J. Aukštuolis: visuomenininkas, diplomatas, gulago kankinys

http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/j-aukstuolis-visuomenininkas-diplomatas-gulago-kankinys/211568

1949 me­tų spa­lio 28 die­ną Mor­do­vi­jos Dub­rav­la­go la­ge­ry­je mi­rė ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos dip­lo­ma­tas ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas Jo­nas Aukš­tuo­lis. De­šimt­me­čius iš­dir­bęs pa­siun­ti­niu Skan­di­na­vi­jos, Lo­ty­nų Ame­ri­kos, Bal­ti­jos ir ki­to­se ša­ly­se, jis so­vie­ti­nių oku­pan­tų bu­vo ap­šauk­tas „kontr­re­vo­liu­cio­nie­riu­mi „ ir nu­teis­tas 25 me­tams ne­lais­vės, ta­čiau nuo­spren­džio ne­su­lau­kė.

Dip­lo­ma­tas J. Aukš­tuo­lis šian­dien pri­si­me­na­mas ne­daž­nai. Bent jau kur kas re­čiau nei, tar­ki­me, Bro­nius Ka­zys Ba­lu­tis, Pe­tras Kli­mas, Ka­zys Škir­pa ar Jur­gis Bal­tru­šai­tis. Mat šie dir­bo ša­ly­se, nuo ku­rių po­li­ti­kos tie­sio­giai pri­klau­sė tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos li­ki­mas, – Ang­li­jo­je, Pra­ncū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ar So­vie­tų Są­jun­go­je. Tuo me­tu J. Aukš­tuo­lis, at­sto­va­vęs Lie­tu­vai Šve­di­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Es­ti­jo­je, Lat­vi­jo­je, Če­kos­lo­va­ki­jo­je, o vė­liau – Ar­gen­ti­no­je ir Bra­zi­li­jo­je, ne­bu­vo toks pa­ste­bi­mas. Be to, jo gy­ve­ni­mas po 1940-ųjų su­sik­los­tė vi­sai ki­taip nei dau­ge­lio ki­tų mū­sų pa­siun­ti­nių, ne­pri­pa­ži­nu­sių oku­pa­ci­jos ir tę­su­sių sa­vo mi­si­ją lais­va­ja­me pa­sau­ly­je. J. Aukš­tuo­lį 1940-ųjų bir­že­lis užk­lu­po Lie­tu­vo­je, po me­tų jis at­si­dū­rė gu­la­ge ir apie to­les­nį jo li­ki­mą ži­no­jo tik ne­gau­sus ar­ti­mų­jų bū­re­lis.

Tuo­met J. Aukš­tuo­lis pa­te­ko tarp aš­tuo­nio­li­kos ži­no­mų Lie­tu­vos vi­suo­me­nės vei­kė­jų, ap­kal­tin­tų „kontr­re­vo­liu­ci­nio są­moks­lo“ ren­gi­mu, o šis fak­tas liu­di­ja, kad net ir bū­da­mas trem­ty­je bu­vęs dip­lo­ma­tas so­vie­tams vis dar at­ro­dė pa­vo­jin­gas. Nors vi­sa jo kal­tė bu­vo iš­ti­ki­mas tar­na­vi­mas sa­vo kraš­tui tiek prieš Va­sa­rio 16-ąją, tiek ir po jos.

Nuo Jel­ga­vos iki Tomsko

J. Aukš­tuo­lis gi­mė 1885 me­tų va­sa­rio 20 die­ną Bir­žų aps­kri­ties Va­bal­nin­ko vals­čiaus Kal­na­ga­lių kai­me. Pa­si­tu­rin­čių ūki­nin­kų Kos­to ir Ma­ri­jos Aukš­tuo­lių vai­ko gy­ve­ni­mas ga­lė­jo bū­ti nu­lem­tas jau iš anks­to – kam, jei ne vie­nin­te­liam šei­mo­je au­gan­čiam sū­nui tu­rė­jo ati­tek­ti ne­ma­žas ūkis. Ta­čiau J. Aukš­tuo­lio tė­vai nu­ta­rė leis­ti vai­ką į moks­lus. Kas pa­ska­ti­no to­kį spren­di­mą, ga­li­ma tik spė­lio­ti – gal ma­tė, kad vai­kas ne­la­bai lin­kęs prie vals­tie­tiš­ko gy­ve­ni­mo, gal tai, kad taip el­gė­si ir Aukš­tuo­lių gi­mi­nai­čiai Yčai, iš­lei­dę į moks­lus sa­vo sū­nus Mar­ty­ną ir Jo­ną. Vė­liau šie ta­po žy­miais lie­tu­vių vi­suo­me­nės vei­kė­jais.

Tai­gi, bai­gęs pra­džios moks­lus Vir­ba­liš­ky­je ir Ku­piš­ky­je, ke­tu­rio­lik­me­tis Jo­nas 1899 me­tais įsto­jo į Min­tau­jos (da­bar – Jel­ga­va) gim­na­zi­ją, ku­rio­je įvai­riu lai­ku mo­kė­si daug bū­si­mų Lie­tu­vos po­li­ti­kų ir vi­suo­me­nės vei­kė­jų – An­ta­nas Sme­to­na, My­ko­las Sle­že­vi­čius, Juo­zas Tū­be­lis ir ki­ti. Tai, kad Aukš­tuo­liai, kaip ir dau­ge­lis ki­tų švie­ses­nių Šiau­rės Lie­tu­vos ūki­nin­kų ir in­te­li­gen­tų, sa­vo vai­kus sten­gė­si iš­leis­ti mo­ky­tis bū­tent į Min­tau­ją, pa­aiš­kin­ti ne­sun­ku – šio­je mo­ky­mo įstai­go­je bu­vo kur kas ma­žiau šo­vi­nis­ti­nės ru­siš­kos dva­sios nei, tar­ki­me Šiau­liuo­se. Net pa­grin­di­nė dės­to­mo­ji kal­ba čia bu­vo ne ru­sų, o vo­kie­čių, tad evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ti­kė­ji­mą iš­pa­žįs­tan­tis J. Aukš­tuo­lis čia jau­tė­si kur kas ge­riau nei ru­si­na­mo­je Kau­no gu­ber­ni­jo­je.

Ži­no­ma, ir pro Min­tau­jos gim­na­zi­jos sie­nas smel­kė­si di­džia­ru­siš­kas im­pe­ri­nis tvai­kas, ku­riam kai ku­rie moks­lei­viai kaip įma­ny­da­mi prieš­ino­si. Štai ge­ro­kai vy­res­nis J. Aukš­tuo­lio bend­ra­moks­lis A. Sme­to­na, pri­klau­san­tis slap­tai lie­tu­viš­kai or­ga­ni­za­ci­jai, iš šios mo­kyk­los bu­vo pa­ša­lin­tas už tai, kad su gru­pe gim­na­zis­tų at­si­sa­kė mels­tis ru­siš­kai. Ar J. Aukš­tuo­lis taip pat pri­klau­sė ko­kiam slap­tam gim­na­zis­tų ra­te­liui, ži­nių nė­ra – šiaip ar taip, moks­lus jis bai­gė ne­su­lau­kęs jo­kių rep­re­si­jų.

Vi­siš­kai ki­taip nu­ti­ko Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to Tei­sės fa­kul­te­te, į ku­rį J. Aukš­tuo­lis įsto­jo 1907-ųjų ru­de­nį. Pa­si­mo­kęs tre­jus me­tus, jis iš uni­ver­si­te­to bu­vo pa­ša­lin­tas už da­ly­va­vi­mą stu­den­tų strei­ke. Pri­si­min­ki­me, kad į uni­ver­si­te­tą 22 me­tų jau­nuo­lis įsto­jo dar ne­ats­lū­gus 1905 me­tų re­vo­liu­ci­jai, stip­riai pa­vei­ku­siai to me­to in­te­li­gen­tų nuo­tai­kas. O ką jau kal­bė­ti apie lie­tu­vius ir ki­tus im­pe­ri­nio „tau­tų ka­lė­ji­mo“ ka­li­nius, ku­riems re­vo­liu­ci­niai įvy­kiai nu­švi­to kaip tau­ti­nio iš­si­va­da­vi­mo vil­tis.

Tai­gi, J. Aukš­tuo­lis ne­li­ko nuo­ša­ly­je – jis da­ly­va­vo Ru­si­jos so­cial­de­mo­kra­tų par­ti­jos veik­lo­je. Po dau­ge­lio me­tų, jau so­vie­ti­nia­me gu­la­ge, tai taps vie­nu iš įkal­čių – dau­ge­ly­je apk­lau­sos pro­to­ko­lų bus nu­ro­do­ma, kad J. Aukš­tuo­lis ka­dai­se pri­klau­sė „men­še­vi­kų“ par­ti­jai. Bet ir tuo­met, stu­di­jų me­tais, po­li­ti­nis ak­ty­vu­mas jam ne­išė­jo į ge­ra – 1910-ai­siais, ga­lu­ti­nai nu­slo­pi­nus re­vo­liu­ci­ją, tre­čia­kur­sis bu­vo pri­vers­tas vie­niems me­tams nu­trauk­ti stu­di­jas. Lauk­ti, kol vėl ga­lės su­grįž­ti į Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­tą, J. Aukš­tuo­lis ne­pa­no­ro: pusb­ro­lio M. Yčo pa­kvies­tas, tęs­ti moks­lų jis per­si­kė­lė į Toms­ką.

Gy­ven­ti šia­me Si­bi­ro did­mies­ty­je ne­bu­vo leng­va – pa­si­pil­dy­ti mais­to at­sar­gų į tė­viš­kę ne­pri­laks­ty­si, tad rei­kė­jo ieš­ko­tis ko­kio nors dar­bo. Ta­čiau stu­den­tui tei­si­nin­kui tai bu­vo ne­leng­va už­duo­tis. Kaip vė­liau pri­si­mins M. Yčas, kur kas pa­pras­čiau bu­vo me­di­kams, ga­lė­ju­siems įsi­tai­sy­ti sa­ni­ta­rais ar fel­če­riais, ar­ba in­ži­nie­riams, su­si­ras­da­vu­siems ma­ti­nin­ko ar hid­ro­tech­ni­ko dar­bą. Tei­si­nin­kai ge­riau­siu at­ve­ju įsi­tai­sy­da­vo trau­ki­nių pa­ly­do­vais, bet tai bu­vo įma­no­ma tik va­sa­rą, kai nė­ra pa­skai­tų. Tad J. Aukš­tuo­liui li­ko vie­nin­te­lė ga­li­my­bė – vers­tis ko­re­pe­ti­to­riaus dar­bu.

Ka­ro pa­bė­gė­lių globėjas

Po dve­jų ne­leng­vų me­tų, 1912-ųjų pa­va­sa­rį, dip­lo­muo­tas tei­si­nin­kas J. Aukš­tuo­lis par­vy­ko į Lie­tu­vą ir įsi­kū­rė Kau­ne, kur tuo me­tu jau gy­ve­no me­tais anks­čiau su­grį­žęs M. Yčas. Ku­rį lai­ką pusb­ro­liai drau­ge nuo­mo­jo­si bu­tą, tad apie šį lai­ko tarps­nį ga­li­me su­ži­no­ti iš M. Yčo pri­si­mi­ni­mų. Pa­sta­ra­sis tuo me­tu kan­di­da­ta­vo į Ru­si­jos Vals­ty­bės Dū­mą, o J. Aukš­tuo­lis, šios die­nos žo­džiais kal­bant, ak­ty­viai vei­kė pusb­ro­lio rin­ki­mų šta­be. Veik­los ne­trū­ko – J. Aukš­tuo­lis rū­pi­no­si rei­ka­lin­gais lei­di­mais, or­ga­ni­zuo­da­vo lie­tu­viš­kus kon­cer­tus ir drau­ge su kan­di­da­tu ke­lia­vo po Lie­tu­vą.

Kam­pa­ni­ja bu­vo sėk­min­ga – M. Yčas bu­vo iš­rink­tas de­pu­ta­tu ir iš­va­žia­vo į Pe­ter­bur­gą. J. Aukš­tuo­liui te­ko dai­ry­tis nau­jos veik­los. Tar­ny­bą tei­si­nin­kas su­si­ra­do ne­sun­kiai: nuo tų pa­čių 1912 me­tų jis dir­bo Kau­no apy­gar­dos teis­me – iš pra­džių se­kre­to­riaus pa­dė­jė­ju, vė­liau – se­kre­to­riu­mi, ga­liau­siai tar­dy­to­ju Pa­ne­vė­žy­je, kur jį ir užk­lu­po Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Vo­kie­čių ka­riuo­me­nei ar­tė­jant prie Lie­tu­vos, J. Aukš­tuo­lis su­grį­žo į Kau­ną, iš kur drau­ge su ki­tais teis­mo tar­nau­to­jais 1915-ųjų pra­džio­je bu­vo eva­kuo­tas į Ru­si­ją ir at­si­dū­rė Mask­vo­je. Tai bu­vo lū­žio taš­kas, iš es­mės pa­kei­tęs jau­no ju­ris­to gy­ve­ni­mą.

Ir čia svar­bų, jei ne le­mia­mą vaid­me­nį su­vai­di­no M. Yčas, ėmę­sis or­ga­ni­zuo­ti pa­gal­bą Ru­si­jo­je pri­sig­lau­du­siems ka­ro pa­bė­gė­liams iš Lie­tu­vos. Įkū­ręs Lie­tu­vių drau­gi­ją nu­ken­tė­ju­siems nuo ka­ro šelp­ti, jis bu­vo iš­rink­tas tos drau­gi­jos cen­tro ko­mi­te­to (CK) pir­mi­nin­ku. Vals­ty­bės Dū­mos de­pu­ta­tas pa­siū­lė prie šio dar­bo pri­si­dė­ti ir sa­vo pusb­ro­liui.

J. Aukš­tuo­lis ap­sisp­ren­dė iš kar­to – at­si­sa­kęs ru­siš­kos vals­ty­bi­nės tar­ny­bos, jis vi­siš­kai at­si­dė­jo dar­bui su pa­bė­gė­liais. Pa­skir­tas drau­gi­jos cen­tro ko­mi­te­to įga­lio­ti­niu J. Aukš­tuo­lis va­ži­nė­jo po Ru­si­jos mies­tus, rū­pi­no­si pa­bė­gė­lių šal­pa ir bui­ti­mi, bend­ra­dar­bia­vo M. Yčo leis­ta­me lai­kraš­ty­je „Lie­tu­vių bal­sas“. Šis lai­kraš­tis ta­po sa­vo­tiš­ku tar­pi­nin­ku, pa­de­dan­čiu ka­ro aud­rų iš­blaš­ky­tiems tau­tie­čiams su­ras­ti vie­niems ki­tus Ru­si­jos pla­ty­bė­se. Kad ga­lė­tu­me įsi­vaiz­duo­ti, ko­kio­je pa­dė­ty­je bu­vo at­si­dū­rę pa­bė­gė­liai, pa­žvel­ki­me į J. Aukš­tuo­lio ra­ši­nį „Lie­tu­vių bal­se“, ku­ria­me drau­gi­jos įga­lio­ti­nis pa­sa­ko­ja: „Pa­bė­gė­lių dau­gy­bė, jais nieks ne­si­rū­pi­na, jų nie­kas ne­šel­pia, jie tik­tai ba­dau­ja, net pa­žiū­rė­ti bai­su: su­ply­šę, su­ly­sę, pa­mė­ly­na­vę, iš­pu­tu­siais vei­dais. Jų daug mirš­ta. Lo­vų ne­ga­li­ma gau­ti vi­sa­me mies­te. Kal­si­me gul­tus iš len­tų, dirb­si­me šie­no pa­gal­ves, šiau­dų čiu­ži­nius…“

Nuo vi­suo­me­ni­nin­ko iki diplomato

Tu­rint gal­vo­je, kad ka­ro me­tais į Ru­si­ją iš Lie­tu­vos pa­si­trau­kė per 200 tūkst. pa­bė­gė­lių, ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, ko­kį mil­ži­niš­ką dar­bą Sa­ma­ro­je, Pen­zo­je, Vo­ro­ne­že ir ki­tuo­se Pa­vol­gio mies­tuo­se dir­bo J. Aukš­tuo­lis ir aš­tuo­nios de­šim­tys jo įga­lio­ti­nių. Ta­čiau nei J. Aukš­tuo­lis, nei drau­gi­jos va­do­vas M. Yčas ne­tu­rė­jo jo­kio ry­šio su ta drau­gi­jos va­do­vy­bės da­li­mi, ku­ri su A. Sme­to­na prieš­aky­je li­ko vo­kie­čių oku­puo­ta­me Vil­niu­je. Vie­nin­te­lis ka­na­las, lei­dęs su­si­ži­no­ti su ana­pus fron­to li­ni­jos li­ku­siu drau­gi­jos Lie­tu­vos ko­mi­te­tu, ve­dė per ne­utra­lias Skan­di­na­vi­jos ša­lis.

Tai­gi, tą pa­tį 1915-ųjų ru­de­nį Stok­hol­me su­reng­to­je pir­mo­jo­je lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­jo­je, ku­rio­je da­ly­va­vo ir M. Yčas, nu­ta­ria­ma, kad ne­utra­lio­se vals­ty­bė­se – Šve­di­jo­je, Da­ni­jo­je ir Švei­ca­ri­jo­je – tu­ri įsi­kur­ti Lie­tu­vių drau­gi­jos nu­ken­tė­ju­siems nuo ka­ro šelp­ti CK at­sto­vai, o to­kiai mi­si­jai Stok­hol­me pa­si­ren­ka­mas J. Aukš­tuo­lis. Šve­dai apie Lie­tu­vą ne­la­bai ką ži­no, tad J. Aukš­tuo­lio lau­kė ne­ar­ti dir­vo­nai. Jis da­ly­va­vo Stok­hol­mo bur­mis­tro Car­lo Al­ber­to Lind­ha­ge­no va­do­vau­ja­mo Šve­dų ir lie­tu­vių šel­pi­mo ko­mi­te­to ren­gi­niuo­se, pa­sa­ko­jo apie sa­vo Tė­vy­nę vie­tos lai­kraš­ti­nin­kams, pats ra­šė į spau­dą. Kaip vė­liau pri­si­mins M. Yčas, per pir­muo­sius ke­lis mė­ne­sius J. Aukš­tuo­lis ir jo šve­dų bi­čiu­liai „jau bu­vo ga­na pla­čiai at­krei­pę į sa­ve šve­dų vi­suo­me­nės dė­me­sį ir nie­kas jau ne­be­sa­kė, kad ati­deng­ta nau­ja tau­ta“.

1919 me­tų sau­sio 12 die­ną, Šve­di­jai de facto pri­pa­ži­nus ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą, J. Aukš­tuo­lis bu­vo pa­skir­tas pir­muo­ju jos pa­siun­ti­niu Stok­hol­me, o tų pa­čių me­tų lie­pos 29-ąją – dar ir Os­le. Ofi­cia­li dip­lo­ma­to kar­je­ros pra­džia ne­bu­vo leng­va – pri­si­min­ki­me, kad tuo me­tu Lie­tu­vos ka­riai sa­va­no­riai gy­nė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę gink­lu, o dip­lo­ma­tai ko­vo­jo už jos pri­pa­ži­ni­mą vi­sa­tei­se tarp­tau­ti­nės bend­ri­jos na­re. Tad svar­biau­sias J. Aukš­tuo­lio už­da­vi­nys bu­vo pa­siek­ti, kad Skan­di­na­vi­jos ša­lys ne tik pri­pa­žin­tų mū­sų vals­ty­bę de jure, bet ir par­em­tų jos sie­kį įsto­ti į Tau­tų Są­jun­gą, o 1920-ai­siais jam te­ko kau­tis dėl šve­dų par­amos len­kų oku­puo­to Vil­niaus by­lo­je.

Pir­mą­sias ofi­cia­lias par­ei­gas J. Aukš­tuo­lis ėjo kiek dau­giau nei dve­jus me­tus, kol 1922-ųjų va­sa­rį tau­pant lė­šas pa­siun­ti­ny­bė Stok­hol­me bu­vo už­da­ry­ta, o at­sto­vau­ti Lie­tu­vai pa­ves­ta Ko­pen­ha­go­je re­zi­da­vu­siam Jur­giui Sa­vic­kiui. J. Aukš­tuo­lis tų pa­čių me­tų rug­sė­jį bu­vo at­šauk­tas į Kau­ną ir ke­lis mė­ne­sius pa­dir­bęs Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos (URM) Tei­sių ir ad­mi­nis­tra­ci­jos de­par­ta­men­to di­rek­to­riu­mi 1923-ių­jų va­sa­rį pa­skir­tas Lie­tu­vos at­sto­vu Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je. Įsi­kū­ru­sio Ry­go­je J. Aukš­tuo­lio lau­kė ir lem­tin­gos pa­žin­tys, ir svar­bios per­mai­nos, ir ne­men­ki iš­šū­kiai, su­si­ję ne vien su tar­ny­bi­niais rei­ka­lais.

J. Pa­lec­kio piršlys

Kal­bant apie tar­ny­bą, rei­kia pri­min­ti, kad Ry­go­je J. Aukš­tuo­lis at­si­dū­rė ne pa­čiais ge­riau­siais lai­kais: lė­šų trū­ku­mas ver­tė Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją dras­tiš­kai kar­py­ti pa­siun­ti­ny­bėms ski­ria­mus pi­ni­gus. Ne­bu­vo iš­im­tis ir at­sto­vy­bė Ry­go­je: iš anks­tes­nio pa­siun­ti­nio Do­vo Zau­niaus lai­kais dir­bu­sių 18 pa­siun­ti­ny­bės tar­nau­to­jų li­ko tik pen­ki, ir tie – ne pa­tys ge­riau­si, tad J. Aukš­tuo­liui daž­nai tek­da­vo ne tik pa­siun­ti­nio, bet ir pa­siun­ti­ny­bės se­kre­to­riaus bei kon­su­lo dar­bai.

Bu­vo pa­siun­ti­ny­bė­je ir dar vie­nas tar­nau­to­jas, tie­sa, ne dip­lo­ma­tas, ku­riam J. Aukš­tuo­lis prie­kaiš­tų ne­tu­rė­jo. Kal­ba­ma apie Ry­go­je užau­gu­sį ir ten iki 1926-ųjų gy­ve­nu­sį žur­na­lis­tą Jus­tą Pa­lec­kį, nuo anks­tes­nės va­do­vy­bės lai­kų dir­bu­sį pa­siun­ti­ny­bės se­kre­to­riu­mi ver­tė­ju, o vė­liau prie Lie­tu­vos at­sto­vy­bės or­ga­ni­za­vu­sį spau­dos sky­rių.

At­ro­do, kad dvie­jų vien­me­čių pa­žin­tis il­gai­niui pe­rau­go į bi­čiu­lys­tę. Bent jau taip ga­li­ma spręs­ti iš Al­mo­ni­jos Ber­na­di­šie­nės pri­si­mi­ni­mų, pa­tei­kia­mų J. Aukš­tuo­lio veik­lą ty­ri­nė­ju­sios is­to­ri­kės Joa­nas Čip­ly­tės kny­go­je „Žmo­gus – aukš­čiau vi­so­kios kai­nos“. Vai­kys­tė­je su J. Aukš­tuo­liu bend­ra­vu­si pa­ne­vė­žie­tė sa­ko, kad J. Aukš­tuo­lis da­ly­va­vo Ry­go­je vy­ku­sio­se Jus­to ir Ge­no­vai­tės ves­tu­vė­se (kal­bė­ta, jog net bu­vęs pirš­liu). Ta­čiau ši ap­lin­ky­bė vė­liau ne­iš­gel­bės J. Aukš­tuo­lio nei iš en­ka­vė­dis­tų na­gų, nei nuo so­vie­ti­nio gu­la­go.

Bet grįž­ki­me į tre­čio­jo de­šimt­me­čio Ry­gą, kur J. Aukš­tuo­lio lau­kė ki­ta pa­žin­tis, re­gis, at­ne­šu­si ne vien džiaugs­mo, bet ir kar­tė­lio. Bend­rau­da­mas su Lat­vi­jos sos­ti­nės eli­to at­sto­vais dip­lo­ma­tas su­si­pa­ži­no su tur­tin­go Ry­gos fab­ri­kan­to du­kra Bi­ru­te Ber­zi­ne. Ne­tru­kus tarp ket­vir­tą de­šim­tį bai­gian­čio vien­gun­gio ir du­kart už jį jau­nes­nės įspū­din­gos iš­vaiz­dos pa­ne­lės už­si­mez­gė ro­man­tiš­ki jaus­mai, 1926-ai­siais jie bai­gė­si ves­tu­vė­mis. Su­nku pa­sa­ky­ti, ką jau­nu­tė ža­vi mer­gi­na at­ra­do pu­sam­žia­me vy­riš­ky­je, kad ry­žo­si už jo iš­te­kė­ti. Gal­būt pa­trau­kė jo ypa­tin­ga in­te­li­gen­ci­ja, gal­būt pa­vi­lio­jo iš­ori­nis dip­lo­ma­tų gy­ve­ni­mo bliz­ge­sys, ku­pi­nas pri­ėmi­mų, ke­lio­nių ir pa­žin­čių… Šiaip ar taip, po­ra, re­gis, tu­rė­jo ne­daug bend­rų in­te­re­sų: J. Aukš­tuo­lis daug ir su­nkiai dir­bo, o jo ža­via­jai žmo­nai la­biau rū­pė­jo ma­dos ir va­ka­rė­liai. Gal­būt to­dėl po 14 bend­ro gy­ve­ni­mo me­tų Bi­ru­tė ne­pa­no­rės pa­si­da­ly­ti su sa­vo vy­ru jį ir jo tė­vy­nę iš­ti­ku­sia lem­ti­mi.

Skau­džių pra­ra­di­mų metai

Bet kol kas kar­je­ros dip­lo­ma­tas J. Aukš­tuo­lis tę­sia sa­vo mi­si­ją, at­sto­vau­da­mas Lie­tu­vai Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, Suo­mi­jo­je, vė­liau jis per­ke­lia­mas į Če­kos­lo­va­ki­ją, o 1934-ųjų rug­sė­jį, pa­skir­tas ne­pap­ras­tuo­ju pa­siun­ti­niu ir įga­lio­tuo­ju mi­nis­tru Ar­gen­ti­no­je, per­si­ke­lia į Bue­nos Ai­res. Ko­dėl di­de­lį įdir­bį tu­rin­tis dip­lo­ma­tas bu­vo iš­siųs­tas iš Eu­ro­pos į ne itin di­de­lę reikš­mę Lie­tu­vai tu­rin­čią Lo­ty­nų Ame­ri­ką, taip ir lie­ka ne­aiš­ku, ta­čiau toks ką tik pa­skir­to už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro Sta­sio Lo­zo­rai­čio spren­di­mas ne­atro­do pa­na­šus į pa­aukš­ti­ni­mą. Svar­biau­sias J. Aukš­tuo­lio dar­bas Ar­gen­ti­no­je, o vė­liau dar ir Bra­zi­li­jo­je bei Urug­va­ju­je, bu­vo ry­šiai su ge­ro­kai iš­kri­ku­sia ir tar­pu­sa­vio in­tri­gų ne­sto­ko­jan­čia lie­tu­vių bend­ruo­me­ne, apie ku­rią ga­li­ma spręs­ti tik iš jau mi­nė­to­je J. Čip­ly­tės kny­go­je pa­tei­kia­mo dip­lo­ma­to su­si­ra­ši­nė­ji­mo.

1939 me­tų gruo­džio pra­džio­je už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Juo­zas Urb­šys at­šau­kė J. Aukš­tuo­lį iš Bue­nos Ai­rių ir pa­sky­rė į so­li­džiai at­ro­dan­čias bet ne­daug ką le­mian­čias mi­nis­te­ri­jos pro­to­ko­lo še­fo par­ei­gas. Šis spren­di­mas ga­lu­ti­nai nu­lė­mė tra­giš­ką bu­vu­sio pa­siun­ti­nio lem­tį: skir­tin­gai nei dau­gu­mą ki­tų dip­lo­ma­tų, jį 1940-ųjų bir­že­lis užk­lu­po Lie­tu­vo­je.

Ži­no­ma, dirb­da­mas Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je, J. Aukš­tuo­lis bent jau iki 1940-ųjų ru­dens tu­rė­jo ga­li­my­bę le­ga­liai iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos, kaip pa­siel­gė ne­ma­ža da­lis jos val­di­nin­kų. Ta­čiau to­kia ga­li­my­be jis ne­pa­si­nau­do­jo – pa­sak vie­nos iš ver­si­jų, ku­rią, rem­da­ma­si ar­ti­mų­jų pa­sa­ko­ji­mais, dės­to jau mi­nė­ta A. Ber­na­di­šie­nė, to­kį spren­di­mą ga­lė­jo lem­ti jo po­kal­bis su so­vie­tų pa­siun­ti­niu Kau­ne Ni­ko­la­ju­mi Pozd­nia­ko­vu, ti­ki­nu­siu: „Jei­gu tu pats vis­ką už­si­dir­bai, nie­ko ne­iš­nau­do­jai, tai SSRS ga­li auk­so kė­dė­je sė­dė­ti, nie­kas ta­vęs ne­ju­dins.“ Su­nku pa­sa­ky­ti, ar toks po­kal­bis iš tie­sų įvy­ko, o jei taip – ar J. Aukš­tuo­lis bu­vo toks nai­vus, kad nu­spren­dė pa­si­lik­ti.

Šiaip ar taip, net ir ap­sisp­ren­dęs lik­ti Lie­tu­vo­je J. Aukš­tuo­lis ėmė­si žy­gių, kad pa­dė­tų iš jos iš­trūk­ti sa­vo pusb­ro­liui M. Yčui, ku­riam, kaip stam­biam pra­mo­ni­nin­kui ir ban­ki­nin­kui, ne­iš­ven­gia­mai grė­sė ke­lio­nė į Si­bi­rą. Iš pa­ties M. Yčo pri­si­mi­ni­mų ma­ty­ti, kad dar bū­da­mas URM Pro­to­ko­lo še­fu pusb­ro­lis par­ūpi­no jam dip­lo­ma­ti­nio kur­je­rio do­ku­men­tus, su ku­riais jis iš­vy­ko iš pra­džių į Ber­ly­ną, o vė­liau per Bar­se­lo­ną į Bra­zi­li­ją, iš kur ke­ti­no per­si­kel­ti į JAV. De­ja, šios ke­lio­nės M. Yčas ne­su­lau­kė – 1941 me­tų ba­lan­džio 5 die­ną jis mi­rė nuo šir­dies smū­gio Rio de Ža­nei­re.

Pa­li­ku­si vy­rą, į Va­ka­rus pa­si­trau­kė ir gra­žuo­lė J. Aukš­tuo­lio žmo­na. Yra bent po­ra ver­si­jų, pa­sa­ko­jan­čių, ko­kiais ke­liais B. Aukš­tuo­lie­nė pa­sie­kė Švei­ca­ri­ją. Pa­sak A. Ber­na­di­šie­nės, vy­ras pa­ly­dė­jęs žmo­ną iki Lie­tu­vos ir Vo­kie­ti­jos sie­nos, o pats su­grį­žęs į Kau­ną. Ta­čiau tuo­me­ti­nio URM Po­li­ti­kos de­par­ta­men­to di­rek­to­riaus pri­si­mi­ni­muo­se ra­si­me kiek ki­to­kią is­to­ri­ją. J. Aukš­tuo­lie­nė iš­vy­ku­si ne į Vo­kie­ti­ją, o pas tė­vus į Ry­gą. Iš ten ji kaž­ko­kiu ste­buk­lin­gu bū­du pa­sie­ku­si Ber­ną, kur tuo­met ir bu­vo ap­sis­to­jęs Eduar­das Tu­raus­kas. Lie­tu­vių dip­lo­ma­tas ne­va pa­dė­jęs B Aukš­tuo­lie­nei vė­liau iš­vyk­ti į Ar­gen­ti­ną – grei­čiau­siai to­kiu pat ke­liu, ko­kiu šią ša­lį pa­sie­kė pa­bė­gė­lis pre­zi­den­tas A. Sme­to­na – per Por­tu­ga­li­ją. Ma­tyt, rink­tis Ar­gen­ti­ną mo­te­rį pa­ska­ti­no se­ni ry­šiai, nes ten ji vė­liau iš­te­kė­jo už tur­tin­go ita­lų kil­mės vers­li­nin­ko, o apie to­les­nį jos do­mė­ji­mą­si pir­mo­jo vy­ro li­ki­mu liu­di­ja tik J. Čip­ly­tės kny­go­je pa­tei­kia­mas at­vir­laiš­kis, 1959-ai­siais ra­šy­tas krikš­to du­krai Jū­ra­tei Ja­šins­kai­tei-Mar­ge­vi­čie­nei. „Ka­da ga­vo­te pa­sku­ti­nę ži­nią nuo Jo­no?“ – klau­sė B. Aukš­tuo­lie­nė, nė ne­nu­ma­ny­da­ma, kad J. Aukš­tuo­lio ke­lias jau prieš de­šimt­me­tį bai­gė­si Mor­do­vi­jos la­ge­ry­je.

Nuo­spren­dis – po mirties

Kad bu­vu­sio Lie­tu­vos dip­lo­ma­to gy­ve­ni­mas pa­si­suks tra­giš­ka link­me, bu­vo ga­li­ma nu­jaus­ti jau 1940-ųjų ru­de­nį. Rug­sė­jo 16-ąją, so­vie­tams pa­nai­ki­nus Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją, dip­lo­ma­tas li­ko be dar­bo ir tu­rė­jo per­si­kel­ti ar­čiau tė­viš­kės – į Pa­ne­vė­žį. Čia jam pa­vy­ko įsi­tai­sy­ti ru­sų kal­bos mo­ky­to­ju mies­to I vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, ta­čiau ne­lai­mė jau sė­li­no iš pa­skos. 1941-ųjų bir­že­lio 14 die­ną tu­rė­jo vyk­ti ru­sų kal­bos eg­za­mi­nas, ir mo­ky­to­jas ja­me ne­pa­si­ro­dė. Kaip Pa­ne­vė­žio gim­na­zi­jai skir­ta­me pri­si­mi­ni­mų rin­ki­ny­je pa­sa­ko­ja bu­vu­si J. Aukš­tuo­lio mo­ki­nė prof. Van­da Za­bors­kai­tė, „ke­le­tas ber­niu­kų nu­bė­go pas mo­ky­to­ją į na­mus su­ži­no­ti, kas at­si­ti­ko. Bu­to šei­mi­nin­kė pa­aiš­ki­no, kad bir­že­lio 14 die­nos ry­tą J. Aukš­tuo­lį su­ėmė en­ka­vė­dis­tai. Mo­ki­niai ne­sėk­min­gai ban­dė mo­ky­to­ją su­ras­ti ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, tarp žmo­nių pri­grūs­tų gy­vu­li­nių va­go­nų, ke­ti­no įduo­ti bent mais­to“.

Taip J. Aukš­tuo­lis at­si­dū­rė gu­la­go mės­ma­lė­je. Lie­pos 8 die­ną jis, kaip „so­cia­liai pa­vo­jin­gas kontr­re­vo­liu­ci­nis ele­men­tas“, at­si­dū­rė Kras­no­jars­ko sri­ties Kras­la­go la­ge­ry­je, kur su­ti­ko ir dau­giau žy­mių bu­vu­sių Lie­tu­vos po­li­ti­kos bei vi­suo­me­nės vei­kė­jų: pre­zi­den­tą Alek­sand­rą Stul­gins­kį, švie­ti­mo mi­nis­trą Juo­zą Ton­kū­ną, su­si­sie­ki­mo mi­nis­trą Jo­kū­bą Sta­ni­šaus­ką, tei­sin­gu­mo mi­nis­trą Sta­sį Ši­lin­gą. Iš pa­sta­ro­jo pri­si­mi­ni­mų ga­li­ma su­si­da­ry­ti įspū­dį apie tai, ką Kras­la­ge te­ko iš­gy­ven­ti ir J. Aukš­tuo­liui: „Kir­tom, ka­sėm, kel­mus ro­vėm miš­kų rais­tų ke­liams. Ei­da­vom dar­bams ry­tą, grįž­da­vom va­ka­re, kar­tais li­gi 6–10 km kal­nuo­tais ke­liais, apy­sun­kiais dar­bo įran­kiais ne­ši­ni. Pa­tys pie­tus vir­da­vom. (…) Kau­piau, ka­siau bul­ves, dar­žo­ves. Va­lėm pie­vas. Ka­si­nė­jau že­mes prie sta­ty­bų. Da­riau, tam­piau ply­tas, min­kiau mo­lį pli­kom ko­jom tin­ka­vi­mui, kar­tais jau šal­to­kam orui esant“, – pri­si­me­na bu­vęs mi­nis­tras. Be abe­jo, to­kios są­ly­gos pa­kir­to dau­ge­lio ka­li­nių svei­ka­tą ir smar­kiai su­trum­pi­no jų gy­ve­ni­mą, ta­čiau iki tol J. Aukš­tuo­liui ir jo li­ki­mo drau­gams te­ko pa­tir­ti nau­jų iš­ban­dy­mų.

1942 me­tų pra­džio­je bu­vęs dip­lo­ma­tas drau­ge su dar 17 ži­no­mų lie­tu­vių bu­vo dar kar­tą su­im­tas, ap­kal­tin­tas an­ti­so­vie­ti­ne agi­ta­ci­ja ir pro­pa­gan­da bei kontr­re­vo­liu­ci­nės gru­pės – Lie­tu­vių ko­mi­te­to – or­ga­ni­za­vi­mu. Iš­ra­din­gu­mu en­ka­vė­dis­tai ne­pa­si­žy­mė­jo ir vi­siems su­im­tie­siems par­en­gė stan­dar­ti­nį su­nai­ki­ni­mo sce­na­ri­jų. Po ke­tu­rių mė­ne­sių su­ra­šy­ta­me kal­ti­na­ma­ja­me ak­te J. Aukš­tuo­liui bu­vo in­kri­mi­nuo­ja­mi ir ki­ti „nu­si­kal­ti­mai“, ku­rių es­mė – dar­bas ne­prik­lau­so­mai Lie­tu­vos vals­ty­bei, mat kal­ti­na­mo­jo­je iš­va­do­je taip ir tei­gia­ma: „ė­jo svar­bias vals­ty­bi­nes par­ei­gas“.

Už vi­sus šiuos „nu­si­kal­ti­mus“ J. Aukš­tuo­liui bu­vo pa­siū­ly­ta mir­ties baus­mė, ta­čiau by­lą dar tu­rė­jo per­žiū­rė­ti ir ga­lu­ti­nį nuo­spren­dį skir­ti NKVD Ypa­tin­ga­sis pa­si­ta­ri­mas. At­sa­ky­mo iš Mask­vos pa­si­li­go­jęs ka­li­nys taip ir ne­su­lau­kė – 1949 me­tų spa­lio 28 die­ną jis mi­rė nuo tu­ber­ku­lio­zės ir iš­se­ki­mo. Ta­čiau sta­li­ni­nė rep­re­si­jų ma­ši­na traiš­kė jį ir mi­ru­sį. Nuo­spren­dis – 25 me­tai ka­lė­ji­mo – bu­vo pri­im­tas tik 1952 me­tų va­sa­rio 27 die­ną. O ba­lan­džio 17-ąją Kras­la­go pro­ku­ro­ras nu­ro­dė nu­trauk­ti by­lą bu­vu­siam dip­lo­ma­tui ir dar de­šim­čiai iki nuo­spren­džio pa­skel­bi­mo mi­ru­sių kal­ti­na­mų­jų. So­vie­ti­nio „tei­sin­gu­mo“ po­žiū­riu J. Aukš­tuo­lis ir to­liau li­ko prieš­as ir nu­si­kal­tė­lis.

Ir tik 1988-ai­siais, jau At­gi­mi­mo prieš­auš­ry­je LSSR pro­ku­ra­tū­ra po il­gų aiš­ki­ni­mų­si su ka­gė­bis­tais pa­ga­liau nu­ta­rė, jog vi­są gy­ve­ni­mą sa­vo Tė­vy­nei pa­sky­ręs Lie­tu­vos dip­lo­ma­tas bu­vo ap­kal­tin­tas ne­pag­rįs­tai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *