http://kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/Literatura/Perskaityti-naujai
Martyno Mažvydo premija už nuopelnus valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui 2015 m. paskirta dr. Mikui Vaicekauskui, įvertinant jo darbus, susijusius su Kristijono Donelaičio palikimo tyrimais ir šaltinių publikavimu.
– Jums premija skirta už K. Donelaičio palikimo tyrimus ir šaltinių publikavimą. Neseniai išėjo fotografuotinis K. Donelaičio rankraščių leidimas. Ar toks dokumentinis tikslumas reikalingas tik specialistams, ar ir visuomenei?
– Tai pastarųjų metų darbai. Pristatyme dar minimas vyskupas M. Valančius. Tai lygiai taip pat svarbus mano interesų objektas. Jo rankraštinio palikimo tyrimais užsiėmiau ir tebeužsiimu, tiesa, pastaruoju metu jie buvo šiek tiek atidėti į šalį, nes prieš ir po 2014-ųjų, jubiliejinių K. Donelaičio metų, prioritetas buvo vienintelis.
Fotografuotinis, arba faksimilinis (su kiek kitomis ypatybėmis), šaltinio – rankraščio ar spaudinio – leidimas yra vienas iš dokumentinių šaltinio publikavimo būdų, pirmiausia dokumentiškai tiksliai perteikiantis visas autentiškas jo ypatybes. K. Donelaičio rankraščių fotografuotinis leidimas pirmą kartą pasirodė 1955 m., minint 175-ąsias poeto mirties metines, jį parengė Leonas Gineitis, o išleido tuometinis Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. K. Donelaičio poetiniai rankraščiai – tai vienas unikaliausių lietuvių kultūros dokumentų. Jiems reikalinga ir ypatinga apsauga, ir tinkamas išsaugojimas bei prieinamumas visiems suinteresuotiesiems be menkiausio poveikio ar žalos pačiam dokumentui. Tokiais – dar pažintiniais, edukaciniais ar net reprezentaciniais – tikslais paprastai ir leidžiami patys vertingiausi, išskirtiniausi kultūros paveldo objektai. Šio naujo K. Donelaičio rankraščių leidimo jau reikėjo, o jubiliejus – pati tinkamiausia proga. Senasis leidimas stokojo kai kurių dalykų, svarbiausia – buvo sutrumpintas, o ir fotografavimo bei spaudos technologinės galimybės nuo to laiko gerokai pasikeitė.
Kam reikalingas toks dokumentinis tikslumas? Žinoma, mokslininkams, tiriantiems K. Donelaičio palikimą, raštą, apskritai rašysenos tyrėjams, tekstologams, literatūrologams, kalbos istorikams. Galima ir edukacinė paskirtis. Neatmeskime ir reprezentacinių reikmių.
– Pasirodė ne tik naujas fotografuotinis rankraščių leidimas, bet ir pradėti leisti nauji K. Donelaičio „Raštai“. Ar tai reiškia, kad atsiranda naujos medžiagos? O gal keičiasi mūsų požiūris ir interpretavimas? Knygos paprasčiausiai susidėvi?
– Taip, susidėvi. Mano turimas 1977 m. „Raštų“ leidimas jau gerokai sutrintas nuo naudojimo. Bet pirmiausia, kaip jūs ir klausiate, pasikeitė požiūris į rašytinio šaltinio parengimą. Taip pat, manyčiau, ir poreikiai. Norisi dar didesnio tikslumo. Ypač kai gali lyginti su anksčiau atliktais darbais. Atsiranda ir naujos medžiagos – galvoje labiau turiu archyvinius dokumentus, keičiasi požiūris į medžiagos atranką ir jos grupavimą. Naujuosiuose K. Donelaičio „Raštuose“ kūrinių interpretacijomis – ypač idėjinio ir meninio lygmens – rengėjai neužsiima. Laikomasi nuostatos, kad tai turi būti atliekama atskirai, o čia pateikiami tik klasiko tekstai įvairiomis formomis.
– Kuo bus ypatingi naujieji K. Donelaičio „Raštai“?
– Iš pirmo žvilgsnio naujieji K. Donelaičio „Raštai“ nuo ankstesniųjų, t. y. 1977 m. „Raštų“ leidimo – paskutinio mokslinio leidimo, skirsis išore – tai bus daugiatomis leidinys. Jau dabar galima pasakyti, kad numatomi mažiausiai šeši tomai; vėliau, juos sudarant, skaičius gali keistis. Skiriasi tekstų pateikimas: naujuosiuose „Raštuose“ kurio nors K. Donelaičio kūrinio dokumentinis ir kritinis leidimai su tekstologiniu aparatu teikiami priešpriešiniuose knygos atvarto puslapiuose; taip pat bus teikiami ir ne lietuvių kalba rašytų tekstų dokumentinis leidimas ir jų vertimai. Kai kurių K. Donelaičio kūrinių, kurie nėra paliudyti autografais ar jų nuorašais, pavyzdžiui, pasakėčių, bus spausdinamos net kelios dokumentinio leidimo versijos – tokios, kurių rengėjai neabejotinai naudojosi autentiškais ar jiems itin artimais šaltiniais. Kritiniai K. Donelaičio kūrinių („Metų“, pasakėčių, „Pričkaus pasakos apie lietuvišką svodbą“) leidimai – tai pagal naujausius tekstologinius tyrimus atliktos kūrinio redakcijos, kurias jų rengėjai teikia kaip šiuo metu autentiškiausias tekstų versijas, skirtas visuotinei vartosenai. Kalbant apie vokiečių kalba rašytą K. Donelaičio poeziją – bus pateikti visi esami jos vertimai. Vokiškus tekstus (laiškus, autobiografines žinias, tarnybinius raštus) numatyta versti iš naujo. Išlikę archyviniai dokumentai irgi bus publikuojami visi, nebūtinai vien su K. Donelaičio autoriniais tekstais. Dar atkreipčiau dėmesį, kad dokumentinių ir kritinių leidimų tekstologiniuose aparatuose stengiamasi maksimaliai atspindėti įvairias užrašo ypatybes, išskaitymo problemas ar rinkimo klaidas, kitų šaltinių skirtumus, kitų kritinių leidimų redakcijų teikiamus variantus.
Kaip jau minėjau, naujuosius „Raštus“ sudarys mažiausiai šeši tomai. Pirmasis jau išleistas – tai „Metų“ dokumentinis ir kritinis leidimas. Antrajame, prie kurio dirbama šiuo metu, bus smulkesni K. Donelaičio poetiniai kūriniai (pasakėčios, eilėraščiai, „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“) ir kiti eiliavimai. Trečiąjį tomą sudarys egodokumentai; ketvirtąjį – įvairūs tarnybiniai raštai; penktąjį – K. Donelaičio rašyta Tolminkiemio bažnyčios metrikų knyga; šeštąjį – įvairūs indeksai ir K. Donelaičio kalbos žodynas. Labai tikėtina, kad dirbant „Raštų“ struktūra gali keistis. Dar pridurčiau, kad prie klasiko „Raštų“ darbuojasi ne vienas žmogus – kritinius leidimus rengiame kartu su kolege Daiva Krištopaitiene, prie pirmojo tomo įvado prisidėjo Dalia Dilytė ir Vilma Zubaitienė, archyvinius dokumentus planuoja rengti Vaidas Šeferis, versti iš vokiečių kalbos, žodynui sudaryti irgi reikės kitų specialistų.
– Studijoje „Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ iliustracijos ir vaizdinis kanonas“, parašytoje kartu su Giedre Jankevičiūte, mėginote parodyti, kokius „Metus“ žmonės skaitė prieš daugelį metų. Ar tai gali keisti, daryti įtaką mūsų skaitymui? Tikriausiai įmanoma, kad, kintant istorinei situacijai, kūriniai suvokiami skirtingai?
– Taip, kintant istorinei ir kultūrinei situacijai, tiesiog einant laikui ar keičiantis kartoms tie patys meno kūriniai suvokiami skirtingai. Toks suvokimas suformuoja kūrinio skaitymo / supratimo kanoną. Tai ir norėjome parodyti įvairiais – skirtingais ar panašiais – K. Donelaičio „Metų“ leidimais. Pirmiausia tokiai analizei šis kūrinys labai palankus, nes turime tikrai daug jo leidimų – ir paprastų, standartinių, ir iliustruotų, ir reprezentacinių, leistų ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje, taip pat nemažai vertimų. Praktiškai kiekvienas leidimas atspindi tuometį ar konkretų požiūrį į „Metus“. Norint tai nustatyti ir parodyti, reikia analizuoti teksto įvaizdinimą ir jo medžiaginį pateikimą skaitytojams bei vartotojams – kitaip sakant, konkretaus kūrinio bibliografinį kodą. O bibliografinis kodas atspindi literatūros kūrinio konkretaus leidimo statusą amžininkų akyse, prasmes, kurias – šiuo atveju „Metų“ poemai – suteikė teksto leidėjai, rinkę popierių, šriftą, užsakę iliustracijas, kūrę maketą, parūpinę palydimuosius tekstus, nustatę tiražą ir kainą, rūpinęsi reklama ir t. t. Nustatėme, kad nacionalinės klasikos paminklui derantis bibliografinis pavidalas „Metams“ suteiktas tik XX a. viduryje, kai 1940 m. buvo išleistas Juozo Ambrazevičiaus parengtas ir Vytauto Kazimiero Jonyno iliustruotas reprezentacinis poemos leidimas. Su 1940 m. gimusiu bibliografiniu kodu glaudžiai susiję daugelis sovietinių ir užsienio „Metų“ leidimų, jis galioja ir iki šiol, nors ir nebuvo vienintelis.
Ar tai gali keisti, veikti mūsų skaitymą? Tikriausiai taip. Parodymas, kokie egzistavo bibliografiniai „Metų“ kodai, kaip poema buvo skaitoma ir suvokiama, suteikia papildomų žinių, akcentuoja detales, apie kurias dažnai nenumanome ar išsyk nepastebime. Supratimas, kaip tą patį literatūros kūrinį plačiąja prasme skaitė mūsų pirmtakai, nurodo ir mums tam tikras skaitymo kryptis ir jį praplečia.
– Ar K. Donelaičio rašytinai archyvai vis dar plečiasi? Galbūt kitose šalyse galima atrasti nematytų dokumentų, nes jie, regis, bėgant laikui keliavo iš rankų į rankas? Ar mokslininkai jų ieško?
– Antrojo pasaulinio karo metu ir iš karto po jo Karaliaučiaus archyvai buvo išgabenti ar išslapstyti įvairiose vietose. Dalis išvežtų dokumentų pražuvo, kitų iki šios dienos nepavyko rasti, o dalis atsidūrė aplinkinių valstybių archyvuose. Su K. Donelaičiu susijusių archyvinių dokumentų, jo kūrinių rankraščių ar nuorašų ieškoma nuo pat jo kūrybos publikavimo pradžios, t. y. nuo pirmojo kūrybos publikuotojo Martyno Liudviko Rėzos laikų, nuo pirmojo „Metų“ leidimo 1818 m. Tuo užsiėmė praktiškai visi pagrindiniai K. Donelaičio kūrybinio ir kitokio rašytinio palikimo rengėjai iki šių dienų. 2013–2014 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas vykdė Lietuvos mokslo tarybos remtą projektą „Donelaitis.300“. Jo metu, 2013 m. vasarą, Liucija Citavičiūtė ir V. Šeferis dirbo Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve Berlyne, kur saugomi išlikę Karaliaučiaus archyvo fondai, taip pat Centriniame evangelikų bažnyčios archyve Berlyne ir Saksonijos valstybinio archyvo Leipcigo padalinio Centrinio Vokietijos genealogijos registro specialiųjų fondų skyriuje, kur ieškojo nežinomos medžiagos, susijusios su K. Donelaičio kūryba ir asmeniu. Sensacingų atradimų padaryti nepavyko – pavyzdžiui, surasti dingusiais laikomų dviejų „Metų“ dalių – „Rudenio gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ – autografų arba po Antrojo pasaulinio karo neberandamų Johanno Friedricho Hohlfeldto nuorašų (tai keturių „Metų“ dalių, pasakėčių ir „Pričkaus pasakos apie lietuvišką svodbą“ tiesioginiai nuorašai). Šie dingusiais ar nerandamais laikomi rankraščiai labai smarkiai koreguotų dabartinius K. Donelaičio tyrimus, ypač „Raštų“ rengimą ir leidybą. Tačiau pasisekė aptikti iki šiol nežinotų dokumentų, susijusių su K. Donelaičio ir jo šeimos biografinėmis detalėmis, jo rašytų tarnybinių raštų. Pavyzdžiui, L. Citavičiūtė rado dabar ankstyviausią žinomą datuotą K. Donelaičio tekstą – 1747 m. liepos 31 d. prašymą Aukštiesiems Karališkiesiems Lietuvos teismo rūmams Įsrutyje suteikti finansinę paramą dėl 1747 m. vasarą Tolminkiemio laukus nusiaubusios krušos. Tad galima tvirtai pasakyti, kad paieškų užsienio archyvuose perspektyvos dar neišsemtos – be Vokietijos, yra ką veikti ir Lenkijos archyvuose. Be to, mokslininkų teigimu, su K. Donelaičiu susijusių dokumentų ar net jo rankraščių galėjo pakliūti į Rusijos archyvus, o jie šiuo požiūriu visai netirti ir apie tai neturime jokios informacijos.
– Mokslo tarpdiscipliniškumas atveria galimybių į senus, žinomus objektus pažvelgti visiškai naujai. Ar tai reiškia, kad ir K. Donelaičio kūryba dar laukia netikėtų interpretacijų?
– Į klausimą lyg ir atsakėte. Ir tarpdiscipliniškumas, ir nauji tyrimo metodai, ir naujos technologijos suteikia galimybių pasakyti ką nors nauja. Tuo ir įdomesnis tas naujumas, kad tyrimo objektas yra žinomas, jau seniai tyrinėjamas. Tai tik dar kartą įrodo jo meninę vertę ir nacionalinės klasikos statusą. Taigi galima neabejoti, jog K. Donelaičio kūriniai sulauks naujų ar net netikėtų interpretacijų. Žinoma, pasakyti, kas tai bus, šiuo metu negalėčiau.
Kalbėjosi Audronė Meškauskaitė
Nr.24