveikslų galerijai. Antrojo pasaulinio karo metu išgabentas į Vokietiją, po to grąžintas į Baltarusijos Nacionalinį dailės muziejų. Restauruotas Maskvoje.

Johanas Šreteris nutapė Jonušo Radvilos žmonų Kotrynos ir Marijos Radvilienių portretus. Abi didiko žmonos nutapytos kartu, nors viena tuo metu jau buvo mirusi. Šio paveikslo likimas toks pat kaip ir pirmųjų.

Į parodos atidarymą susirinko didelis būrys biržiečių. Parodos atidarymas sutapo su festivalio „Baroko pavasaris“ baigiamuoju koncertu. Į parodos atidarymą atvyko ir svečiai iš Baltarusijos: Nacionalinio dailės muziejaus generalinio direktoriaus pavaduotojas Sergej Večer bei šio muziejaus Senosios Baltarusijos dailės skyriaus vedėja Jelena Karpenko. Jie ne tik pristatė parodą, bet klausėsi koncerto, kuris jiems paliko didelė įspūdį. Kitą dieną svečiai apžiūrėjo Biržus.

Originalius paveikslus, pusmečiui grįžusius į savo tėvoniją, galima apžiūrėti Radvilų menėje.

 Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Reformacija ir Lietuvos švietimo sistemos raida

Logotipas_Reformacijai500

Švietimo sistema yra svarbus veiksnys, apsprendžiantis visuomenės kultūrinę būklę. Kultūros raidos intensyvumas konkrečioje tautoje ar valstybėje visada tampriai susijęs su švietimo sistemos kūrimosi eiga. Šią taisyklę patvirtina ir Lietuvos istorija. Mūsuose reikšmingas švietimo sistemos formavimosi etapas vyko XVI a. – tai amžius, bylojantis apie bendrą visuomeninio būvio pakylėjimą. Šiuos ryškius lokalinės kultūrinės panoramos pokyčius istorikai sieja su Reformacijos banga, tuo laiku atkeliavusia iš Europos.

Pirmoji Lietuvos Reformacijos banga 

Istorikai Lietuvos Reformacijos laikotarpį skirsto į du etapus. Pirmoji Reformacijos banga – tai M. Mažvydo, A. Kulviečio, S. Rapolionio ir kitų bendražygių pirmieji bandymai skleisti Reformacijos idėjas lietuvių tautoje. Antroji banga dažnai vadinama „didikų Reformacija“, nes šiame etape visuomeninio ir religinio gyvenimo pokyčius lėmė įtakingiausių LDK diduomenės atstovų atsivertimas į protestantizmą.

Pirmosios lietuvių reformatorių bangos atstovai nuo pat savo veiklos pradžios siekė sukurti Lietuvoje visą Vidurio ir Vakarų Europos švietimo modelio sistemą. Jie pirmieji rodė iniciatyvą steigti aukštesnės pakopos mokyklas, kuriose būtų mokoma modernizuoto to meto mokymo turinio[1]. Reformacijos išvakarėse švietimo būklė Lietuvoje toli gražu netenkino tuometinės visuomenės poreikių. Švietimo sistemą sudarė tik pradinės mokyklos. Net ir pradinis švietimas buvo menkai išvystytas, mokymo turinys atsilikęs nuo laikmečio. Apie vidurines mokyklas (II pakopos), skirtas pasauliečiams (nekalbant apie aukštąsias) iki pat 1539 m. istoriniuose šaltiniuose nėra jokių užuominų. Filoprotestantas Mykolas Lietuvis (arba V. Mikolojaitis) XVI a. viduryje užrašytame žymiajame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ („De moribus Tartarorum, Lituanorum et Moscorum“) išreiškė nusivylimą ir apgailestavimą kad „mes neturime mokslui eiti gimnazijų“[2]. Skaitykite toliau

Po vienu stogu Kaune – bažnyčia, valgykla ir sporto salė

Kaunodiena.lt

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią žino kiekvienas, tačiau netoli, Žaliakalnio papėdėje, stovi to paties architekto, Karolio Reisono, sumažinta bažnyčios kopija. Tik apleista dėl labai keistos situacijos.

Priklauso universitetui

Tarpukariu evangelikų reformatų narių lėšomis pastatytą bažnyčią E.Ožeškienės gatvėje tikintieji turi dalytis su valgykla ir sporto sale.

Po padu protestantai buvo tiek prie Lenkijos karalių, tiek prie Rusijos carų, tiek prie komunistų valdžios, bet net ir šiandien, kai nebėra prasmės kariauti dėl tikėjimo, evangelikai reformatai Kaune jaučiasi nustumti į šoną.

Bažnyčios pastatas priklauso Mykolo Romerio universitetui, kuriame treniruojasi ir maitinasi būsimi policininkai – universiteto Viešojo saugumo fakulteto studentai.

Evangelikai reformatai bažnyčioje sekmadieniais renkasi tik dėl to, kad tai daryti leidžia universiteto atstovai.

Kaunas ref baznycia Skaitykite toliau

XVI–XVII a. Reformacijos Lietuvoje reikšmė: naujovių keliai

Dr. doc. Ingė Lukšaitė

Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenkijos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Trumpai tariant, Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Ši pažiūra vyravo ir tarpukario Lietuvos katalikiškos pakraipos istorikų (A. Aleknos, S. Sužiedėlio) [1] darbuose.

Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką. [2] Kai kurie katalikiškos krypties istorikai (J. Purickis) [3] ir protestantų istorikai (J. Šepetys, K. Gudaitis) [4] žvelgė į ją kaip į Lietuvos istorinės raidos etapą, turėjusį savo gilumines priežastis. Šiai pozicijai pritarė dauguma Lietuvos pokario ir dabartinių istorikų, nurodydami skirtingas svarbiausias Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastis.

I.Luksaite Skaitykite toliau

Liudvikas Rėza: Tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija sostinės visuomenę kasmet pakviečia šventiškai paminėti Reformacijos dieną. Lietuvos mokslų akademijoje 2016 m. lapkričio 8 d. surengtas Liudviko Martyno Gedimino Rėzos (1776–1840) vakaras. Pranešimą „Liudvikas Rėza: tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos“ skaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, L. Rėzos raštų sudarytoja dr. Liucija Citavičiūtė, Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos 2014 m. laureatė. Publikuojame šį dr. L.Citavičiūtės pranešimą.

Liucija Citavičiūtė

LIUDVIKAS RĖZA: TARP MAŽOSIOS IR DIDŽIOSIOS LIETUVOS

Skiriama Martyno Liudviko Rėzos 240-osioms gimimo metinėms

Liudviką Rėzą prisimename ir kaip lietuvių kultūros vienytoją, nepaisiusį valstybinių ir konfesinių barjerų, tiltą tarp priešinguose Nemuno krantuose gyvenusių lietuvių, Rėzos žodžiais tariant – “Prūsų” ir “Rusų” Lietuvos. Rėza gyveno ir kūrė vienu metu su Lietuvos tautinio atgimimo šaukliais – Simonu Daukantu, Simonu Stanevičiumi, todėl jų veikloje galima rasti paralelių.

Rėzos gyvenimo credo: „Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui“ iškaltas jo antkapyje. Jame iškalti ir keturių knygų pavadinimai. Pietiniame šone pavaizduota atversta Biblija ir užrašas: Tai eſti Wiſſas ſʒwentas Raſʒtas. Šiauriniame šone – išrašyti kitų trijų knygų pavadinimai: Dainos, Donaleitis Jahresʒeiten, Prutena. Tai tarsi keturios kolonos, iškeliančios reikšmingiausius Rėzos darbus. Manytina, kad ir pats juos labiausiai vertino.

img_0031

Skaitykite toliau

Kviečiame „pavartyti“ XVIII a. portretų albumą

Spalio 30 d., sekmadienį, 14 ir 15 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (Gedimino pr. 51, Vilnius) lankytojams bus suteikta galimybė „pavartyti“ XVIII a. Radvilų giminės portretų albumą.

Radvilos – lietuvių kilmės didikų giminė, iškilusi XVI a. pradžioje ir vyravusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniame ir kultūriniame gyvenime iki XVII a. antrosios pusės, jos vaidmuo nesumenko ir XVIII amžiuje. Nė viena didikų giminė nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nėra davusi valstybei tiek žymių ir garsių valstybininkų – ministrų, senatorių, karvedžių, kitų aukštų valstybės pareigūnų. Radvilos turėjo išskirtinę privilegiją saugoti Lietuvos valstybės archyvą. Kunigaikščiai Radvilos pasižymėjo kaip aktyvūs kultūros ir meno rėmėjai, mokslo mecenatai, bažnyčių ir vienuolynų steigėjai.

Radvilų iniciatyva įkurtoje pirmojoje spaustuvėje Nesvyžiuje išspausdinta Biblija lenkų kalba (svarbiausias šios spaustuvės darbas) ir daug kitų istorinę vertę turinčių leidinių. Vienas tokių – Radvilų giminės portretų albumas, išleistas 1758 metais.

Renginio vieta – Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus skaitykla (513 kab.).

Visus, norinčius prisiliesti prie vienos žymiausių Lietuvos didikų šeimos palikimo, kviečiame registruotis e. paštu diana.norkuniene@lnb.lt. Prašome nurodyti ekskursijos dalyvio (-ų) vardą (-us) ir pageidaujamą laiką (12 ar 15 val.)

Paslauga nemokama.

radvilu_herbas-4

 

Martynas Purvinas. Vydūnas, Bitėnų kapinės ir Lietuva 1991-aisiais metais

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

1987 m. po ilgų svarstymų ir pasmerkimų turėjau palikti Vilniaus inžinerinį statybos institutą kaip „nesovietinis dėstytojas“. Likęs be darbo ir ankstesnių įpareigojimų naštos, pasijutau laisvu ir nevaržomu žmogumi. Bandydamas pratęsti dar 1980 m. kraštotyrinės ekspedicijos metu pradėtus architektūrinio paveldo tyrimus Rusnės apylinkėse ir kviečiamas tuometinių vietos kraštotyrininkų, nuvykau į Šilutę, kur įstrigau ilgam laikui.

Pamaryje kaip neatrastas žemynas atsivėrė stulbinantys vietinio paveldo klodai – sovietinės okupacijos dešimtmečiais ignoruotos ir nutylėtos vertybės. Nors Lietuvoje tebevyravo gūdus sovietmetis, Maskvoje leista spauda jau pranešinėjo apie vykstančiąperestroiką, kai kuriuose centriniuose leidiniuose pasirodydavo stulbinančių žinių apie anksčiau nežinomus istorijos puslapius. Šilutėje aplankėme Jakštų šeimą, kalbėjomės su Petru Jakštu, okupacijos dešimtmečiais paslapčia rinkusiu žinių kruopeles apie krašto praeitį. Rengiau storus kraštotyrinių darbų tomus su daugybe nuotraukų iš Šilutės apylinkių (gali būti, kad visa tai vėlesnių perversmų laikais buvo sunaikinta kartu su kitais vietos kraštotyrininkų darbais). Tai veiklai talkino energingasis dr. Kazys Gaigalas, vietos kraštotyrininkų tuometinė vadovė Nina Judžentytė – Lauraitienė, vėliau Banių šeima iš Rusnės ir kiti. Skaitykite toliau

Dr. Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos istorija kreivame žinyno veidrodyje

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus pasitraukę lietuvininkų šviesuoliai ne kartą svarstė kaip pasauliui priminti apie savąją pražuvusią tėviškę, kad šimtmetinė Mažosios Lietuvos istorija, milijonų ten gyvenusių ir lietuviškai kalbėjusių žmonių likimai ir pastangos nepranyktų be pėdsako.

Dar 1950 m. Kanadoje susikūrusi Mažosios Lietuvos bičiulių draugija buvo nutarusi išleisti to krašto istoriją lietuvių ir anglų kalbomis. 1983 m. pradėtas kurti Mažosios Lietuvos fondas rinko lėšas leidiniams apie Mažąją Lietuvą. Nuo 1987 m. šio fondo knygų leidybai, 1992-1998 m. pačiam fondui vadovavęs energingasis prof. Vilius Pėteraitis 1995 m. pradėjo organizuoti „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) kaip pirmojo visapusiško leidinio apie sunaikintąjį kraštą leidybą. 1996 m. į to leidinio rengimą įsitraukiau ir aš. 1997 m. pradžioje iš MLE faktinio vadovo Lietuvoje posto pasitraukus prof. Domui Kaunui, tas pareigas teko perimti man, 1997-2006 m. parengiant ir išleidžiant MLE I-II-III tomus.

mlietuva2

Skaitykite toliau