http://www.voruta.lt/gyvosios-krastotyros-pedomis-susitikimas-su-dr-m-purvinu/
Dr. M. Purvinas ir M. Purvinienė
Loreta LIUTKUTĖ, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir bibliografijos skyriaus vedėja, www.mazoji-lietuva.lt
Lapkričio 4 d. Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, įgyvendindama iš dalies Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Gyvoji kraštotyra“, surengė susitikimą su kultūros paveldo, senųjų kaimų, urbanistikos ir kraštovaizdžio tyrinėtoju, architektu, knygų autoriumi, humanitarinių mokslų daktaru, docentu Martynu Purvinu.
Dar sovietinės okupacijos laikais mokslininkas pradėjo aiškintis senųjų kaimų istoriją įvairiose Lietuvos dalyse (Vilniaus krašte, Dzūkijoje, Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Sūduvoje, Mažojoje Lietuvoje), domėjosi tikrąja krašto istorija. Nors laikai nedžiugino palankumu, priešingai, teko įveikti nemažai sunkumų, dirbti net paslapčiomis, veikla buvo tęsiama.
Per kelis dešimtmečius Marija ir Martynas Purvinai dviračiais apkeliavo bene visą šalį tyrinėdami senuosius Lietuvos kaimus ir liaudies architektūrą, urbanistiką, kraštovaizdį, fiksuodami, piešdami ir fotografuodami etnografines sodybas ir statinius, senas kapines ir įdomesnius antkapius jose.
Svarbūs prisiminimai
Visos mūsų fotografijos, kiti laikmetį liudijantys dokumentai, kurie šiandien galbūt atrodo menkaverčiai, po kelių ar keliolikos metų tampa naujesnės istorijos dalimi. Ką jau kalbėti apie pusšimtį ar daugiau metų atmintyje saugomus prisiminimus, senuose albumuose pamirštas nuotraukas ar lentynų užkaboriuose slepiamus pageltusius laiškus. Prikėlus atmintį galima sudėlioti autentišką praeities dienų vaizdą.
Projektas „Gyvoji kraštotyra“, kurio tikslas paskatinti žmones fiksuoti ir išsaugoti su Klaipėda susijusius rašytinius ar žodinius prisiminimus, senąsias Klaipėdos vaizdus menančias nuotraukas, taip pat atvirukus, laiškus, kitus dokumentus ar jų fragmentus gali tapti svariu įnašu į gyvąja atmintimi paremtą Klaipėdos istorijos kūrimą. Kiekvienas, pasidalinęs prisiminimais su biblioteka, gali būti tikras, kad jo išgyvenimai ir užfiksuoti vaizdai neišnyks kartu su prabėgančiais metais – paliks laike pėdsaką.
Kuo svarbi kiekviena nuotrauka, laiškas, ar net laiko pažeista dokumento dalis? Iš tokių dalykų, net dokumentų fragmentų, susikaupia, susidėlioja krašto istorija. „Kiekvienas žmogus gali būti istorijos liudininku“, – sako dr. M. Purvinas.
Iškarpytas albumas
Kalbėdamas apie tai, kodėl verta fiksuoti ir išsaugoti praeitį liudijančius prisiminimus, dr. M. Purvinas prisiminė pokarinę istoriją apie iš Žemaitijos kilusią močiutę. Anuomet dar vaikas būdamas mokslininkas pamena, kad močiutė kaskart per Vėlines žiūrinėdavo nuotraukas, iškirpdama tremtinių ar dar kaip nors tuometinei valdžiai neįtikusių žmonių atvaizdus. Po močiutės mirties iš tų nuotraukų liko tik kuklios atraižėlės… „Nėra kuo stebėtis, – pasakojo tyrinėtojas, – juk buvo tokie laikai, kai galėjai būti nubaustas dėl vienos nuotraukos“.
Dr. M. Purvinas užsiminė ir apie nelengvus laikus, kai teko pabūti „disidentu“ – išmetė iš aukštosios mokyklos kaip nesovietinį dėstytoją. Rūpėjo dalykai, į kuriuos kiti nekišdavo nosies. Pamatydavo kokį įdomesnį namą, domėdavosi, kas jį pastatė. Būdavo, paaiškėja, kad tai statyta ūkininko, kuris vėliau buvo išvežtas į Sibirą. Taip nejučia lyg ir įsiveldavo į politiką, o aprašytą namo istoriją kai kas suprato kaip „antivalstybinį“ dalyką.
Pokario laikų baudžiauninkai
Lietuva tūkstančius metų buvo kaimų šalis, visus žmones maitino žemė. Kaimiškas gyvenimas baigėsi 1944 m. (kai kas teigia, kad 1948 m.). Iki tol žmonės turėjo savo žemės. Dabartinių žmonių akimis žiūrint senieji kaimų gyventojai atrodo tarsi iš kito pasaulio.
Tyrinėtojui teko klausytis objektyviai į tuometinę politinę situaciją žvelgiančių Rusijos istorikų nuomonės, kurie pripažino, kad Lietuvos žmonės buvo paversti savitais baudžiauninkais. Jei ne 1944 m. kaimas būtų keitęsis, bet, žinoma, kitaip, ne taip drastiškai.
Tyrinėjant kaimus, reikėjo tuo gyventi. Dr. M. Purvinas pasakoja, kad viename kaime praleido net 4 metus. Keldavosi 4–5 valandą ryto, pėsčiomis įveikdavo nemažą atstumą iki plento – važiuodavo skaityti paskaitų, paskui vėl grįždavo į kaimą… Apklausdavo gyventojus, stengdamasis išsiaiškinti kuo daugiau praeities detalių.
Mokslininkas pripažįsta, kad pradžioje į tyrinėjimus žvelgė kiek su jaunatvišku nerūpestingumu. Sutikti žmonės – gyva enciklopedija, tačiau neišklausius jų iki galo, atvažiavus po kelių mėnesių paaiškėdavo, kad žmogus miręs… „Galų gale įsikaliau į galvą, kad kiekviena diena yra vertingas dalykas, kurį reikia čiupti ir nepaleisti“, – teigia dr. M. Purvinas.
Būdavo ir taip, kad tyrinėjant kaimo praeitį tekdavo gyventi pas vieną senutę, o kai toji numiršta, persikelti pas antrą, trečią ir t.t. Per tuos ketverius metus, praleistus kaime, pavyko ranka parašyti 2000 puslapių – užfiksuoti šimtmetį apimančią kiekvienos šeimos istoriją, išsiaiškinti, kaip buvo statomi pastatai, kiek žmonės turėjo žemės ir pan. Vėliau iš begalinės popierių krūvos reikėjo sudėlioti vaizdą, kaip viskas buvo.
M. Jankaus tulpė
Komentuodamas vaizdinę medžiagą – nuotraukas dr. M. Purvinas pasakojo apie Bitėnų kapinaitėse esantį visuomenės veikėjui, publicistui, spaustuvininkui, Tilžės akto signatarui Martynui Jankui skirtą antkapį – tulpės žiedo pavidalo krikštą. Atmintyje išliko girdėta istorija, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, M. Jankui pasitraukus į Vakarus, sodyba buvo nusiaubta, bet kiekvieną pavasarį čia pražysdavo tulpė. Žmonės sakydavo: „Žiūrėkite, Jankaus tulpė pražydo“.
Tyrinėtojas priminė 1991 m. rugsėjį Bitėnų kapinėse surengtą respublikinę talką. Iškirsti krūmai, išvalyta aplinka atskleidė vietovės grožį, pasimatė užmiršti kapai, seni antkapiai, paminklai. Bitėnų kapinaites anuomet tvarkė ir Klaipėdoje dirbusi bibliotekininkė Irena Rimkienė. Dabartiniais laikais, anot dr. M. Purvino, ko gero būtų nelengva surinkti 200 žmonių, kurie taip entuziastingai tvarkytų kapines.
Mokslininkui teko lydėti Vydūno palaikus iš Kauno į Bitėnų kapinaites. Tikslą turėjo pasiekti vakare, o atvažiavo naktį. Keli šimtai iš visos Lietuvos į palaikų perlaidojimo ceremoniją atvykusių žmonių žvarbų spalį nesiskirstė, laukė atvežant Vydūno karsto. Atrodė kaip stebuklas, kad žmonėms svarbūs tokie dalykai, juk jie negalėjo atnešti tiesioginės, apčiuopiamos naudos, tik nematomą, dvasinę.
Į biblioteką susirinkę žmonės galėjo pasidžiaugti dr. M. Purvino nuotraukose užfiksuotais įdomiais statiniais, kurie netrukus po jų įamžinimo fotografijose buvo nugriauti, palikdami plytėti tik tuščius laukus. Tinkamu metu jų neužfiksavus, neliktų nė ženklo, jog kažkada toje vietoje buvo pastatas. Taip pat ir istorijos liudijimai – prisiminimai – jie išnyksta kartu su žmonėmis. Pavyzdžiui, ketvirtis amžiaus atrodo visai nedaug, tačiau per jį gali daug kas pražūti.