Koncertas skambės Hamburgo lietuvių balsais

Mindaugas KLUSAS
mklusas@lzinios.lt
2014-05-02 06:00

Prof. R.Lampsatis nepaliaujamai rūpinasi jaunaisiais Lietuvos talentais. Erlendo Bartulio nuotrauka

Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se gi­mu­si pia­nis­tė, mu­zi­ko­lo­gė, pe­da­go­gė prof. Ra­min­ta Lamp­sa­tis (Lamp­sa­ty­tė) gy­ve­na Ber­ly­ne, dės­to Ham­bur­ge, dir­ba įvai­riuo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se. Daž­nai vie­ši tė­vų že­mė­je. Ir ten, ir čia pro­fe­so­rė ne­pa­liau­ja­mai rū­pi­na­si jau­nai­siais Lie­tu­vos ta­len­tais.

At­ei­nan­tį an­tra­die­nį, ge­gu­žės 6 die­ną, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je R.Lamp­sa­tis su auk­lė­ti­niais ren­gia jau­nat­viš­ką „Sug­rį­ži­mų“ fes­ti­va­lio pa­si­ro­dy­mą. Kon­cer­tas skam­bės Ham­bur­go lie­tu­vių bal­sais. Be­ne vi­si kon­cer­to da­ly­viai – Ham­bur­go aukš­to­sios mu­zi­kos ir tea­tro mo­kyk­los (HSMT) auk­lė­ti­niai. Jų glo­bė­ja, Lie­tu­vos kom­po­zi­to­rių są­jun­gos gar­bės na­rė R.Lamp­sa­tis Ber­ly­ne bai­gė for­te­pi­jo­no stu­di­jas, mo­kė­si Zalc­bur­go „Mo­zar­teu­me“. Vo­kie­čių kal­ba ap­si­gy­nė mu­zi­ko­lo­gi­jos dak­ta­ro laips­nį, taip pat gi­li­no­si į ang­lų ir vo­kie­čių li­te­ra­tū­rą.

Ko yra verti

Su­si­siek­ti su prof. R.Lamp­sa­tis pa­vy­ko ne iš­syk. Šiuo me­tu ji ve­da meis­triš­ku­mo kur­sus Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je. Da­ly­da­ma­si pa­sta­rų­jų die­nų įspū­džiais, vieš­nia džiau­gė­si Juo­zo Gruo­džio kon­ser­va­to­ri­jo­je at­ra­du­si du ne­pap­ras­tus ta­len­tus. „Vie­nas jų – sep­ty­nio­lik­me­tis bo­sas. Ga­lė­tų bū­ti nau­ja­sis Fio­do­ras Ša­lia­pi­nas, pa­da­ry­ti pa­sau­li­nę kar­je­rą. Dre­bu iš džiaugs­mo. Rei­kia iš­sau­go­ti tą vai­ką, kad ne­pa­tek­tų į pra­stas ran­kas, kad ne­su­ga­din­tų bal­so, – kal­bė­jo R.Lamp­sa­tis. – Ži­nau, kur ge­riau­sios pa­sau­lio mo­kyk­los, kur duo­da­mos sti­pen­di­jos, ski­ria­mas fi­nan­sa­vi­mas. No­riu, kad ge­riau­si Lie­tu­vos ta­len­tai gau­tų tai, ko yra ver­ti.“

Gra­žūs, gabūs

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie bū­si­mą kon­cer­tą Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je, – LŽ pa­pra­šė prof. Ra­min­tos Lampsatis.

– Vi­si jo da­ly­viai – bu­vę ar­ba esa­mi ma­no auk­lė­ti­niai. To­kia bu­vo ma­no idė­ja, jai pri­ta­rė ir fes­ti­va­lio ren­gė­jai – Lie­tu­vos mu­zi­kų rė­mi­mo fon­das. Ba­ri­to­nas Ro­ma­nas Kud­ria­šo­vas Ham­bur­go mo­kyk­lą bai­gė už­per­nai, da­bar ti­kriau­siai pa­teks į Ber­ly­no „Koe­mis­che Oper“. Jam 26-eri, kar­je­ros tie­sė aiš­ki, ky­lan­ti. Kai ku­rie stu­den­tai ne­ga­lė­jo at­vyk­ti – vie­ni jau dir­ba tea­tre, ki­tų lau­kia eg­za­mi­nai, svar­būs pa­si­ro­dy­mai. Tai – sop­ra­nai Ne­ri­ta Pok­vy­ty­tė ir Er­nes­ta Juš­kai­tė, ba­ri­to­nas Kons­tan­ti­nas Ani­ki­nas, Braunš­vei­go ope­ros žvaigž­dė, me­co­sop­ra­nas Mil­da Tu­be­ly­tė, pia­nis­tė Emi­li­ja Ro­žu­kai­tė.

Kon­cer­tą pra­dė­si­me nuo jau­niau­sios da­ly­vės, sop­ra­no Ind­rės Pe­la­kaus­kai­tės. Ji at­liks ke­le­tą so­li­nių ari­jų ir due­tą su R.Kud­ria­šo­vu iš „Don Žua­no“. Ind­rė – mū­sų dvi­de­šimt­me­tė žvaigž­dė, Ham­bur­ge stu­di­juo­ja ba­ka­lau­rą. Ji ga­li bū­ti nau­ja­sis Lie­tu­vos sop­ra­nas, te­trūks­ta tik ke­lių la­vi­ni­mo­si me­tų. Pui­kus, ne­su­ga­din­tas bal­sas, dai­li mer­gi­na. Bir­že­lį I.Pe­la­kaus­kai­tė drau­ge su ki­tais jau­nais lie­tu­vių mu­zi­kais da­ly­vaus di­de­lia­me Ber­ge­dor­fo fes­ti­va­ly­je (Vo­kie­ti­ja). At­lik­si­me Wolf­gan­go Ama­deu­so Mo­zar­to kū­ri­nių prog­ra­mą Lie­tu­vos na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES) de­šimt­me­čio pro­ga.

R.Kud­ria­šo­vas dai­nuos su par­tne­re Gied­re Mu­ra­ly­te-Erik­so­ne. Pub­li­ka klau­sy­sis me­co­sop­ra­no Gab­rie­lės Va­si­liaus­kai­tės at­lie­ka­mų ari­jų, taip pat due­to su R.Kud­ria­šo­vu. Vi­si kon­cer­to so­lis­tai gra­žūs, ga­būs. Nie­ko ne­stin­ga, kad iš­gar­sė­tų ir Lie­tu­vo­je, ir už­sie­ny­je.

Per pir­mą­ją kon­cer­to da­lį dra­ma­ti­nis sop­ra­nas iš Ka­li­for­ni­jos Li­sa Hous­ton pa­dai­nuos kom­po­zi­to­riaus Ana­to­li­jaus Šen­de­ro­vo „Su­la­mi­tos gies­mes“. Po per­trau­kos kon­cer­tuos „Bal­tic Duet“ – smui­ki­nin­kė Bar­bo­ra Va­liu­ke­vi­čiū­tė ir pia­nis­tė Anas­ta­si­ja Av­de­je­va. Bar­bo­ra grį­žo iš Niu­jor­ko, nuo ru­dens stu­di­juos ma­gis­trą Ham­bur­ge. Taip pat tal­kins vo­ka­lo ka­ted­rai. Kon­cer­tą baigs L.Hous­ton su „Su­mer­ti­me“ ir ter­ce­tas iš W.A.Mo­zar­to „Vi­sos jos to­kios“.

Ieš­ko šaknų

– Kas jus sie­ja su ak­to­re, dai­ni­nin­ke L.Hous­ton?

– Mes drau­ge kon­cer­tuo­ja­me. Ją pa­kvie­čiau į fes­ti­va­lį, nes tai ir­gi sa­vo­tiš­kas su­grį­ži­mas – jos gi­mi­nė ki­lu­si iš Kau­no. Dai­ni­nin­kės pro­tė­viai Lie­tu­vo­je gy­ve­no tris šim­tus me­tų. Lan­ko­mės ar­chy­vuo­se, mė­gi­na­me ieš­ko­ti do­ku­men­tų, ku­rie juos pri­min­tų.

L.Hous­ton ir ope­ros so­lis­tė, ir dra­mos ak­to­rė, ir ra­šy­to­ja. Šiuo me­tu ji ku­ria pen­kių ro­ma­nų cik­lą. Ket­vir­tą­jį to­mą sky­rė XIX am­žiaus Vil­niaus po­že­miams. Šie­met kny­ga bus iš­leis­ta JAV. Ja la­bai su­si­do­mė­jo „Va­gos“ lei­dyk­la. Li­sa no­ri Vil­niu­je tęs­ti dar­bą prie sa­vo kū­ri­nio, gy­vens ma­no bu­te Žvė­ry­ne.

L.Hous­ton – vo­kiš­ko ope­ros re­per­tua­ro spe­cia­lis­tė. An­tra­die­nį jai ren­gia­ma perk­lau­sa Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre.

Su­vie­ni­ja Hamburgas

– Gy­ve­na­te ir dir­ba­te Ber­ly­ne, taip pat Ham­bur­ge. Kaip spė­ja­te su­si­tik­ti su vi­sais sa­vo auk­lė­ti­niais?

– Pro­fe­sū­ros krū­vis Vo­kie­ti­jo­je yra 18 va­lan­dų per sa­vai­tę. Tre­čia­die­nį ry­te iš­va­žiuo­ju į Ham­bur­gą, o ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą jau bū­nu na­mie. Dir­bu 12 va­lan­dų per die­ną, tad spė­ju. Ham­bur­go ne­mėgs­tu, tai – tur­čių mie­tas. Man la­biau pa­tin­ka gy­ven­ti Ber­ly­ne. Čia dir­bu su ope­ros so­lis­tais, kon­cer­tuo­ju.

Taip pat ei­nu pro­fe­so­rės par­ei­gas Pe­ki­ne (Ki­ni­jo­je), Vroc­la­ve (Len­ki­ja). Dir­bu Sant­ja­go ope­ro­je (Či­lė). Pa­de­du jau­niems, JAV ar­ba Ita­li­jo­je stu­di­ja­vu­siems so­lis­tams ne­pra­ras­ti įgū­džių. Dar dir­bu „Guild­hall School of Mu­sic“, Lon­do­ne, rug­sė­jį vyk­siu į Niu­jor­ką. Daug ke­liau­ju, klau­sau­si dai­ni­nin­kų ir pia­nis­tų, va­do­vau­ju meis­triš­ku­mo kur­sams, pa­ta­riu, kaip ir kur tęs­ti stu­di­jas. Ham­bur­go aukš­to­ji mu­zi­kos ir tea­tro mo­kyk­la man su­tei­kia daug lais­vės.

– Kuo ši mo­ky­mo įstai­ga iš­skir­ti­nė?

– Tai ge­riau­sia uni­ver­si­te­ti­nė me­no mo­kyk­la Eu­ro­po­je. Ją len­kia tik Lon­do­nas, ta­čiau jis ne­ap­sa­ko­mai bran­gus. Me­tai ES pi­lie­čiams kai­nuo­ja 8 tūkst. sva­rų, ki­tiems – 20 tūks­tan­čių. O Vo­kie­ti­jo­je ba­ka­lau­ro, ma­gis­tro ir dak­ta­ro stu­di­jos yra ne­mo­ka­mos, tik ne­leng­va į jas pa­tek­ti. Tad vi­sus su­vie­ni­ja Ham­bur­gas.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te ne for­te­pi­jo­no so­lis­tės, o akom­pa­nuo­to­jos ir pe­da­go­gės ke­lią?

– Gal ne­sa­ky­ki­me „a­kom­pa­nuo­to­jas“ – šis ter­mi­nas var­to­ja­mas tik Lie­tu­vo­je, Len­ki­jo­je ir Ru­si­jo­je. Nie­kur ki­tur. Var­to­ki­me duo par­tne­rio są­vo­ką. Esu ir duo par­tne­rė, ir so­lis­tė.

De­biu­tas – dvylikos

– Kaip pa­su­ko­te nuo for­te­pi­jo­no prie vo­ka­lo? Ar dėl tė­ve­lio, cho­ro di­ri­gen­to Jur­gio Lamp­sa­čio, įta­kos?

– Ne­pa­su­kau, tai tas pats. Vir­tuo­ziš­kai at­lik­ti for­te­pi­jo­no ir vo­ka­lo re­či­ta­lį kur kas su­nkiau nei for­te­pi­jo­no par­ti­ją. De­biu­ta­vau dvy­li­kos. Kai su­sir­go „Me­tro­po­li­tan Ope­ra“ so­lis­to Al­gir­do Bra­zio kon­cert­meis­te­ris, aš, mer­gai­tė su ka­sy­tė­mis, akom­pa­na­vau jo re­či­ta­liui. Per die­ną iš­mo­kau vi­są prog­ra­mą. Ste­biuo­si, kaip A.Bra­zis pa­ti­kė­jo dvy­li­ka­me­tei skam­bin­ti re­či­ta­lį.

Vi­sa­da ži­no­jau, kad mo­te­ris tu­ri bū­ti la­biau kva­li­fi­kuo­ta. Net ir Va­ka­rų Eu­ro­po­je vis dar taip yra. To­dėl ap­si­gy­niau mu­zi­ko­lo­gi­jos dok­to­ra­tą. Vo­kie­čių kal­ba ra­šiau apie še­šis lie­tu­vių kom­po­zi­to­rius. Esu vie­nin­te­lė mo­te­ris, tu­rin­ti šį laips­nį.

– Dvi­de­šimt sep­ty­ne­rių ta­po­te pro­fe­so­re. Įspū­din­ga.

– Taip, tai tie­sa.

– Su auk­lė­ti­niais per se­mi­na­rus dis­ku­ta­vo­te to­kia te­ma: „Ar bū­ti mig­ran­tu šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je jau tam­pa nor­ma?“ No­riu to pa­klaus­ti jū­sų.

– Pir­miau­sia rei­kia stu­di­juo­ti už­sie­ny­je. Ta­da ieš­ko­ti ga­li­my­bių dirb­ti ir Lie­tu­vo­je, ir sve­tur. Man re­gis, toks ke­lias tei­sin­gas. Pa­ti mė­gi­nu juo ženg­ti. Ir be­veik vi­si ma­no stu­den­tai, so­lis­tai taip da­ro. Pa­sau­lis dėl in­ter­ne­to su­ma­žė­jo, ta­čiau rei­kia bū­ti Lie­tu­vo­je, jaus­ti jos al­sa­vi­mą. Ne­ga­li­ma už­si­da­ry­ti sve­čio­se ša­ly­se ir už­mirš­ti sa­vą­ją Tė­vy­nę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.