Liudvikas Rėza: Tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos

Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija sostinės visuomenę kasmet pakviečia šventiškai paminėti Reformacijos dieną. Lietuvos mokslų akademijoje 2016 m. lapkričio 8 d. surengtas Liudviko Martyno Gedimino Rėzos (1776–1840) vakaras. Pranešimą „Liudvikas Rėza: tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos“ skaitė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, L. Rėzos raštų sudarytoja dr. Liucija Citavičiūtė, Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos 2014 m. laureatė. Publikuojame šį dr. L.Citavičiūtės pranešimą.

Liucija Citavičiūtė

LIUDVIKAS RĖZA: TARP MAŽOSIOS IR DIDŽIOSIOS LIETUVOS

Skiriama Martyno Liudviko Rėzos 240-osioms gimimo metinėms

Liudviką Rėzą prisimename ir kaip lietuvių kultūros vienytoją, nepaisiusį valstybinių ir konfesinių barjerų, tiltą tarp priešinguose Nemuno krantuose gyvenusių lietuvių, Rėzos žodžiais tariant – “Prūsų” ir “Rusų” Lietuvos. Rėza gyveno ir kūrė vienu metu su Lietuvos tautinio atgimimo šaukliais – Simonu Daukantu, Simonu Stanevičiumi, todėl jų veikloje galima rasti paralelių.

Rėzos gyvenimo credo: „Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui“ iškaltas jo antkapyje. Jame iškalti ir keturių knygų pavadinimai. Pietiniame šone pavaizduota atversta Biblija ir užrašas: Tai eſti Wiſſas ſʒwentas Raſʒtas. Šiauriniame šone – išrašyti kitų trijų knygų pavadinimai: Dainos, Donaleitis Jahresʒeiten, Prutena. Tai tarsi keturios kolonos, iškeliančios reikšmingiausius Rėzos darbus. Manytina, kad ir pats juos labiausiai vertino.

img_0031

Pradėsiu nuo Biblijos. Rėzos laikais buvo naudojamasi XVIII amžiuje išversta Biblija, jau antruoju leidimu. Lietuvių raštijos istorijoje Rėza žinomas kaip trečiojo lietuviškos Biblijos leidimo parengėjas. Rėzos redakcinės nuostatos suformavo iš esmės naują požiūrį į religinių tekstų vertimą ir redagavimą ir atitiko naujo laikmečio dvasią, tų principų buvo laikomasi ir Lietuvoje, verčiant katalikiškąjį Šv. Raštą.

Rėza vienas pirmųjų tikslindamas vertimą, pasitelkė naujausią egzegetinę literatūrą, istorijos, geografijos veikalus. Jis ištaisė tas vietas, kur vertėjai nesuprato teksto, nesugebėjo perteikti ano meto žydų gyvenimo ir buities realijų, ar išversti religinius-filosofinius vaizdinius, o ypač, jeigu jie nusižengė logikai ar net Biblijos tiesoms. Rėza rūpinosi taisyklinga kalba, šalino germanizmus, lietuviams neįprastus ir nesuprantamus žodžius. Turtingiausias  lietuviškos leksikos šaltinis, kaip rašė Rėza, buvo Bretkūno vertimas. Rėzos parengta Biblija tapo XIX amžiaus lietuvių rašto kalbos etalonu.

Prūsijoje pasirodęs jau trečiasis Biblijos leidimas išjudino Rusijos jungą velkančią Lietuvą. Karuose su Napoleonu Rusija ir Prūsija buvo sąjungininkės, tuo politiniu atšilimu pasinaudojo Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis. Jis vis primindavo caro valdininkams apie Prūsijos valdovų rūpestį lietuviškąja religine raštija ir prašė leidimo išspausdinti lietuvišką Šv. Raštą Vilniuje. Palankios aplinkybės klostėsi ir pačioje Rusijos imperijoje. Peterburgo Rusų Biblijos draugija platino Šventąjį Raštą nacionalinėmis kalbomis; skyriaus teisėmis buvo įkurta Vilniaus Biblijos draugija. Vyskupo Giedraičio suburti vertėjai ėmėsi Naujojo Testamento, o Senąjį Testamentą ketinta rengti iš Karaliaučiuje išleistos lietuviškos liuteronų Biblijos (turėtas galvoje antrasis Biblijos leidimas). Giedraitis rašė Rusijos kitatikių dvasinių reikalų vyriausiajam valdytojui Golycinui į Peterburgą: Šventojo Rašto Lietuvoje sava kalba nėra, yra tik Prūsijoje, bet ir tai su vokiškomis priemaišomis… Jeigu jūsų Šviesybei ir garbingajam komitetui kilnu būtų leisti, aš galėčiau imtis jį išgryninti. Tais pačiais metais Giedraitis nusiuntė Golycinui Lietuvių tautos, kalbos ir literatūros aprašymą, jame buvo skyrelis Apie knygas ir lietuvių kalbos tobulinimą. Vyskupas rašė, jog labiausiai lietuvių kalba išsaugota lietuviškuose Prūsuose, autorius minėjo ne tik Prūsijoje išleistą Bibliją ir psalmyną, bet ir filologinę literatūrą bei Pil. Ruigio paskelbtas lietuvių dainas. Lietuviškas Šventasis Raštas Vilniuje išspausdintas 1816 metais, tais pačiais, kaip ir trečiasis Biblijos leidimas Prūsijoje. Ar katalikai vis dėlto pasinaudojo liuteroniška Biblija? Į šį klausimą galėtų atsakyti išsamesnis tyrimas.

Antroji kultūrinė jungtis, siejusi abi Lietuvas – Donelaitis. Rėza išgelbėjo iš užmaršties, o gal ir pražūties pirmąjį lietuvių nacionalinį kūrinį, tautos dvasinės kultūros paminklą. Rėza parengė aniems laikams mokslinį Donelaičio kūrinio leidimą su įvadine studija, poeto biografija, kūrinio analize, plačiais komentarais ir poetiniu vertimu į vokiečių kalbą hegzametru. Baigęs darbą, išsiuntinėjo leidinį užsienio literatams ir mokslo centrams. Šis veikalas parodė pasauliui, kad prie Nemuno gyvena tauta, turinti savitą kultūrą ir Europinio lygio literatūros kūrinį. Vieni recenzentai akcentavo kūrinio meninę vertę: Donelaitį vadino “lietuviškų georgikų poetu”. Kitiems atradimas buvo pati lietuvių tauta ir kalbą, dar kiti pagerbė parengėjo Rėzos nuopelnus. Keletas kūrinio egzempliorių buvo nusiųsta Vilniaus universiteto bibliotekai.

Poetas Adomas Mickevičius rašė: Neseniai miręs karaliaučiškis profesorius Rėza tarp kitų raštų paskelbė lietuvių poeto Donelaičio poemą, parašytą hegzametru, pridėdamas vertimą ir mokslingus paaiškinimus. […] Šlovė atminimui vyro, kuris nors kitašalis, sugėdino kraštiečius, taip mažai besirūpinančius savo tėvynės istorija.

O Simonas Daukantas pastebėjo: Kas turi proto ir aukso plunksną Homero ar Vergilijaus, tas, sakau, gali gudriai gudresniai rašyti toj kalboj. Tą teisybę pagirtas dainius Donelaitis darodė savo garbingoj dainoj Metų laikai lietuvių kalba. Prasidėjus tautiniam judėjimui Lietuvoje, Donelaičio raštus skaitė Peterburgo ir Maskvos lietuviai studentai.

Donelaičio pasakėčios taip pat greit pasiekė Lietuvą, o po ketverių metų Vilniuje Simonas Stanevičius išleido rinkinį Szeszes pasakas Symona Stanewiczes… Yr antras szeszes Kryzza Donalayczia… (1829). Savo įvade Prakalba Stanevičius perfrazuoja Rėzą (žodį lietuvninkai pakeisdamas žemaičiai): Šitai, mieli žemaičiai, jums pasakas į rankas duodame, ne iš kitos kokios kalbos parguldytas, bet prigimtoj mūsų kalboj surašytas. Panašiai kaip Rėza Stanevičius vertino ir patį Donelaitį: Tas dievotarnis ir dievobaimingas, ir pilnas teisingos dvasės vyras ne tiktai pasakas, kurias gale šių knygelių randate, bet dar ir kitas aukštas giesmes apei pavasario linksmybes, vasaros darbus, rudenio gėrybes ir žiemos rūpesčius išmislijo, kurios vertos yra, kad kožnas lietuvininkas ar žemaitis, savo tėviškę mylįs, jas skaitytų.

Rėza laikytinas ir pirmuoju Prūsijos lietuvių blaivintoju. 1818 m. jis rašė: Nelemta degtinė, apie kurią lietuviai prieš du šimtus metų nebuvo nė girdėję, išstūmė nekenksmingus tautinius gėrimus ir siaubingai plinta, ypač dabar, kai suteikus verslams laisvę, visi šiaurės miesteliai virto v i e n a degtinės krautuve. Pervažiuokite išilgai visą Lietuvą ir pamatysite, kad užeigas ir net prasčiausias smukles laiko vokiečių aludariai ir degtindariai. Būtent čia doras ir naivus lietuvis gauna vokišką „išsilavinimą“. Rėza, kaip ir Motiejus Valančius Lietuvoje, suvokė, kad išlikti gali tik blaivi tauta, o blaivintojais laikė pirmiausia kunigus.

Kita lietuviškoji jungtis – Dainos. Rėza pelnytai laikomas lietuvių folkloristikos pradininku. Jis pirmasis sistemingai rinko bei moksliškai tyrė lietuvių tautos dainas ir melodijas, rūpinosi jų populiarinimu Karaliaučiaus mokslo visuomenėje ir užsienyje.

Kaupti lietuvių dainuojamąjį paveldą Rėza pradėjo baigęs studijas. Jis telkė lietuviškų parapijų kunigus, precentorius ir valstybės tarnautojus, mokytojus iš įvairių Prūsų Lietuvos vietovių. Rėzos pradėtas platus lituanistinis sąjūdis neužgeso ir po jo mirties.

Leidinio Dainos mokslinę paskirtį rodo jame esanti studija Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas. Rinkinyje išspausdinta ir keletas Kauno apylinkėse užrašytų dainų. Rėzos archyve yra išlikęs 10 žemaitiškų karo dainų rinkinėlis, jį atsiuntė Stanevičius. Iš korespondencijos žinoma, kad apie 1820 metus Rėza pats ketino vykti į Lietuvą rinkti karo ir mitologinių dainų, ypač domino herojinės kunigaikščių laikų lietuvių dainos.

Prūsijoje išspausdintą pirmąjį lietuvių dainų rinkinį palankiai įvertino J.W. von  Goethe: Iš tikrųjų, egzistuoja tik viena Poezija, tikroji; ji savaime gimsta ir paprastoje neišlavintoje liaudyje, ir kultūringose tautose. Anoniminis recenzentas rašė: Stebėtina, kad šias dainas sukūrusi dvasiškai neištobulinta tauta, gyvenanti Nemuno pakrantėse, kur tokia nepoetiška gamta, trumpai tariant, š i t o j e  žemėje ir po š i t a saule, turi tiek daug poetinės vaizduotės, tiek  nuoširdumo, tiek įvairių ritmų ir melodijų, tokio graudaus liūdesio, ir apskritai, tiek muzikalumo.

Rėzos Dainų rinkinys paskatino Simoną Stanevičių carinėje Lietuvoje 1829 metais paskelbti Dainas Žemaičių, o Simonas Daukantas rinkinyje Dainės Žemaičių (1846) perspausdino penkias dainas iš Rėzos rinkinio.

Dar viena jungtis – pastangos universitetiniu lygiu mokyti būsimuosius lietuvių kunigus ir mokytojus lietuvių kalbos. Būdamas Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, Rėza 30 metų vadovavo Lietuvių kalbos seminarui. Jis išugdė lietuvių kalbą mokančią ir tautą mylinčią inteligentiją, o Karaliaučius tapo europiniu lietuvių kalbos studijų centru. Seminarą lankė būsimasis danų filologas K.W. Smithas. Šis faktas paaiškėjo neseniai suradus seminaristų sąrašus. Smithas vėliau paskelbė tyrimą apie baltų kalbų vokalizmą ir vardažodžių linksniavimą. Šiandien jo vardas minimas šalia didžiųjų danų lingvistų R.K. Rasko, V. Tomseno ir kt. Piotras Preisas, žinomas rusų baltistas, rašė: Kitoms kalboms studijuoti medžiagos užtektinai yra visur; lietuvių kalbai – niekur, išskyrus Karaliaučių. Rėzos seminarą lankė ir būsimasis lietuvių poetas E.J. Daukša iš Biržų. Jis išvertė Goethe’s, Schillerio, kūrinių ištraukų. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime ištremtas 16 metų į Sibirą.

1831 m. pradžioje grafas Jurgis Plateris, lydimas Simono Stanevičiaus atvyko į Karaliaučių. Didelį tyrinėtojo troškimą aplankyti Karaliaučiaus profesorių liudija eilutės iš Platerio lietuviškos studijos: Metuose 1826–1827 man beesant jau mokytiniu antruju metu Akademijos Wilniaus, nusidawe pirmaji syki skaityti raszta Geschichte der litthauischen Bibel, isz tos knigos kuri yra Knigu-Surinkime Akademijos Wilniaus, nu paties raszytojo dowinomis atsiunsta. Negaliu tylėjime užlaikyti kiek isz to raszto džiaugsmo datyriau, kaipo mylėtojas lietuwiszku bylu ir mokslu; o wienukart kiek žinios ir apsipažinimo su tėwiszkes bylomis įgijau. Karaliaučiuje, Plateris ištaisė ir pabaigė rašyti studiją apie Chilinskio verstą Bibliją. Stanevičius jau atvykdamas žinojo, kad profesorius renka ir publikuoja lietuviškus rankraščius. Anoniminės XVIII a. lietuviškos gramatikos pratarmėje jis rašė: reyk mums rupesnyngay iszkoti senowes lituwyszku rasztu, o darbume yr gražume darba jymti paweyksla nu Lituwynynku Prusu.

Apie 1822 metus ketinta panašų kalbos mokymo centrą kurti ir Vilniaus universitete. 1822 m. žinomas visuomenininkas Kazimieras Kontrimas įteikė universiteto kuratoriui Čartoriskiui 15 punktų memorandumą su prašymu organizuoti Vilniaus universitete nuolatines lietuvių kalbos paskaitas studentams, kurie dirbs Lietuvoje kunigais, mokytojais ir valdininkais, o taip pat sudaryti sąlygas tyrinėti lietuvių kalbą ir istoriją. Kontrimas akcentavo, kad lietuviškai kalbama ne tik Lietuvos gubernijose, bet ir Prūsijoje (apžvelgdamas kalbos paplitimo arealą jis nepaisė valstybinių sienų, kaip ir Rėza) ir atkreipė dėmesį į tai, kad Karaliaučiaus akademijoje tos kalbos mokoma jau keli šimtmečiai, esanti įkurta lietuvių kalbos katedra, ir tos kalbos čia iš pareigos mokosi dvasininkai, o taip pat tie pasauliečiai, kurie rengiasi būti policininkais ar teisėjais, o ypač kriminaliniais. Dėstytoju Kontrimas siūlė žemaičių dvarininką Leoną Uvainį, studijavusį Karaliaučiaus universitete. Jeigu kuratorius atmestų šią kandidatūrą, Kontrimas siūlė pakviesti kokį mokytą vokietį iš Karaliaučiaus. Galima spėti, kad jis turėjo galvoje, kurį nors profesoriaus Rėzos auklėtinį.

1825 m. rugpjūčio 20 d. sušauktame senato posėdyje, kuriame dalyvavo dekano pavaduotojas I. Loboika, dailės profesorius J. Rustemas ir kt., pasiūlyta literatūros ir laisvųjų menų fakultete dėstyti naujas disciplinas – keletą naujųjų kalbų, tarp jų ir lietuvių. Toks punktas buvo įrašytas universiteto statuto projekte, tačiau statutas nebuvo patvirtintas, o netrukus uždarytas ir pats universitetas. Prie lietuvių kalbos dėstymo klausimo Vilniuje grįžta beveik po 100 metų.

Bręstančiai tautai, o tokie buvo lietuviai XIX a. pradžioje, svarbu suvokti savo istoriją. Prūsų ir Rusų lietuviai, kaip teigė Rėza, yra kilę iš tos pačios giminės, juos sieja viena kalba ir bendra praeitis. Rėza ketino lietuvių kalba parengti Lietuvos istoriją. Jo archyve liko Gedimino laiškų, Kryžiuočių ordino kronikų nuorašai. Ji būtų pasirodžiusi šiek tiek anksčiau už Simono Daukanto Lietuvos istoriją. Tam darbui atlikti Rėza buvo radęs lietuvį mokytoją Budrių. Sumanymo įgyvendinti nespėta.

Didelis Rėzos nuopelnas lietuvybei yra tai, kad prasidedant tautų pavasariui, jis paskelbė Europai, kad abipus Nemuno gyvena civilizuota tautelė, lygi su didžiosiomis Europos tautomis, turinti savitą istoriją, seną kalbą ir originalią literatūrą, o subtiliose dainose atspindi tautos dvasią ir tradicijas.

2009 metais minint Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų, Vingio parke iškilo simbolinis Vienybės medis. Jo rievėse įrašyta šimtas per pirmąjį tūkstantmetį Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Tarp jų ir Liudvikas Rėza.

Vis dėlto ilgus metus dalis asmenybės liko šešėlyje, aktualizuota tik lituanistinė veikla. XX ir XXI amžiaus sandūroje pradėjo ryškėti visas Rėzos paveikslas ir jo darbų mastas.

Tais pačiais 2009 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pradėta rengti Rėzos Raštų serija. Per keletą metų užsienio bibliotekose ir archyvuose pavyko surinkti išlikusius Rėzos spaudinius ir rankraščius, kurių nėra Lietuvoje. Raštai pradėti rengti nuo mažiau žinomų Rėzos veikalų – religijotyrinių ir Bažnyčios istorijos darbų. Jau išspausdinti trys pirmieji tomai, 2018 metais pasirodys dar du. Iš viso planuojama parengti 9 tomus. Seriją užbaigsime Rėzos lietuviškos Biblijos  moksliniu – dokumentiniu leidimu.

Šio vakaro renginio nuotraukų galerija spausti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.