Ekskursija į Karaliaučių | Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija

Po Kristijono Donelaičio žemę

Šiais metais paminėjus Ragainės kunigo Martyno Mažvydo, pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, mirties 450-ąsias metines, o kitais metais rengiantis minėti Tolminkiemio kunigo Kristijono Donelaičio, grožinės lietuvių literatūros pradininko, gimimo 300-ąjį jubiliejų, Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija liepos 20-21 dienomis kvietė į pažintinę išvyką po Karaliaučiaus kraštą.

Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos kartu su Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija pakviesti ekskursantai 2013 m. liepos 20 d. autobusu iš Vilniaus Lukiškių aikštės išvyko į dviejų dienų kelionę „Donelaičio žemės įkvėpimas…“ maršrutu Vilnius – Tolminkiemis – Gumbinė –Lazdynėliai – Ragainė – Tilžė – Raušiai – Karaliaučius – Įsrutis – Vilnius. Svarbiausias žygio tikslas – prisiminti mūsų literatūros klasiką kun. Kristijoną Donelaitį, artėjant jo 300 metų gimimo jubiliejui (2014 01 01).

Kelionės organizatoriai – LBKS senatorius bei Reformacijos draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas ir Daina Janilionienė – tikrai nesuklydo patikėdami kelionės rūpesčius turistinei agentūrai VšĮ „Ditmos projektai ir Ko“. Puikios ekskursijos vadovas Aleksas Bartnikas – buvęs Įsruties (Černiachovsko) Pedagoginės kolegijos direktorius, kraštotyrininkas, lietuvių kultūros puoselėtojas, dabar Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas.

Visos kelionės metu jis pasakojo apie pravažiuojamas vietoves, svarbiausius istorinius įvykius, žymius žmones, gamtos ir arhitektūros paminklus. Jam talkino urbanistas prof. habil. dr. Jurgis Vanagas, Baltijos krantų tyrėjas prof. habil. dr. Rimas Žaromskis, istorikė prof. habil. dr. Aldona Prašmantaitė ir kt.

Pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas – tai lietuviškojo žodžio lopšys. Čia veikė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas ir kiti lietuvių raštijos veikėjai. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga ir lietuvių kalbos gramatika, išėjo pirmieji lietuviški laikraščiai ir žodynai, susibūrė lietuviškos draugijos ir kt. O nepamirštama knygnešių gadynė!

Kaliningrado srities valdžią labai erzina, kad lietuviai šį kraštą vadina Mažąja Lietuva, nors tas istorinis pavadinimas vokiečių kronikose žinomas jau XVI a. Pastaruoju metu vietos valdžia jau nesibaido vokiškų krašto vietovių ar restoranų pavadinimų. Net ir K. Donelaičio memorialiniame muziejuje parodos pavadinime jau rašo ne tik Čistyje Prudy, bet ir vokišką vietovardį – Tollmingkehmen. Bet kaip velnias kryžiaus bijo lietuviško pavadinimo. Priminsiu, kad iki 1948 m. visi baltiški ar germanizuoti krašto gyvenviečių ar hidronimų pavadinimai pakeisti į rusiškus, neturinčius jokio ryšio su buvusiaisiais. Tačiau per pastaruosius penkiolika metų požiūris į senąją krašto istoriją pasikeitė į gerą pusę. Jau ne viena karta užaugo. Remiantis paskutiniu gyventojų surašymu, Karaliaučiaus krašte dabar gyvena tik apie 10 tūkst. lietuvių. Dabar dokumentuose tautybė jau nebenurodoma. Dauguma šių lietuvių – buvę tremtiniai, kurie negalėdami grįžti į sovietinę Lietuvą apsigyveno Kaliningrado srityje, ir jų palikuonys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jiems buvo suteikti butai, taip sudaryta galimybė grįžti į Tėvynę. Daugelis tuo pasinaudojo ir išvažiavo į Lietuvą. Pasiliko nedaugelis, tarp jų yra daug mišrių šeimų, jau nebekalbančių lietuviškai, nors vaikus dar leidžia į lietuvių kalbos būrelius ar fakultatyvus. Dar prieš penkiolika metų krašte veikė 16 lietuviškų draugijų, dabar vos kelios. 18 mokyklų ir 2 darželiuose mokoma lietuvių kalbos fakultatyviai ar būreliuose. Apie 1000 vaikų lanko įvairius lietuviškus būrelius. Veikia 7 vaikų folkloro ansambliukai. Dirba 27 mokytojai (8 iš Lietuvos, tačiau tokių patriotų vis mažėja). Prieš 7–8-ius metus buvo bandoma įkurti atskirą lietuvišką mokyklą Tilžėje (rėmė ir Lietuva), tačiau vietos valdžia vis vilkino, išsisukinėjo ir to padaryti nepavyko. Be savo mokyklos bet kokios tautinės mažumos likimas aiškus – jos nebeliks. Baltijos federaliniame I. Kanto universitete Kaliningrade yra mokoma ir lietuvių kalbos.

Po karo išnaikinus ar ištrėmus tikruosius krašto gyventojus (vokiečius ir lietuvininkus) bei atkėlus rusakalbius, pakeitus rusiškais visus vietovių bei vandenvardžių pavadinimus, buvo pradėta kurti nauja krašto visuomenė ir istorija, naikinant visą vokišką (ar lietuvišką) krašto praeitį, istoriją, architektūrą, lyg čia iki tol nebūtų buvę jokios civilizacijos.

Šiandien krašto visuomenė po truputį keičiasi (domimasi krašto praeitimi, atstatomi vokiško stiliaus pastatai), pradeda suprasti čia klestėjus aukštą kultūrą, galinčią praturtinti ir šiuolaikinę visuomenę.

Kaliningrado srities plotas (15 100 km²) apie keturis kartus mažesnis už Lietuvą. Iš šiaurės į pietus tęsiasi 108, o iš vakarų į rytus – 205 km. Sienos ilgis su Lietuva 280 km. Gyventojų – 937,7 tūkst. Nors joje yra jau ir turtuolių, tačiau trečdalis gyventojų skursta. Brangsta elektra ir komunaliniai mokesčiai (kompensacijų nebėra), maisto produktų ir kitų prekių kainos panašios kaip ir Lietuvoje, gal net didensnės, išskyrus degtinę, cigaretes, cukrų ar degalus. Net 90% gintaro pasaulyje iškasama prie Palvininkų (dab. Jantarnyj), išgaunama nemažai naftos, žuvininkystė beveik žlugusi, veikia autoservisai, automobilių surinkimo įmonės, statomi prekybos centrai, tiesiami keliai. Pradeda vystytis perspektyvi ūkio šaka turizmas – atsiranda kaimo turizmo sodybos. Žemės ūkis nepajėgia gyventojų aprūpinti maistu (kaip ir sovietmečiu), nes daugiau nei pusė žemės nedirbama (įstatymas draudžia žemę parduoti užsieniečiams).

Iš Vilniaus per Trakus, Aukštadvarį, Prienus, Marijampolę, Kybartus (čia kirtome valstybinę sieną su Rusijos Federacija – Lieponos upelį), Stalupėnus (Nesterovą) atvykome į mūsų pasaulinės reikšmės poeto, lietuvių grožinės literatūros pradininko ir evangelikų liuteronų kunigo Kristijono Donelaičio paskutinę tarnystės vietą Tolminkiemį.

Tolminkiemis (Čistyje Prudy), buv. gyvenvietė ir dvaras 21 km į pr. nuo Gumbinės, 21 km į pv. nuo Stalupėnų, 19 km į šr. nuo Geldapės, Šventainės (dab. Russkaja) upės kr. krante. Apie 1589 m. įkurta parapija, pastatyta bažnyčia, įsteigta parapinė mokykla (1759 m. sudegė, 1760 m. atstatyta). 1682 m. pastatyta antra bažnyčia. 1747 m. perstatyta klebonija, 1760 m. įrengti vargonai, 1764 m. pastatytas namas kunigų našlėms. Pamaldos lietuvių kalba laikytos iki XIX a. vidurio. Baigiantis II pasauliniam karui, 1944 m. rudenį miestelio didelė dalis sugriauta.

Beje, Tolminkiemyje kunigavo (1600–21) ir Jonas Rėza (1576–1629), naujai perrašęs ir išleidęs Dovydo psalmes (1625). Čia, kaip ir visame krašte, labai daug gandrų, nes daugelis buvusių derlingų žemių šiandien dirvonuoja, užželia krūmynais, o kažkada jos maitino beveik visą Vokietiją.

2014 metais plačiai minėsimas K. Donelaičio gimimo 300 metų jubiliejus turėtų pasiekti ir Tolminkiemį.

Kristijonas Donelaitis (1714 01 01 Lazdynėliuose (prie Gumbinės)–1780 02 18 Tolminkiemyje), kilęs iš Mažosios Lietuvos laisvųjų valstiečių. 1740 m. baigęs Karaliaučiaus universitetą, dirbo kantorium, rektorium Stalupėnų mokykloje. Nuo 1743 m. Tolminkiemio klebonas. Čia pastatydino mokyklą, kunigų našlių namą (abiejų išlikę pamatai), perstatė kleboniją, iš lauko akmenų pastatė bažnyčią. Be poezijos, kūrė muzikines kompozicijas, gamino muzikos instrumentus, barometrus ir kt., veisė sodą. 1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę Aną Reginą, vaikų nesusilaukė. Parašė 6 eiliuotas pasakėčias: Lapės ir gandro česnis, Rudikis jomarkininks, Šuo Didgalvis, Pasaka apie šūdvabalį, Vilks provininks, Aužuols gyrpelnys (parašytos apie 1750–60, L. Rėza paskelbė rinkinyje Aisopas, 1824). Tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Svarbiausias kūrinys – poema Metai (parašyta ~1760–75), kurią L. Rėza pavadinęs Metais 1818 m. išleido kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Joje epiškai vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių gyvenimas, ryškūs baudžiauninkų paveikslai, kaimo buities, papročių vaizdai, lyriniai gamtovaizdžiai. Rašydamas hegzametru (kaip didieji antikos poetai) poetas pabrėžė lietuvių kalbos vertę ir autoritetą. Poema priskirtina šviečiamajam realizmui, joje žymūs klasicizmo bruožai. Metai išversti į 13 kalbų: vokiečių, anglų, švedų, čekų, vengrų, latvių, rusų, baltarusių, lenkų, gruzinų, ukrainiečių, armėnų ir ispanų, kūrinio dalis (Vasaros darbai) – į japonų kalbą. Kūrinys įrašytas į UNESCO sudarytą Europos literatūros šedevrų sąrašą (1977). Daug sveikatos senatvėje autoriui sugadino žemių separacijos byla su vietos dvaro amtmonu Teofiliu Ruigiu. Likimo ironija – abu buvo palaidoti vienas šalia kito po bažnyčios grindimis. Beveik prieš keturis dešimtmečius K. Donelaitis perlaidotas savo pastatytos bažnyčios, nugriautos 1950 m. ir vėl atstatytos 1971–1979 m. Lietuvos valdžios ir visuomenės pastangomis bei lėšomis (arch. Napaleonas Kitkauskas), išmūrytoje kriptoje. Tolminkiemyje veikia jo vardo memorialinis muziejus (įk. 1979). Priešais bažnyčią 1964 m. pastatytas memorialinis akmuo.

Mūsų ekskursijos dalyviai bažnyčioje padeklamavo „Metų“ ištraukų, sugiedota giesmė „Dieve Tėve mielas“. Kriptoje ant K. Donelaičio kapo padėjome gėlių. Įdomi ir klebonijos muziejinė ekspozicija (XVIII a. interjeras ir baldai); bus atkuriamas ir sodas.

Iš Tolminkiemio mus išlydėjo smulkus lietutis, tačiau paskui bei kitą dieną oras buvo tikrai karštas ir saulėtas. Krašte dar yra plentų beveik prieš šimtmetį apsodintų medžiais, vietomis važiavome lyg žalia alėja. Beje, srityje labai intensyviai tiesiamos naujos automagistralės su dviejų lygių sankryžomis. Po kelerių metų Lietuva galės tik pavydėti tokių naktį apšviečiamų kelių.

Krašte beveik nebeliko senųjų ūkinių pastatų, o ir gyvenamųjų namų vis mažėja, nyksta. Beveik visus raudonus čerpių stogus pakeitė pilkas šiferis, nors kai kur jau statomi gražūs ir nauji pastatai ar restauruojami senieji. Laukuose matyti raudonplytės nedidelės transformatorinės, naudojamos pagal senąją paskirtį (jų dar nemažai). Tačiau kraštas apleistas, vaizdas nykus, apgailėtinas – anksčiau tankiai apgyventame krašte liko mažai išretėjusių kaimų, atskirų sodybų.

Valtarkiemis (Ol’chovatka), gyvenvietė Romintos upės dš. krante, 12 km į pr. nuo Gumbinės, 10 km į šv. nuo Tolminkiemio, minima jau 1554 m. 1607 m. įsteigtas parapijos centras, pastatyta bažnyčia (kelis kartus perstatyta, 1914 m. per I pasaulinį karą apgriauta, 1926 m. atstatyta; pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1870 m.). Po 1608 m. šalia jos įsteigta mokykla. Po 1709–11 m. didžiojo maro ir bado apgyvendintas kolonistų. Sovietmečiu bažnyčia paversta sandėliu (bokšto nebėra). Netoli išlikęs plytinės kaminas su gandralizdžiu. Valtarkiemyje kunigavo žymūs lietuvių raštijos veikėjai: 1650 (1656?)–63 m. Merkelis Švoba, 1664–92 m. Ernstas Dietzelius, 1692–1707 m. Jokūbas Perkūnas jaunesnysis, 1708–49 m. Pilypas Ruigys, 1779–1822 m. Johanas Gotfrydas Jordanas (1753–1822). Pastarasis (Įsruties precentorius 1776–79) susirašinėjo su K. Donelaičiu, iš jo našlės Annos Reginos gavo ir išsaugojo poemos Metai rankraščius.

Gumbinė (Gusev), miestas 25 km į r. nuo Įsruties, 36 km į v. nuo Eitkūnų, Romintos ir Pisos upių santakoje, 28 tūkst. gyv. Miesto teisės suteiktos 1724 m., buvo Lietuvos departamento (1736–1818), Gumbinės apygardos (1818–1945) centras. Nuo 1580 m. vietovė vadinama Gumbine. Nukentėjo nuo švedų, totorių antpuolių. 1812 m. žygiuodamas į Rusiją buvo apsistojęs imperatorius Napoleonas I. 1910–14 m. veikė Gumbinės lietuvių draugija. Gumbinės bažnyčioje krikštytas netoliese gimęs K. Donelaitis. Čia 1672–1708 m. kunigavo Michaelis Mörlinas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas, 1787–1835 m. Karlas G. Keberis, išleidęs naują lietuvišką giesmyną (1832), 1823–25 m. Johanas Ch. Krause rinko tautosaką, užrašinėjo lietuvių kalbos žodžius.

Gumbinėje skaniai papietavome lietuvio įsteigtame restorane „Aelita“. Apžiūrėjome žemės ūkio kolegijos salėje išlikusią prof. Otto Haicherto puikią freską „Karaliaus Fridricho Vilhelmo I susitikimas Prūsijoje su persikėlėliais iš Zalcburgo“ (1913, restauruota 2008 05 25), išklausėme įdomų vietinio gido pasakojimą apie jos atsiradimą ir restauraciją. Zalcburgiečiai buvo liuteroniškojo tikėjimo tremtiniai, kurie turėjo palikti gimtąją Austriją, nes nesutiko atsiversti į katalikybę. Gumbinėje ant postamento stovi K. Donelaičio biustas (2004 09 25, vietos skulptoriai Nikolajus Tiščenka ir Vitalijus Chvalėjus). Džiugina kai kurie išlikę (atstatyti) senieji pastatai – buvusios Gumbinės apskrities administracijos pastatas su laikrodžiu ir kurantais, miesto simboliu tapusio briedžio bronzinė skulptūra, pastatyta 1912 m.

Veikia XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje vokiečių atstatyta ir naujai pašventinta 1752 m. zalcburgiečių statyta ev. liuteronų bažnyčia.

Lazdynėliai (Višniovka), 5 km į r. nuo Gumbinės, prie plento Eitkūnai–Karaliaučius, įkurti 1683 m. buv. karališkojoje girioje, kaip šatulinių kulmiškių kaimas. Pirmieji naujakuriai – šatuliniai valstiečiai iš D. ir M. Baičių: Ansas (Hansas) Donelaitis, Pričkus Vilošaitis, Kristupas Poseraitis. Čia gimė A. Donelaičio sūnus Kristupas ir jo sūnūs: būsimasis poetas, ev. liuteronų kunigas Kristijonas (1714; po tėvo mirties 1720 m. išsikėlė į Karaliaučių), auksakaliai Frydrichas ir Mikelis, Žirgupėnų kalvis ir smuklininkas Adomas ir 3 dukterys. XIX a. dvarą valdė dvarininkai von Belowai. K. Donelaičio atminimui Franco O. Tetznerio, Georgo J. J. Sauerweino ir Martyno Jankaus iniciatyva 1896 04 08 dvaro sode pastatytas paminklinis akmuo su įrašu Duonelaitis. Per I ir II pasaulinius karus sudegė Donelaičių sodyba, parkas, dingo paminklinis akmuo, visiškai sunaikinti kiti pastatai, kapinės. Minint K. Donelaičio 275 m. gimimo jubiliejų 1989 m. pasodinta ąžuolų giraitė, 1992 m. pašventintas naujas paminklinis akmuo (arch. Napaleonas Kitkauskas, meistras Vilius Orvydas). Šiemet naujai išasfaltuotas takas link jo. Padėjome gėlių, padainavome „Augo girioj ąžuolėlis“.

Toliau pasukome link Ragainės, pro sumenkusio Kraupiško (Uljanovo) bažnyčios liekanas. Tolumoje matėme prie Šešupės statomą Baltijos AE, kuri per pavasario potvynį avarijos atveju labai užterštų radioaktyviomis medžiagomis kaip tik dešinįjį Nemuno krantą Lietuvoje, nes čia nėra apsauginių pylimų kaip kairiajame.

Ragainė (Neman), miestas Nemuno kr. krante, 10 km į pr. nuo Tilžės, 12 tūkst. gyv. Aps. centras (1525–1944). Miesto teisės (1722). Skalvių žemėje 1397–1409 m. kryžiuočių pastatyta galinga mūrinė pilis vėliau perstatyta, pritaikyta kalėjimui ir teismui. Per II pasaulinį karą apgriauta, sovietmečiu kuriant filmus buvo sprogdinamos mūro sienos. Išlikę tik griuvėsiai ir priešpilio Laikrodžio bokštas. XIX a. pab. Ragainė tapo lietuvių tautinio sąjūdžio ir spaudos vienu iš centrų. Čia spausdinti Didžiajai Lietuvai skirti laikraščiai Aušra (1883), Varpas, Ūkininkas, Mažajai Lietuvai – Keleivis, Nemuno sargas, išspausdinta lietuviškų knygų. Sovietmečiu sugriauta daug senųjų pastatų. Bažnyčioje (1772; čia iki pat 1944 m. vyko lietuviškos pamaldos) nuo 1993 m. meldžiasi stačiatikiai, įrengta lietuvių katalikų bažnyčia, privati baldų parduotuvė, socialiniai butai. Ragainėje kunigavo Martynas Mažvydas (1549–63), Simonas Vaišnoras (1576–1600), Johannas Hurtelius (1635–66), Danielius F. Milkus (1788–1818), Karolis A. Jordanas (1832–51). Ragainės mokytojų seminariją baigė Vydūnas (1885–88), Vilius Bajoras, Jokūbas Stiklorius.

Prieš 450 metų (1563 05 21) Ragainėje mirė Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmuso prasti žodžiai“ (1547) parengėjas. Studijavo Karaliaučiaus universitete (pirmasis lietuvis absolventas). Dar išleido „Giesmę šv. Ambraziejaus“ (1549), „Formą krikštymo“ (1559), parengė giesmyną „Giesmės krikščioniškos“ (d. 1 išl. 1566, d. 2 – 1570) ir maldyną „Parafrazis“ (1589). 1998 02 19 prie buvusios bažnyčios pritvirtinta memorialinė lenta M. Mažvydui. Buvo gimęs iki 1520 m. Žemaitijoje (spėjama, kad Švėkšnos-Gardamo-Žemaičių Naumiesčio areale, dab. Šilutės raj.).

M. Mažvydo atminimą pagerbėme gėlėmis ir giesme „Gijvenima tas turies pašlovinta“ iš jo giesmyno.

Tilžė (Sovetsk), miestas Nemuno žemupyje, 50 km nuo Nemuno žiočių, Nemuno ir Tilželės santakoje, 97 km į šr. nuo Karaliaučiaus, 50 km į š. nuo Įsruties, 42 tūkst. gyv. Miesto teisės (1552), aps. (1818–1944) centras. 1289 m. pastatyta pirmoji pilis. Mūrinės pilies statyba Tilželės žiočių kr. krante vyko 1404–09 m. Sovietmečiu pilis ir jos teritorija toliau naudota pramoniniams tikslams, 1995 m. parduota privačiam asmeniui nugriauti, nuo 2000 m. likusių jos griuvėsių išsaugojimu rūpinasi vietos bendruomenės aktyvistai.

Miestas per II pasaulinį karą labai nukentėjo. Daugiau nei pusė pastatų buvo visiškai arba smarkiai sugriauta. Tilžėje XX a. pradžioje joje veikė 22 skirtingų konfesijų maldos namai. Išliko sinagoga (sovietmečio pabaigoje joje įrengta stačiatikių bažnyčia), Vokiečių ev. liuteronų bažnyčios sienos, tik prisiminimai liko apie Lietuvių ev. liuteronų (nudeginta 1950 m. ir galutinai per porą metų nugriauta), ev. liuteronų Kryžiaus (nuverstas bokštas, sovietmečiu pritaikyta gamybinei paskirčiai); ev. reformatų (sovietmečiu nugriauta), katalikų (sovietmečiu imta ardyti, jos vietoje 2000 m. pastatyta nauja Kristaus Prisikėlimo) bažnyčias.

Tilžė buvo svarbus lietuvių kultūros centras. Su ja susiję daugelio lietuvių kultūros veikėjų vardai. Iki 1923 m. Tilžė buvo didžiausias lietuvių periodinės spaudos centras M. Lietuvoje. XIX a. ji tapo Rusijos imperijoje uždraustos lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis spausdinimo centru (~2500 lietuviškų knygų ir ~60 periodinių leidinių). 1892–1944 m. Tilžėje gyveno Vydūnas. Prie namo, kuriame jis gyveno, 1968 m. prikalta memorialinė lenta, 1989 m. pakeista nauja su Vydūno bareljefu (deja, muziejaus nepavyko įkurti), įkurta Sovetsko Vydūno lietuvių draugija. Mūsų apsilankymą prie pastato primins gėlių puokštė.

Ilgą laiką Tilžėje darbavosi prieš 145 metus (1868 03 22) Jonaičiuose (Šilokarčemos aps.) gimęs Vydūnas (Vilius Storostas), dramaturgas, filosofas, publicistas, Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vadovas. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją, mokytojavo, vėliau studijavo Vokietijos universitetuose, dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. Parašė pjesių („Probočių šešėliai“, 1908; „Amžina ugnis“, 1913; „Pasaulio gaisras“, 1928, ir kt.), filosofinių, istorinių, publicistinių ir kt. darbų. Nacių persekiotas ir kalintas. Mirė prieš 60 metų (1953 02 20) Detmolde (Vokietija), kur šiemet gegužės 10 d. jam atidengta memorialinė lenta ir biustas. 1991 10 19 perlaidotas Bitėnuose (Pagėgių sav.).

Vėluva (Znamensk), miestas 45 km į r. nuo Karaliaučiaus, 38 km į v. nuo Įsruties, 10 km į pr. nuo Tepliuvos, prie Priegliaus ir Alnos upių santakos notangų žemėje (4,5 tūkst. gyv.), pirmąkart paminėta 1323 m. Čia 1629 m. gimė lietuvių raštijos darbuotojas Teofilis Gotlibas Šulcas. Po II pasaulinio karo išliko dalis senamiesčio pastatų, rotušė, ev. liuteronų bažnyčios liekanos (dalis stačiatikių atstatyta savoms reikmėms), tiltas.

Vakare per Raušius (Rūsius; Svetlogorską) pasiekėme Didžiuosius Kuršius (Primorje), kur nakvojome naujame viešbutyje. Čia labai nepatogus, tolimas nusileidimas prie Baltijos jūros. Tad kitą dieną nuvažiavę į Raušius, prie jūros vingiuotu taku nusileidome nuo stataus skardžio, kur išilgai kranto dar vokiečių laikais išbetonuota promenada. Paplūdimys labai siauras, nes bangos kasmet vis nuplauna smėlį į jūrą. Dabar betonuojamos gretimo ežero (tvenkinio) krantinės. Šiaip kurortas karo metu beveik nenukentėjo, tad ir dabar yra nemažai senųjų pastatų.

Karaliaučius (Kaliningrad), miestas abipus Priegliaus upės, 8 km į r. nuo jos žiočių, 432 tūkst gyv. Vokiečių ordino (VO) valstybės (1457–1525), Prūsijos hercogystės (1525–1700), Prūsijos karalystės (1701–72) sostinė, R. Prūsijos provincijos (1773–1945), K. apygardos (1818–1945) admin. centras. Pavadintas Königsberg, VO ir Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro (~1232–78) garbei, vėliau – Kaliningradu sovietų veikėjo Michailo Kalinino (1875–1946) garbei. Lietuviška vietovardžio lytis Karaliaučia, Karaliaučiai, Karaliaučius nuo XVI a. vartota M. ir D. Lietuvos lietuvių raštijoje.

Miesto pradžia – kryžiuočių pilis, pastatyta prūsų sembų gyvenvietėje Tvankstoje. 1254 m. VO ir Bohemijos karaliaus Pršemislo II Otakaro vadovaujami kryžininkai užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje 1255 m. pastatė medinę pilį. 1257 m. pradėta statyti mūrinė, daug kartų plėsta, perstatinėta pilis smarkiai apgriauta per 1944 m. britų aviacijos bombardavimus ir per 1945 m. SSRS kariuomenės puolimą (1945 m. viduryje dar stovėjo didysis bokštas, pilyje buvo nepažeistų patalpų). Jos vietoje sovietmečiu pastatyti, bet taip ir neįrengti Tarybų rūmai.

Karaliaučius susikūrė susijungus 3 atskiroms gyvenvietėms, turinčioms Kulmo miesto teises, savo pinigus, kariuomenę, vyriausybę. Senamiestis (1286), Lyvenikė, arba Naujamiestis, (1300) ir Knypava (1327) tik 1724 m. sujungti į vieną miestą. Kunigaikščio Albrechto iniciatyva prie katedros 1544 m. įkurtas Karaliaučiaus universitetas (vėliau pavadintas Albertina). Karaliaučius – Reformacijos Prūsijoje vienas iš svarbiausių centrų, darė poveikį Reformacijai LDK. Pylimo r. ir šr. bastionų sistema iki šiol vadinama Lietuvių pylimu. Jame, kaip ir kitose miesto vietose, įrengta puošnių mūrinių vartų: Karališkieji (1765), Sakaimio (1848) ir Rossės sodo (1855). Per karą miesto centre sugriauta apie 70% pastatų. SSRS valdymo metais naikinant istorinį kultūrinį paveldą (kas vokiečių – rauti su šaknimis) ir Karaliaučiaus vietoje statant naują sovietinį miestą, buvo sugriautas europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestis, Knypava, Lyvenikė, gretimi rajonai; SSRS vadovybės nurodymu 1967–68 m. išsprogdintos pilies sienos ir kt. Istoriniais pastatais tankiai užstatytų kvartalų vietoje nutiestos naujos gatvės, pastatyti gyvenamieji namai ir kiti statiniai.

Karaliaučius – svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo, religijos centras. Iš Lietuvos atvykę lietuviai intelektualai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis buvo vieni iš universiteto (įk. 1544 m. Knypavos saloje) steigėjų, pirmieji jo profesoriai. Čia XVI a. studijavo M. Mažvydas. Jame 1718–1944 m. veikė Lietuvių kalbos seminaras. Steindammo bažnyčioje lietuviškai pamokslus sakė žymūs lietuvių raštijos ugdytojai. Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis universiteto auklėtinių kunigų ir kitų profesijų žmonių, dirbusių M. Lietuvoje. Baigusieji sudarė M. Lietuvos inteligentijos branduolį, telkė provincijos šviesuolius, kėlė lietuvininkų savimonę, leido pirmuosius lietuviškus laikraščius, rengė tautosakos rinkinius, steigė ir rėmė lietuvių mokslo ir kultūros draugijas, rašė, recenzavo, cenzūravo ir platino lietuviškas knygas. XVIII–XIX a. jų parengtos lietuviškos knygos yra didžiausia ir reikšmingiausia M. Lietuvos lietuvių raštijos dalis.

Per apžvalginę ekskursiją visą valandą sukinėjomės autobusu po Karaliaučių, kuriame būta net 9 vartų (liko 7). Aplankėme informatyvų miesto muziejų atstatytos katedros bokšte, kuriame pateikta taip pat ir garsaus vokiečių filosofo Imanuelio Kanto (1724 Karaliaučiuje–1804 ten pat), turinčio ir lietuviško kraujo, muziejinė ekspozicija ir įdomus pasakojimas apie jį. Pasakojama, kad pagal Kantą miestiečiai tikrindavo laikrodžius – jis pasižymėjęs nepaprastu punktualumu vakarais eidamas pasivaikščioti. Katedra – architektūros ir istorijos paminklas, pradėta statyti 1333 m. Po 1544 m. gaisro atstatyta tik su vienu bokštu. Ji tapo Prūsijos kunigaikštystės valdovų panteonu – čia laidoti VO didieji magistrai, maršalai, vyskupai, kultūros veikėjai (120 asmenų). Čia palaidotas ir vienas lietuvių raštijos pradininkų, Karaliaučiaus universiteto prof. Stanislovas Rapolionis šalia būsimo pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto kapo, Prūsijos hercogystės generalgubernatorius (1657–65), lietuvių didikas Boguslavas Radvila, prie katedros I. Kantas ir kt. 1944–45 m. katedra vėl buvo nuniokota. Planuota net ją nugriauti kaip ir pačią pilį, tačiau tam pasipriešino naujieji miesto gyventojai. 1994–2005 m. katedra rekonstruota Vokietijos lėšomis. Joje įrengtos ev. liuteronų ir stačiatikių koplyčios, miesto muziejus. O pačioje bažnyčioje klausėmės sodrios naujai pagamintų vargonų muzikos.

Papietavę „Metropolio“ restorane po centrine Pergalės a., pasivaikščioję apie minėtą aikštę, autobusu pro Dramos teatrą, F. Šilerio paminklą (1910), Zoologijos sodą (1896) ir kitus turistinius objektus atvažiavome prie paminklo (2005) Liudvikui Rėzai, kuris pirmasis tyrinėjo K. Donelaičio kūrybą, parengė ir išleido „Metus“ su jų vertimu į vokiečių kalbą, gavęs rankraščius iš kun. Johano G. Jordano.

Martynas Liudvikas Rėza, kritikas, folkloristas, vertėjas, poetas, kunigas, kariuomenės kapelionas, buvo gimęs 1776 01 09 Karvaičiuose (Kuršių nerijoje). Studijavo Karaliaučiaus universitete, vėliau jame profesoriavo, Lietuvių kalbos seminaro direktorius ir dėstytojas. Paskelbė K. Donelaičio kūrybą, išleido Ezopo pasakėčių vertimų, lietuvių liaudies dainas, vokiškų eilėraščių, naujai suredaguotą Bibliją (1816 ir 1824), užrašus „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio“ (lietuviškai išleisti 2000 m.). Mirė 1840 08 30 Karaliaučiuje. Palaidotas prie Brandenburgo vartų buv. Knypavos kapinėse (jos neišliko). Tik ant vėlesnių kapinių tvoros pritvirtinta lenta skelbia, kad čia buvo palaidotas. Patyręs sunkią našlaičio dalią, savo santaupas paskyrė vargingų studentų bendrabučiui (vad. Rhesianumui). 2005 07 01 jam atidengtas paminklas (skulpt. Arūnas Sakalauskas, arch. Ričardas Krištopavičius) – Lietuvos dovana Karaliaučiaus miesto 750 metų jubiliejaus proga. Padėjome gėlių, solo nuskambėjo daina „Gilija“.

Tada pasukome link namų.

Narkyčiai (Meždureč’e), gyvenvietė 16 km į v. nuo Įsruties, netoli Auksinės ir Priegliaus upių santakos, prie plento ir glžk. linijos Įsrutis–Karaliaučius. Spėjama, šioje vietoje 1273 m. nužudytas garsusis prūsų sukilėlių vadas Herkus Mantas (kalnas Mantegarbis). Sovietmečiu rūmai ir dvaras nugriauti, retos „suploto“ ovalo formos bažnyčia paversta sandėliu. K. Donelaitis bičiuliavosi su savo studijų draugu kunigu Karoliu F. Jordanu Narkyčiuose. Tikėtina, kad vykdamas į Karaliaučių ar atgal viešėdavo jo klebonijoje, kuri išlikusi. Čia gimė lietuvių raštijos veikėjai – kunigai Johanas G. Jordanas ir Karolis A. Jordanas. 1993 m. vasarą spėjamoje Herkaus Manto žūties vietoje buvo atidengtas paminklas „Sukapotas žaltys“ (skulpt. Saulius Indrašius), kurį palaimino LELB vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis ir išeivijos vyskupas Hansas Dumpys. Deja, jau kitais metais paminklas buvo demontuotas vietos valdžios, išsigandusios lietuvių „revanšizmo“, nurodymu.

Įsrutis, Ysrutỹs (Černiachovsk), miestas 84 km į r. nuo Karaliaučiaus, 60 km į v. nuo Kybartų, abipus Unguros, ties Įsros žiotimis ir Priegliaus pradžia, 40 tūkst. gyv. Miesto teisės nuo 1583 m., aps. centras nuo 1815 m.

Sunaikintos nadruvių pilies vietoje 1336 m. pastatyta medinė Ordino pilis, 1380 m. – iš akmenų. 1525 m. ji atnaujinta, XVII a. perstatyta, 1881 m. paversta kareivinėmis, joje buvo ir kalėjimas, teismo rūmai. 1945 m pilis sudeginta, dabar perduota stačiatikiams (greta jos – 2006 m. atstatytas paminklas Prūsijos lietuvių ulonams, žuvusiems I pasauliniame kare).

1590 m. miestas visiškai sudegė. 1610 m. pastatyta rotušė, 1610–12 m. ev. liuteronų bažnyčia (čia iki XX a. pradžios vyko lietuviškos pamaldos; neišliko). Nuo didžiojo maro ir bado (1709–11) mirė didžioji dalis gyventojų. Atkuriant miestą XVIII a. apgyvendinti šveicarų, vokiečių, prancūzų kolonistai. Vėliau lankėsi Napoleonas I. Įsrutis buvo svarbus karinis miestas, jame dislokuota viena didžiausia R. Prūsijoje įgulų; tarp kitų – 1860 m. Lietuvių ulonų pulkas. Per II pasaulinį karą labai sugriautas per britų aviacijos ataką, pilis sudegė. Po karo buvo nugriautas senamiestis, katalikų bažnyčioje (1912) įkurta filharmonija, 1992 m. ev. reformatų bažnyčia (1880–90) atiduota stačiatikiams. Mieste kunigavo iškilūs M. Lietuvos raštijos veikėjai: 1577–93 m. Jonas Hopneris vyresn., 1617–40 m. Petras Kleikys, 1610/20–25 m. Kristupas Šteinas, 1626–53 m. Valentinas Feuerstockas, 1675–87 m. Friedrichas Partatijus, 1707–11 m. Jokūbas Perkūnas jaun., 1711–37 m. Johannas Behrendtas ir kiti.

Įsrutyje pagerbtas Rusijos gen. feldmaršalas Michailas Barklajus de Tolis (1761–1818), gimęs Pamūšyje (Pakruojo raj.), krikštytas Žeimelio ev. liuteronų bažnyčioje, miręs pakeliui į Vokietiją tetos dvare prie Įsručio, palaidotas šeimos kape Jygevestėje, pietų Estijoje. Černiachovske prieš šešerius metus jam pastatytas paminklas – kopija išlikusio Gesviečiuose (dab. Nagornojė), kurį 1821 m. buvo pastatęs Prūsijos karalius.

Stalupėnai (Nesterov), miestas 23 km į r. nuo Gumbinės, 12 km į v. nuo Rytprūsių–Lietuvos sienos, 5,5 tūkst. gyv. Miesto teisės (1722). Aps. centras (nuo 1818). Pirmąkart paminėti 1539 m. 1585 ar 1589 m. pastatyta ev. liuteronų bažnyčia, 1726 m. sudegė, pastatyta nauja, 1770 m. vėl degė (pamaldos lietuvių kalba laikytos iki XX a. pr.). II pasaulinio karo pabaigoje miestas gerokai sugriautas. Ev. liuteronų bažnyčia 1950 m. nugriauta, išlikusi katalikų Kristaus Širdies bažnyčia (pašventinta 1927 m.; nuo 1994 m. naudojama stačiatikių poreikiams). Stalupėnų mokykloje (pastatas neišlikęs) 1740–43 m. mokytojavo ir vargonavo K. Donelaitis, 1889–1919 ev. liuteronų bažnyčioje kunigavo Karlas F. Mažeika (parašė Stalupėnų miesto istoriją).

Viena gatvė jau pavadinta K. Donelaičio vardu, o rudeniop po remonto vietos biblioteka taip pat gaus jo vardą.

Neįmanoma dėl vietos stokos aprašyti visus patirtus įspūdžius ir išvardinti viską, ką matėme, girdėjome ar žinome iš istorinių šaltinių. Per dvi dienas tikrai buvo labai įtempta programa, daug kur nebuvo laiko net stabtelėti. Tačiau su puikia nuotaika, praturtėję vaizdais ir žiniomis, atsisveikinome su Mažosios Lietuvos žeme iki naujų susitikimų.

Algirdas Mikas Žemaitaitis, „Lietuvos evangelikų kelias“, 2013 Nr.10-11

Nuotraukos autoriaus