An­ti­kos ži­no­vė D.Di­ly­tė pa­sta­rai­siais me­tais įsi­trau­kė į lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­ko K.Do­ne­lai­čio kū­ry­bos ty­ri­nė­ji­mus. 2005 me­tais iš­leis­ta kny­ga „Kris­ti­jo­nas Do­ne­lai­tis ir An­ti­ka”, šie­met pa­si­ro­dys „Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio pa­sa­kė­čios”. Ir pa­šne­ke­sys apie iš­ki­liau­sią mū­sų poe­tą „Lie­tu­vos ži­nio­se” vy­ko taip, kaip bū­tų, ty­ri­nė­to­jos pa­ste­bė­ji­mu, XVIII am­žiu­je, kai vis­kas tar­si ša­lia – ir An­ti­ka, ir da­bar­tis. Ir XVIII am­žius ne toks nu­to­lęs, nors šie­met mi­ni­me 300-ąsias lie­tu­vių gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros pra­di­nin­ko gi­mi­mo me­ti­nes.

Pa­ženk­lin­tas at­ra­di­mo džiaugsmo

– Jo­kių kon­kre­tes­nių duo­me­nų, kaip at­ro­dė poe­tas K.Do­ne­lai­tis, nė­ra iš­li­kę. Tu­ri­me tik ar­cheo­lo­go Vy­tau­to Ur­ba­na­vi­čiaus su­kur­tą skulp­tū­ri­nę por­tre­to re­kons­truk­ci­ją pa­gal kau­ko­lę, kaip ma­no­ma, K.Do­ne­lai­čio, ap­tik­tą ka­si­nė­jant Tol­min­kie­mio baž­ny­čią. Yra dai­li­nin­kų Vy­tau­to Ka­zi­mie­ro Jo­ny­no, Vy­tau­to Jur­kū­no, Eri­ko Var­no su­kur­ti poe­to por­tre­tai. Ko­kį jūs įsi­vaiz­duo­ja­te K.Do­ne­lai­tį?

– Tur­būt kiek­vie­nas įsi­vaiz­duo­ja­me sa­vaip. Man at­ro­do, kad tai bū­ta žmo­gaus ne itin aukš­to ūgio, lie­so, ne ap­kū­naus, nes daug dir­bo fi­zi­nio dar­bo, ne tik sė­dė­jo prie kny­gų ar sa­vo ku­ria­mų ins­tru­men­tų. Vei­dą la­bai su­nku įsi­vaiz­duo­ti, bet ma­nau, kad poe­tas tu­rė­jo bū­ti be­si­juo­kian­čių akių žmo­gus. Šiaip ar taip, jo kū­ry­ba ro­do tam ti­krą op­ti­miz­mą. Ži­no­ma, į se­nat­vę at­si­ra­do gal­būt ir liū­de­sio ženk­lų. Poe­to iš­ti­ki­mas drau­gas ra­šo, kad jis mi­rė nuo iš­se­ki­mo. Ko­kia li­ga sir­go, ne­ži­no­me, ta­čiau ne­ga­lė­jo bū­ti se­nat­vės ne­ga­lia, nes mi­rė ne toks jau se­nas, 66 me­tų. Li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jas Vin­cas Kuz­mic­kas yra iš­kė­lęs hi­po­te­zę (gal kas at­ei­ty­je im­sis įro­dy­ti, iš­ty­ręs pa­lai­kų DNR), kad poe­tas ga­lė­jo ap­si­nuo­dy­ti gyv­si­dab­riu, ga­min­da­mas ter­mo­me­trus ir ba­ro­me­trus. Ma­nau, kad K.Do­ne­lai­čio vei­de dar tu­rė­tų bū­ti tam ti­kro kie­tu­mo, griež­tu­mo, nes jam vis dėl­to bū­din­gas di­de­lis reik­lu­mas ir sau, ir ki­tiems.

– Ma­no­ma, kad tė­vas bu­vo lais­va­sis vals­tie­tis, ta­čiau K.Do­ne­lai­čio bro­lio Ado­mo pa­li­kuo­nių ti­ki­ni­mu, jis ga­lė­jęs bū­ti ju­ris­tas, gal kai­mo tei­sė­jas.

– As­me­niš­kai to klau­si­mo ne­ty­ri­nė­jau, do­mė­jau­si dau­giau­sia kū­ry­ba, ta­čiau kiek ži­nau iš mū­sų ty­ri­nė­to­jų Leo­no Gi­nei­čio, Al­bi­no Jo­vai­šo, Jur­gio Le­be­džio, ku­rie rė­mė­si ir Fran­zo Os­ka­ro Tetz­ne­rio (1863–1919) pub­li­kuo­ta do­ku­men­ta­ci­ja, ras­ta įro­dy­mų, kad bū­ta vis dėl­to vals­tie­čių šei­mos, ku­ri už že­mę mo­kė­jo tam ti­krą mo­kes­tį. Dar spė­ja­ma, kad tė­vas ga­lė­jo bū­ti kal­vis, t. y. be že­mės, ver­tė­si ir šiuo ama­tu. Apie mo­ti­ną aps­kri­tai nie­ko ne­ži­no­ma. Yra bal­tų dė­mių K.Do­ne­lai­čio biog­ra­fi­jo­je. Pa­vyz­džiui, ne­ži­no­me, ko­dėl jis taip vė­lai įsto­jo į Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­tą. Kneip­ho­fo lo­ty­niš­ko­je mo­kyk­lo­je mo­kė­si pen­ke­rius me­tus. Pra­di­nę bai­gė tur­būt Gum­bi­nė­je, ne­to­li gim­tų­jų Laz­dy­nė­lių.

Pavasario linksmybės. Iš dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijų K.Donelaičio poemai „Metai”.

– Ta­čiau ne­abe­jo­ti­nai K.Do­ne­lai­čio iš­si­la­vi­ni­mas bu­vo pui­kus kaip to me­to žmo­gaus.

– Ne tik kaip to me­to – ga­li­me ly­gin­ti ir su šių lai­kų žmo­nė­mis! Kneip­ho­fo mo­kyk­lo­je mo­kė­si lo­ty­nų, taip pat se­no­vės grai­kų kal­bos ir, be abe­jo, skai­tė vi­sus an­ti­ki­nės li­te­ra­tū­ros au­to­rius, ku­riuos da­bar skai­to kla­si­ki­nės fi­lo­lo­gi­jos stu­den­tai uni­ver­si­te­te. Vė­liau ran­da­me ir Ver­gi­li­jaus „Enei­dos”, ir „Bu­ko­li­kų” ci­ta­tų, o ma­žy­tės ci­ta­vi­mo klai­de­lės ro­do, kad ci­ta­vo at­min­ti­nai, ne­pa­žiū­rė­jęs kur nors. Ne­ga­lė­jo ne­mo­kė­ti ir vo­kie­čių kal­bos gy­ven­da­mas vis dėl­to vo­kiš­ko­je ap­lin­ko­je Ka­ra­liau­čiu­je. Įsto­jęs į vi­sai ne­pras­tą anais lai­kais Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­tą, stu­di­ja­vo teo­lo­gi­ją. Ti­kriau­siai daug dė­me­sio bu­vo ski­ria­ma Mar­ti­nui Lut­he­riui. Dar mo­kė­si pra­ncū­zų, o kad ga­lė­tų skai­ty­ti Bib­li­ją – ir heb­ra­jų kal­bos. Be Bib­li­jos ir teo­lo­gi­nių raš­tų, skai­ty­ta ir an­ti­ki­nė li­te­ra­tū­ra. Iš jos bu­vo mo­ko­ma re­to­ri­kos, nes ku­ni­gas tu­rė­jo mo­kė­ti sa­ky­ti pa­moks­lus. Yra iš­li­kę to lai­ko žy­maus pro­fe­so­riaus Jo­han­no Chris­top­ho Gotts­che­do, dės­čiu­sio re­to­ri­ką ki­tuo­se uni­ver­si­te­tuo­se, raš­tai – ten la­bai daug re­mia­ma­si vi­sa pa­sau­lio li­te­ra­tū­ra. XVIII am­žius ža­vus tuo, kad jis ne­bu­vo schi­zof­re­ni­kų, su­ski­lu­sios są­mo­nės žmo­nių, am­žius. Tas ski­li­mas pra­si­dė­jo nuo XIX am­žiaus, o iki jo lai­kas, bū­tis, kul­tū­ra bu­vo su­vo­kia­ma kaip vien­ti­sy­bė. Pra­ncū­zas Char­les’is de Mon­tes­quieu ra­šo sa­vo vei­ka­lą „Apie įsta­ty­mų dva­sią” ir pra­de­da nuo ro­mė­nų, ki­tų tei­si­nių sis­te­mų – vis­kas ša­lia, ne­jau­čia­ma, kad kas nors bū­tų la­bai se­niai ir nu­to­lę. Kaip da­bar mums – ir XVIII am­žius bai­siai to­li, tik mes vie­ni esa­me pro­tin­gi. Kai J.Ch.Gotts­che­das ra­šė sa­vo „Re­to­ri­ką”, jis ir­gi pra­de­da nuo An­ti­kos, o gre­ta – jo lai­kų kal­bos. K.Do­ne­lai­tis ab­sor­ba­vo vi­są iki jo bu­vu­sią kul­tū­rą. Nors ma­žai iš­li­kę duo­me­nų, iš jų ma­ty­ti, kad bu­vo la­bai iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, gy­ve­no in­te­lek­tua­laus žmo­gaus gy­ve­ni­mą.

– Poe­tas tu­rė­jo ir dau­gy­bę ta­len­tų, kaip ma­ty­ti iš įvai­riau­sių jo po­mė­gių.

– Pa­kreip­čiau min­tį taip: K.Do­ne­lai­tis tu­rė­jo ta­len­tą, o ta­len­tas – 26 kg 200 g si­dab­ro – yra grai­kų pi­ni­gi­nis vie­ne­tas. Vė­liau žmo­nės pa­mir­šo, ką tai reiš­kia, ir pra­dė­jo lai­ky­ti ta­len­tu vi­di­nes žmo­gaus ypa­ty­bes. To „si­dab­ro”, ku­rio tu­rė­jo K.Do­ne­lai­tis, už­te­ko vis­kam. Gal to­kie, kaip da­bar ma­din­ga sa­ky­ti, ge­nai: tarp bro­lių bu­vo ir auk­sa­ka­lys, ir ju­ve­ly­ras, o jei dar tė­vas kal­vys­te ver­tė­si… K.Do­ne­lai­tis tru­pu­tė­lį pra­len­kė sa­vo gi­mi­nai­čius, tu­rė­jo, sa­ky­čiau, ty­ri­nė­to­jo, ieš­ko­to­jo, kū­rė­jo gys­le­lę. Na, kam jam tas mi­kros­ko­pas?! Va­di­na­si, žmo­gui bu­vo įdo­mu ir pa­si­da­rė jį, nors ir ne­la­bai di­di­nan­tį, kad ga­lė­tų ty­ri­nė­ti pa­pras­ta aki­mi ne­ma­to­mą pa­sau­lį. Be­je, ne taip se­niai mi­kros­ko­pą bu­vo pa­to­bu­li­nęs ang­las Ro­ber­tas Hoo­ke’as. Dėl ter­mo­me­trų, ba­ro­me­trų ga­li­ma aiš­kin­ti, kad jie – rei­ka­lin­gi bui­ties daik­tai. Ki­še­ni­nis lai­kro­dis su spi­ra­li­ne spy­ruok­le ir­gi ne taip se­niai, XVII am­žiaus pa­bai­go­je, bu­vo iš­ras­tas. K.Do­ne­lai­tis im­asi to­kių da­ly­kų, nes, ma­tyt, bu­vo smal­sus, im­lus nau­jo­vėms ir na­gin­gas. XVII am­žiaus pa­bai­go­je Ita­li­jo­je iš­ras­tas for­te­pi­jo­nas Prū­si­jo­je pa­si­ro­dė 1745 me­tais. K.Do­ne­lai­tis po sep­ty­ne­rių me­tų pa­si­da­rė sa­vo ins­tru­men­tą. Pa­so­di­no ir so­dą. Pats skie­pi­jo vais­me­džius. So­de au­go rink­ti­niai me­džiai. Ma­tyt, iš­ma­nė ir veis­les, ži­no­jo, ką so­din­ti. Tai­gi šio žmo­gaus ta­len­tas vi­so­se sri­ty­se pa­ženk­lin­tas ieš­ko­ji­mo, at­ra­di­mo džiaugs­mo. Tas pat ma­ty­ti ir li­te­ra­tū­ros dar­buo­se.

Tiems, dėl ku­rių skau­dė­jo širdį

– Ra­šy­to­jas Ri­man­tas Čer­niaus­kas yra kė­lęs kaip svar­biau­sią klau­si­mą apie K.Do­ne­lai­čio kū­ry­bą – kam ir ko­dėl jis ra­šė „Me­tus”. Jei bū­tų sie­kęs šlo­vės, vo­kiš­kai ra­šy­da­mas bū­tų la­biau iš­gar­sė­jęs. Gal­būt poe­tas tu­rė­jo pra­kti­nių su­me­ti­mų pa­mo­ky­ti, pa­auk­lė­ti, pa­lai­ky­ti bū­rus, gal net skai­tė jiems poe­mos iš­trau­kas per pa­moks­lus.

Vilniaus universiteto kriptoje – Konstantino Bogdano skulptūra K.Donelaičiui. / LŽ archyvo nuotrauka

– Ar K.Do­ne­lai­tis skai­tė sa­vo kū­ri­nius par­api­jie­čiams – to­kiam spė­ji­mui pra­džią da­vė vo­kie­čių ty­ri­nė­to­jas F.O.Tetz­ne­ris, įro­dy­ti gal ir ne­bū­tų la­bai svar­bu. Bet ku­riuo at­ve­ju svar­biau bend­ras ad­re­sa­tas, kam poe­tas sky­rė sa­vo kū­ry­bą. Tai, be abe­jo, Ma­žo­sios Lie­tu­vos lie­tu­vių, lie­tu­vi­nin­kų, bend­ruo­me­nė, dėl ku­rios jam skau­dė­jo šir­dį, ku­ria jis rū­pi­no­si ir ku­riai pa­li­ko „Me­tus” kaip Šven­tą­jį Raš­tą. Poe­mo­je at­sisk­lei­džia ir pa­go­niš­kos pa­sau­lė­jau­tos da­ly­kai, tar­kim, sau­lės ra­tas, ir krikš­čio­niš­ko­sios mo­ra­lės pos­tu­la­tai, ir bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mas, bui­tis, ir bū­tis, bend­ruo­me­nės iš­li­ki­mo klau­si­mas, ra­gi­ni­mas ne­pa­si­duo­ti sve­tim­tau­čių įta­kai. Jei bū­tų ra­šęs vo­kiš­kai, gal bū­tų do­mi­nu­si ki­ta te­ma­ti­ka. Pa­vyz­džiui, iš­li­kęs vo­kiš­kai par­ašy­tas užuo­jau­tos ei­lė­raš­tis vi­sai ki­tos sti­lis­ti­kos, skir­tas in­te­lek­tua­liam skai­ty­to­jui. Ja­me poe­tas žai­džia są­vo­ko­mis „Nie­kas” ir „Vis­kas”, mi­ni He­rak­li­tą, čia nė­ra „Me­tams” bū­din­gos de­mo­kra­ti­nės nuo­sta­tos. Jei bū­tų ra­šęs vo­kiš­kai, gal bū­tų su­kū­ręs ką nors pa­na­šaus į Ewal­dą Chris­tia­ną Kleis­tą ar­ba Fried­ri­chą Gott­lie­bą Klops­toc­ką, iš­lei­du­sį „Me­sia­dą”, ei­liuo­tą taip pat heg­za­me­tru. Ne­abe­jo­ju, kad to­kio ta­len­to ir iš­si­la­vi­ni­mo poe­tas kaip K.Do­ne­lai­tis vo­kiš­kai ra­šy­da­mas bū­tų la­biau iš­gar­sė­jęs. Tu­ri­me džiaug­tis ir nu­si­lenk­ti jam, kad ra­šė lie­tu­viš­kai, pa­si­rin­ko gim­tą­ją kal­bą. Jei K.Do­ne­lai­čio ne­bū­tų bu­vę, iš XVIII am­žiaus ne ką ir tu­rė­tu­me.

– Esa­te ne kar­tą pa­brė­žu­si, ko­kie mil­ži­niš­ki K.Do­ne­lai­čio nuo­pel­nai lie­tu­vių ir net pa­sau­lio li­te­ra­tū­rai, nes pa­na­šaus epo kaip „Me­tai” XVIII am­žiu­je nie­kas ne­bu­vo su­kū­ręs. K.Do­ne­lai­tis su­for­ma­vo ir sa­vi­tos rū­šies heg­za­me­trą, par­ody­da­mas vi­siems, ko­kia sa­vi­ta ir ypa­tin­ga yra lie­tu­vių kal­ba.

– „Me­tai” tu­ri be ga­lo daug gel­mių ir są­sa­jų – per tuos pa­čius epi­nės kū­ry­bos pri­nci­pus – su An­ti­kos epais, Ho­me­ro „Ilia­da” ar „Odi­sė­ja”. Ta­čiau svar­biau­sia, ma­no ma­ny­mu, kad K.Do­ne­lai­tis ne vien se­kė, bet su­kū­rė aps­kri­tai nau­ją epo for­mą. Jis su­jun­gė di­dak­ti­nio ir he­ro­ji­nio epo ypa­ty­bes. Pa­mo­ky­mų „Me­tuo­se” yra daug ir tai, be abe­jo, pe­rim­ta iš di­dak­ti­nių epų. Ta­čiau „Me­tai” tu­ri ir vei­kė­jus, o tai jau bū­tų he­ro­ji­nio epo ka­te­go­ri­ja. Aps­kri­tai me­tų lai­kų te­ma­ti­ka bū­din­ga XVIII am­žiui ir to­kių kū­ri­nių par­ašy­ta dau­giau. Sa­ky­kim, vo­kie­tis E.Ch.Kleis­tas su­kū­rė poe­mą „Pa­va­sa­ris”, pra­ncū­zas Jea­nas Fran­çois Saint Lam­bert’as – „Me­tų lai­kus”. To­kio pat pa­va­di­ni­mo kū­ri­nį ang­liš­kai par­ašė ško­tas Ja­me­sas Thom­so­nas. Ta­čiau vi­sos tos poe­mos yra ap­ra­šo­mo­jo po­bū­džio. Jo­se nė­ra to­kių vei­kė­jų kaip K.Do­ne­lai­čio bū­rai – tu­rin­tys sa­vo nuo­mo­nę, tvir­tą po­zi­ci­ją, ver­ty­bes. „Me­tai” tiek žan­ru, tiek siu­že­tu vi­siš­kai nau­jas, tuo­me­ti­nė­je Eu­ro­pos li­te­ra­tū­ro­je dar ne­bū­tas kū­ri­nys.

Apie ba­la­ną, grai­kus ir romėnus

– Vis dėl­to mū­sų vi­suo­me­nė­je ne­re­tai gir­dė­ti prie­kaiš­tų, ko­dėl rei­kia skai­ty­ti K.Do­ne­lai­tį mo­kyk­lo­se, nes jis to­kio am­žiaus vai­kams, ypač mies­tie­čiams, ne­sup­ran­ta­mas, ir gal­būt aps­kri­tai jo kū­ry­ba da­bar ne­ak­tua­li. Ko­kios bū­tų jū­sų re­ko­men­da­ci­jos skai­tant ir ver­ti­nant K.Do­ne­lai­tį?

– Yra net kul­tū­ros žmo­nių, ku­rie ma­no, kad ag­ra­ri­nės kul­tū­ros li­te­ra­tū­ros aps­kri­tai ne­rei­kia. Iš­me­ta­me K.Do­ne­lai­tį, Juo­zą Tu­mą-Vaiž­gan­tą… Ro­mual­dą Gra­naus­ką – ir­gi… Tai kas ta­da lie­ka? Gal ras­tu­me, kad šis tas lik­tų, ta­čiau bū­tu­me pli­ki nuo­gi. Ne­tu­rin­tys jo­kios kul­tū­ri­nės at­min­ties. Ži­no­ma, skai­ty­ti ir su­pras­ti – ne tik K.Do­ne­lai­tį – yra prob­le­ma. Kai dar dir­bau uni­ver­si­te­te, stu­den­tai jau ne­be­ži­no­jo, kas yra la­jus. Juo Ho­me­ro „Odi­sė­jo­je” Pe­ne­lo­pės jau­ni­kiai iš­te­pa Odi­sė­jo lan­ką, ti­kė­da­mie­si, kad leng­viau bus įtemp­ti. Vė­liau stu­den­tai pra­dė­jo ne­be­sup­ras­ti, ir kas yra ba­la­na. Ma­no ma­ny­mu, ag­ra­ri­nę kul­tū­rą rei­kia pa­žin­ti, pa­da­ry­ti sa­vas­ti­mi. La­bai tei­gia­mai ver­ti­nu įvai­rias edu­ka­ci­nes prog­ra­mas. Kaip su­pra­si Vaiž­gan­to „li­no mū­ką”, „li­no kan­čią”, jei ne­ži­no­si, kaip li­nai ap­dir­ba­mi. Ne­sup­ra­si ir R.Gra­naus­ko, jei ne­bū­si ma­tęs, kaip duo­ną ke­pa. Jei at­si­sa­ky­si­me ag­ra­ri­nės kul­tū­ros li­te­ra­tū­ros, vie­nas da­ly­kas, ne­tu­rė­si­me jo­kios kul­tū­ri­nės at­min­ties, bū­si­me kaip zom­biai, o ki­tas da­ly­kas, ne­sup­ra­si­me ir Eu­ro­pos kul­tū­ros šak­nų. Ne­ga­liu kal­bė­tis su stu­den­tais, ku­rie ne­ži­no, pa­vyz­džiui, kas yra ba­la­na, apie grai­kų ar ro­mė­nų kul­tū­rą, nes ir jie pa­siš­vies­da­vo ba­la­no­mis ir tu­rė­jo įtai­są joms lai­ky­ti, pa­na­šų į lie­tu­vių „die­dą“. Man taip pat la­bai gai­la, kad iš mū­sų var­to­se­nos pa­si­trau­kia ag­ra­riš­ki fra­zeo­lo­giz­mai. O štai vie­nas Pra­ncū­zi­jos pre­zi­den­tas net per nau­ja­me­ti­nę kal­bą taip gra­žiai pa­sa­kė: „Re­ve­nons à nos mou­tons”. Pa­žo­džiui bū­tų: „Grįž­ki­me prie sa­vo avi­nų”, t. y. prie to, kas anks­čiau kal­bė­ta. Pa­sta­ruo­ju me­tu daž­nai esu kvie­čia­ma į mo­kyk­las. Be abe­jo, pa­si­tai­ko, kad skun­džia­si ir mo­ky­to­jai, ir vai­kai: ne vis­ką su­pran­ta K.Do­ne­lai­čio „Me­tuo­se”, ne­mo­ka skai­ty­ti heg­za­me­tro. Gal­būt ver­tė­tų lei­di­ny­je mo­kyk­loms, pa­lie­kant heg­za­me­trui rei­ka­lin­gą tar­mi­nį kir­čia­vi­mą (pa­vyz­džiui, „kódėl“), at­si­sa­ky­ti tar­my­bių (pa­vyz­džiui, ra­šy­ti ne „trū­sus“, o „triū­sus“), kad bū­tų leng­viau su­pras­ti?! Prie kiek­vie­no lei­di­nio pa­pras­tai yra žo­dy­nė­liai. Ga­li­ma juos pa­pil­dy­ti pla­tes­niais ko­men­ta­rais. Ga­li­ma bū­tų aiš­kin­ti net to­kius da­ly­kus, tar­kim, „Jau sau­le­lė vėl at­kop­da­ma bu­di­no svie­tą…” Ma­žy­bi­nės for­mos, ro­dan­čios ne ma­žu­mą, o mei­lu­mą, ma­lo­nu­mą, bū­din­gos se­na­jai lie­tu­vių kal­bai ir li­te­ra­tū­ri­nei tra­di­ci­jai. „Sau­le­lę” ra­dau jau gies­my­nuo­se, iš­leis­tuo­se prieš K.Do­ne­lai­tį. Ar­ba: „Šal­čių pra­mo­nės su le­dais su­gaiš­tį pa­ga­vo…” Gal­būt ir­gi rei­kė­tų jau aiš­kin­ti, kad „pra­mo­nė” yra „pra­ma­nas”, „su­ma­ny­mas” ir jau vė­liau at­si­ra­do žo­dis „pra­mo­nė” – kaip su­ma­ny­tas ga­mi­nys, kas nors pa­ga­min­ta. Ži­no­ma, rei­kė­tų ir pa­do­raus moks­li­nio ko­men­ta­ro. Pa­vyz­džiui, „į nie­ką pa­vir­to”, ma­no nuo­mo­ne, yra ger­ma­niz­mas. Jun­gi­nį „In Nichts zer­fal­len” ap­tin­ka­me ir K.Do­ne­lai­čio pro­gi­nia­me ei­lė­raš­ty­je vo­kie­čių kal­ba: „Kol virs­da­vo Nie­ku sa­va­ja­me Nie­ke” (Jo­no Grai­čiū­no ver­ti­mas) ir vie­na­me Jo­han­no Wolf­gan­go Goet­he’s ei­lė­raš­ty­je: „Ne­bū­ty­je su­birk į Nie­ką“ (Al­bi­no Ber­no­to ver­ti­mas).

Dailininko E.Varno pieštas K.Donelaičio portretas.

– Kaip jūs at­ra­do­te K.Do­ne­lai­tį, nes esa­te vis dėl­to An­ti­kos li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­ja?

– Kar­tą pro­fe­so­rius Ar­nol­das Pi­roč­ki­nas pa­pra­šė pa­skai­ty­ti pra­ne­ši­mą per K.Do­ne­lai­čio drau­gi­jos ren­gia­mą mi­nė­ji­mą. Lai­ko tu­rė­jau gal du mė­ne­sius, pra­dė­jau gi­lin­tis ir pa­ma­čiau, kad la­bai daug kas dar ne­iš­tir­ta, ei­na­ma tik pa­vir­ši­niais ke­liais. Taip pa­ma­žu ir įsi­trau­kiau. Iš pra­džių ra­šiau straips­nius, vė­liau iš­ėjo ir kny­ga. Šie­met bus iš­leis­ta dar vie­na – apie K.Do­ne­lai­čio pa­sa­kė­čias. XVIII am­žiu­je bu­vo par­ašy­ta be ga­lo daug pa­sa­kė­čių. Vien Pra­ncū­zi­jo­je 10 tūkst. pri­skai­čiuo­ta. Pers­kai­čiau gal ko­kius 5 tūkst. vo­kiš­kų, pra­ncū­ziš­kų, lo­ty­niš­kų (lo­ty­niš­kai ir­gi dar bu­vo ra­šo­ma). Jų fo­ne K.Do­ne­lai­tis at­ro­do ga­na mo­der­nus ir ori­gi­na­lus. Mat pa­sa­kė­čios žan­ras ki­to, ypač XVIII am­žiu­je at­si­ra­do nau­jų bruo­žų. Ne­be­si­nau­do­ja­ma tra­di­ci­niu, o ku­ria­mas nau­jas siu­že­tas, ar­ba sa­vaip pa­krei­pia­mas pe­rim­tas iš An­ti­kos pa­sa­ko­ji­mas. Pa­vyz­džiui, pa­sa­kė­čia apie la­pę ir gand­rą, kaip vie­nas ki­tą vai­ši­no, pa­sik­vie­tę į sve­čius, ži­no­ma nuo ro­mė­nų pa­sa­kė­ti­nin­ko Fed­ro lai­kų. Jos mo­ra­las bū­tų toks: kaip šauk­si, taip ir at­si­lieps, jei da­ry­si blo­ga ki­tam, ir pats pa­tir­si blo­gį. XVIII am­žiu­je Gott­hol­das Eph­rai­mas Les­sin­gas šią pa­sa­kė­čią pa­krei­pia vi­sai ki­taip: nė­ra jo­kių vai­šių, la­pė, su­ti­ku­si gand­rą, klau­sia, ką ma­tė, daug ke­liau­da­mas po pa­sau­lį, ir šis pa­sa­ko­ja apie kiek­vie­ną ba­lą, kur ska­niau­sios var­lės. Ati­tin­ka­mas ir mo­ra­las: „Po­ne, jūs ne­se­niai grį­žo­te iš Par­yžiaus – kur ten ge­riau­sias res­to­ra­nas ir vy­nai?” K.Do­ne­lai­tis tar­si lai­ko­si tra­di­ci­nio siu­že­to, ta­čiau pir­miau­sia pa­si­ro­do esąs ori­gi­na­lus tuo, kad jo gand­ras ne­ruo­šia kerš­to la­pei. At­ker­ši­ja ne­ti­kė­tai – iš­al­ku­siai nu­me­ta at­ry­tą ru­pū­žę: „Štai, ta­rė, – ra­si ga­na bus už čės­ta­vo­ji­mą ta­vo!” Vis dėl­to poe­tas pa­smer­kia ir gand­rą. Jis ci­tuo­ja Nau­ja­ja­me Tes­ta­men­te pen­kis kar­tus pa­kar­to­tą Die­vo įsa­ky­mą: „Ar­ti­mą sa­vo my­lėk kaip my­li tu sa­ve pa­tį” ir dar mo­ra­le pla­čiai aiš­ki­na, kad tiek la­pė, tiek gand­ras el­gia­si ne­do­rai. Tai­gi čia vėl gir­di­me NT pos­tu­la­tą „jei ta­vo prieš­inin­kas alks­ta – pa­val­gy­dink jį”. K.Do­ne­lai­tis taip pat su­kū­rė dvi pa­sa­kė­čias vi­sai nau­jais siu­že­tais: „Ru­di­kis jo­mar­ki­ninks” ir „Pa­sa­ka apie šūd­va­ba­lį”. Ma­nau, kad pa­sa­kė­čių ga­lė­jo bū­ti dau­giau, to­kia yra ir Liud­vi­ko Rė­zos užuo­mi­na, bet jų ne­iš­li­ko. Tie­są sa­kant, aša­ros by­ra. Skai­tai ko­kį vo­kie­tį – šim­tas pa­sa­kė­čių, ki­to – du šim­tai, pra­ncū­zo Fran­çois Jo­sep­ho Des­bil­lons’o – pen­ki šim­tai. O K.Do­ne­lai­čio – tik še­šios. (XVIII am­žiu­je, 1706 me­tais, iš­ėjo Jo­no Šul­co vers­tos Ezo­po pa­sa­kė­čios, ten 10 jų, bet jos ne­ori­gi­na­lios.)

– Ar ga­li dar bū­ti ko­kių nors at­ra­di­mų tiek iš K.Do­ne­lai­čio gy­ve­ni­mo, tiek ir iš kū­ry­bos?

– Ga­li. Štai Liu­ci­ja Ci­ta­vi­čiū­tė ir Vai­das Še­fe­ris ne­la­bai se­niai Ber­ly­no slap­ta­ja­me ar­chy­ve ra­do K.Do­ne­lai­čio laiš­ką, ra­šy­tą val­džios at­sto­vams. Ma­no­ma, kad Len­ki­jo­je, gal Olš­ty­ne, kas nors ga­lė­tų bū­ti, nes ten at­si­dū­rė da­lis Ka­ra­liau­čiaus ar­chy­vų. Ypač daug vil­čių teik­tų ne­priei­na­mi Ru­si­jos ar­chy­vai. Ko­dėl taip sa­kau? Iš kur Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­te at­si­dū­rė vie­nin­te­liai iš­li­kę „Pa­va­sa­rio links­my­bių” ir Va­sa­ros dar­bų” ran­kraš­čiai?! Kai Rau­do­no­ji ar­mi­ja 1945 me­tais pa­ėmė Ka­ra­liau­čių, iš kar­to im­ta­si Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­to ar­chy­vo. Su­kro­vė į dė­žes ir iš­si­ve­žė, kaip ži­no­ma, į tuo­me­ti­nį Le­ning­ra­dą. Ta­čiau kol ar­chy­vus kro­vė, bū­re­lis Lie­tu­vos moks­lo aka­de­mi­jos na­rių spė­jo nu­va­žiuo­ti ir įro­dy­ti, kad K.Do­ne­lai­čio poe­mos ran­kraš­čiai bū­tų ati­duo­ti. Vi­sa ki­ta, kas ten bu­vo, iš­ke­lia­vo į Ru­si­ją. Ga­li bū­ti, kad kur nors Pe­ter­bur­ge ar Mask­vo­je yra do­ku­men­tų, su­si­ju­sių ir K.Do­ne­lai­čiu. Ti­kriau­siai poe­tas bu­vo par­ašęs ir ne­ma­žai gies­mių, bet jų ne­tu­ri­me. Din­go. Gal­būt kas nors ka­da nors at­ras.