Iš tautiškumo vieškelio neišsukant
http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/is-tautiskumo-vieskelio-neissukant/206390
Goda Ambrazas
„Savo gyvenimą prisimenu kaip nepaprastai įdomų, – tikino kultūros istorikė profesorė habilituota mokslų daktarė I. Lukšaitė. – Stiprios asmenybės turi savitą jėgą, reikalavimų aplinkai ir kitam žmogui. Bet iš savo mamos M. Lukšienės niekada nejaučiau jokio spaudimo. Buvo tiesiog mūsų gyvenimo ir moralės nuostatos: privalu ko nors siekti, daryti daugiau, nei iš tavęs tikisi aplinkiniai. Tai tvyrojo ore, nei mama, nei juolab močiutė to garsiai nedeklaravo, jos taip gyveno.”
Ribota karjera
Kaip sakė pati profesorė, savo gyvenimo siekiamybes ji susiformulavo gana anksti, tai jos tėvų ir senelių nuopelnas. Jie mokė, jog gyvenimas yra brangus dalykas, ir reikia jį nugyventi taip, kad būtum vertas pagarbos, nors ir kokios užkluptų negandos. „Man buvimas tokioje šeimoje „kenkė”, – prisipažino I. Lukšaitė. – Visą laiką buvau prožektorių šviesoje – kai mamą sovietiniais laikais persekiojo dėl jos tautinių švietimo idėjų. Dėl to negalėjau studijuoti tai, ką norėjau. Supratusi, kad muzikės karjeros nepadarysiu, nes mano rankos nėra labai tinkamos pianistės, atlikėjos karjerai, norėjau studijuoti literatūros istoriją. O man ji buvo aklinai uždaryta dėl mamos.”
Pasirinkusi istorijos studijas Ingė jau tada žinojo, kad gilinsis į kultūros istoriją. Visus penkerius studijų metus Vilniaus universitete (VU) partiniai ir komjaunimo funkcionieriai I. Lukšaitę akylai stebėjo, bandė sukurpti jai politinę bylą ir išmesti iš universiteto. Darbo pradžia taip pat buvo sunki – visą laiką teko būti tarsi po didinamuoju stiklu, kontroliuoti kiekvieną pasakymą ir veiksmą. „Niekada nedariau nuolaidų savo sąžinei ir įsitikinimams. Žinoma, reikėjo daug išradingumo, gebėjimų. Žinojau, jei ko nors nepadarysiu laiku, tiesiog daugiau nebedirbsiu. Tačiau kieta gyvenimo mokykla užgrūdina”, – tikino profesorė. Ji teigė, kad didelę paramą jautė iš kolegų bendraminčių, tačiau ši buvo dvasinė, ne materiali.
Profesorė prisiminė, jog mama M. Lukšienė ir tėtis Kazys Lukša bandė kreipti ją į fizikos ar medicinos mokslus, tačiau labai anksti suprato, kad yra visiška humanitarė ir šiose srityse jokių laimėjimų nepasieks, kūrybiškai dirbti negalės. Kai dukra pradėjo studijuoti istoriją, mama Meilė jai pasakė tik vieną dalyką: „Pasirinkai patį sunkiausią kelią.”
Vaikystės šviesa
Profesorė prisiminė, kad trys Meilės ir Kazio Lukšų vaikai – ji, sesuo Giedrė ir brolis Rimtis – buvo auginami atvirumo dvasia: mama jiems daug pasakojo apie savo darbą, kai buvo išmesta iš VU, kalbėjo su jais apie užklupusias problemas, savo studentus, aplinkinių žmonių reakciją. Lukšai mėgo keliauti, plaukti baidarėmis – energinga mama skatino vaikus pasitikėti savo jėgomis, net rizikuoti, tačiau protingai. „Papasakosiu vieną epizodą iš vaikystės: brolis Rimtis per vasaros atostogas nutarė perplaukti Lakajų ežerą. Aš niekada broliui nenusileisdavau, jis tik truputį už mane jaunesnis, tačiau kaip berniukas – fiziškai stipresnis. Užsispyriau ir aš ežerą perplaukti. Mama paklausė, ar esu tikra, jog man užteks jėgų? Atsakiau, kad vis tiek bandysiu, nenusileisiu broliui. Tuomet ji sėdo į baidarę ir plaukė šalia mūsų. Kai nuplaukusi pusę distancijos visiškai nebetekau jėgų, ji saugiai partempė į krantą mane, įsikibusią į baidarės kraštą. Daugiau lenktyniauti nemėginau. Tačiau ši istorija puikiai iliustruoja mamos būdą: ji nedraudė rizikuoti, patiems išbandyti galimybių ribas, ji tiesiog buvo šalia, kad apsaugotų.”
Pasak kultūros istorikės, per visas gyvenimo negandas Lukšų šeima turėjo pačią tvirčiausią atramą – senelę Juliją Janulaitytę-Biliūnienę-Matijošaitienę, jos meilė vaikams ir anūkams buvo be išlygų. „Jeigu egzistuoja absoliuti meilė, tai tokia buvo mano senelės Julijos meilė. Visada žinojome, kad Kaune (ji ten gyveno) yra ta užuovėja, kur būsi suprastas, palaikytas, mylimas, paglostytas ir pamaitintas. Ne kiekvienam pasiseka turėti tokį spindulį, apšviečiantį ir sušildantį gyvenimą. Mes jį turėjome – tai J. Biliūno našlė, vėliau ištekėjusi už pedagogo Stasio Matijošaičio. Močiutės širdies dosnumas buvo begalinis. Ir bėgant metams jis tik didėjo”, – sakė I. Lukšaitė.
Išdykėlė Julija
Savo prosenelės garbei Julijos vardą gavusi kultūros istorikės I. Lukšaitės dukra, mamos teigimu, vaikystėje buvo padūkęs vaikas. Juokdamasi prisiminė, jog dar tik šliaužiojanti po namus mažylė Julija sugebėdavo išslapstyti mamos skutamas bulves po visą butą. „Kol vieną nuskusdavau, Julija kokias penkias iškaišiodavo po visus namus. Buvo baisi nenuorama”, – tvirtino pašnekovė.
Šiandien ta padūkėlė J. Ikamaitė – keturių vaikų mama, M. K. Čiurlionio menų mokyklos dailės mokytoja, keramikos būrelių vaikams ir suaugusiesiems vadovė. Humanitarinis, pedagoginis šeimos pradas Julijos genuose itin ryškus. „Mes visi šioje šeimoje pastatyti į šį vieškelį ir neketiname iš jo išsukti”, – šypsodamasi tikino I. Lukšaitė.
„Mano vaikystės prisiminimuose pagrindinis dalykas – saugumo jausmas, – tvirtino dailininkė, keramikė ir pedagogė Julija. – Nors močiutė Meilė mano vaikystės metais buvo labai persekiojama, mums tai nebuvo rodoma. Kai stipriam žmogui sunku, jis labai gerai moka tai paslėpti.” Kaip sakė pati Julija, jau suaugusi ji suvokė, kad tiesiog žmoniškai bendraudama gali dalytis naštą, kuri slėgė močiutės pečius ilgus dešimtmečius. Gyvenimiškos išminties pamokas augdama J. Ikamaitė gavo būtent iš močiutės Meilės. „Ji sakydavo: „Niekada neleisk sau pavirsti į vandenėlį.” Tačiau būdavo tokių tarpsnių, kai kartu viena kitai išsiverkdavome ant peties. Močiutė nešė ne tik savo naštą, ji buvo žmogus, kuris prisiimdavo ir kitų bėdas. Manau, tokiu būdu jos pačios našta tapdavo lengvesnė”, – svarstė menininkė.
Pasak Julijos, močiutė visada skatino, kad anūkė nuolat būtų kuo nors užsiėmusi. Dabar dėl šio teiginio gal ir pasiginčytų, mat neretai „tingėjimas”, kaip jį suprato M. Lukšienė, duoda naujų impulsų kurti, atrasti, atsirasti naujam požiūriui. Julijos teigimu, ir močiutė Meilė, ir prosenelė Julija, pamokymus vaikams išsakydavo juokaudamos. „Tai daug geriau veikia nei didaktinis tonas. Dar viena labai svarbi nuostata, kurios mūsų šeimoje laikytasi – dirbančiam žmogui nevalia trukdyti. Jeigu važiuodavau pagyventi pas močiutę, gaudavau priesaką: turiu užsiimti prasminga, bet tylia veikla, kad netrukdyčiau jai. Geriausias būdas – skaityti knygas. Arba piešti. Močiutė sakydavo: „Jeigu aš tyliu, tai ne dėl to, jog neturiu ką pasakyti, o dėl to, kad rikiuoju savo mintis. O kai tu „makaluojiesi” aplinkui, mano mintis „išrikiuoji”, – šypsodamasi prisiminė J. Ikamaitė.
Paklusdama močiutei elgtis tyliai, Julija perskaitė visą didžiulę jos biblioteką, išskyrus ekonominę literatūrą, kuri nedomino. Tik po kurio laiko M. Lukšienė susigriebė, kad ne visos knygos mažai mergaitei tinkamos ir įkandamos skaityti pagal amžių.
Mokytojauti rinkosi intuityviai
Mokytojos kelio Julija net nesirinko – viskas vyko natūraliai, klausantis vidinio balso, lemties. „Savo darbe esu su mažais žmonėmis. Jie – jautriausia visuomenės dalis, matau jų didžiausias galimybes: tai, ką į juos įdedi, tikrai augs, tik reikia sudaryti tinkamą aplinką. Matau, kad mokykla keičiasi, viskas eina geryn,” – pasidžiaugė pedagogų dinastijos jauniausioji atstovė. Prisipažino, jog dirbdama su suaugusiais dailės mokiniais daugiausia laiko ir energijos atiduoda jų įgytoms gyvenimo baimėms išsklaidyti. O vaikai dar neturi susikūrę barjerų tarp savęs ir pasaulio, jie ne tik ima tai, ką mokytoja jiems duoda, bet ir dešimteriopai grąžina tyra išmintimi.
Julija ypač didžiuojasi, kad visi keturi jos vaikai ir net jų draugai mamą laiko ne tik mama, bet ir gera drauge, su kuria bet kada galima pasikalbėti, patikėti jai savo džiaugsmus ir nuoskaudas. „Esu be galo laimingas žmogus”, – tikino šviesių, stiprių moterų dinastijos atstovė.
Atgalinis pranešimas: Kultūros istorikei habil. dr. Ingei Lukšaitei – 80 | Lituanistų sambūris