Konstantinas Radvila – paskutinysis žymiosios giminės atstovas, valdęs dvarą Lietuvoje

1e50d7d0da7e88542b857b2f1f1b79553ba6cecahttp://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-18-konstantinas-radvila-paskutinysis-zymiosios-gimines-atstovas-valdes-dvara-lietuvoje/120834

Radvilos – neabejotinai viena iš galingiausių ir žinomiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių. Kildinę save iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo 1795 m. savo rankose išlaikę įtakingas pareigybes ir susikrovę milžiniškus turtus, jie paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijos puslapiuose. Dar ir šiandien žavimės diplomatiniais Mikalojaus Radvilos Juodojo gebėjimais, neįtikėtina Mikalojaus Radvilos Rudojo karine pergale prie Ulos ir Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kartografiniais pasiekimais. Tačiau ką mes žinome apie šios giminės tolimesnį likimą?
XVIII a. pab., prasidėjus daugiau nei šimtmetį trukusiai carinei Lietuvos okupacijai, Radvilos pasitraukė iš politinio gyvenimo epicentro.

Vis dėlto, dalis šios plačios, iki šiol išlikusios giminės atstovų iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios išlaikė nuo seno paveldėtus dvarus ir puoselėjo senąsias aristokratiško gyvenimo tradicijas. Vienas iš jų – Ukmergės rajone stūksančiame Taujėnų dvare 1873 m. gimęs, kunigaikščio titulą ir „Trimitų“ herbą iš protėvių paveldėjęs, tiesioginis Mikalojaus Radvilos Juodojo palikuonis Konstantinas Radvila – įdomi ir išskirtinė asmenybė, kurios gyvenimo istoriją verta pažinti detaliau.

Išsilavinimą įgijęs Rygoje, kur baigė realinę mokyklą ir Politechnikos institutą, K. Radvila išvyko į Vokietiją gilinti miškininkystės žinių. Grįžęs į Lietuvą, po tėvo Karolio Vilhelmo Radvilos mirties į savo rankas perėmė Taujėnų dvaro vadžias ir pavyzdingai jį tvarkė. Anot Taujėnuose XX a. prad. viešėjusio Valerijono Meištavičiaus, „Toteku“ vadintas K. Radvila buvo aistringas medžiotojas, mėgo žirgus ir šunis, dvaro parke laikydavo egzotinių paukščių rūšių.

Kunigaikštis visoje apylinkėje garsėjo itin didele fizine jėga – esą sugebėdavo rankomis ištiesinti pasagą. Buvo geras sportininkas, nuolat treniravosi dvare įrengtoje sporto salėje, taip pat pasižymėjo puikiais šaudymo įgūdžiais – iš 25 m atstumo pataikydavo į ant briaunos padėtą degtukų ar rūkalų dėžutę. Visa tai matęs Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Listopadskis, Taujėnų dvare apsilankęs 1928 m., prisiminė, kad iš po 4 valandas trukusios treniruotės – jodinėjimo veisliniu žirgu – grįžęs pusamžis K. Radvila, puikiai kalbėjęs lietuviškai, noriai aprodė rūmus jam ir jo dalinio draugams, taip pat tikino esąs sportininkas ir kvietė varžytis įvairiose rungtyse, demonstravo išskirtinį taiklumą ir gyrėsi šaudmenims išleidęs tiek, kad galėtų nupirkti antrą tokį dvarą, be to, tvirtino, kad jis vienintelis iš išlikusių Lietuvos didikų yra lietuvių kilmės. „Neabejotinai tarp dvarininkų jis buvo retas egzempliorius“ – rašė J. Listopadskis, apibūdindamas spalvingą K. Radvilos asmenybę.

Pasak amžininkų, K. Radvila mėgęs drąsius, garbingus žmones, tad savo rūmų duris atverdavo ne kiekvienam. Taujėnų dvare dažnai lankydavosi įvairūs svečiai iš Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos ir kitų kraštų, o pats kunigaikštis dažnai vykdavo puotauti į Lenkiją. K. Radvila buvo kviečiamas į Lietuvos kariuomenės 1-ojo husarų pulko, pavadinto XVII a. gyvenusio politiko bei karvedžio Jonušo Radvilos vardu, šventes, kartu su šio dalinio karininkais vyko į Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčią pagerbti minėtos istorinės asmenybės palaikų. Bendravo su Prezidentu Antanu Smetona, kurį veikiausiai pažinojo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, mat pastarasis buvo kilęs iš netoliese esančio Užulėnio k., Radvilų giminei priklausiusių žemių. Dar 1919 m. K. Radvila asmeniškai kreipėsi į Prezidentą dėl partizanais pasivadinusių asmenų, areštavusių kunigaikštį jo paties namuose, savivaliavimo. Vėliau A. Smetona, vykdamas ilsėtis į gretimose apylinkėse stovėjusį Užugirio dvarą, neretai pasisvečiuodavo ir ištaiginguose Taujėnų dvarininko rūmuose.

XX a. 3 deš. Lietuvoje pradėjus vykdyti žemės reformą, buvo nusavinta daug stambiems žemvaldžiams priklausiusios žemės. K. Radvilai buvo paliktas tik dvaro centras su 80 hektarų valda. Nepaisant itin reikšmingų turtinių pokyčių, kunigaikštis ir toliau nekeitė savo gyvenimo būdo, garsėjo išlaidumu. Anot Gražinos Žukauskienės sudarytame leidinyje „Taujėnai“ publikuotos kraštotyrinės medžiagos, sutiktam Taujėnų dvaro savininkui, jojančiam pro Ukmergę, šiame mieste dislokuoto dalinio karys atiduodavo pagarbą, o kunigaikštis numesdavo šiam 2 litus. Atvykęs į jo mėgstamą restoraną, vietinių ukmergiškių vadintą „Antru aukštu“, muzikuoti pradėjusiam orkestrui įteikdavo atplėštą vieną 10 ar 20 litų banknoto pusę, o kitą atiduodavo išeidamas, tačiau tik tuo atveju, jei muzikantai jį pastebėdavo ir vėlgi pagerbdavo maršu.

Ne mažiau išlaidus K. Radvila buvęs ir savo paties namuose – į dvarą atvykusiems svečiams paruošdavo puikius pietus, rūmų rūsiuose kaupė brangius gėrimus. Legendos tarp vietinių sklido net ir apie bravūriškojo dvarininko raišumą. Pasakota, esą kartą K. Radvila jau minėtame Ukmergės restorane susiginčijo su prancūzų didiku, kad sugebės žirgu užjoti į restorano antrąjį aukštą. Prancūzas, nenorėdamas pralaimėti lažybų ir netekti didelės sumos pinigų, liepęs tarnams įpjauti laiptus. K. Radvilai kylant laiptais, šie įlūžo, o krisdamas kunigaikštis patyrė sunkią traumą.

Nenuostabu, kad ilgainiui prie pakitusių gyvenimo sąlygų nesugebėjusį prisitaikyti K. Radvilą užklupo finansinės problemos. Galiausiai skolos tapo per didele našta, tad 1940 m., prieš pat Lietuvos okupaciją, buvo paskelbtos Taujėnų dvaro varžytinės. 1941 m., masinių birželio mėn. trėmimų metu, K. Radvila buvo ištremtas į Sovietų Sąjungos gilumą, kur ir mirė 1945 m. Anksti našliu tapusio kunigaikščio sūnus Konstantinas ir dukra Sofija pasitraukė į užsienį, o jauniausioji Marija liko gyventi Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje. Šiandien, veikiausiai vieno iš paskutiniųjų Lietuvoje gyvenusių Radvilų giminės atstovų dvaras – patikimose rankose. Taujėnų rūmai ir kiti dvaro sodybos pastatai yra renovuoti ir pasiekiami kone kiekvienam smalsiam praeiviui.

Mindaugas Tamošiūnas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.