Dr. Arūnas Baublys. Iš laisvės į laisvę – Biržų krašto muziejus „Sėla“

selonija.lt

Vasario 16-osios išvakarėse Biržų krašto muziejus „Sėla“ pažymėjo muziejaus įsteigimo Biržuose 90-metį. Vienas iš jubiliejaus renginių buvo mokslinė konferencija, skirta 1918-ųjų Vasario 16-osios inspiruotų muziejų atsiradimui Lietuvoje, jų nueitam keliui, muziejinėms tendencijoms apžvelgti. Į konferenciją dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių nebegalėjo atvykti buvęs muziejaus darbuotojas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas, Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas, dr. Arūnas Baublys, tačiau jis mielai sutiko savo pranešimu pasidalinti su biržiečiais.

Istorija ilgesnė nei 90 metų

Kalbant apie muziejų Biržuose neužtenka kalbėti apie per 90 metų Biržų muziejaus „Sėla“ nueitą kelią. Kaip ir Lietuvos valstybė turi nepalyginamai ilgesnę istoriją nei 100 metų, taip ir muziejinė veikla Biržuose, ar bent su ta veikla sietini istoriniai faktai, turi gerokai ilgesnę raidą.

Tradiciškai kalbėdami apie Biržus, be skanios duonos ir gaivaus, tačiau kartais labai klastingo alaus, esame įpratę didžiuotis savo krašto žmonėmis bei savo miesto, čia esančios tvirtovės ir ją valdžiusios kunigaikščių Radvilų dinastijos bei juos pakeitusios Tiškevičių giminės garbinga praeitimi. Gebame džiaugtis miesto ir krašto konfesine, tautine įvairove, čia gyvenusių ir kūrusių garbingų žmonių palete ir dar daug daug kuo. Sąrašą galima būtų tęsti.

Kalbėdami apie muziejinius, tiksliau – meno ir istorinius rinkinius, Biržų krašte, prieš pradėdami kalbėti apie muziejų Biržuose, privalome atminti, kad čia, dar gerokai anksčiau nei atsirado 1928 metais muziejus, jau buvo sukaupta nemažai vertingų meno ir istorijos artefaktų, kurie buvo saugomi privačiuose rinkiniuose. Kaip ir paties krašto, taip ir tų rinkinių istorija turėjo labai sudėtingus ir neretai tragiškus likimus, kurie tarsi atspindys kartojo paties krašto, miesto ir Lietuvos valstybės istoriją bei jos vingius.

Kunigaikščių Radvilų numizmatikos kolekcija

Vargu, ar įmanoma tiksliai nusakyti viską, tačiau negalime nepaminėti Biržų giminės kunigaikščių Radvilų numizmatikos rinkinio, kuris galėjo būti saugomas kurį laiką ir Biržuose. Apie šį rinkinį 1830 metais Peterburge išleistame leidinėlyje jo autorius Ignotas Danilavičius rašė kaip apie kolekciją, saugotą Nesvyžiuje, iš kur ji Rusijos kariškių buvo pavogta ir išvežta pirmiausia į Charkovą, o vėliau nukeliavo į Peterburgą, kur ir šiandien yra saugoma Ermitaže jau kaip Rusijos carų numizmatikos ir medalistikos rinkinys, nors prie pastarojo kaupimo jie niekuo neprisidėjo, gal tik tiek, kiek prisideda plėšikai, kurie pasisavina svetimą turtą.

Galime tik padėkoti I. Danilavičiui, kuris kruopščiai aprašė šią kolekciją ir su ja siejamus dalykus, taip palikdamas ainiams žinią apie kolekcijos savininkus, jos pobūdį ir su kolekcijos apskaita susijusius dalykus. Šiame leidinyje autorius mini, kad kolekcija buvo saugoma specialiose apskardintose skryniose, ant kurių dangčių buvo graviruoti kolekcijos savininkų portretai, tarp kurių buvo ir Biržų bei Dubingių šakos Radvilų portretai, kas leidžia mums hipotetiškai teigti, kad kurį laiką kolekcija galėjo būti saugoma ir Biržų tvirtovės reprezentaciniuose rūmuose.

Reikėtų priminti, kad restauruojant rūmus jų rūsyje buvo aptikta jokiuose planuose nepažymėta patalpa su ypač storomis (3–4 m storio) sienomis, kur galėjo buvo saugoma kolekciją. Kaip mini autorius, monetos ir medaliai buvo saugomi mediniuose aksomu dengtuose ištraukiamuose stalčiuose, kurie turėjo įdubas, atitinkančias monetų skersmenį. Labai įdomu, kad po kiekviena moneta buvo įdėta kortelė, kurioje buvo detalus monetos aprašas, kas leidžia manyti, kad Radvilos kuriame nors kolekcijos kaupimo etape jau turėjo profesionalų numizmatą, kuris rūpinosi kolekcijos tvarkymu. Kadangi I. Danilavičius dirbdamas Vilniaus universitete palaikė glaudžius ryšius su Joachimu Leleveliu, kuris jau tremtyje, Paryžiuje, išleido iki šių dienų aktualų numizmatikos sisteminimo veikalą, netenka abejoti jo kompetencijomis bei tuo, kad nuo 1824 iki 1835 metų dėstydamas Charkovo universitete jis galėjo asmeniškai tyrinėti ten buvusį rinkinį. Aprašydamas šią kolekciją jis akcentavo, kad pastaroji bent iki XVIII a. pabaigos savo apimtimi buvo išsamus visos Europos kraštų monetų ir gana žymus medalių rinkinys.

Šiandieną vien numizmatikos kolekcija Ermitaže sudaro per vieną milijoną eksponatų, bet neverta pamiršti, kad Jekaterinos II 1764 m. įkurtas rinkinys, kuris visuomenei buvo atvertas 1852 m., sutapo su Abiejų Tautų Respublikos trijų padalinimu laikmečiu (1772, 1793 ir 1795 m.), kurio metu užkariautas kraštas buvo be gailesčio alinamas ir šie rinkiniai didele dalimi buvo surinkti iš Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje priplėšto grobio – privačių didikų kolekcijų.

Radvilos ne tik kolekcionavo, bet buvo savo dinastijos asmenis įamžinančių medalių užsakovai. Tai mums liudija Vinco Ruzo parengtas ir išleistas katalogas „Radvilų medaliai“, kurio dėka matome, kad jų užsakymai buvo gaminami įžymiausių ano meto medalininkų ir juvelyrų meistrų. Galime neabejoti šios kolekcijos verte ir reikšme bei nesistebėti, kad ji atsidūrė carų Ermitaže.

Grafų Tiškevičių sukaupti kultūros vertybių rinkiniai

Nepaisant tokių praradimų, tvirtovės sugriovimo, XIX amžiuje Biržuose, tiksliau – greta jų esančiame Astravo dvare, žinomame nuo 1617 m., kurį iš Radvilų įkeitimo keliu 1794 m. įgijo Tiškevičiai, kai po 1820 metų pusiasalyje buvo pastatyti rūmai, kultūrinis gyvenimas pradėjo vėl vystytis.

Nuo 1862 m. Biržų majorato valdytoju tapus archeologui ir keliautojui Mykolui Tiškevičiui buvo pradėti kaupti kultūriniai rinkiniai, apie kuriuos išsamią studiją parašė meno istorikė Aldona Snitkuvienė, nustačiusi, kad Biržų Tiškevičių kolekcija papildė net 33 pasaulio muziejų fondus.

1865 m. Mykolui Tiškevičiui išvykus į Italiją, iki 1871 m. majoratą faktiškai valdė jo pusbrolis Eustachijus Tiškevičius (1814–1873 m.), žinomas kaip Vilniaus Senienų muziejaus steigėjas ir vertinamas kaip profesionalios muziejininkystės bei mokslinės archeologijos pradininkas, už nuopelnus istorijos mokslui išrinktas Maino (Vokietija) archeologijos draugijos nariu, 1843 m. Danijos Karališkosios šiaurės senienų mėgėjų draugijos ir Stokholmo Karališkosios meno istorijos ir senienų akademijos nariu korespondentu. Būdamas Biržuose jis parašė pirmą modernios Lietuvos lokalinės istorijos tematikai skirtą monografiją bei 1867 m. Maskvoje vykusioje Rusijos etnografijos parodoje pristatė etnografinius Biržų krašto muzikos instrumentus, valstiečių darbo ir stalo įrankius, rūkymo reikmenis bei detalų Biržų krašto ūkininko gyvenamos trobos maketą, kuris iki šiol yra saugomas viename Maskvos muziejuje.

1918 m. iš Alfredo Tiškevičiaus dvarą nupirko agronomas Petras Variakojis (1892–1970). Ilgai tarp biržiečių vyravo įsitikinimas, kad pastarasis nemažai saugomų Astravo rūmuose turtų perdavė Kauno muziejams, tačiau, kaip parodė A. Snitkuvienės tyrimas, dar 1918 m. pats grafas Alfredas Tiškevičius dalį daiktų patikėjo laikinai saugoti Kauno miesto muziejaus vadovui, archeologui, dailininkui Tadui Daugirdui (1852–1919). Pastarasis šio fakto neviešino, nes bijojo A. Tiškevičiaus kreditorių, kurie po T. Daugirdo mirties, Eduardui Volterui paviešinus kolekciją, ėmė ir pareiškė pretenzijas į šį turtą. Nors 1926 m. P. Variakojui, kuris buvo A. Tiškevičiaus įgaliotinis, ir buvo leista pasiimti neaprašytus ir dėžėse saugomus kūrinius, jis to nepadarė, ir 1930 m. jie tapo M. K. Čiurlionio muziejaus nuosavybe.

Istorinis muziejaus atsiradimo Biržuose kontekstas

Šios istorijos – tai tik dalis tų kultūros turtų likimų, kuriuos buvo galima įvairiu laiku aptikti Biržuose. Reformatas, Kauno universiteto profesorius Jonas Yčas savo monografijoje apie Biržus detaliai supažindina skaitytoją su slaptuoju Biržų miestiečių archyvu bei užsimena apie tai, kad P. Variakojis jau kuriamam Biržų muziejui yra perdavęs Astrave saugotą archyvą. Jis užsimena ir apie Biržų evangelikų reformatų bažnyčios dokumentų rinkinį. Galima tik pasidžiaugti, kad dalis šių dokumentų pasiekė mūsų laikus ir yra tinkamai saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla“.

Esant tokiam turtingam istoriniam kontekstui, manau, jau nekyla klausimas, kodėl Biržuose 1928 metų vasario 16 dieną buvo įsteigtas Biržų muziejus. Muziejaus steigimas sutapo su nepriklausomybės 10-mečio jubiliejumi, o jo steigėjais tapo Biržų kultūrinio elito atstovai. Steigimo iniciatoriumi buvo Biržų apskrities viršininkas V. Rozmanas, o jam talkino neatlyginamai vadovaudami skyriams dr. J. Mikelėnas, reformatų bažnyčios Superintendentas prof. dr. P. Jakubėnas, agronomas A. Valiūnas, mokytojas A. Latvėnas, A. Norvaiša, notaras Pranas Lembertas ir liuteronų kunigas A. Plamša. Buvo skirti ir du etatiniai darbuotojai: Jonas Macijauskas bei būsimas direktorius Mykolas Staškevičius, kuris muziejui vadovavo iki 1941 metų, muziejaus fondą išaugindamas iki įspūdingo 19 tūkstančių eksponatų skaičiaus, kuris po karo muziejus pasiekė tik 1968 metais.

Persikėlimas į kunigaikščių Radvilų rūmus – naujas muziejaus raidos etapas

Visas muziejaus raidos kelias šiandien jau gali pretenduoti net į atskirą knygą, todėl norėtųsi nors epizodiškai apsistoti ties muziejaus veiklai ypač svarbiais 1988 -1991 metais, kada buvo padėti pamatai daugeliui svarbių ateities dalykų. 1988 metų vasario mėnesį muziejus lankytojams uždaromas ir prasideda jo perkėlimas į restauruotas tvirtovės rūmų patalpas. Tuo metu muziejus jau turi surinkęs daugiau kaip 40 000 eksponatų, iš kurių apie 1000 buvo kruopščiai restauruota 1980–1988 metais. Taip pat šiuo laikotarpiu muziejaus direktoriaus Algimanto Baublio iniciatyva sukuriama ir oficialiai registruojama muziejaus mokslinė biblioteka, kurios fondas 1988 metais jau siekė 12 tūkst. leidinių. Pastarieji sudarė prielaidas rastis rimtam muziejaus moksliniam darbui. Jei 1986 metais muziejuje dirbo tik trys moksliniai bendradarbiai, tai jau 1988 metais jų skaičius išaugo iki 9 bei buvo įsteigtas dailininko-restauratoriaus etatas, atsirado specializuoti skyriai.

Dar 1988 metais muziejus pateikė ano meto Kultūros ministerijai naujo muziejaus – krašto istorijos muziejaus – koncepciją, tačiau ministerijos valdininkai jos nepatvirtino. Tik atgavus nepriklausomybę, kada buvo susipažinta su Vakarų Europos muziejine patirtimi, paaiškėjo, kad parengta dar 1988 metais koncepcija buvo teisinga.

1991 metais Biržų kraštotyros muziejus pirmas Lietuvoje buvo pervadintas į krašto istorijos muziejų, o atsižvelgiant į tai, kad to meto muziejaus aptarnaujamos teritorijos didžioji dalis sutapo su sėlių genties teritorija, jis buvo pavadintas Biržų krašto muziejumi „Sėla“.

Muziejaus persikėlimas į tvirtovę ir jo atidarymas visuomenės lankymui sutapo su 1989 m. organizuota pirma tarptautine moksline konferencija, kuri buvo skirta Biržų miesto Magdeburgo teisų suteikimo 400-osioms metinėms. Tokio renginio organizavimas buvo tikras iššūkis jaunam muziejaus kolektyvui, nes tokio pobūdžio renginių organizavimo rajonuose patirties tuo metu nebuvo. Lietuvoje jau buvo prasidėjęs „atšilimas“, todėl ir į konferenciją bei jos tematiką buvo žiūrima palankiau, nei tai būtų buvę dar prieš porą metų. Jau mirusio teisės istoriko, tremtinio Vytauto Raudeliūno asmeninių kontaktų su įžymiu Lenkijos istoriku profesoriumi Henriku Wisner‘iu dėka pavyko įkalbinti į šią konferenciją atvykti dar 5 Lenkijos mokslininkus, tiriančius Biržų Radvilų istoriją, o lietuviams atstovavo Lietuvos Mokslų Akademijos istorijos instituto LDK istorijos skyriaus mokslininkai. Iš viso konferencijoje dalyvavo 20 pranešėjų, kurie skyrė dėmesį Biržų miesto, tvirtovės, savivaldos raidos, istorijos, architektūros, archeologijos, genealogijos ir kitiems klausimams. Taip per tris 1989 m. kovo dienas (simboliška, kad tai vyko kovo 9–11 dienomis) Biržai iš provincinio tarybinės respublikos užkampio tapo tarptautinės konferencijos vieta.

Beje, kad ta proga organizuojant konferenciją dar 1988 m. pavyko organizuoti iniciatyvą ir padedant heraldikos specialistui prof. E. Rimšai, talkinant Biržų dailininkui E. Skujai, buvo įteisintas ir atkurtas senasis Biržų miesto herbas bei vėliava, kuri dar 1988 metų pabaigoje kartu su tautine trispalve suplevėsavo virš tvirtovės rūmų.

Manau, kad konferencijoje skaityti pranešimai pasiekė biržiečių širdis ir pažadino jų užslopintą istorinį pasididžiavimą savo miesto praeitimi, nes jau tais pat metais rudeniop, kaip ir sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri 1988 m. muziejaus patalpose susirinko steigti Biržų skyrių, taip ir Vilniuje įsteigtos Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos steigimo sumanymo ištakos, kilo „Sėlos“ muziejuje.

Grėsmingas 1991-ųjų sausis

1990 metais Biržų muziejaus administracija dėjo didžiules pastangas, kad Biržų tvirtovės rūmuose įsikūrusiam „Sėlos“ muziejui būtų suteiktas, kaip tada buvo manoma, pats palankiausias, garantuojantis jo ateitį, respublikinio pavaldumo muziejaus statusas. Metų pabaigoje buvo gautas palankus atsakymas iš Lietuvos Ministrės Pirmininkės Kazimieros Prunskienės kanceliarijos, pasirašytas jos pavaduotojo Romualdo Ozolo, kuris informavo, kad galutiniam sprendimui reikalingas Vyriausybės potvarkis. Buvo pradėti ruošti dokumentai, bet Vyriausybės griūtis, auganti politinė įtampa sutrukdė, kaip tada manėme, tik kuriam laikui, šio klausimo sprendimą.

Jau 1991 metų sausio 10 dienos rytą Lietuvos kultūros ministerija informavo muziejaus direktorių Algimantą Baublį apie būtinybę parengti vertingiausius eksponatus greitai evakuacijai, kad jie būtų paslėpti nuo galimo kariškių ar SSSR vidaus kariuomenės ir jai pavaldžių specialiosios paskirties milicijos būrių agresyvių veiksmų. Liepta vertingiausius muziejaus eksponatus nedelsiant parengti evakuacijai ir kuo greičiau juos saugiai paslėpti. Ministerija įspėjo apie labai sudėtingą padėtį ir perspėjo, kad su evakuacija susiję darbuotojai būtų parinkti tik iš lojalių ir patikimų Lietuvai žmonių. Liepta viską daryti ypač slaptai. Tiems, kurie tai darys, įsakyta išlikti bet kokia kaina, kad paskui, krizei praėjus, būtų galima eksponatus grąžinti iš tik jiems žinomų slėptuvių. Pirmiausia liepta slėpti ginklus, dokumentus, susijusius su rezistencija, Lietuvos valstybingumu ir istorija, tauriųjų metalų gaminius, monetas, meno kūrinius.

Sudaryta grupė: direktorius Algimantas Baublys, vyriausioji fondų saugotoja Jadvyga Kriščiūnienė, muziejininkai Arūnas Baublys, Antanas Seibutis ir Roma Songailaitė. Didžiausia problema buvo – kur ir kaip slėpti. Tvirtovės teritorija pakankamai uždara, vienas išvažiavimas. Žiema, šalta, žemę kaustė įšalas. Pastebėjome, kad jau nuo sausio 9 dienos tvirtovės prieigos buvo diskretiškai stebimos uniformuotų kariškių iš įvairių civilių automobilių, o kai sausio 11 d. po pietų į teritoriją įvažiavo karinio komisariato automobilis su nepažįstamais milicijos uniformą dėvinčiais asmenimis (vėliau sužinojau, kad tai buvo Rygos OMON-as) ir dairėsi po tvirtovės teritoriją, tapo aišku, kad nieko neišgabensime nepastebėti.

Dar sausio 10 buvome fondų saugyklose parengę ir supakavę didžiąją dalį vertingiausių istorinių eksponatų bei dokumentų, bet taip ir buvo neaišku, kur juos slėpti ir kaip gabenti. Direktorius A. Baublys prisiminė, kad turime lifto šachtą, kuri buvo parengta netradicinio žingsnio liftui, bet lifto nebuvo, nes po žemės drebėjimo Armėnijoje 1988 m. jo taip ir nepagamino, ten buvo sugriauta vienintelė SSSR buvusi tokių liftų gamykla. Tai, kad ten lifto šachta, niekas iš pašalinių asmenų, kaip ir dauguma darbuotojų, net nenutuokė, nes dar iki persikėlimo į rūmus jo durų angos buvo užmūrytos ir užtinkuotos taip, kad nesiskirtų nuo vidaus sienų. Pirmo ir antro aukšto salėse esantys atsikišimai galėjo būti lengvai supainioti su ventiliaciniais ar nefunkcionaliais židinių ar krosnių kanalais. Pastogėje radome lentomis užkaltą ir lengvo betono plokštėmis uždengtą šachtą. Nutarta buvo vienam nusileisti virve į šachtą, o kiti tyliai nešė iš fondų į pastogę atrinktus eksponatus bei juos virve leido į šachtą.

Tai buvo idealus sprendimas. Iš fondų į palėpę buvo galima patekti nepastebėtiems. Muziejaus budėtojai ir muziejaus lankytojai taip pat to nematė. Laimė, kad dar iš persikraustymo laikotarpio fonduose buvo daug tvirto ir pakankamai ilgo lyno, kuriuo pavyko nuleisti žemyn Antaną Seibutį, kuris ir priiminėjo bei krovė dėžes su eksponatais. Truputį buvo nedrąsu, ar per plytos storio sieną budėtojai ir salių prižiūrėtojai kartais neužgirs, kad kai kas vyksta, tačiau nusileidus tariamai pasišnekėti su budėtojais tyla buvo tokia, kad galėjome drąsiai dirbti.

Taip dirbome sausio 11 ir 12 dienomis iki pat vėlaus vakaro. Spėjome iki lemtingų įvykių viską paslėpti, nors netrūko ir neramių akimirkų. Vieną kartą, kai tvirtovės teritorijoje pasirodė kariškiai, teko darbus nutraukti, o apačioje nuleistas Antanas Seibutis ten prasėdėjo net porą valandų, nes bijodami, kad kariškiai gali bet kokiu pretekstu ateiti ir pareikalauti apžiūrėti rūmus, viską uždarėme ir užmaskavome. Pasisukioję pirmo aukšto fojė, kariškiai apsisuko ir išvyko. Tik po rugpjūčio pučo iš vieno Biržų karinio komisariato karininko sužinojau, kad buvo planai tvirtovėje įrengti internuotų asmenų stovyklą.

Tomis dienomis buvo ir patriotų, bet netrūko ir provokatorių, kurie prašė iš muziejaus ginklų, todėl buvom laimingi saugiai paslėpę muziejaus eksponatus ir galėjome nemirksėdami sakyti, kad tokių dalykų muziejuje nėra.

Slėptuvė veikė iki 1992 metų pradžios, kada, gavus lėšų, siena buvo išardyta ir ten įrengtas budėtojų kambarėlis. Iškovojus laisvę šiuos įvykius galima atsiminti su šypsena, tačiau šiandien aš juos nutariau atsiminti todėl, kad jau dviejų iš penkių šią akciją vykdžiusių asmenų nebėra tarp mūsų, ir būtų neteisinga, jei ši naujausioji mūsų muziejaus istorijos atkarpa, kaip ir daugelis paprastų dalykų, būtų pamiršti.

Labai viliuosi, kad į muziejaus 100 metų jubiliejaus proga šviesą išvys ir muziejaus istoriją išsamiai gvildenantis leidinys.

„Biržiečių žodis“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *