Justinas Marcinkevičius – lietuvių kalbos riteris

Spausdiname prof. habil. dr. Arnoldo Piročkino pranešimą skaitytą Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos surengtoje jubiliejinėje konferencijoje „Demokratija – Reformacija – Tauta – Valstybė“.


Kada 1992 m. viename interviu Justinas Marcinkevičius buvo paklaustas, kurį gyvenimo etapą jam norėtųsi pakeisti ar net išbraukti, poetas atsakė: „Turėčiau ką išbraukti savo biografijoje, jei tai būtų galima. Tai būtų mano ankstyvosios kūrybos laikotarpis, pirmasis eilėraščių rinkinys „Prašau žodžio“.

Tikriausiai jo nepasitenkinimą to laikotarpio kūryba sukėlė joje atsispindintis paviršutiniškas požiūris į Lietuvoje vykstančius procesus. Tačiau tai nagrinėti palikime labiau kvalifikuotiems poeto kūrybos ir apskritai pirmojo pokarinio dešimtmečio literatūros vyksmo tyrėjams. Mums, mūsų menamai temai – Justino Marcinkevičiaus santykio su lietuvių kalba problemai – labai svarbus tame interviu einantis antrasis sakinys: „Manau, kad mano asmeninis Sąjūdis prasidėjo nuo 1964 m., nuo poemos „Donelaitis“ (J. Marcinkevičius. Tekančios upės vienybė. – Kaunas: Spindulys, 1995. – P. 333). Sakinys rodo, kad poetas su šia poema išėjo į tą kelią, kuris atvedė jį į nacionalinio, t. y. tikrai tautinio, rašytojo aukštumas. Tikrai tautinis kūrėjas ne tas, kuris savo kūryboje užsiima išradinga lietuvių kalbos ekvilibristika, bet tas, kuris giliai suvokia ir sprendžia savo meto tautai kylančias grėsmes. Kaip tik tokiam tikslui septintajame dešimtmetyje subrendo Justinas Marcinkevičius. Tų grėsmių tada išryškėjo daug. Tarp jų poetas įžvelgė taip pat grėsmę lietuvių kalbai: poema „Donelaitis“ buvo pirmasis Justino Marcinkevičiaus viešas aktas, kuriuo stojo ginti gimtosios kalbos, stiprinti jos meilės lietuvių širdyse.

Rašyti poemą „Donelaitis“ poetą paskatino rengimasis 1964 m. minėti Kristijono Donelaičio gimimo 250-ųjų metinių. Idėją, kuriuo aspektu atskleisti lietuvių grožinės literatūros pradininką, jos klasiką, galėjo duoti labai atidus K. Donelaičio raštų ir tos epochos apmąstymas. Šią prielaidą patvirtina poemos septintajame skyriuje „Donelaitis ir mes“ esantis moto – citata iš 1749 m. metrikų knygoje esančio poeto ranka padaryto įrašo, kuriuo ragina: „Mano įpėdini, tegul tavo sūnūs… laiku išmoksta gerai lietuviškai.“ Kaip gražiai ši citata siejasi su skyriaus antrašte „Donelaitis ir mes“! Argi tie „mes“ neturėtų pagalvoti, jog ir jiems dera gerai išmokyti savo sūnus lietuviškai?

Paskatų bus ypač teikusi K. Donelaičio poema „Metai“. Kas atidžiai ją skaitė, tam turėjo į akis kristi, jog joje aukštinama lietuvių kalba – branginama ir ja gėrimasi.
Neabejotina, kad J. Marcinkevičių atsidėti poeto ir gimtosios kalbos santykiui paskatino ir Salomėjos Nėries eilėraštis „Donelaitis“. Neatsitiktinai abiejų kūrinių pavadinimai tapatūs. O svarbiausia, kad J. Marcinkevičius savo poemos pirmajam skyriui davė moto iš S. Nėries eilėraščio:

Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai kalbos gimtosios gražumu.

Daugiau akstinų gvildenti K. Donelaičio svarbą lietuvių kalbai tuomet lyg ir nebuvo. Kai perleidi akimis 1964 m. sausio 16–17 d. vykusioje Mokslų akademijos konferencijoje skaitytus pranešimus, kyla įspūdis, kad šis klausimas sąmoningai ar nesąmoningai liko neaktualizuotas. J. Marcinkevičius vienintelis poema „Donelaitis“ praturtino, nors to tada ir paskiau niekas nekėlė, viso jubiliejaus paletę labai ryškia ir prasminga spalva.
Kai kalbame apie S. Nėries eilėraščio „Donelaitis“ galimą poveikį J. Marcinkevičiui, nenorėtume sukelti įspūdžio, jog čia būta epigoniško sekimo. Sugretinę abu kūrinius, nesunkiai pastebėsime esminių skirtumų. S. Nėriai XVIII a. poetas – tik savo meto kovotojas dėl lietuviškumo kryžiuočių pavergtame, o dabar jų palikuonių valdomame lietuvių krašte. Poeto ginklas – jo kalba. Tuo tarpu J. Marcinkevičius jį, nenutylėdamas, kad jo gyventa prieš pustrečio šimtmečio, sudabartina, tarsi perkelia į mūsų laikus:

Do-ne-lai-tis!
Klausykit, skamba kaip varpas.
Done-laitis!
Klausykit, skamba kaip kardas.
Donelaitis!
Klausykit, skamba kaip arklas.

J. Marcinkevičiaus poemos vaizdinių audinys labai sudėtingas, spalvingas, atspalviai nepaprastai niuansuoti. Palikę šiuos dalykus nagrinėti kitiems, šiuo kartu norime dar viena ištraukėle parodyti, kaip poemoje suartinamas K. Donelaitis su dabartimi: kaip jis suprantamas ar turėtų būti suprantamas mūsų:

Įsivaizduojam jį
kaip naują stogą,
Kurio pašelmeny
Pakibę žodžiai – dalgiai.
Suprantam jį
kaip duonos stoką,
O girdime kaip raginimą:
„Valgykit!
Ir tapkite varpais.
Ir gauskit.
…………………….
Jus būkit arklais.
Į kiekvieną vagą
Įsmeikit žodį –
Spindintį noragą.

Po „Donelaičio“ J. Marcinkevičius toliau plėtojo tėvynės Lietuvos atsparos kylančiai grėsmei temą. Galingas valstybės aparatas, nukreipiamas visagalės partijos, nedviprasmiškai ėmė proteguoti rusų kalbą. Buvo laukiama, kada kurią dieną bus paskelbta apie jos, kaip vienintelės administracinės ir viešojo gyvenimo priemonės, įvedimą. Pagaliau tam nereikėjo nė dekretų: visa šalies sankloda stūmė mažųjų tautų kalbas į pašalį. Mūsų poetas negalėjo būti abejingas tokiai tendencijai ir savo priemonėmis stengėsi stiprinti tautiečių meilę gimtajai kalbai. Tik nesilpstanti meilė, rodėsi, liko vienintelė atsvara kovoje dėl kalbos išlikimo. Tautai liko taip maža ginklų, ir meilė kalbai buvo vienas iš nedaugelio likusių. Kas ne kas pasakys, kad tai menkas ginklas. Į tai galima atsakyti J. Marcinkevičiaus žodžiais iš poemos „Pažinimo medis“: „…tačiau ar duota pasmerktiesiems rinktis?“

1966 m. J. Marcinkevičius parašo, o 1961 m. almanache „Poezijos pavasaris“ paskelbia eilėraštį „Dainuoju Lietuvą“. Jame du posmeliai, kuriuose poetas iškelia Lietuvos, jo paties ir kartu visos tautos ryšį su kalba. Viename jis kreipiasi į Lietuvą:

Atsidaryk man, atsiverk man
visom širdim – kaip šaltiniu,
leisk pažiūrėt į šitą versmę
gyvos kalbos, gyvų žmonių!
O visą eilėraštį jis baigia įspūdingu apibendrinimu:
Kalbuos per vandenį, per duoną,
per orą, ugnį, per medžius.
Girdžiu iš visko, kas man duota,
jus – kaip lietuviškus žodžius.

Išskirtinai subtiliai J. Marcinkevičius susieja tėvynę Lietuvą, kalbą ir save eilėraštyje be pavadinimo. Tikriausiai jis visiems gerai žinomas, ne vieno gal net atmintinai mokamas. Bet vis dėlto perskaitykime dar kartą, kaip jis skamba:

Tai gražiai augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos
ati1sėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis: Lietuva.

Taip parašė poetas 1974 metais. Paskaitęs ar išgirdęs tokį eilėraštį, gali tik skėstelėti rankomis: komentuoti jį jauties bejėgis. Nebent verta atkreipti dėmesį, kad porą kartų kartojami žodžiai laukas, pieva, kelias, upė, išskyrus paskutinį, sutampa su Jono Aisčio eilėraščio „Peizažas“ pirmąja eilute: „Laukas, pieva, kelias, kryžius“. Argi tai atsitiktinumas?

Po metų poetas sukuria eilėraštį „Kalba“. Skirtingai nuo prieš tai cituoto, šio nuotaika kita, rūstesnė, net skausminga:

Kalba
Vedė, palikdama,
peizaže ir istorijoj pėdas.
Iš motinų lūpų išdygo
ir mumyse pasisėjo.
Koks džiaugsmas pašaukti medį,
kalną, ežerą, upę!
Ačiū, kartoju, ačiū
už žodžio skonį burnoj.
O kartais ji stovi,
juoda skara apsigobus,
prie pustuščio
prūsų kalbos kapo.
Sunku ir tylėti,
ir verkti.

1975–1976 m. J. Marcinkevičius kūrė, kaip jis pavadino, trijų dalių giesmę „Mažvydas“. Šioje „giesmėje“ yra ir „posmas“ apie 1ietuvių kalbą – karšto ir skaudaus Mažvydo pokalbio su Vilentu scena. Pirmųjų lietuviškų knygų autorius išlieja pusbroliui abejones dėl savo darbų prasmingumo: juos įvardija kaip Sizifo akmenį. Ir vis dėlto, atvėręs širdyje susikaupusius skaudulius, jis galiausiai sako:

Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio… Kelsiu,
Laikysiu, stumsiu, risiu jį į kalną,
Kaip tas Sizifas akmenį… O galgi
Tasai akmuo Sizifui – ne bausmė,
O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal
Be to akmens gyvenimo nebūtų…

Veikiausiai šioje scenoje išreikštos Mažvydo mintys ir dvejonės  –J. Marcinkevičiaus svarstymų atgarsis 1967 m. Paryžiuje vykusio pokalbio su, kaip jis pats sakė, „tuometinės intelektualinės Europos viršūne“ rašytoju ir filosofu Žanu Poliu Sartru (Jean Paul Sartre). Šį pokalbį poetas yra aprašęs „Dienoraštyje be datų“ ir išdėstęs 2010 m. interviu, duotame Aurimui Švedui (abu žr. J. Marcinkevičius. Dienoraščiai ir datos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – P. 174–176, 410–411). Žymusis prancūzas airių rašytojo Džeimso Džoiso (James Joyce), rašiusio anglų kalba, pavyzdžiu patarė savo jaunajam pokalbininkui rašyti kuria didžiąja kalba –anglų, prancūzų arba rusų… Mažos tautos kalba neatveria kelio į pasaulinę literatūrą. Kaip minėtame interviu prisipažino mūsų rašytojas, tai jį labai sukrėtė. Bet nepalaužė: gimė garsusis J. Marcinkevičiaus apsisprendimas: „Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo“ (ten pat, p. 176).

Savo pasirinkimą 1976–1979 m. J. Marcinkevičius patvirtino keliais meditaciniais eilėraščiais: „Kad giedočiau tave“, „Tas žodis“ ir „Kalbos namai“.

Praėjus 15 metų po poemos „Donelaitis“, Lietuva surengė bene didžiausią kultūros ir mokslo šventę – Vilniaus universiteto 400 m. įkūrimo jubiliejų. Į šį nepaprastą jubiliejų mūsų poetas atėjo ne tuščiomis rankomis: padovanojo savo Almae Matri poemą „Pažinimo medis“. Visuomenė ją priėmė kaip įprastinį jubiliatui skiriamą kūrinį, kitaip sakant, sveikinamąjį raštą – adresą. Tačiau J. Marcinkevičius nebūtų J. Marcinkevičius, jei būtų tenkinęsis banaliomis bendrybėmis ir nebūtų radęs išimtinai reikšmingų bruožų universiteto istorijoje. Šiame kūrinyje jis nubrėžė skausmingą lietuvių kalbos būklę Lietuvos širdyje Vilniuje įkurtame mokslo židinyje. Šis poemos bruožas kažin kaip liko lyg nepastebėtas, o ga1 neišryškintas, o gal net apeitas tiek jubiliejaus dienomis, kai plačiai kalbėta apie Vilniaus universiteto reikšmę Lietuvai, tiek ir po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Matyt, prie to prisidėjo poeto savotiškas kalbos temos „maskavimas“: kaip ir poemoje „Donelaitis“, ji pridengta pirmojoje K. Donelaičiu, o šioje – Vilniaus senuoju universitetu, jo asmenybėmis.

Jau vien prieš epigrafu paimtą citatą iš Biblijos „Būties knygos“ einanti poeto dedikacija, kam skiriama poema, kelia mintį, jog čia bus kalbama apie lietuvių kalbą:

Tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems,
Toms knygoms, mūsų lopšį supusioms.

Ši dedikacija, tarsi Ariadnės siūlas vesdama mus per sudėtingą poemos vaizdinių labirintą, atsiskleidžia antrojoje giesmėje „Vivat Academia!“, kur prieiname prie 1579 m. rudenį vykusių Vilniaus akademijos ir universiteto iškilmių epizodo:

Iškilmingiausioj tyloje staiga
kažkoks Vaikelis, laikomas ant rankų,
lietuviškai ir garsiai tarė: „Mama,
ir aš ten noriu!“

Poetui Vaikelis ne figūrėlė kūriniui pagražinti: Vaikelis rašomas didžiąja raide. Tad turbūt nesuklysime, jei sakysime, kad čia turime lietuvių kalbos įvaizdį. Tam Vaikeliui, aišku, dar nėra vietos universitete, ir vis dėlto jo noras būti jame nedingo. Poetas apie tai pats pasako tokiais žodžiais:

Bet Vaiko balsas liko. Iš to kiemo
jau nieks jo negalėjo išvaryti.
Kaip gebenė kabinosi už sienų,
prie lango stiebės ir žiūrėjo smalsiai,
kas dedasi tenai: aš irgi noriu.
Vaikelio balsas! Kartais iš tikrųjų
jam pasisekdavo prasmukt į vidų.
Išeidavo jau šviesdamas iš ten.

Tolesnis Vaikelio kelias į Universitetą vaizduojamas trečiajame skyriuje „Valerijono bursa“. Bursa – tai vidurinių amžių universiteto bendrabučiai vargingiausiems studentams. Vilniuje jos steigėjas buvo vyskupas Valerijonas Protasevičius (Walerian Protaszewicz Suszkowski), todėl bursa vadinta jo vardu. Lietuvių gyvenimas toje bursoje nebuvo saldus, o universitete jie dažnai susidurdavo su lenkų profesorių priešiškumu (apie tai žr.: Ks. Ludwik Piechnik S.J. Początki Akademii Wilenskiej. 1570–1599. – Rzym, 1984. – P. 114).

Nepagrįstą, išankstinį Universiteto vadovybės nepasitikėjimą lietuviais studentais mini ir J. Marcinkevičius, taip perteikdamas vyskupo Valerijono nuomonę:

Litvinai, sako, kur vargingesni,
galės čionai miegoti, misti, melstis,
lankyti Akademiją už dyką,
kad, viešpatį pažinę, jį paskui
kitiems parodytų. Litviną, sako,
prie knygos ir prie dievo tik su duona
ir lašiniais prišauksi.

Tačiau vyskupo spėjimas nepasitvirtino: kai žinia apie bursą pasklido, bursa „bematant prigužėjo“. Rudenį tarp atvykusiųjų buvo iš Vaikelio išaugęs Jaunuolis. Jo, kaip ir kitų, neišgąsdino nė gelda su mirkstančiomis rykštėmis; aiškus požymis, koks režimas laukia… Jaunuolį „apkabina Vilnius“, „Ir ima ošti virš jaunos galvos / platus ir aukštas „Pažinimo Medis“.“

Praėjo ne vienas dešimtmetis, kol iš tos vargingos bursos („Ak, bursa, / vilčių lopšy, pilkasis Vilniaus žvirbli! / Po stogu šiaudiniu tu išperėjai / ne vieną čiulbantį lig šiolei žodį, / pirmuosius pasišventėlius išleidai į vargo ir tamsos bažnyčią. Ačiū! –“) pakilo kalbos darbininkų. Iš jų ryškiausias – Konstantinas Sirvydas (poetas rašo senovišką pavardę – Širvydas), kurio kruvinas darbas lietuvių kalbai ir tragiška baigtis vaizduojama ketvirtajame skyriuje „Paskutinis Širvydo pamokslas“.

Sėdėdamas zakristijoj, jis skaudžiai apmąsto savo susikirtimą su rektoriumi dėl parašytos gramatikos leidimo:

Tai vis dėl tos gramatikos – kiek metų
planavo, aiškino, įrodinėjo,
o rektorius nukirto šįryt: ne.
Savo atsisakymą rektorius grindė tariamai lėšų trūkumu, bet iš tikrųjų pridengė giliai slepaimą motyvą:
(…………….) kuo greičiau
nukirsim tą kalbos negyvą šaką,
jau nenešančių vaisių, – tuo geriau bus,
reverandissime, valstybės medžiui.
Nesėkmingo pokalbio ir skaudžių apmąstymų įtampa Sirvydą paveikė tiek, kad seniai kūną varginusi liga nutraukė gyvenimo giją: „iš burnos prapliupo kraujas“, kuris
kaip gyvas nuvingiavęs grindimis,
sustojo prie nukritusio Žodyno
ir kiek palaukęs įžengė į jį.

Žodyno ir gramatikos autorius mirė, bet Jaunuolis gyveno toliau. Jam galva plyšta nuo minčių stovint Akademijos kieme ir žvelgiant naktį į žvaigždėtą dangų viršum Vilniaus. Apimtas ekstazės, Jaunuolis mąsto apie gyvenimą, žmogaus paskirtį (skyrius „Jaunuolis Akademijos kieme“). Tos mintys atkakliai vedė jį prie kalbos, prie knygos:

Jaunuolis mintyse giedojo knygą,
virš Vilniaus išskleistą, ir vis kartojo:
dėkoju už akis, kad joms esi
šviesos lopšys, žinojimo stebuklas.
Įvesk į priterštą kalbos bažnyčią,
kad nuvalyčiau langus ir altorių,
kad vėl uždegčiau užpūstą žibintą
ir žodį apgyvendinčiau varpe.

Skyrius „Sarbievijus, arba Silviludia“ tiesiogiai su lietuvių kalba nesusijęs. Jame atskleidžiama lotyniškai rašiusio lenkų kilmės garsaus poeto Kazimiero Sarbievijaus meilė Vilniaus miestui. Tačiau nepasakysi, kad skyrius būtų nereikalingas, ardantis poemos darną. Belieka spėti, kad skyrius ir jo personažas K. Sarbievijus turi tikslą kontrastuoti su skyriumi „Tewas Linxmas“, kurio herojumi profesoriumi Žygimantu Liauksminu poetas išreiškė „lietuvišką“ meilę miestui. Vilniaus universiteto profesorius taip pat brangina miestą ir trokšta jam visokeriopos gerovės ir laimės. Tik, skirtingai nuo lenkų poeto, Vilniaus laimę sieja su tautiniais papročiais ir kalba. Todėl, parsigabenęs iš gimtosios Žemaitijos kaukių, jos pavyzdžiu organizuoja miestui pramogą – užgavėnių karnavalą. Šis renginys turėjo nemažą pasisekimą, bet profesorius vis dėlto nėra visai patenkintas, nes karnavalas neužtektinai gyventojams įkvėpė lietuviškumo:

(…………………) Sunku
pažadint šitą miestą, pasakyt jam,
kad jis ir papročius, ir kalbą turi.
O Jaunuolis keliauja per šimtmečius toliau, kol atsiduria vargingoje kamarėlėje – paskutinėje apgultos kalbos priebėgoje, likusioje jai nelietuviškame universitete ir susvetimėjusiame mieste. Taip poetas apibūdina kalbos būklę skyriuje „Aula lietuwiszka“:
Tikrai, kalba kaip apgulta atrodė.
Jau neturėdama daugiau kur trauktis,
Į bokštą suvaryta, atkirsta
nuo savo žemės, duonos ir šaltinių,
stokodama ir ginklų, ir gynėjų –
ji vis dar laikėsi.
Nykios kamarėlės, vargingai glaudžiančios kalbą, vaizdo sujaudintas poetas, pats prabyla kaip dalyvis nepaprastai skausmingu monologu, kuris tarsi sujungia mus, XX a. antrosios pusės žmones, su XVIII amžiumi:
(…………..) Už ką tave, už ką
vis iš burnos mums išlupa, išrauna
nekaltą žiedą tavo? Paukšti mažas,
Pasaulio girių giesmininke raibas,
kieno tu sulesei, kieno išgėrei
ir į kieno tu lizdą kėsinaisi,
kad vis tave nuo mūsų lūpų baido?
Tarsi grįžęs į XVIII a. autorius, turėdamas prieš akis per amžius sukauptą istorinę patirtį, siūlo tam raibajam paukščiui išsigelbėjimo priemonę:
Ant lopšio tūpkis, ei, ant lopšio tūpkis!
Straksėk, kaip išmanydamas, čiulbėk,
kad vaikas į tave rankas vis tiestų.
Į motinų sterbles tave paleisim,
arčiausiai įsčių sopantį padėsim,
kad patarle ar mįsle išsitartum.
kad iš po ašaros rauda pratrūktum,
kad gerklėje daina išsišakotum.
Dabar suzmekus dūminė pirkelė –
Didžioji aula tavo…
Monologas nutrūksta, kai į aulą įžengia Jaunuolis. Tačiau joje jis nieko neranda. Atsisėda ir laukia. Laukia veltui. Ir skyrius baigiamas graudžiu vaizdu:
Temo. Jis pakilo
ir peržegnojęs drebančia ranka
knygas ir poterius, sunkus išėjo,
dabar jau uždarydamas duris
ilgam. Mažiausiai šimtui metų.

Poema „Pažinimo medis“ baigiama „Epilogu“. Kaip J. Marcinkevičiui būdinga, čia lietuvių kalba – ir Vaikas, ir Jaunuolis, ir galiausiai Simonas Daukantas. Tai šis, iškratęs apavą, pakrikštija Lietuvos žeme Pažinimo Medį, užpildamas ant jo šaknų gyvybės. Tad galima sakyti, kad Pažinimo Medis – ne kas kita kaip lietuvių kalba. Ir poetas skuba į talką Daukantui tokiu paskutinėse eilutėse išreikštu raginimu:

Anava
ar tik ne Daukantas? Nubėk, vaikeli,
įduok jam kokį žodį, kol dar turim.

Gerbiamieji skaitytojai, kai dabar turite prieš akis pluoštą duomenų (o jų rastųsi daugiau), nuspręskite, kam skirta poema „Pažinimo medis“! „Pažinimo medis“ – tai pats įstabiausias himnas ir pati graudžiausia rauda mūsų gimtajai kalbai: jam tolygaus kūrinio lietuvių literatūroje nėra ir vargu ar kada toks kūrinys atsiras. Apie šią poemą būtų kas dar daugiau pasakyti. Jos kilni idėja išreikšta adekvačia menine forma. Poemos kalba – tai tobulas moderniosios bendrinės kalbos derinys su senosios raštų kalbos elementais.
Parašęs poemą, J. Marcinkevičius iki 2002 m. lyg ir buvo atsitraukęs nuo kalbos temos. Per tą laiką išgyveno daug svarbių įvykių: buvo aktyvus Sąjūdžio dalyvis… Atgavus nepriklausomybę, atsivėrė, rodos, platūs keliai lietuvių kalbai. Baimintis dėl jos ateities tarsi neliko pagrindo. Deja, naujieji institucijų vadovai ir aktyvistai rinkosi vakarietišką kelią, kuris veda į kalbos kafešantaną su striptizo programa. O J. Marcinkevičiaus svajota apie kelią į kalbos bažnyčią… Nepritardamas šiam pasirinkimui, 2002 m. parašo iki tol lyg ir nepraktikuoto žanro kūrinį – satyrinį eilėraštį „Kalbos ganymas“.

Tai buvo skaudus pasišaipymas iš vakarietiškojo kalbos ugdymo kelio, kuris vedė prie to, kad ganomoji karvutė – kalba pasinešusi nudriuoksuos ir nugaiš, poeto žodžiais tariant: „kokioj ten tokioj europoj“. Poetui nieko kito neliko, tik pasišaipyti.

Per atgautos nepriklausomybės dvidešimtmetį sužydėjo kalbai skirta poeto publicistika. Įvairiausiomis progomis jis yra kalbėjęs iš tribūnų ir rašęs straipsniuose ar aiškinęs duodamuose interviu apie kalbą. Antai 1988 m. rugsėjo 16 d. pirmajame „Atgimimo“ laikraščio numeryje, be kitų svarių minčių tautai gyvybiškai svarbiais klausimais, jis neužmiršo priminti kalbos: „Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, – rašė poetas, – yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos ji nori gyventi“ (J. Marcinkevičius. Tekančio upės vienybė, p. 202). Tų pačių metų spalio 21 d., atidarydamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamąjį susirinkimą, vėl kalbėjo: „Pagaliau supratom, kad vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą, kurių kalba ir dvasia, išstumtos į gyvenimo pašalę, liūdnai ir beviltiškai vysta (…)“ (ten pat, p. 204). Deja, šiandien turime apgailestauti, kad toks aiškus priminimas imamas užmiršti. Vadinamieji vakarietininkai ir istorijos objektyvintojai įžvalgaus poeto žodžius seniai išmetė iš savo atminties.

Norint atskleisti visu platumu ir gilumu, kaip Justinas Marcinkevičius publicistiniu žodžiu gynė lietuvių kalbą nuo visokių ja neįsitenkančių modernistų, reikėtų dar antra tiek laiko. Viliuosi, kad iš to, kas šiuo kartu parašyta, pakanka pateisinti pranešimo pavadinimą „Justinas Marcinkevičius – lietuvių kalbos riteris“.

Arnoldas Piročkinas

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2012/11/justinas-marcinkevicius-lietuviu-kalbos-riteris/#more-863

http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/2012/2012/12/justinas-marcinkevicius-lietuviu-kalbos-riteris-2/

„Mokslo Lietuvos“ Nr. 20. P. 10 spausdintoje pirmoje Arnoldo Piročkino pranešimo „Justinas Marcinkevičius – lietuvių kalbos riteris“ dalyje įsivėlė apmaudi klaida. Trečiame straipsnio stulpelyje su cituojamais Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „Dainuoju Lietuvą“ posmais susiliejo straipsnio autoriaus komentaras. Ketvirtame stulpelyje pateikta citata yra iš Biblijos „Būties knygos“. Atsiprašome autoriaus ir skaitytojų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.