Iš tautiškumo vieškelio neišsukant

Iš tautiškumo vieškelio neišsukant

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/is-tautiskumo-vieskelio-neissukant/206390

Goda Ambrazas

 

Nuo ra­šy­to­jo, Lie­tu­vos švie­suo­lio Jo­no Bi­liū­no naš­lės Ju­li­jos Ja­nu­lai­ty­tės-Bi­liū­nie­nės-Ma­ti­jo­šai­tie­nės pra­si­de­dan­ti ket­vir­ta šios šei­mos mo­te­rų kar­ta puo­se­lė­ja hu­ma­niz­mą ir vi­suo­me­nės tau­ti­nius idea­lus: tai jos du­kra Mei­lė Luk­šie­nė, anū­kė In­gė Luk­šai­tė ir proa­nū­kė Ju­li­ja Ika­mai­tė tę­sia šei­mos tra­di­ci­ją.

„Sa­vo gy­ve­ni­mą pri­si­me­nu kaip ne­pap­ras­tai įdo­mų, – ti­ki­no kul­tū­ros is­to­ri­kė pro­fe­so­rė ha­bi­li­tuo­ta moks­lų dak­ta­rė I. Luk­šai­tė. – Stip­rios as­me­ny­bės tu­ri sa­vi­tą jė­gą, rei­ka­la­vi­mų ap­lin­kai ir ki­tam žmo­gui. Bet iš sa­vo ma­mos M. Luk­šie­nės nie­ka­da ne­jau­čiau jo­kio spau­di­mo. Bu­vo tie­siog mū­sų gy­ve­ni­mo ir mo­ra­lės nuo­sta­tos: pri­va­lu ko nors siek­ti, da­ry­ti dau­giau, nei iš ta­vęs ti­ki­si ap­lin­ki­niai. Tai tvy­ro­jo ore, nei ma­ma, nei juo­lab mo­čiu­tė to gar­siai ne­dek­la­ra­vo, jos taip gy­ve­no.“

Ri­bo­ta karjera

Kaip sa­kė pa­ti pro­fe­so­rė, sa­vo gy­ve­ni­mo sie­kia­my­bes ji su­si­for­mu­la­vo ga­na anks­ti, tai jos tė­vų ir se­ne­lių nuo­pel­nas. Jie mo­kė, jog gy­ve­ni­mas yra bran­gus da­ly­kas, ir rei­kia jį nu­gy­ven­ti taip, kad bū­tum ver­tas pa­gar­bos, nors ir ko­kios užk­lup­tų ne­gan­dos. „Man bu­vi­mas to­kio­je šei­mo­je „ken­kė“, – pri­si­pa­ži­no I. Luk­šai­tė. – Vi­są lai­ką bu­vau pro­žek­to­rių švie­so­je – kai ma­mą so­vie­ti­niais lai­kais per­se­kio­jo dėl jos tau­ti­nių švie­ti­mo idė­jų. Dėl to ne­ga­lė­jau stu­di­juo­ti tai, ką no­rė­jau. Su­pra­tu­si, kad mu­zi­kės kar­je­ros ne­pa­da­ry­siu, nes ma­no ran­kos nė­ra la­bai tin­ka­mos pia­nis­tės, at­li­kė­jos kar­je­rai, no­rė­jau stu­di­juo­ti li­te­ra­tū­ros is­to­ri­ją. O man ji bu­vo ak­li­nai už­da­ry­ta dėl ma­mos.“

Pa­si­rin­ku­si is­to­ri­jos stu­di­jas In­gė jau ta­da ži­no­jo, kad gi­lin­sis į kul­tū­ros is­to­ri­ją. Vi­sus pen­ke­rius stu­di­jų me­tus Vil­niaus uni­ver­si­te­te (VU) par­ti­niai ir kom­jau­ni­mo funk­cio­nie­riai I. Luk­šai­tę aky­lai ste­bė­jo, ban­dė su­kurp­ti jai po­li­ti­nę by­lą ir iš­mes­ti iš uni­ver­si­te­to. Dar­bo pra­džia taip pat bu­vo su­nki – vi­są lai­ką te­ko bū­ti tar­si po di­di­na­muo­ju stik­lu, kon­tro­liuo­ti kiek­vie­ną pa­sa­ky­mą ir veiks­mą. „Nie­ka­da ne­da­riau nuo­lai­dų sa­vo są­ži­nei ir įsi­ti­ki­ni­mams. Ži­no­ma, rei­kė­jo daug iš­ra­din­gu­mo, ge­bė­ji­mų. Ži­no­jau, jei ko nors ne­pa­da­ry­siu lai­ku, tie­siog dau­giau ne­be­dirb­siu. Ta­čiau kie­ta gy­ve­ni­mo mo­kyk­la užg­rū­di­na“, – ti­ki­no pro­fe­so­rė. Ji tei­gė, kad di­de­lę par­amą jau­tė iš ko­le­gų bend­ra­min­čių, ta­čiau ši bu­vo dva­si­nė, ne ma­te­ria­li.

Pro­fe­so­rė pri­si­mi­nė, jog ma­ma M. Luk­šie­nė ir tė­tis Ka­zys Luk­ša ban­dė kreip­ti ją į fi­zi­kos ar me­di­ci­nos moks­lus, ta­čiau la­bai anks­ti su­pra­to, kad yra vi­siš­ka hu­ma­ni­ta­rė ir šio­se sri­ty­se jo­kių lai­mė­ji­mų ne­pa­sieks, kū­ry­biš­kai dirb­ti ne­ga­lės. Kai du­kra pra­dė­jo stu­di­juo­ti is­to­ri­ją, ma­ma Mei­lė jai pa­sa­kė tik vie­ną da­ly­ką: „Pa­si­rin­kai pa­tį su­nkiau­sią ke­lią.“

Vai­kys­tės šviesa

Pro­fe­so­rė pri­si­mi­nė, kad trys Mei­lės ir Ka­zio Luk­šų vai­kai – ji, se­suo Gied­rė ir bro­lis Rim­tis – bu­vo au­gi­na­mi at­vi­ru­mo dva­sia: ma­ma jiems daug pa­sa­ko­jo apie sa­vo dar­bą, kai bu­vo iš­mes­ta iš VU, kal­bė­jo su jais apie užk­lu­pu­sias prob­le­mas, sa­vo stu­den­tus, ap­lin­ki­nių žmo­nių reak­ci­ją. Luk­šai mė­go ke­liau­ti, plauk­ti bai­da­rė­mis – ener­gin­ga ma­ma ska­ti­no vai­kus pa­si­ti­kė­ti sa­vo jė­go­mis, net ri­zi­kuo­ti, ta­čiau pro­tin­gai. „Pa­pa­sa­ko­siu vie­ną epi­zo­dą iš vai­kys­tės: bro­lis Rim­tis per va­sa­ros at­os­to­gas nu­ta­rė perp­lauk­ti La­ka­jų eže­rą. Aš nie­ka­da bro­liui ne­nu­si­leis­da­vau, jis tik tru­pu­tį už ma­ne jau­nes­nis, ta­čiau kaip ber­niu­kas – fi­ziš­kai stip­res­nis. Už­sis­py­riau ir aš eže­rą perp­lauk­ti. Ma­ma pa­klau­sė, ar esu ti­kra, jog man už­teks jė­gų? At­sa­kiau, kad vis tiek ban­dy­siu, ne­nu­si­lei­siu bro­liui. Tuo­met ji sė­do į bai­da­rę ir plau­kė ša­lia mū­sų. Kai nu­plau­ku­si pu­sę dis­tan­ci­jos vi­siš­kai ne­be­te­kau jė­gų, ji sau­giai par­tem­pė į kran­tą ma­ne, įsi­ki­bu­sią į bai­da­rės kraš­tą. Dau­giau lenk­ty­niau­ti ne­mė­gi­nau. Ta­čiau ši is­to­ri­ja pui­kiai ilius­truo­ja ma­mos bū­dą: ji ne­drau­dė ri­zi­kuo­ti, pa­tiems iš­ban­dy­ti ga­li­my­bių ri­bas, ji tie­siog bu­vo ša­lia, kad ap­sau­go­tų.“

Pa­sak kul­tū­ros is­to­ri­kės, per vi­sas gy­ve­ni­mo ne­gan­das Luk­šų šei­ma tu­rė­jo pa­čią tvir­čiau­sią at­ra­mą – se­ne­lę Ju­li­ją Ja­nu­lai­ty­tę-Bi­liū­nie­nę-Ma­ti­jo­šai­tie­nę, jos mei­lė vai­kams ir anū­kams bu­vo be iš­ly­gų. „Jei­gu eg­zis­tuo­ja ab­so­liu­ti mei­lė, tai to­kia bu­vo ma­no se­ne­lės Ju­li­jos mei­lė. Vi­sa­da ži­no­jo­me, kad Kau­ne (ji ten gy­ve­no) yra ta užuo­vė­ja, kur bū­si su­pras­tas, pa­lai­ky­tas, my­li­mas, pa­glos­ty­tas ir pa­mai­tin­tas. Ne kiek­vie­nam pa­si­se­ka tu­rė­ti to­kį spin­du­lį, apš­vie­čian­tį ir su­šil­dan­tį gy­ve­ni­mą. Mes jį tu­rė­jo­me – tai J. Bi­liū­no naš­lė, vė­liau iš­te­kė­ju­si už pe­da­go­go Sta­sio Ma­ti­jo­šai­čio. Mo­čiu­tės šir­dies dos­nu­mas bu­vo be­ga­li­nis. Ir bė­gant me­tams jis tik di­dė­jo“, – sa­kė I. Luk­šai­tė.

Iš­dy­kė­lė Julija

Sa­vo pro­se­ne­lės gar­bei Ju­li­jos var­dą ga­vu­si kul­tū­ros is­to­ri­kės I. Luk­šai­tės du­kra, ma­mos tei­gi­mu, vai­kys­tė­je bu­vo pa­dū­kęs vai­kas. Juo­kda­ma­si pri­si­mi­nė, jog dar tik šliau­žio­jan­ti po na­mus ma­žy­lė Ju­li­ja su­ge­bė­da­vo iš­slaps­ty­ti ma­mos sku­ta­mas bul­ves po vi­są bu­tą. „Kol vie­ną nu­skus­da­vau, Ju­li­ja ko­kias pen­kias iš­kai­šio­da­vo po vi­sus na­mus. Bu­vo bai­si ne­nuo­ra­ma“, – tvir­ti­no pa­šne­ko­vė.

Šian­dien ta pa­dū­kė­lė J. Ika­mai­tė – ke­tu­rių vai­kų ma­ma, M. K. Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­ja, ke­ra­mi­kos bū­re­lių vai­kams ir su­au­gu­sie­siems va­do­vė. Hu­ma­ni­ta­ri­nis, pe­da­go­gi­nis šei­mos pra­das Ju­li­jos ge­nuo­se itin ryš­kus. „Mes vi­si šio­je šei­mo­je pa­sta­ty­ti į šį vieš­ke­lį ir ne­ke­ti­na­me iš jo iš­suk­ti“, – šyp­so­da­ma­si ti­ki­no I. Luk­šai­tė.

„Ma­no vai­kys­tės pri­si­mi­ni­muo­se pa­grin­di­nis da­ly­kas – sau­gu­mo jaus­mas, – tvir­ti­no dai­li­nin­kė, ke­ra­mi­kė ir pe­da­go­gė Ju­li­ja. – Nors mo­čiu­tė Mei­lė ma­no vai­kys­tės me­tais bu­vo la­bai per­se­kio­ja­ma, mums tai ne­bu­vo ro­do­ma. Kai stip­riam žmo­gui su­nku, jis la­bai ge­rai mo­ka tai pa­slėp­ti.“ Kaip sa­kė pa­ti Ju­li­ja, jau su­au­gu­si ji su­vo­kė, kad tie­siog žmo­niš­kai bend­rau­da­ma ga­li da­ly­tis naš­tą, ku­ri slė­gė mo­čiu­tės pe­čius il­gus de­šimt­me­čius. Gy­ve­ni­miš­kos iš­min­ties pa­mo­kas aug­da­ma J. Ika­mai­tė ga­vo bū­tent iš mo­čiu­tės Mei­lės. „Ji sa­ky­da­vo: „Nie­ka­da ne­leisk sau pa­virs­ti į van­de­nė­lį.“ Ta­čiau bū­da­vo to­kių tarps­nių, kai kar­tu vie­na ki­tai iš­si­verk­da­vo­me ant pe­ties. Mo­čiu­tė ne­šė ne tik sa­vo naš­tą, ji bu­vo žmo­gus, ku­ris pri­siim­da­vo ir ki­tų bė­das. Ma­nau, to­kiu bū­du jos pa­čios naš­ta tap­da­vo leng­ves­nė“, – svars­tė me­ni­nin­kė.

Pa­sak Ju­li­jos, mo­čiu­tė vi­sa­da ska­ti­no, kad anū­kė nuo­lat bū­tų kuo nors už­siė­mu­si. Da­bar dėl šio tei­gi­nio gal ir pa­si­gin­čy­tų, mat ne­re­tai „tin­gė­ji­mas“, kaip jį su­pra­to M. Luk­šie­nė, duo­da nau­jų im­pul­sų kur­ti, at­ras­ti, at­si­ras­ti nau­jam po­žiū­riui. Ju­li­jos tei­gi­mu, ir mo­čiu­tė Mei­lė, ir pro­se­ne­lė Ju­li­ja, pa­mo­ky­mus vai­kams iš­sa­ky­da­vo juo­kau­da­mos. „Tai daug ge­riau vei­kia nei di­dak­ti­nis to­nas. Dar vie­na la­bai svar­bi nuo­sta­ta, ku­rios mū­sų šei­mo­je lai­ky­ta­si – dir­ban­čiam žmo­gui ne­va­lia truk­dy­ti. Jei­gu va­žiuo­da­vau pa­gy­ven­ti pas mo­čiu­tę, gau­da­vau prie­sa­ką: tu­riu už­siim­ti pra­smin­ga, bet ty­lia veik­la, kad ne­truk­dy­čiau jai. Ge­riau­sias bū­das – skai­ty­ti kny­gas. Ar­ba pieš­ti. Mo­čiu­tė sa­ky­da­vo: „Jei­gu aš ty­liu, tai ne dėl to, jog ne­tu­riu ką pa­sa­ky­ti, o dėl to, kad ri­kiuo­ju sa­vo min­tis. O kai tu „ma­ka­luo­jie­si“ ap­lin­kui, ma­no min­tis „iš­ri­kiuo­ji“, – šyp­so­da­ma­si pri­si­mi­nė J. Ika­mai­tė.

Pa­klus­da­ma mo­čiu­tei elg­tis ty­liai, Ju­li­ja pers­kai­tė vi­są di­džiu­lę jos bib­lio­te­ką, iš­sky­rus eko­no­mi­nę li­te­ra­tū­rą, ku­ri ne­do­mi­no. Tik po ku­rio lai­ko M. Luk­šie­nė su­sig­rie­bė, kad ne vi­sos kny­gos ma­žai mer­gai­tei tin­ka­mos ir įkan­da­mos skai­ty­ti pa­gal am­žių.

Mo­ky­to­jau­ti rin­ko­si intuityviai

Mo­ky­to­jos ke­lio Ju­li­ja net ne­si­rin­ko – vis­kas vy­ko na­tū­ra­liai, klau­san­tis vi­di­nio bal­so, lem­ties. „Sa­vo dar­be esu su ma­žais žmo­nė­mis. Jie – jau­triau­sia vi­suo­me­nės da­lis, ma­tau jų di­džiau­sias ga­li­my­bes: tai, ką į juos įde­di, ti­krai augs, tik rei­kia su­da­ry­ti tin­ka­mą ap­lin­ką. Ma­tau, kad mo­kyk­la kei­čia­si, vis­kas ei­na ge­ryn,“ – pa­si­džiau­gė pe­da­go­gų di­nas­ti­jos jau­niau­sio­ji at­sto­vė. Pri­si­pa­ži­no, jog dirb­da­ma su su­au­gu­siais dai­lės mo­ki­niais dau­giau­sia lai­ko ir ener­gi­jos ati­duo­da jų įgy­toms gy­ve­ni­mo bai­mėms iš­sklai­dy­ti. O vai­kai dar ne­tu­ri su­si­kū­rę bar­je­rų tarp sa­vęs ir pa­sau­lio, jie ne tik ima tai, ką mo­ky­to­ja jiems duo­da, bet ir de­šim­te­rio­pai grą­ži­na ty­ra iš­min­ti­mi.

Ju­li­ja ypač di­džiuo­ja­si, kad vi­si ke­tu­ri jos vai­kai ir net jų drau­gai ma­mą lai­ko ne tik ma­ma, bet ir ge­ra drau­ge, su ku­ria bet ka­da ga­li­ma pa­si­kal­bė­ti, pa­ti­kė­ti jai sa­vo džiaugs­mus ir nuo­skau­das. „Esu be ga­lo lai­min­gas žmo­gus“, – ti­ki­no švie­sių, stip­rių mo­te­rų di­nas­ti­jos at­sto­vė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.