Demokratijos, tautos, valstybės ir žmogaus problemos

Demokratijos, tautos, valstybės ir žmogaus problemos per Justino Marcinkevičiaus psichologinį portretą. Prof. Sigito Kregždės pranešimas Reformacijos, istorijos ir kultūros draugijos konferencijoje 2012 10 27

Tradicinė Reformacijos draugijos dvidešimtmečio mokslinė konferencija siekia, pateikti naujausių Lietuvos mokslininkų tyrimų istorinius akcentus, atskleidžiančius reformacijos proceso įnašą į lietuvių tautinės savimonės bei valstybingumo formavimąsi demokratiniais pagrindais. Tai iš esmės tęsinys prieš trejus metus vykusios konferencijos Reformacija, pilietinė visuomenė, valstybė. Siekiama ne tik priminti ir paryškinti turiningą reformacijos įnašą į Lietuvos tapsmą, bet ir praskleisti potencijas tolimesnei jos raidai. Be pastarųjų dviejų konferencijų kaip vieningas monolitas turima galvoje kapitaliniai tyrimai ir monografijos, šiose konferencijose nepateikiamos [ I.Lukšaitės (1999), A.Baublio (2006), J.Aničo (2007), D.Pociūtės (2008) ir kt.] Toliau, mano galva, tai akivaizdžiai išgirsime iš šios dienos konferencijos prelegentų – Dainoros Pociūtės, Arnoldo Piročkino, Almonto Samalavičiaus, Dobilo Kirvelio.

Matyt, įžanginiam pranešimui ar konferencijos atidarymo žodžiui tiktų nuteikti ir emociškai paruošti dalyvius pranešimų turiniui, tačiau žinodamas prelegentų mokslinį autoritetą ir oratorinį meistriškumą, drįstu įsiterpti pluošteliu prisiminimų, kurie galėtų būti tiltas tarp emociškos įžangos ir mokslinių faktų, prielaidų, išvadų ir rekomendacijų.

Nėra abejonės, kad atitinkamo meto progresyvias nuostatas, atranda, pasisavina ir daugiau ar mažiau sąmoningai įdiegia žmogus ar grupė jiems palankioje aplinkoje. Mano galva, per sovietmečio paskutinius dešimtmečius ir atgimimo metus autoritetingiausias humanistinių idėjų šauklys savo kūryba ir asmeniu buvo poetas Justinas Marcinkevičius.

Noriu pradėti per Justino Marcinkevičiaus psichologinį portretą. Šį kelią renkuosi dėl kelių motyvų. Pirmiausia, Justinas Marcinkevičius per reformacijos veikėjų charakterius, jų vertybes (kalbą, tautinę savimonę ir kitus dvasinius prioritetus) labai įtaigiai žadino naujam prisikėlimui – Sąjūdžiui, nepriklausomybės atkūrimui bei tolimesniam dvasiniam tobulėjimui, mėgino saugoti nuo paklydimų, dvasinių nuopuolių. Toliau, neabejotina, kad ir šiandien poeto asmenybė daugelio Lietuvos piliečių sąmonėje yra nepralenkiamas dvasinis autoritetas. Tačiau, juo toliau, tuo labiau, rodos neabejotinos dvasinės vertybės yra dažnai devalvuojamos, keičiamos į materialinį ir biologinį komfortą, hedonizmą, pasiekiamą neretai paminant bet kokias etines normas. Per pastarąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį materialinių prioritetų propaganda ypač išaugo ir įsišaknijo. Justino Marcinkevičiaus kūrybos ir asmenybės fenomenas yra kategoriškai prieš šiuos paklydimus. Pamėginkim suprasti, iš kur Justinas šias savybes įgijo, išsiugdė ir subrandino? Kaip mes šiuo fenomenu galime pasinaudoti? Kaip jį galime savyje išsiugdyti, sustiprinti, nuosekliai naudotis?

Pasvarstymams apie Justino Marcinkevičiaus asmenybės psichologinę charakteristiką medžiagos gausiai teikia mano beveik 50-metis tai intensyvesnis, tai ir mažiau intensyvus bendravimas su šia iškilia asmenybe:

1) 1963 m. dviese iš Lietuvos mėnesį buvome JAV universitetinės Jaunų vyrų krikščionių asociacijos [IMCA] svečiais. Tuo metu IMCA palaikė ryšius su SSSR jaunimo turistine organizacija Sputnik. Kartu gyvenome viename kambaryje, lankėmės JAV universitetuose, dalyvavome diskusijose, susitikinėjome su Amerikos lietuviais, tiek kairiaisiais, tiek dešiniaisiais;

2) daugelį kartų tiek sovietiniais, tiek jau nepriklausomybės laikais susitikdavome tiek oficialiuose renginiuose, tiek privačiai, pasikeisdavome klausimais, nuomonėmis.

Štai reikšmingesni prisiminimai, atskleidžiantieji poeto asmenybę ir jų analizė:

Svečiuose pas prof. Antaną Salį jo namuose Filadelfijoje:

marcink filadelf 1963

nuotraukoje: iš kairės – K.Ostrauskas, J.Marcinkevičius, A.Salys, S.Kregždė, R.Salytė, O.A.Krėvaitė, J.Puzinas, M.O.Krėvienė, S.Salienė, J.Stikliorius?

Pradėkim nuo nuotraukos detalės: kairėje Justinas Marcinkevičius šiltai apkabinęs Kostą Ostrauską. Jie tik prieš keliolika minučių buvo asmeniškai supažindinti, tačiau savo kelionės į JAV tiksluose jis buvo užprogramavęs susirinkti medžiagos apie bendraamžius karo audros nublokštus į Vakarus ir parodyti jų išgyvenimų tragedijas. Tiesa, kaip Justinas man prisipažino skrydžio per Atlantą išvakarėse, jis realizuoti šį užmojį nelabai tikėjosi, mat per ką tik pasibaigusį LTRS rašytojų sąjungos suvažiavimą jaunieji rašytojai buvo subarti už pernelyg didelį maištingumą, laisvumą. Vis dėlto tokie pabendravimai kaip pastarasis, užtrukęs bene arti 5 valandų, palydimi šeimininkų skatinimų – Laikykitės…, negalėjo nesuteikti mums dvasinio pastiprinimo. Negirdėjau, ką šnekėjo už stalo pavadinto literatūriniu, Justinas, (mano stalas buvo paskelbtas moksliniu), tačiau prie asmenybių (prof. A.Salio, K.Ostrausko, vėliau, prof. Rimvydo Šilbajorio), sugrįžom ne kartą su šiluma ir pasigėrėjimu. Kitas nemažiau mus jaudinantis susitikimas turėjo įvykti Vašingtone su poetu J.Aisčiu, profesoriais J.Baliu ir V.Trumpa. Deja, baigėsi su šio susitikimo organizatore D.Pakuliene, (buvusio tarpukario Telšių Mąsčio fabriko savininko dukra), restorane bei jos namuose, tik aptariant šių iškilių asmenybių veiklą, „Aisčiui susirgus, Baliui išvykus į komandiruotę ir kažkam atsitikus Trumpai“. D.Pakulienė mus palydėdama į viešbutį, ramino, kad ne tokia tikra ir JAV demokratija, papasakodama, kaip liūdnai baigėsi J. Aisčiui susitikimas su E. Mieželaičiu. Neretesni ir labiau inspiruojami buvo mūsų susitikimai su kairiuoju JAV lietuvių frontu, su A.Bimba, R ir I, Mizaromis bei kt. Prisipažinsiu, kad mums imponavo A.Bimbos pasišventimas darbininkų reikalams, ypač matomas tiesiog asketiškoje jo namų aplinkoje Niujorko priemiestyje. Viešbutyje ir vėliau džiaugėmės kokie šaunūs mus lietuviai, tiek Krėvė, Salys, Balys, Aistis, Trumpa, tiek ir Bimba, Mizaros. Šia deklaracija aš noriu pasakyti, kad Justinas jau tada neskirstė, kurie yra teisesni – dešinieji ar kairieji? Atliekamas darbas, pasišventimas idėjai buvo asmenybės vertinimo matas. Mums iš sovietinės sistemos tik ką ištrūkus atsiskleidė proga daug akivaizdžiau pamatyti visko santykinumą, dialektiką. Štai mes Vašingtone Amerikos universiteto Menų fakulteto diplominių darbų apžiūroje. Nuoširdžiai žvengia kai kurie tarybiniai turistai vertindami abstrakcionistinius kūrinius. Justinas pasitraukęs mane į kiek atokesnę saliukę klausia: (kiek mano atmintis atkuria, maždaug taip) – Sakyk, Sigitai, kodėl mes humanitarai, nesuprasdami matematikos dalykų ir sakome, kad nesuprantame, o mūsų kolegos neišmanydami mene, pretenduoja į visažinius?  Toks klausiantis, nekategoriškai vertinantis Justinas ir visada ieškantis prasmės gyvenime, gamtoje, įvykiuose užsifiksavo ne tik JAV, tačiau įspūdis iš Niujorko pats stipriausias, nepaleidžiantis visą gyvenimą: Štai grįžtame iš susitikimo su Suvienytų tautų darbuotojais, o prieš mūsų viešbutį guli balta drobule uždengtas jauno portorikiečio kūnas, gaisrininkai plauna nuo gatvės kraują, šlavinėja smegenis. Už mėnesio skaitau Justino eilėraštį, kurio siužetas – viešbučio kambarys, ant stalo Biblija, pabrauktas sakinys ir klaustukas, mėginantis aiškinti savižudybės prasmę. Tuomet, man ką tik apgynusiam disertaciją apie eilėraščio suvokimą ir netarpiškai patyrusiam realią aplinką, tik prieš keliolika minučių, aukštu aukščiau identiškame kaip ir mudviejų su Justinu asketiškame kambarėlyje portorikiečiui priėmusiam lemtingą sprendimą, knietėjo prasiskverbti į poeto minties laboratoriją, emocijų ir vaizduotės blyksnius, tačiau to užklaustas Justinas tik kiek nusistebėjo mano klausimu. Panašių klausimų teikiau ir vėliau. Man rūpėjo, kaip poetas atėjo į istorinę tematiką? Ar tai nebuvo dingstis, galimybė prisidengti nuo cenzūros norėtai parodyti, aukščiau suminėtai jauno dipuko tragedijai? Justinas atsakė: Nežinau, apie tai nepagalvojau. Dar tuo metu istoriniais vaizdiniais šnekėti nebuvau subrendęs. Greičiausiai stimulas istorinei tematikai buvo Ž.P.Sartro atsakymas stažuotės Prancūzijoje metu į poeto klausimą – „kokia kalba turį rašyti nedidelių tautų rašytojai?“ – „Tik didžiųjų tautų kalbomis“ – atsakė Sartras. Justinas suabejojo ir nepasinaudojo, kad ir didelio autoriteto rekomendacija. Taigi. 30–50 metų senumo įspūdžiai man leidžia liudyti, kad poetas Justinas Marcinkevičius mylėjo Lietuvą su visa jos fiksuota istorija, tiek kronikose, tiek lietuvių ir nelietuvių istorijos ir literatūros darbuose, liaudies dainose, mitologijoje, su jos neabejotinais herojais ir eiliniais žmonėmis, net ir žmogiškai nuodėmingais, silpnais ir klystančiais, mėgindamas suprasti, kodėl jie tokie, puikiai suvokdamas, kad mes turime kartu su jais gyventi, kartais pasipykdami, kartais pasidžiaugdami. Turime taip pat priimti ir tautos likimą: ir priespaudą, ir okupaciją, susikaupdami išsilaisvinimui.

Mėgindamas pateikti Justino psichologinio portreto pagrindinius štrichus mano akimis ir galva, negaliu nepaminėti, kad, be abejo, įtakos turėjo ir tebeturi tai, kad mudu buvome 1930 m. gimimo, kad mus veikė ta pati reali Lietuvos okupacija, buvome kaimo vaikai, mokėmės ir buvome auklėjami pagal tas pačias gimnazijos programas, studijavome humanitarinius mokslus nors skirtinguose universitetuose, bet dalis dėstytojų bei draugų buvo tie patys, matyt, todėl ir Justino išsakytos mintys jo kūryboje buvo man labai savos, įkvepiančios, net pakeliančios ir, ypač, pamokančios, o nuostatos palaikančios. Taigi, piešdamas Justino portretą daug ką tikrinu ir savimi, sava patirtimi ir savais išgyvenimais. Dar neakivaizdžiai susitikus su Justinu per jo „Dvidešimtą pavasarį“, matau lyg gyvus savo bendrabučio, savo kurso draugus, pokario jaunimo ideologijos prieštaravimus, jaunimo mentalitetą. Rodos, ir nebūtų ko Justinui nuvertinti savo dvidešimto pavasario, pavadinant, nevykusiu debiutu. Jis tada taip matė savo Simą, draugus ir jaunatviškai talentinga plunksna pavaizdavo. Svarbiausia, kad jis atvira širdimi ir imliu protu save formavo atsakingai Lietuvos poeto misijai apie kurią gražiai deklaravo pirmosiomis studijų dienomis per Volčkovos rusų kalbos paskaitą, paprašius rusiškai prisistatyti – „Я Юстинас Марцинкявичюс, будущий поэт.“ (Su dešimtmečių intervalais apie šią Justino frazę girdėjau tris kartus su visiškai skirtinga interpretacija). Išmoko jis ir universitete, ir gyvenime tikrai daug – ir ne tik kalbos, literatūros, istorijos, bet, svarbiausia, gyvenimo filosofijos.  Norėčiau pabrėžti man labiausia imponuojančius dalykus: – Justinas klausiantis, ieškantis prasmės, abejojantis kaip Sokratas – (filosofijos istorijos mus turėjo mokyti tas pats prof. Gabrilijanas, ištremtas iš Armėnijos už nacionalizmą). Tačiau Justinas dėl kai kurių dalykų neabejojo: dėl tautos, gimtosios kalbos, gamtos, moralinių vertybių prioritetų.  Mane džiugina, kad daugelis iškilių Lietuvos kritikų, rašytojų, kultūros žmonių ir, apskritai, Lietuvos žmonių Justiną vieningai laiko tautos autoritetu. Tačiau gal nereikia pykti ant Kempinskio pseudonimu prisidengusio ir laukiančio, kada buka Lietuvos liaudis liausis garbinusi iškilų poetą bei jo kūrybą. Gal reikėtų atleisti skaudžiai įžeidusiems poetą ir dėlto išstūmusiems iš aktyvios Lietuvos politikos.  Kokia dalimi čia suveikė papirkimas, kokia dalimi paprastas žmogiškas pavydas, kurio, matyt, netrūksta ir kūrybiškoms asmenybėms, sunkoka pasverti, tačiau tai nepakenkė poeto asmenybės dvasinei aureolei. Mėgindamas tai eksperimentiškai patikrinti, metus, atsidūręs su žmogumi ilgiau negu 10–15 minučių, kiek provokuojančiai paklausdavau: – Ką Jūs galvojate apie mūsų bendrą pažįstamą Justiną Marcinkevičių? Visada sulaukdavau entuziastiškos reakcijos. Ją dar patikslindavau – „yra ir kitaip manančių. Jie taip gražiai apie poetą nešnekėjo“. Toliau sekdavo Justiną ginantieji ir dažniausiai diskutantus smerkiantieji samprotavimai. Taigi, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.  Tai siejasi su Justino geru vardu, bet jautriai poeto asmenybei buvo sunkus ir ilgas išgyvenimas, turėjęs neigiamos įtakos jo visuomeninei politinei veiklai. Mums gi įsakmus pamokymas – saugokim žmones, ginkim juos pakylėkim ant pjedestalo, kad turėtumėm iš ko mokytis nelengvų vertybių pervertinimo metu. Ypač tai aktualu jaunimui.

Jeigu pamėgintume keletu sakinių nupiešti mūsų Lietuvos šiandieninį dvasinį būvį po Snoro griūties, pedofilijos skandalų, atominės elektrinės statymo diskusijų, besibaigiančių seimo rinkimų kompanijos, net ir po žiniasklaidos eskaluojamo visuomenės supriešinimo po Romeo Castellucci spektaklio – vaizdas, iš tiesų, nekoks – kažkoks pasimetimas. Kur to pasimetimo šaknys?  Savo klausiančia ir dažnai abejojančia nuostata Justinas mums neretai padeda rasti sprendimą. Tai akivaizdžiai demonstruoja biografinio Agnės Marcinkevičiūtės filmo kadras, kada Justinas abejodamas išsitaria, ar gali būti blogų darbų? Tokių klausimų poeto gyvenime ir kūryboje apstu. Taip Atgimimo pradžioje Justinas skambina man ir klausia: Ar girdėjai, ką mes darome su mormonais Panevėžyje? Pridėkim dar minėtą Justino klausimą JAV Amerikos universiteto Menų fakulteto parodoje, rasim adekvatų vertinimą ir Castellucci spektaklio, neteks tiek vienas kitą taip nepagrįstai griaužti neesamomis nuodėmėmis, tik todėl, kad nepasivarginame suprasti kitaip mąstantį. Čia, be abejo sunkina ribotas mūsų supratimas, kad kiekviename darbe, veiksme, poelgyje yra ir gėrio, ir blogio elementai. Teigiama tai ar neigiama priklauso ir nuo vertintojo lūkesčių, siekių, jo turimos patirties, ir nuo saiko: taupumas viršijus ribą tampa skūpumu, drąsa – išsišokimu. Manipuliuojant faktais, juos paryškinant ar nutylint visiškai tą patį žmogų padaryti ir didvyriu, ir pasmerkti. Šitokių perlenkimų ypač išauga socialinių virsmų metu. Nestokojo jų ir atgimimo laikotarpiu. Išsitariau filosofui Jonui Balčiui, kad būtų tikslinga parašyti Demagogijos psichologiją.  – Tik pamėgink – sureagavo profesorius – prarasi visus draugus. Visi mes didesni ar mažesni demagogai, tačiau prisipažinti visai nelinkę. Tačiau poeto Justino, matyt, šituo nepavyktų apkaltinti. Net kitų kaltinamas, kaip taikliai pastebi Valentinas Sventickas ir kt., jis net nebando gintis, rezignuoja.

Pamėginkim suprasti, kodėl absoliuti dauguma Lietuvos su tokia šiluma, pasigėrėjimu priima poeto Justino kūrybą ir asmenybę ir kaip šį faktą vertinti?

Pagal mano prielaidą todėl, kad ji turi daug tokių pat bruožų. Lietuvio tautiniame charakteryje vyrauja melancholiško charakterio tendencija, padidintas jautrumas, rasime net rezignacijos elementų (savęs menkinimas, žeminimas, net niekinimas). Peršama tendencija, kad tokie nebūkime. Deja, kitokiais pasidaryti staiga neįmanoma. Negalima taip lengvai nusikratyti ką mums padovanoja per tūkstantmečius šiaurės gamta, niūrokas dangus ir dažni lietūs, ką atšlifavo istorinės negandos ir ką suformavo žemdirbio gyvenimo būdas.

Visa tai apibendrinus yra ne tik našta, bet ir daugybė privalumų, kuriuos ypač vertina kitų šalių piliečiai. Gėrėjomės su Justinu kaip amerikiečiai vertina lietuvių bendradarbių ar pavaldinių darbštumą, atsakingumą, išradingumą, sugebėjimą pradėtą darbą atlikti iki galo.

Tai, kad lietuvių tauta žino ir vertina iškilią poeto asmenybę ir tautiškumu bei dorovinėmis savybėmis persunktą kūrybą, mus privalo džiuginti. Tai rodo idealą į kurį mes lygiuojamės, kuriame save, kokių dorybių laukiame iš savo bendrų. Tai, sakyčiau pasąmoninė tautos pedagogika. Man regis, kad jį Justinui buvo nesvetima. Būčiau linkęs atsargiai padiskutuoti su Valentinu Sventicku, kada jis svarsto, jog šiandien galėtų kelti nusistebėjimą Justino kaip jaunų poetų konsultanto, ugdytojo veikla. Matyt, svarbu kaip tai daroma. Man ne kartą Justinas yra pasidžiaugęs kaip kūrybai pažadino J.Degutytę.

Noriu šiuo potemiu ir užbaigti, pakomentuodamas 30 metų senumo fotografiją prie mano gimtojo namo galo per melioracijos laikotarpį, atsikeltą į Pavilnės sodą.

marcink

Iš kairės J.Marcinkevičius, S.Maidanska, ukrainiečių poetė A.Nepokupno žmona, G.Marcinkevičienė, S.Kregždė, A.Nepokupnas

Šio susitikimo pretekstas: Jau ketvirtį amžiaus lietuviškai kalbantis ukrainiečių kalbininkas Nepokupnas dešinėje Justinui pristato dvi naujas savo vertybes – žmoną, su kuria atvažiavo povestuvinėn kelionėn į Lietuvą ir pirmos savo poezijos knygelės rankraštį (po 4 kalbinių monografijų) ir paprašo Justino paskaityti, ir jeigu pasirodys, kad ji ko nors verta – parašyti įvadą. Justinui patinka, filosofiniais apmąstymais persunkti, neretai ir su Lietuva susiję eilėraščiai ir jis parašo entuziastingą pristatymą, su kuriuo pasirodo „Langų auksas“ (Золото вiкон). Po kelerių metų Sofija Maidanska, šios kelionės įspūdžių įkvėpta, atsiunčia man ukrainietiškai parašytą savo poemą „Čiurlionis“.

Dėkodamas už dėmesį, atsiprašau, kad drįsau taip familiariai pakviesti su savo pasvarstymais Justiną į Reformacijos draugijos konferenciją, mėgindamas sieti kai kurias jo nuostatas su reformacijos idėjomis. Maniau, kad kai kurie Justino atsiliepimai šiam žingsniui suteikia teisę. Pavyzdžiui, šiandien mus pagerbusį „Giesmės“ chorą Justinas išgirdo daugiau kaip prieš dešimtmetį, atliekant Mažvydo giesmes. Vėliau ne kartą šiltai paklausdavo: Kaip laikosi jūsų giedorėlės?“.

Neprieštaravo, kad Justinas būtų susietas su reformacijos draugijos konferencija ir Justino žmona Genovaitė prieš metus aptariant konferencijos idėjas. Džiaugiamės, kad ji šiandien irgi su mumis.

Padėkokim Justinui ir negailėkime jėgų padėti jam statyti gražesnę Lietuvą ir pasaulį.

Džiugina tai, kad absoliuti lietuvių tautos dalis su šiluma ir pasigėrėjimu priima Justino Marcinkevičiaus asmenybę ir kūrybą.

Tai reikštų, kad J.Marcinkevičiaus Lietuva, kalba, istorija yra neabejotina siekiamybė

Ginkim ir saugokim J.Marcinkevičiaus dvasinį portretą, nevengdami naujovių, pasirenkant tolerantišką, kitaip mąstančių supratimo, dvasią

Laukiam iš konferencijos prelegentų platesnių ir gilesnių nuostatų ir įžvalgų, kaip mums toliau gyventi tiek pasiremiant istorine patirtimi (Dainora Pociūtė), tiek ir suvokiant nūdienos realybę, globalizaciją, demokratijos krizę (Dobilas Kirvelis), bei socialinių realijų supratimą per mokslą ir švietimą (Almantas Samalavičius).

O dabar kviečiu su pranešimu “Justinas Marcinkevičius – lietuvių kalbos riteris“ Justino Marcinkevičiaus bendražygį – prof. Arnoldą Piročkiną.

S.Kregždė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.