Katalikė, įsimylėjusi reformaciją ir XVI amžių

Iš kasmečio knygų srauto nelengvai išnyra unikumai, tyliai glūdintys nuošalėje, nelabai patogių nei lengvam pasiskaitymui, nei šmaikščiam ar sentimentaliam pasiplepėjimui. Tokia laikytume ir itin kruopštaus, ilgalaikio triūso pareikalavusią D. Pociūtės monografiją „Maištininkų katedros: ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai“ („Versus aureus“, 2008 m.), nušviečiančią neilgą, bet dvasinei Lietuvos (LDK) raidai labai reikšmingą XVI a. laikotarpį – pora dešimtmečių iki Radvilos Juodojo mirties (1565 m.). Kalbinu autorę – Vilniaus universiteto docentę, humanitarinių mokslų daktarę Dainorą Pociūtę. 

Esate katalikiškos tradicijos žmogus, tad ar nepatiriate vidinio konflikto, nesijaučiate išduodanti saviškius, pasišvęsdama protestantizmo tyrimams, juk greta mokslininkės objektyvumo galima pajusti ir jūsų simpatijas ne vienam religinės minties reformatoriui?

   Taip, esu katalikiškos tradicijos žmogus, visa mano giminė ir šeima kilusi iš Vakarų Žemaitijos, kuri ribojosi su Mažąja Lietuva. Nemanau, kad mano apsisprendimas tyrinėti reformaciją ir protestantizmą išduoda kurią nors kultūrinę tradiciją. Pasirinkau tyrinėti tai, kas man įdomu, kas mane tikrai jaudina.

   Turbūt dabar nėra dienos, kad nepagalvočiau apie savo tyrinėtus „personažus“ – Abraomą Kulvietį, Mikalojų Radvilą Juodąjį ar Žygimantą Augustą. Tikrai į juos žiūriu su simpatija. Turiu keletą tokių mylimų asmenybių – visi jie iš XVI amžiaus. XVI amžius ir yra mano meilė, o katalikiškąją tradiciją tik šio amžiaus pabaigoje pradeda atgaivinti jėzuitai. Manau, kad būtent XVI a. yra tas metas, kai Lietuva atrado krikščionybę – tik tada įvyko tikrasis christianizacijos procesas. Šiame amžiuje Lietuva atrado pagrindinius krikščionybės dalykus, pirmiausia – Bibliją.

   Tad patį protestantizmo procesą Lietuvoje vertinate teigiamai?

   Taip, vertinu labai teigiamai. Bet tai nėra mano atradimas. Istoriografijoje jau įvardinta, kad protestantizmas stipriai modernizavo Lietuvą. To įrodinėti kaip ir nebereikėjo, tik buvo svarbu parodyti gyvą procesą. XVI a. protestantai Lietuvą supažindino su krikščioniškomis tiesomis.

   Man jie visi patinka – ir liuteronai, ir kalvinistai, net antitrinitoriai, neigę Trejybės dogmą, taip pat ir katalikai. Man jie patinka todėl, kad karštai, iki ašarų (iš tiesų rašoma, kad sinode vienas ar kitas apsiverkė) ieškojo tiesos. Istorikui svarbiausia nebūti angažuotam kurios nors konfesijos atžvilgiu – tuo labiau būtų keista reikšti savo angažuotumą kalbant apie XVI amžių, istorinės tiesos tikrai negalėtum atskleisti. O simpatijos yra natūralus dalykas.

   Tarkim, aš jaučiu simpatiją ir Žygimantui Augustui, neturėjusiam aiškios konfesijos, ir Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui, kurį Radvila Juodasis iki 18 metų augino kaip protestantą ir kuris vėliau atsivertė į katalikybę, buvo karštas jos gynėjas, padarė jos labui nuostabių dalykų. Tiesiog XVI amžiuje su protestantizmu savo likimą susiejusių iškilių figūrų yra daugiau nei tarp katalikybės gynėjų.

   Regis, esate prasitarusi, kad būtent katalikybės istoriją tyrinėjantys ir katalikiškai konfesijai priklausantys mokslininkai kai kada prasilenkia su objektyvia tiesa. Ar įmanoma išvengti to konfesinio angažuotumo?

   Šiaip Bažnyčios ir konfesijų istorijos tyrimų yra nedaug, tik pavieniai mokslininkai dirba šioje srityje. Bet iš tiesų kai kuriuose pastarųjų metų darbuose galima įžvelgti angažuotumą katalikiškai konfesijai. Ryškus angažuotumas, tarkim, kai Bažnyčios istorija parašoma ignoruojant reikšmingiausią XVI a. kultūrinį procesą – reformaciją, mane tikrai žeidžia.

   Negaliu tokiai istoriografijai pritarti, net jei į veikalą įdėta daug darbo. Istoriko žvilgsnis turi būti bešališkas – nors savo „herojus“ ir įsimyli. Bet konfesijos istoriją rašau ne iš konfesinių doktrininių pozicijų. Doktrinos formavimasis man labai įdomus, stengiuosi šį procesą atskleisti, bet ne dėl to, kad pasakyčiau, jog ši doktrina teisinga, o ana – ne.

   Rašau ne kaip teologė, nors, žinoma, teologijos žinių nuolat prisireikia. Kartais dėl to mūsų istorikai ir privengia religijos istorijos temų – esą, tam reikia teologinių žinių. Bet teologijos mokslas nėra sunkesnis už kultūros istoriją ar bendrąją istoriją. Ir šiuo atveju nelabai gelbsti konsultavimasis su teologais – jie XVI amžiaus situacijos nelabai žino. Įdomiausius įvairių šalių veikalus, kuriuos skaičiau apie XVI a. reformaciją, tikrai parašė ne teologai, o kultūros istorikai.

   „Maištininkų katedrose“, atrodo, nekart oponuojate kai kurioms nusistovėjusioms nuostatoms, garbingiems mūsų autoritetams, tarkim, Ingei Lukšaitei?

   Ingę Lukšaitę, nors ji man nedėstė, laikau savo mokytoja. Prieš dešimtmetį jos parašytas veikalas „Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje“ man buvo labai brangus, džiaugiausi jo pasirodymu, daugkart esu jį skaičiusi, nagrinėjusi. Prof. E. lčinaitė man sakė, kad niekas nesitikėjo, jog po dešimties metų atsiras dar vienas ir visiškai skirtingas veikalas.

   Tikrai nesirengiau specialiai oponuoti, ne vienoje vietoje I. Lukšaite pasiremiu.

   Tiesiog mūsų tyrinėjimo išeities pozicijos yra skirtingos – aš žiūriu iš labai arti, tyrinėju detales, bandau parodyti nuodugniai rekonstruotą procesą, imdama labai trumpą laikotarpį – reformacijos pačios ankstyvosios raidos dvidešimtmetį, o I. Lukšaitė yra linkusi apibendrinti, sudarinėti bendresnes schemas. Ji tikrai neakcentuoja kasdienybės reiškinių, kurie man įdomūs. Tad detaliau pasižiūrėjusi, galėjau ir pasakyti, kad LDK reformacija pasižymėjo savita raida, jos negalima sutapatinti su kurios nors šalies reformacija, tuo labiau, kad ir Vakarų Europa neturi bendros reformacijos istorijos, visur ji skirtinga.

   Tad, remiantis tuo, kad anksčiausiai savo konfesinę doktriną Europoje suformavo liuteronizmas, nėra pagrįsta teigti, jog ankstyvasis reformacijos etapas Lietuvoje buvo liuterniškas, paskui jis perėjo į kalvinizmą, kurį keitė kitos raidos kryptys. Savo veikale bandžiau parodyti, kad iki Radvilos Juodojo mirties 1565 m. LDK buvo ieškoma savos protestantizmo ar, tiksliau, evangelizmo (reformatoriai save įvardijo evangelikais) formos, aišku, pasiremiant ir Augsburgo (liuteronizmo) ir helvetų (kalvinizmo) konfesijos tradicija. Bet jie juk neprivalėjo priimti Vokietijoje ar Šveicarijoje įsitvirtinusių doktrinų.

   Radvila Juodasis, būdamas stipri asmenybė, kūrė nepriklausomą Bažnyčią – tokią ją ir sukūrė. XVI a. antroje pusėje jau, žinoma, prasidėjo ryškesni konfesionalizacijos procesai, Bažnyčios ėmė apsibrėžti savo ortodoksijų ribas, ir po Radvilos Juodojo mirties Lietuvos protestantizmas ėmė ryškiau save tapatinti su kalvinizmu.

   Tyrinėjate LDK reformacijos istoriją, lyg ir atsiribodama nuo protestantizmo Mažojoje Lietuvoje. Vis dėlto įdomu, ar tai buvo paralelūs, savarankiški procesai, vienas kitam nedarę jokios įtakos? Turiu galvoje būtent lietuvišką, ne vokišką protestantizmo idėjų sklaidą Mažojoje Lietuvoje – regis, esate išsakiusi nuomonę, kad Mažvydo „Katekizmas“ Didžiojoje Lietuvoje buvo nežinomas.

   Į pirmąjį klausimą būtų galima atsakyti ir taip, ir ne. Turime prisiminti, kad tai buvo dvi skirtingos valstybės. Viena jų – Prūsija susikūrė kaip oficiali liuteroniška valstybė, o LDK oficialiai buvo katalikiška. Šių valstybių sienos nebuvo kažkokios nepereinamos, tuo labiau, kad kunigaikštis Albrechtas buvo priklausomas nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos valdovų, juos siejo ir giminystės ryšiai. Jis aktyviai bendravo su Žygimantu Augustu. Šių šalių reformacijos procesus tarsi vienija ta aplinkybė, kad pirmieji Prūsijoje lietuvių kultūros labui pasidarbavo ne vietiniai lietuviai, o išeiviai iš LDK, vadinamieji disidentai.

   Tai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Zablockis, Mažvydas. Negalėję savo idėjų vystyti LDK, jie Prūsijoje sudarė tarsi didlietuvišką inkliuzą. Vieni ten adaptavosi, gerai jautėsi, tarkim, neturime jokių paliudijimų, kad Mažvydas būtų norėjęs grįžti į LDK. Tačiau nusivylimo, skausmo, kad jie išvyti iš savo šalies, būta. Ryškiausiai jį išreiškė A.Kulvietis, sakęs: gerai, kad galime dirbti Prūsijoje, kunigaikštis mums duoda universitetą, bet norime dirbti saviesiems, norime grįžti į Lietuvą.

   Ankstyvuoju etapu šis bendrumas ryškus. Bet nepamirškime, kad tuo metu pasaulį valdė Bažnyčios, tam tikros religinės doktrinos. Sunku įsivaizduoti, kad Mažvydo išleista pirmoji lietuviška knyga – liuteroniškai bažnyčiai skirtas katekizmas būtų buvęs naudojamas kaip bažnytinė LDK knyga. Tuo metu čia nebuvo įsikūrusios būtent liuteroniškos bažnyčios (liuteronizmui atstovavo vokiečių miestiečių bendruomenė), o LDK evangelikai rengė ir spausdino knygas pagal savo vystomą doktriną, kurios nelaikė liuteroniška.

   „Maštininkų katedrose“ jūs detaliai pateikiate faktus, vengdama vertinimų, komentarų. Bet man kai kur „įvedimo į kontekstą“ tarsi ir pritrūko. Tarkim, rašote apie Radvilos Juodojo įkurtoje Brastos spaustuvėje leistas knygas, pažymėdama LDK evangeliškos bendruomenės įneštą indėlį į lenkų literatūrą (pasitikslinus knygoje: „lenkiškosios literatūros“).

   Netikslu kalbėti apie indėlį į lenkų literatūrą – tai indėlis į Lietuvos literatūrą, tik parašytą lenkų kalba. Be reikalo mes atsisakome kalbėti apie lietuvių literatūrą, raštiją, jei knyga parašyta ne lietuviškai. Taip jau susiklostė, kad LDK buvo daugiakalbė valstybė, joje formavosi daugiakalbė rašytinė tradicija. Ankstyviausios rašytinės tradicijos buvo lotynų ir rusėnų, po to dar lenkų kalba, lietuviškosios tiesiog niekas nesukūrė, ji gyvavo tik šnekamojoje vartosenoje.

   Tai ir lietuviškos krikščionybės bėda, kad visą XV amžių Bažnyčia nedėjo jokių pastangų sukurti lietuvišką raštiją. Savo knygoje ir noriu parodyti, kad Lietuva iki reformacijos nebuvo christianizuojama, ypač tai pasakytina apie lietuviškai kalbėjusius kaimų gyventojus – jie visai nežinojo, kas tai yra Biblija. Katalikų bažnyčia laikėsi pozicijos, kad Šventojo Rašto nereikia versti į nacionalines kalbas, nereikia leisti jo skaityti pasauliečiams, kad nekiltų erezijos – tai jau doktrininė Bažnyčios problema.

   Nebuvo leidžiami net katekizmai lietuvių kalba. Prasidėjusi reformacija, žinoma, negalėjo staiga sukurti lietuviškos raštijos, tai per keletą metų neįmanoma. Rašytinę tradiciją reikia suformuoti, kurti jai net žodžius. Juk ir Mažvydas kaip galynėjosi kurdamas lietuvišką bažnytinę terminiją. Jis darė vertinius iš lotynų, vokiečių, lenkų kalbų. O reformacinis Radvilos Juodojo laikotarpis yra penkiolika jo gyvenimo metų. Jis buvo ne teologas, ne Bažnyčios žmogus, buvo politikas – kultūrinė veikla jam buvo, galima sakyti, šalutinė. Vis dėlto jis sugebėjo įkurti pirmąją spaustuvę Lietuvoje, suburti dideles žmonių bendruomenes, pradėjusias kurti Bažnyčią, formuoti doktriną. Žmones jis kvietėsi iš įvairių šalių – Lenkijos, Italijos, Prancūzijos. Tai buvo daugiakalbė bendruomenė, tarpusavyje bendravusi lotynų kalba, bet vis dėlto kūrusi LDK Evangelikų bažnyčią, t.y. jų manymu – tikrąją krikščionišką bažnyčią.

   Supratimas, kad reikia religinio diskurso ir lietuvių kalbos, atsirado pačioje XVI a. pabaigoje, kai baigėsi didžiosios religinės kovos, stabilizavosi doktrinos. Tai nebuvo lengvas procesas.

   Štai pirmąjį lietuvišką katekizmą Merkelis Petkevičius išvertė iš vietinių lenkiškų LDK katekizmų. Tai nereiškia, kad Lenkijos reformacija būtų paveikusi lietuviškąją – atvirkščiai, LDK reformacijos judėjimas buvo ankstesnis. Bet tai buvo aukštesnių sluoksnių – didikų, bajorų, mokėjusių lenkiškai, neretai ir lotyniškai, judėjimas. Žemųjų sluoksnių per tą trumpą laiką jis tiesiog nespėjo apimti. Tad ankstyvasis lietuviškos raštijos formavimasis susitelkė Prūsijos kunigaikštystėje, kur liuteroniška doktrina jau buvo stabilizavusis. Ten kunigaikštis Albrechtas rėmė literatūros įvairiomis kalbomis rengimą.

   Ar savo gyvenimo kelyje turėjote mokytojų, jus skatinusių pasišvęsti labiau istorinei nei filologinei problematikai, ar tai nulemta vidinio apsisprendimo?

   Potraukį istorijai pajutau dar mokydamasi mokykloje Šilutėje. Bet tik studijuodama (lietuvių filologiją – aut. past.) Vilniaus universitete, supratau, kad mano darbo sritis bus kultūros istorija. Antrame kurse, kai mums dėstė jaunas dėstytojas Darius Kuolys, pasirinkau kursinio darbo temą iš Konstantino Sirvydo postilės, t. y. XVII a. pamokslų rinkinio. Drąsiai ėmiausi, bet sutrikau, kai atsivertusi šią knygą, negebėjau suprasti jos raidžių. Bet porą savaičių pastudijavus, pasirodė, kad tai nėra nieko labai sunkaus.

   Tiesioginių mokytojų gal negalėčiau įvardinti, bet esu dėkinga universitetui, visa jo profesūra vienaip ar kitaip buvo mano mokytojai, visada mane palaikę. Dažniausiai į senosios literatūros studijas nueina vos vienas ar pora žmonių iš kurso. Tad mane palaikė ir prof. Donatas Sauka, ir prof. Juozas Girdzijauskas. Tik aš neturėjau įpročio eiti konsultuotis – parašydavau darbą ir nunešdavau.

   Kai paprašiau prof. Saukos būti mano diplominio darbo vadovu, jis taip ir pasakė: „Aš tos srities netyrinėju, kai parašysi – atneši…“ Stebiuosi, kad dabartiniams studentams vis reikia nurodinėti net ką perskaityti. Galbūt dabar dėl informacijos pertekliaus atsiranda problemos susirandant reikiamus šaltinius, bet didesnio savarankiškumo studentams linkėčiau. Aš studijuodama sėdėdavau universiteto bibliotekoje iki galo, ji dirbdavo iki dešimtos valandos. Būdavo labai smagu, perskaičiau turbūt viską, kas tik įmanoma. Žiemą išeini – žvaigždės žiba, sniegas, ir oras atrodo toks grynas.

   O rašant „Maištininkų katedras“ taip pat teko nemažai pasėdėti bibliotekose ir archyvuose? Ir kalbų prisireikė – matyt, ne tik italų?

   Šią monografiją rašiau pastaruosius penkerius šešerius metus. Esu labai laiminga, kad pavyko ją parašyti. Iš pradžių tik žinojau, kad rašysiu apie reformaciją, nebuvau nutarusi apsiriboti tokiu trumpu laikotarpiu. Kaip likimo dovana man buvo pažintis su Italija, pradėjau ten važinėti, tyrinėti tos šalies evangelizmo istoriją.

   O kaip Italija pakliuvo į jūsų akiratį?

   Sunkiai paaiškinamas dalykas. Vieną karštą vasaros dieną sėdėjau namuose, varčiau kažkokią knygą apie Italijos architektūrą, ten nuostabūs Italijos vaizdai ir staiga pamaniau: kodėl aš čia dabar sėdžiu, kaip galiu gyventi nepamačiusi šių vaizdų, nepažinusi tos šalies? Kitą dieną nuėjau ir užsirašiau į italų kalbos kursus, labai greit ją išmokau. Po to pasirūpinau stažuotėmis – esu dėkinga įvairiems fondams, gavau paramą – ir iš pačios Italijos, ir iš UNESCO, net iš NATO.

   Kažkaip visi suprato mano užsidegimą tyrinėti Lietuvos ir Italijos kultūrinio paveldo sąsajas, tad keletą metų važinėjau į Italiją, daugiausia dirbau Toskanos regiono, taip pat ir Šiaurės Italijos archyvuose. Mane suintrigavo toks netikėtas faktas, kad ir Italijoje būta stipraus evangelizmo judėjimo. Reformacijos tyrinėjimai čia neblogai išvystyti, dabar prieinami ir inkvizicijos archyvai, kurie prieš keletą dešimtmečių dar buvo uždaryti.

   Išstudijavusi ankstyvuosius Italijos reformacijos tekstus ir to meto literatūrą apie reformaciją, supratau, iš kur „atsirado“ mūsų Kulvietis, kaip susiformavo jo pažiūros. Užsikabinus už fakto, kad jis studijavo Italijoje, toliau viskas ėmė rutuliotis tarsi grandinė. Sienoje radau dokumentą, kad Kulvietis tikrai Sienos universitete 1540 m. apsigynė daktaro laipsnį, o šis miestas buvo vienas iš ryškiausių evangelizmo judėjimo centrų Toskanoje. Taigi Kulviečio intelektualinės brandos be Italijos konteksto negalėtume suprasti.

   Ieškodama Kulviečio pėdsakų, dirbau ir Lenkijos, Belgijos (Liuveno universiteto) archyvuose. Prieš tai Švedijoje esu studijavusi Upsalos universiteto archyvus, kuriuose nemažai ankstyvųjų LDK knygų, spausdintų Brastos spaustuvėje.

   Tad kiek laiko sūnui, kuriam dedikuota „Maištininkų katedra“, teko ištverti be mamos?

   Erdvilas, laimei, yra linksmo būdo, jis mane visada palaikė. Jis, pavyzdžiui, nepasisakė, kad serga, kai skambindavau iš Italijos. Sūnus džiaugėsi mano kelionėmis, tik pastaraisiais metais, kai jau iš visos sukauptos medžiagos turėjau parašyti knygą, labai manęs gailėjo – ir eidamas vakare gulti, ir atsikėlęs ryte vis matydavo mane prie kompiuterio. Jis prieidavo, paguosdavo: „Vargšė mamytė, kiek daug tu čia turi dirbti“. O aš pažadėjau, kad knygą paskirsiu jam už tai, kad tiek kentėjo be mamos – tai pusmetį, tai tris mėnesius. Dabar jam trylika, o mano išvykimai prasidėjo prieš keletą metų. Bet Erdvilas nuo mažens suprato, kad man padeda ir tuo džiaugiasi.

   Kaip Mažosios Lietuvos gerbėja, aš visada įžeidžiai sureaguoju į Klaipėdos krašto įvardijimą Žemaitija. Jūs taip pat sakotės gimusi Vakarų Žemaitijoje – ar Šilutę vadinate Žemaitija?

   Dabartinio Šilutės rajono didžioji dalis iš tiesų priklausė Mažajai Lietuvai, bet jam priskirtas ir gabalėlis Žemaitijos (Vainuto kraštas). Abu mano tėvai nuo Vainuto, grynai žemaitiškos tradicijos žmonės, o aš gimiau Laučių kaime – jau tėvams persikėlus netoli Žemaičių Naumiesčio, ties kuriuo kadaise ėjo riba tarp Prūsijos ir Lietuvos, toje vietovėje, kuri tradiciškai priklausė Mažosios Lietuvos teritorijai.

   Gimiau gražiame vokiško stiliaus name. Turėjome kaimynų ir liuteronų, ir katalikų. Nuo mažens man krito į akis kitokia liuteronų gyvensena. Buvo sovietmetis, bet nepriklausomai nuo to, ar buvo praktikuojama liuteronybė ir katalikybė, tai atrodė skirtingos bendruomenės. Nors mes, vaikai, žaisdavome kartu, bet vis tiek likdavo tas liuteronus gaubęs paslaptingumas. Sekmadienį jie būtinai susėsdavo į savo seną „zaporožietį“ ir važiuodavo į Naumiesčio liuteronų bažnyčią, tą dieną nebuvo dirbama, bet – kepami pyragai. O katalikiškoje tradicijoje tokio disciplinuoto gyvenimo nėra. Nors vaikystėje didelį įspūdį yra padariusios ir katalikiškos apeigos. Pačioje Žemaitijoje gyveno seneliai, teko dalyvauti laidotuvėse, ir labai jaudino tas trijų dienų sėdėjimas prie stalų giedant tokiais atvirais gerkliniais balsais. Gaila, dabar visa tai beveik išnykę, nebeįmanoma nufilmuoti.

   Liuteroniška ir katalikiška tradicija net ir be religinės praktikos formavo skirtingas elgsenas. Tas vaikystėje patirtas įspūdis, matyt, ir lėmė mano apsisprendimą tyrinėti skirtingų religinių bendruomenių gyvenseną kasdienybėje.

   Tad kokia jūsų, ir kaip mokslininkės, ir kaip „išeivės“ iš to krašto, pozicija – ar mažlietuviškas, „prūsiškas“ paveldas turi būti gaivinamas, puoselėjamas, primenamas? Ar džiaugdamiesi, kad esame vieninga Lietuva, geriau tai palikime praeičiai?

   Prūsiško paveldo tema labai skaudi. Vis dėlto tai šalis, kurios nebėra, kultūra, kuri mirė. Mūsų atsakomybė labai didelė, turime jausti įsipareigoję tą paveldą, kiek įmanoma, išlaikyti ir puoselėti, nes lietuvių kultūrai Prūsijos buvimas daug davė, lietuvius daug ko išmokė. Prūsija mums davė iki šiol nepralenktą lietuvių literatūros reiškinį – Donelaitį.

   Tai stebuklas – tokio reiškinio neturėjo būti. Jei ne prūsiška liuteroniška kultūra, Donelaičio tikrai neturėtume. Visomis išgalėmis turėtume palaikyti šio regiono unikalumą. Neturime pamiršti ir to buvusio krašto žmonių identiteto. Štai mes sakome: lietuvių literatūros veikėjas Liudvikas Rėza…

   Bet Rėza savęs lietuviu nelaikė, jis save vadino prūsu – ne etnine, bet identiteto prasme. Man gražu, kad ši šalis, nors tai vokiečių nukariauta teritorija, pasivadino Prūsijos vardu. Su šia valstybe jos gyventojai, nebūdami vokiečiai, siejo savo identitetą.

   Gaila, dabar jau daug kas ir dingę – matau didelį skirtumą tarp šiandienos ir to, kas buvo mano vaikystėje, kai liuteroniškos bendruomenės dar turėjo ryškią tapatybę. Šiaip ar taip, regionas yra tapęs katalikišku, ir liuteroniška prūsiška tradicija menkai besuvokiama. Bet reikia, kiek įmanoma, ją parodyti, tarkim, ir per baltišką materialiąją kultūrą, ją komentuojant, išlaikant tradicijų savitumą. Žinoma, mūsų Mažoji Lietuva – tik nedidelė Prūsijos dalis, bet jei mes neišsaugosime savojo paveldo, tai jis tuo labiau nebus išsaugotas Rusijoje. Ši išnykusi kultūra dar suteikia stiprių impulsų, mes iš jos dar daug ko turime išmokti.

   Tad baigiant mūsų pokalbį – kokius didžiuosius darbus dabar planuojate?

   Nedrąsu apie būsimus darbus kalbėti. Tik jau rašydamas knygą supranti, kokia ji turi būti. Dabar domiuosi keliomis skirtingomis temomis, nežinau, kurios imsiuosi. Mane labai domina ir antitrinitorių polemika Lietuvoje. Tai būtų tarsi italų-lietuvių bendradarbiavimo temos tęsinys: daug antitrinitorizmą skelbusių italų buvo pabėgusių į Lietuvą ir iš Italijos, ir ištremtų iš Šveicarijos.

   Tuo metu Europoje buvo du keisti „eretikų“ regionai – LDK ir Transilvanija, dabar priklausanti Rumunijai, o tada – Vengrijai. Pastarojoje – vienintelėje Europos šalyje – antitrinitorizmas buvo paskelbtas ketvirtąja valstybine religija, norėčiau nuvažiuoti patyrinėti Transilvanijos archyvus. Ir Lietuvoje iki XVII a. vidurio šis judėjimas egzistavo, suteikdamas daug įdomių impuslų – buvo išleista Biblija, kiti leidiniai. Tai pats „egzotiškiausias“ motyvas LDK konfesijų panoramoje.

   Dar, žinoma, domiuosi Lietuvos evangelizmo istorija. Gilinuosi į „Knygą nobažnystės krikščioniškos“, kurios faksimilinis leidimas, mano parengtas, išėjo prieš keletą metų (vienintelis originalo egzempliorius yra Švedijoje). Reikėtų parengti kritinius šios knygos leidimus. Bet man įdomiausia nukrypti į tarpdalykines sritis, nenoriu užsiimti vien tekstologiniais tyrimais. Pavyzdžiui, dabar mane traukia LDK medicinos istorija, esu pradėjusi rinkti medžiagą apie medikų veiklą – XVI a. daugelis medikų formavo ir religinę doktriną.

   O dabar artimiausias „darbas“, kurį reikia atlikti – tai pereiti habilitacinę procedūrą. Nors habilituoto daktaro laipsnio ateitis neaiški, pagal naują mokslo įstatymą, jo gali ir nelikti, bet kol kas šios procedūros vyksta.

   Tad kovo 26 įvyks mano habilitacijos gynimo procedūra. Jos metu turiu apžvelgti visus savo padarytus darbus, parašytas monografijas, straipsnius, o komisija, kuriai pirmininkaus prof. R. Koženiauskienė, savo ruožtu – juos aptarti, įvertinti ir suteikti arba nesuteikti habilitacijos laipsnį.

Astrida Petraitytė, Vilnius

2009-03-27

http://www.lrytas.lt/-12380560321236854592-katalik%C4%97-%C4%AFsimyl%C4%97jusi-reformacij%C4%85-ir-xvi-am%C5%BEi%C5%B3.htm  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.