Eugenijos Ulčinaitės recenzija Dainoros Pociūtės-Abukevičienės knygai „Maištininkų katedros. Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai“

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2008~1367167499257/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content

1. Nepraėjus nė dešimčiai metų nuo fundamentalios Ingės Lukšaitės monografijos, skirtos Reformacijos Lietuvoje genezei bei raidai (1), sulaukėme ne mažiau reikšmingos ir originalios knygos, kurios autorė Dainora Pociūtė tą pačią problematiką gilina, papildo naujais šaltiniais ir įžvalgia jų analize. Nėra būtina lyginti ar juo labiau priešinti šių dviejų reikšmingų mokslinių publikacijų. Trumpai galima pasakyti, jog Lukšaitės monografija – tai panoraminė 80-ies metų laikotarpį apimanti Reformacijos atsiradimo Lietuvoje apžvalga, kurioje aptariama jos vieta europiniame kontekste, taip pat vietiniai savitumai, reikšmė lietuviškosios raštijos formavimuisi. Į Reformaciją čia žiūrima daugiau kaip į visuomeninį, socialinį, kultūrinį reiškinį.

Pociūtės monografija apima vos porą dešimtmečių, tačiau joje žvilgsnis koncentruojamas gilyn, į pasaulėžiūrines Reformacijos ištakas, į jos religinių doktrinų kilmę, evangelinės sąmonės formavimąsi, ypač į visiškai ligi šiol netyrinėtus lietuvių ir italų evangelikų ryšius. Monografijoje išskiriamos dvi pagrindinės figūros – Abraomas KULVIETIS ir Mikalojus RADVILA JUODASIS ir du tekstai: Kulviečio Tikėjimo išpažinimas (1543) ir Radvilos Juodojo Atsakymas popiežiaus nuncijui Aloisijui Lippomanui (1556). Visi kiti klausimai vienaip ar kitaip susiję su šiomis asmenybėmis, jų veikla, kūryba, tikėjimo deklaracijomis.

Knygoje aptariamų problemų pobūdį gerai nusako jos dalių pavadinimai: „I. Abraomas Kulvietis: maišto ir sąžinės anatomija“; „II. LDK evangelikų identitetas: nuo simuliacijos iki konversijos“; „III. LDK evangelikų bažnyčios įkūrimo manifestas ir jo religinė aplinka: Aloisijus Lippomanas ir Pieras Paolo Vergerijus Lietuvoje“; „IV. Trinitoristinės polemikos iššūkiai ankstyvajai LDK evangelikų bažnyčiai ir žlugusios liuteroniškosios konfesijos įtvirtinimo viltys“.

1.1. Ligi šiol Reformacijos ištakos Lietuvoje buvo siejamos su Vokietijos (ypač Vitenbergo), Šveicarijos, Anglijos, Šiaurės Europos kraštuose vykusiais Katalikų Bažnyčios reformos ir tikėjimo atnaujinimo procesais. Pociūtė nurodo visai kitą kryptį: „pirmieji lietuvių protestantiškosios minties laimėjimai yra Lietuvos ir Italijos evangelikų kultūrinių susitikimų vaisiai“ (p. 22). Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, kad Italija – krikščionybės lopšys ir katalikybės bastionas kartu yra ir Katalikų Bažnyčios reformatorių židinys.

Lietuvių ir italų ryšius XVI amžiaus lietuvių istoriografijoje ligi šiol bene ryškiausiai įprasmino lietuvių kilmės iš romėnų legenda. Dar šiek tiek karalienės Bonos Sforzos asmenybė, ženkliai prisidėjusi prie italų literatūros, kultūros, muzikos, meno naujovių įtvirtinimo Lietuvoje. Pociūtės knygoje atsiskleidžia nauja ir gana netikėta Bonos Sforzos asmenybės pusė: jos filoprotestantiškos pažiūros, ryšiai su italų evangelikais (konkrečiai – su Bernardinu Ochinu), globėjiškas vaidmuo Abraomo Kulviečio pasmerkimo „byloje“.

Iš tiesų ne vienam XVI amžiaus lietuvių literatūros ir kultūros istorikui galėjo kilti klausimas, kodėl Kulvietis savo Tikėjimo išpažinimą skiria Bonai Sforzai (2), kodėl, priverstas išvykti į Karaliaučių, jai skundžiasi, kad „trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems“ (3) . Iš monografijoje pateiktos medžiagos aiškėja, jog Kulvietis skundėsi Bonai Sforzai ne tik kaip karalienei, bet ir kaip „tyliai Italijos evangelikų prijautėjai“ bei savo paties „globėjai“. Atrodo, jog pati Bona Sforza liepė Kulviečiui bėgti iš Lietuvos, nes manė nebegalinti jo apsaugoti: „jis mano liepimu pasitraukė į Prūsiją“ (p. 101).

2. Itin reikšmingi monografijoje yra Kulviečio biografijos papildymai ir patikslinimai. Dokumentaliai įrodytas (ligi šiol buvęs ginčytinas) Kulviečio studijų Liuveno universitete faktas 1533 metais, aptarta tų studijų reikšmė Kulviečio išsilavinimui ir būsimai veiklai. Sienos arkivyskupijos archyve suradusi Kulviečio teisės doktorato gynimo Sienos universitete 1540 metų lapkričio 28-29 dienos protokolus (4) , monografijos autorė patikslino Kulviečio mokyklos Vilniuje įkūrimo ir uždarymo datą: ne anksčiau kaip 1541-ųjų pradžia – ne vėliau kaip 1542-ųjų pavasaris (5). Pirmoji susijusi su Kulviečio galimybėmis iš Italijos grįžti į Lietuvą, antroji – su 1542 metų gegužės 19 dieną Žygimanto Senojo išleistu ediktu, kuris privertė Kulvietį netrukus išvykti į Karaliaučių.

2.1. Šie faktai verčia permąstyti ir patį Kulviečio mokyklos pobūdį, įkūrimo tikslus ir mokymo turinį. Monografijos autorė tvirtina, jog tai buvo „pirmoji Lietuvoje pasaulietinė kolegijos arba aukštesniojo tipo mokykla, įkurta Liuveno Trijų kalbų kolegijos pavyzdžiu“ (p. 99).

Liuvene 1517 metais įkurta Trijų kalbų kolegija – Collegium trilingue – buvo skirta lotynų, graikų, hebrajų kalbų mokymui, kaip būtinam humanitariniam pagrindui tolesnėms teologijos studijoms ir Šventojo Rašto egzegezei. Vienu iš kolegijos steigimo iniciatorių buvo Erazmas Roterdamietis. Nors Kulviečio studijų Liuveno universitete metais Erazmas čia jau nebedirbo, pati mokymo sistema ir jos lygis neabejotinai padarė Kulviečiui didelį poveikį. Tačiau ar galėjo tą patį Collegium trilingue modelį Kulvietis pritaikyti ir Vilniuje? Juk tokios programos realizavimui turėjo būti mokyklai skirtos patalpos, sukaupti vadovėliai, turėjo dirbti bent keli lotynų, graikų, hebrajų kalbų mokytojai (6). Vargu ar tai galėjo per vos vienus metus būti realizuota. Nors Kulvietis Tikėjimo išpažinime iš tiesų kalba apie mokinius, kuriuos Vilniuje mokė, o kituose šaltiniuose netgi nurodomas jų skaičius (apie 60), mokyklos pobūdis, man regis, geriausiai apibūdintas Bonos Sforzos laiške Jostui Liudvikui Decijui: „jis ėmė lankytis pas mane dažnai, apie
save sutelkė ir ėmė globoti daug kilmingų sūnų, tačiau kalbėjo ir skelbė tai, ko tuo metu negalima buvo kalbėti. Tada aš jį įspėjau taip nesielgti, nes nuolat blogai kalbėdamas apie kunigus ir dvasininkus jis užsitraukė daugelio pyktį, o ypatingą neapykantą jam rodė ponas Vilniaus vyskupas“ (p. 96; išskirta – E. U.). Taigi galima spėti, jog Kulvietis savo mokykloje siekė ne mokyti kalbų, o aiškinti Šventąjį Raštą ir evangeliškojo tikėjimo nuostatas, dėl to ir užsitraukė Vilniaus vyskupo nemalonę.

3. Pociūtė Kulvietį laiko ne tik Reformacijos Lietuvoje pradininku, bet ir sieja su juo naujų, ligi tol LDK intelektualiojoje erdvėje neegzistavusių sąvokų „maištas“ ir „sąžinė“ atsiradimą. Kulvietis įvardijamas kaip „pirmasis lietuvių maištininkas“ (p. 27) ir „sąžinės Lietuvoje atradėjas“ (p. 153). Ar tokie tvirtinimai pagrįsti ir pakankamai moksliškai argumentuoti? Ar ne „maištininkai“ buvo trys stačiatikių vienuoliai – Antanas, Jonas ir Eustatijas, 1347 metais kunigaikščio Algirdo nužudyti, nes nepakluso jo įsakymui, nevalgė penktadienį mėsos, nepabūgo kankinimų ir neišsižadėjo krikščionių tikėjimo? (7) Ar nevadintinas „maištininku“ šventasis Kazimieras, nesutikęs prarasti skaistybės dėl sveikatos, „net raginamas artimųjų, net mirties akivaizdoje“? (8)

3.1. Čia reikėtų prisiminti ir kitus XVI amžiaus įvykius Europoje, sudarančius kontekstą Kulviečio Tikėjimo išpažinimo (Confessio fidei, 1543) pasirodymui. Tais pačiais metais buvo išleistas Mikalojaus Koperniko veikalas Apie dangaus kūnų sukimąsi (De revoliutionibus orbium coelestium), kuriame pagrįsta heliocentrinė teorija padarė perversmą to meto pasaulio sampratoje. Paduvos universiteto profesorius Andreas Vesalijus 1543 metais išleido veikalą Apie žmogaus kūno sandarą (De humani corporis fabrica), kuriame aprašė medicininius žmogaus kūno tyrimus ieškant gyvybės paslapties. Ši knyga XVI-XVII amžiuje buvo žinoma ir Vilniaus universiteto dėstytojams.

Įspūdingas ir vieno žymiausių Europos humanistų Erazmo Roterdamiečio (1469-1536) ieškojimų kelias nuo Martino Lutherio šalininkų iki jo priešininkų ir galiausiai visiško atsiribojimo nuo Reformacijos, atsidedant vien filologinei veiklai. Taigi galima sakyti, jog visa Europa XVI amžiuje buvo apimta įvairiausių „maišto“ židinių ir individualių „tikėjimo išpažinimų“. Kulviečio „maištas“ prieš Katalikų Bažnyčią parodo, jog tai nebuvo koks nors unikalus, išimtinis atvejis. Atvirkščiai, jis liudija, jog Lietuvoje vykę procesai buvo integrali XVI amžiuje Europoje vykusių religinių ir kultūrinių pokyčių dalis.

3.2. Kitatikis, kitaip mąstantis, maištininkas (homo seditiosus, rebellis), eretikas (haereticus) – taip buvo apibūdinamas Kulvietis ir kiti Reformacijos atstovai. Kas jiems grėsė XVI amžiuje Lietuvoje ir Europoje? Kaip žinoma, Reformacijos sąjūdžio pagrindėjai – Lutheris, Philippas Melanchthonas, Jeanas Calvinas, Ulrichas Zwinglis – nenukentėjo, mirė savo mirtimi, tačiau kai kurie jų sekėjai buvo sudeginti. Įsidėmėtinas faktas, jog 1542 metais buvo atnaujinta inkvizici¬
jos, pavaldžios Katalikų Bažnyčiai, veikla. Tačiau ne mažiau įspūdinga, kad mirčiai savo šalininkus pasmerkė ir patys protestantai, pavyzdžiui, dėl griežtų Calvino pozicijų 1553 metais buvo gyvas sudegintas vos trisdešimties metų ispanas Michele Servetas.

Iš Pociūtės monografijoje pateiktos medžiagos aiškėja, jog Kulviečiui irgi realiai grėsė sudeginimas arba įkalinimas, todėl Bona Sforza įspėjo kunigaikštį Albrechtą, kad neišleistų jo iš Karaliaučiaus, nes Vilniuje „jis bus sudegintas ant laužo arba įkalintas anksčiau, nei karalienė jam galės padėti“ (Nam certe illum comburerent vel suspenderent, antequam ego rescirem, p. 103).

4. Kartu su Kulviečio Tikėjimo išpažinimu (1543), anot Pociūtės, „prasideda Lietuvos evangeliškosios minties istorija“ (p. 121). Individualaus tikėjimo išpažinimo deklaravimas buvo svarbi Europos reformacinio sąjūdžio raiškos dalis. Su ja glaudžiai susijusi „sąžinės“ samprata kaip „privataus ir bendruomeninio žinojimo sąjunga“ (p. 159). Vis dėlto sunku sutikti su autorės tvirtinimu, jog su Kulviečiu sietinas „sąžinės atradimas Lietuvoje“. „Sąžinė“ (lot. conscientia, gr. CTUveionaic) nėra evangelikų ar protestantų atradimas. Tai pamatinė krikščionybės ir apskritai tikėjimo problema. Tai gebėjimo skirti gėrį ir blogį bei tikinčiojo atsakomybės prieš Dievą problema. Dažniausiai ši sąvoka vartojama šv. Pauliaus laiškuose. Pirmame laiške Timotiejui sakoma: „Pamokymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo“ (Finis autem praecepti est Caritas de corde puro et conscientia bona et fide non ficta, 1 Tim 1,5) (9).

Vargu ar opozicija „sąžinei“ yra „godumas“ (avaritia). Tiesa, būtent „atsidavimu šlykščiam godumui“ Kulvietis kaltina savo teisėjus, Katalikų Bažnyčios atstovus, tačiau Paulius godumą ir pinigų troškimą laiko „bet kokio blogio pradžia“ (1 Tim 6,10). Pasidavęs šiam blogiui, žmogus išsižada tikrojo Dievo, pasmerkia save kančioms ir pražūčiai.

Pociūtė pirmą kartą įveda „sąžinės“ kategoriją į lietuvių literatūros istoriją, ieško jos atitikmenų ankstyvojoje Lietuvos raštijoje. Reikia tikėtis, jog ši problema susilauks ir kitų lietuvių literatūros ir kultūros tyrėjų dėmesio, bažnytinės teologijos žinovų komentarų.

5. Daug dėmesio monografijoje skiriama Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515-1565) asmenybei, veiklai, jo vaidmeniui įtvirtinant Lietuvoje Evangelikų bažnyčią bei polemikai su popiežiaus nuncijumi Aloisijumi Lippomanu. Šią polemiką ir jos pagrindu išleistą knygą Du laiškai (Duae epistulae, 1556), kaip epistolinės ir poleminės kūrybos pavyzdį, buvo tyręs Marcelinas Ročka (10) Pociūtė į šią polemiką žvelgia ne iš literatūrinės, o iš religinės pusės, Radvilos Juodojo atsakymą Lippomanui vertindama kaip „manifestinę evangeliško tikėjimo išpažinimo formą“ (p. 318).

Pociūtės monografija yra reikšminga publikacija senosios lietuvių literatūros tyrimuose. Ji imponuoja ne tik savo apimtimi, nauja informacija, nauja jau žinomų tekstų interpretacija, bet ir labai patrauklia pasakojimo forma, asmenišku autorės santykiu su aptariamais dalykais. Nors protestantai labiau akcentavo intelektinę ir didaktinę retorikos paskirtį, manau, jog šioje monografijoje autorė realizavo visus tris antikinės retorikos tikslus – docere, delectare, moveré. Neabejoju, jog ši knyga susilauks dar ne vienos recenzijos, išsamių aptarimų, galbūt ir polemikos, o šioje, rašytoje, kaip sakoma, in flagranti, recenzente pabandė aptarti tik tas problemas, kurios jai asmeniškai pasirodė svarbios.

Eugenija Ulčinaitė
G a u t a  2 0 0 8 m. s p a l i o 27 d.

_______

1 Ingė Lukšaitė, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis, Vilnius : Baltos lankos, 1999, 648 p.

2 Pavyzdžiui, Janas Seklucjanas pirmąjį lenkišką liuteronų katekizmą, išleistą 1545 metais dedikavo Žygimantui Senajam.

3 Tiek monografijoje, tiek šioje recenzijoje Kulviečio Tikėjimo išpažinimas cituojamas iš : Lietuvių literatūros chrestomatija. Feoda lizmo epocha, Vilnius: Valstybinė grožinės  literatūros leidykla, 1957, 476 – 478. Manyčiau, jog pats laikas parengti naują, tikslesnį šio Kulviečio teksto vertimą, taip pat publikuoti visą Johanno Hoppijaus laidotuvių kalbą mirus Abraomui Kulviečiui, remiantis vieninteliu šiuo metu žinomu šios knygos egzemplioriumi, saugomu Damramo (Durham) universitete (Anglija). Už  šią nuorodą monografijos autorė dėkoja habil. dr. Jolantai Gelumbeckaitei.

4 Dainora Pociūtė, „ Abraomas Kulvietis Italijoje ir Lietuvoje “ , Darbai ir dienos 44, 2005, 3-32; Pietro U. Dini , „ Sienojeatrasti Abraomo Kulviečio daktaro laipsnio įgijimo 1540 m. protokolai“, Kultūros barai 3, 2006, 82-84.

5 Mūsų istoriografijoje dažniausiai buvo nurodoma 1539 metų pabaiga – 1540 metų pradžia: BiržAI 45; Jurgis Lebedys , Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas, 1977, 39; Stanislovas Rapolionis, sudarė Eugenija Ulčinaitė ir Juozas Tumelis , Vilnius: Mokslas , 1986 , 4 1 ; Lukšaitė 1999, 1 3 6 .

6 Spėjimai, jog  Kulviečio mokykloje galėjo dirbti Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jurgis Zablockis, Jurgis Eišiškietis, deja, nepasitvirtino (žr. Ulčinaitė, Tumelis 1986, 41) .

7 Žr. Darius Baronas, Trys Vilniaus kankiniai. Gyvenimas ir istorija, Vilnius: Aidai , 2000, 18 ir passim.

8 Žr. Ankstyvieji šv. Kazimiero „gyvenimai“, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas, Vilnius: Aidai, 2004, 15.

9 Cit. iš : Naujasis Testamentas, iš graikų k. vertė  Česlovas Kavaliauskas , Salzburg: Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1989 ; Biblia Sacra iuxta Vulgatam versionem, recensuit Robertus Weber, Stuttgart: Würtember gische Bibelanstalt , 1975 .

10 Marcelinas Ročka, „Poleminis Mikalojaus  Radvilos Juodojo laiškas ir jo literatūrinė aplinka“, Marcelinas Ročka, Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas , 2002, 191 – 204.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.