KLAIPĖDIŠKIS KURTAS BEUTLERAS – DAILININKAS, DAINŲ AUTORIUS: APIE TARPTAUTINIUS TAPYBOS PLENERUS RUSNĖJE IR JOS DALYVĮ

KLAIPĖDIŠKIS KURTAS BEUTLERAS – DAILININKAS, DAINŲ AUTORIUS: APIE TARPTAUTINIUS TAPYBOS PLENERUS RUSNĖJE IR JOS DALYVĮ | Voruta

Vytautas A. Gocentas, Vilnius

Nuostabus Rusnės kraštas, kur Nemunas savo galinga tėkme per daugybę deltos kapiliarų nevalingai saulėtą dieną ir trumpą vasaros naktį įšsilieja į Kuršių marias. Rods, tėvelis Nemunas pragaištingai veržiasi į paskutinį ar amžintąjį duburį. Kaip ir žmogaus gyvenimas. Žinokime, kad plačiau pasidairius, išvaikščiojus salos vandenų ir smilties ar sąnašų labirintus galima aptikti vos rusnele rusnenantį mažosios atšakos vandenį… Sustokime, įsižiūrėkime, įsiklausykime tos vandenų ir paukščių kalbėsenos. Kokia jos garsinga morfologija, išlavėjusi sintaksė. Tuomet patirsite Rusnės stebuklą.

Man pavyko – sako į tą patį vandenį nėra lemta įbristi – įbridau ir atsivėrė buvusio laiko tekėjimai, tikėjimai, tiksėjimai – gal šį kartą nebesutikau tų į kapelius, fotografijų albumus, enciklopedijas ir kitas kraštotyros knygas iškeliavusių žvejininkų ir jų žvejikių, jų dukraičių ir sūnaičių, anūkų ir vaikaičių… Išbėg išbėgo iš Rusnės kiemo du jaunu žvejytėlių, – nuskamba kažkur jau už paskutinio gluosnio žemėje ar tolstančio debesies danguje.*)

            Tolstančiais 2012-metais kraštietė Salos etnokultūros ir turizmo informacijos centro vadovė Birutė Servienė maloniai pakvietė į Rusnės tarptautinį tapybos plenerą – akademijų nebaigusiam, o tik dailės studijas lankiusiam – tai didis džiaugsmas. Juolab, kad paletę ir teptuką kuriam laikui atidėjau 1994-aisiais. Tuomet pradėjau dirbti Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, o neužilgo nugrimzdau į didžiąją gyvenimo epopėją – 1996-iaisiais į Vilnių iš Montrealio (Kanada) atvyko kraštietis prof. Vilius Pėteraitis, kilęs nuo Klaipėdos iš Vaidaugų. Pradėta rengti „Mažosios Lietuvos enciklopedija“, o jai reikėjo vardynų, straipsnių bei autorių, net ir daugybės lėšų – išdrįsau prisiimti atsakingojo sekretoriaus darbų barą…

            Pirmojo plenero savaitėlė buvo kupina netikėtų sugrįžimų, atsiminimų – ar dar galiu piešti, o kaip tapyti, ar dar turiu kūrybinio „parako“?.. Visa tai tik pirmąją dieną galėjo rūpesnį sukelti, o kitą dieną jau visą energiją į balto grunto drobes aliejiniais dažais sukėliau ir atsitolines vis stebėjausi – senųjų įgūdžių dar išlikę ir tapybos alkis sukilo, spalvomis ir jų santykiais įsigyveno.

            Matyt tuomet iš Birutės išgirdau, kad jau bus buvęs ir svečias akvarelistas iš Vokietijos. Tuomet gal tik vardą gerai įsiminiau – kaip ir prieteliaus Kurto Vėliaus iš Čikagos, o kilusio iš Stankiškės (Kintų seniūnija) bei Rusnės. Jau kitamet, antrajame plenere su klaipėdiškiu Kurtu ir susipažinome, ir įsikalbėjome. Tai nėra taip paprasta. Pokario laikas atitolino ir kraštiečius, reikėjo rinkti ne tik mintis, bet ir žodžius. Aš ir Kurtas nebegyvename Klaipėdoje. Bet po valandėlės Kurtas jau paprašė palydėti į miestelį, kad galėtų aptikti tų svarbiausių tapybai kampelių. Pasirodė, kad jų galima rasti kur tik besustotum. Atidus žvilgsnis, meistriška ranka, o plunksnos ir rusvo rašalo sambūvis ėmė ir praskleidė Rusnės evangelikų parapijos klebonijos žavesį, sodelio medyno šakų gyvastį, augimą.

            Ir taip bene tris dienas stebėjau meisterio rankos judesį, linijų amžinybę, į kurios plotus liejosi akvarelių skaidri grožė… Tie akvarelinio popieriaus lapeliai – atviruko dydžio, čia būtinas neklystantis vaizdų „įtupdymas“, įpiešimas, teisinga pirmoji spalva. Kurtas teptuku paliesdavo akvarelės dažą, skiesdavo lėkštutės sekliame vandenilyje ir taikliai užtapydavo atsineštą jau į kambarėlį piešinį. Rodės nepakartojamas stebuklas. Žinoma, jis skyrėsi nuo kraštiečių dailininkų Lidijos Meškaitytės, Evos E. Labutytės ar Romano Borisovo braižo, akvarelės liejimo būdo, bet kartu tai buvo iš to paties krašto, jo atspindys ar  įamžinimas popieriuje su paprastučiais vandens dažais, rašalo linijomis, kažkur nubėgant punktyrui, prasismelkiant taškų strazdanėlėms…

            Jau ir tuomet klausiau ir „tėmijausi“ iš kur ir kaip kraštietis Kurtas iškeliavo į Vokietiją. Visa tai buvo dar ir dar kartą netikėta, nepakartojama – pasitinkant naują knygą kartą jauniesiems, o ir kitiems greta buvusiems skaitytojams esu sakęs: Gali nugyventi tik vieną savo gyvenimą, o knygos leidžia jų išgyventi ir išlikti tiek, kiek dar ir dar perskaitysi tų knygų. Reikia tik atsiversti knygas.

Šiuo sykiu pats Kurtas buvo ta gyvenimo knyga. Pasakojo lėtai, rūpestingai, rinkdamas ir atrasdamas primirštus žodžius ar jų pasiteiraudamas. Tuomet dar nieko neužsirašiau, bet trečiajame plenere 2014-siais išsiėmiau didesnįjį piešimo bloknotą ir rašiau, žymėjausi. Visa tai anuomet pasiliko to popieriaus atmintyje. Šiandien pasidalinu su mielu skaitytoju.

            Kurtas gimė 1933-ųjų žiemą – gruodžio 12-ąją Klaipėdoje, Paulstraße [Povilo gatvė] 2a, o vėliau gyveno Bommelsvitte [Vitės gatvė] 18. Tėvas – Vilhelmas iš Klaipėdos, žuvo 1944-aisiais Latvijoje Kuršo katile. Mėgo piešti ir fotografuoti – kiti bendraamžiai gyrėsi kitais, sakytumei ir praktiškais, ir žemiškai darbais ar dalykais… Mama Ilze Uznys iš Dreižių (netoli Priekulės), mirė dėl plaučių uždegimo 1940-iais Klaipėdoje, palaidota miesto evangelikų kapinėse (dab. M. Mažvydo skulptūrų parkas).

            Kurto motinos brolis mūrininkas Michelis Kogstas po mamos mirties Kurtą paėmė į savo lietuviškai kalbančią šeimą Šilininkuose. Joje jau buvo viena mergaitė ir vienas berniukas. Su tante [teta] Anna Kogst 1944 m. Kurtas pasitraukė į  Vokietiją prie Oldenburgo (po karo – Vokietijos Demokratinė Respublika). Į mokyklą ėjo jau Drezdene, valdant vieningosios socialistų partijos pirmajam sekretoriui Valteriui Ulbrichtui (1893–1973), „Berlyno sienos“ statybos 1961 m. rugpjūčio 13 d. iniciatoriui. 1960 m. dėdė Michelis Kogstas sugrįžo į namus. Neužilgo dėdė pasitraukė į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR), kuomet VFR vadovavo jos pirmasis kancleris (nuo 1949 iki  1963 m.) Konradas Adenaueris.

            Miela ir malonu kaskart susitikti su Kurtu ir pasikalbėti, prisiminti kas yra atsitikę Klaipėdoje ir krašte anuomet. Kurtas aktyvus savosios bendruomenės narys. Neapsiriboja vien tapyba, bet vokiškai rašo ir dainas, pats ir padainuoja, jomis džiaugiasi ir kiti kraštiečiai choristai Vokietijoje. Jose – gimtojo krašto vietovės, jų beveik apčiuopiami vaizdai ir begalinė meilė tėviškei. Melodija nėra skubanti, ji leidžia įsijausti ir sugrįžti į visa tai ką esi pergyvenęs vaikystės ar jaunystės dienomis namuose, patyręs gyvenimo kelionėje.

Taipgi ir savo akvarelėse Kurtas vaizduoja ne tik gamtos, žmogaus gyvenimo peizažus, bet ir žmones. Daugybė siužetų, pasakojimų. Mėgsta piešti ir draugų, pažįstamų portretus – vieną po plenero atsiuntė ir man, nes užbaigė namuose jau Vokietijoje. Kartu įdėjo ir Klaipėdos vaizdelį, kuriame ir daugiau žmonių greta dailininko – jie pozuoja, o fone – mūsų gimtasis uostamiestis šiandien. Buvau Kurto prašęs ką nors iš Klaipėdos vaizdų.

            Norėčiau dar ir dar susitikti, apsikabinti, pasikalbėti – mes esame iš to paties krašto, nors gyvename kas Vokietijoje, o kas Vilniuje. Kartas nuo karto interneto platybėse susirandu ir Kurto šmaikščių piešinių, kiek primenančių prieškario ar ir pokario komiksų klasiką. Jie su linksmais, mąstymą ir šypseną skatinančiais tekstais. Žinia, juos mielai publikuoja vietos laikraštis. Kai dar buvo gyvas mano tėvas teisininkas ir bibliofilas Jonas J. Gocentas (1897–1974), jis taip pat gaudavo tokių Vokietijos laikraščių – prieškaryje ir pokaryje – juose taipgi jau buvau matęs tų nuostabių ir labai nuoširdžių piešinėlių su tekstais. Tuomet gal ir nežinojau, kad pasaulyje yra tokia komiksų gausybė.

Todėl ir gera žinoti, kad Kurtas, žengiantis į devintąją savo amžiaus dešimtį, tebegyvena ten Vokietijoje ir darbuojasi prie akvarelėmis nukrauto stalo ar dainuoja chore. Žinau, kad vasarą ir vėl susitiksime Rusnėje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.