Konferencijoje „M. Mažvydo giesmių reikšmė ir tautinis identitetas“ Vilniaus ev. liuteronų bažnyčioje kovo 9 d. prof. Bronislovo Genzelio skaitytas pranešimas

Kalbėdami apie pirmąją Lietuvišką knygą, turime išryškinti tokius momentus: jos pasirodymo aplinkybes, įtaką lietuvio savimonės įsitvirtinimui bei šios knygos vietą pasauliniame kontekste.

Krikščioniškoje Vakarų Europoje iki Renesanso vartota lotynų kalba. Jąja Vakarų Europoje vyko bažnytinės apeigos, rašyti mokslo veikalai, tarpusavyje susirašinėta. Lotynų kalba atskyrė aukštąjį luomą nuo prastuomenės, kuriai lotynų kalba buvo svetima, nesuprantama, kelianti mistinius jausmus. Į save naujai pažvelgti privertė vokiečių teologas dr. Martynas Liuteris, išvertęs į vokiečių kalbą Bibliją bei vokiškai paskelbęs kelis filosofijos-teologijos traktatus ir šitaip atvėręs naują erą tautinių kultūrų plėtotei, nacionalinės raštijos formavimuisi.

Ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Vakarų Europos šalyse pradėta rašyti gimtąja kalba – suprasta, kad tik tuomet skelbiamos tiesos pasieks platų skaitytojų ratą. Tai skatino kurti raštiją vietos žmonių šnekamomis kalbomis. Anksčiau filosofai apeliuodavo į aukštuomenę. Dabar ir jie atsigręžė į savo tautas: pradėjo rašyti vietos žmonių šnekamomis kalbomis. Jau nepakako lotynų kalbos, nes ji buvo nesuprantama daugumai žmonių, nesuprantamos jiems buvo ir bažnytinės apeigos.

Lietuviai greitai pasigavo naujas idėjas, juolab, Lietuvai priėmus krikštą ir krikščioniškas kultūrines vertybes, jos valstybinėse institucijose įsitvirtino kanceliarinė slavų ir lotynų kalbos, kiek vėliau drauge su jomis ir lenkų kalba, atsivėrė akivaras tarp buvusių bendruomenių ir naujai besiformuojančios bajorijos, kaimiečių ir miestiečių. Reformacija pravėrė vartus lietuvių kalbai į viešąjį gyvenimą.

Vienas pirmųjų Reformacijos idėjų skleidėjų Lietuvoje buvo Abraomas Kulvietis. Jis, studijuodamas įvairiuose Vakarų Europos universitetuose, užsuko į Prūsiją, kur susipažino su jos kunigaikščiu Albrechtu, jo įkalbėtas persikėlė į Vitenbergo universitetą. Čia susipažino su Pilypu Melanchtonu, Martynu Liuteriu. Vitenberge apsigynė daktaratą. Grįžęs į Vilnių, įsteigė aukštesniąją mokyklą, kurios tikslas – rengti jaunuolius studijoms Europos universitetuose. Dėl savo protestantiškos dvasios jis su savo bendraminčiais Jurgiu Zablockiu, Stanislovu Rapolioniu buvo priverstas apleisti Vilnių ir priimti Albrechto kvietimą persikelti į Karaliaučių.

Manoma, kad ir M. Mažvydas priklausė Abraomo Kulviečio aplinkai. Visi jie susilaukė kunigaikščio Albrechto globos. 1544 metais įkurtame Karaliaučiaus universitete susibūręs lituanistų būrelis tapo lituanistinių idėjų sklaidos židiniu.

Į Karaliaučių atvykusį Abraomą Kulvietį Prūsijos kunigaikštis paskyrė savo patarėju ir pavedė vadovauti analogiškai, kaip ir Vilniuje, steigiamai mokyklai, kuri 1544 m. buvo reorganizuota į Karaliaučiaus universitetą. Abraomas Kulvietis buvo paskirtas jo profesorium, tačiau jau po metų mirė. Mirdamas jis prašė, kad būtų giedamos lietuviškai psalmės, kurias pats išvertė. Tai aiškiai bylojo apie tautinės savimonės požymius. Abraomo Kulviečio išverstą giesmę M.Mažvydas įdėjo į savo parengtą Pirmąją lietuvišką knygą.

Be abejonės, sumanymas kurti naują raštiją negimsta išsyk. Abraomas Kulvietis priklausė tai lietuvių kultūros veikėjų kohortai, kuri ne tik suprato mokslo svarbą krašto kultūrai, bet ir gimtosios kalbos vertę. Jis pradėjo versti į lietuvių kalbą psalmes, kurias Martynas Mažvydas išspausdino pirmoje lietuviškoje  knygoje.

1547 m. Karaliaučiuje išleistas M.Mažvydo parengtas Katekizmas – naujas tarpsnis Lietuvos kultūros istorijoje. Pirmojoje lietuviškojoje knygoje išspausdinta pirmoji lietuviška abėcėlė, giedojimo taisyklės (natos). Prakalba – tai pirmasis lietuviškai parašytas poetinis tekstas, aiškiai suformuluoti knygos išleidimo tikslai:

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit

Ir tatai skaitydami permanyk.

Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,

Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti[1].

Ir šis kreipinys neliko be atgarsio – lietuviškai rašytas žodis prigijo. Jo svarba ta, jog suvokta – tauta negali gyvuoti be savo rašytinio žodžio, jos netenkina jokia svetimoji kalba, kad ir kuri ji būtų, ar senoji slavų, ar lotynų – yra atneštos kultūros vaisius.  Mažvydas yra lietuvių literatūrinės kalbos pradininkas. O „Mažvydo giesmynas buvo pagrindas vėlesniems lietuvių giesmynams, išleistiems Prūsijoje (J.Bretkūnas, L.Zengštokas)“[2]. Tautai reikalinga sava raštija, sava kultūra. Turėjimas savos – nereiškia izoliacijos nuo kitų kultūrų.

Šios knygos vertė daugiaplanė: pirma, skatino melstis gimtąja kalba, tai yra, lietuvių kalba tapo viešojo gyvenimo atributas; antra, lietuviškų giesmių pirmtakė; trečia, parodė, kad lietuviškai galima eiliuoti; ketvirta, kuriamos abstrakčios sąvokos, tapusios lietuvių literatūrinės-bendrinės kalbos pradininkėmis, penkta, suvokta, kad lietuviai privalo turėti savo raštiją (tam pateikta abėcėlė, kuri orientavo vėlesnius mūsų raštijos darbininkus), žodžiu, grindė tautinę savimonę.

Mažvydo „Katekizmas“ byloja apie Renesanso epochoje vykusius žmonių pasaulėžiūros pokyčius, naujų idėjų poreikius. Juk akivaizdu, koks trumpas laikotarpis tarp M.Liuterio Biblijos vertimo į vokiečių kalbą ir pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo. Analizuodami M.Mažvydą pastebime, kad ši idėja brendo jau Vilniaus aukštesniojoje mokykloje, o realizuota buvo Karaliaučiuje. Gimsta lietuviškumo idėja, nors dar ir nebandoma ją teoriškai pagrįsti.

Žinia, išleidęs „Katekizmą“, Mažvydas įniko rengti lietuviškus giesmynus. 1549 metais išleido „Giesmę  šv. Ambraziejaus ir šv. Augustino“; 1559 m. iš vokiečių kalbos išvertė krikšto apeigų aprašymą pagal M. Liuterį ir pridėjo vienos Liuterio giesmės vertimą, 1558-1562 metais parengė maldų ir giesmių rinkinėlį, kurį po Mažvydo mirties 1589 m. išleido Jonas Bretkūnas, ir pagaliau didžiausias Mažvydo darbas – „Giesmės krikščioniškos“ (1566 m. I ir 1570 m. II dalis).

Nuo tol tapo akivaizdu, kad lietuvių kultūra ir Lietuvos kultūra nėra vienas ir tas pats. To negalėjo nepastebėti ir katalikiškoje Lietuvos dalyje, kur taip pat atsigręžta į lietuvišką žodį. Įdomu ir tai, kad šį procesą pirmieji pastebėjo LDK kultūros veikėjai, kilę iš Žemaitijos, artimos protestantiškai Prūsijai. Taip šis darbas nuvilnijo ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ryškus šio darbo tęsėjas – Mikalojus Daukša. Manoma, kad pirmąją lietuvišką knygą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – [vokiečių jėzuito] Petro Kanizijaus „Katekizmą“ išvertė išleido apie 1585 m Vilniaus universiteto dėstytojai (mūsų laikų nepasiekė nė vienas tos knygos egzempliorius). 1595 metais Universiteto spaustuvė išspausdino Mikalojaus Daukšos išverstą ir parengtą [ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos] „Katekizmą“ , o 1599 metais – [lenkų jėzuito Jokūbo Vujeko] „Postilę“. Tai, kad Žemaitijoje parengtas knygas spausdino Vilniaus Universiteto spaustuvė, rodo, jog universitete palankiai žiūrėta į lietuvių kalbą ir kultūrą.

M. Daukša tautos samprata pralenkė amžininkus. Niekas iki tol Vakarų Europoje nesuformulavo tokio tikslaus tautos apibrėžimo kaip mūsų mąstytojas. Pasak jo, tauta – tai žmonės, gyvenantys vienoje teritorijoje, turintys bendrus papročius bei šnekantys viena kalba. „Kurgi, sakau, – klausė M.Daukša, – pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visada rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti“[3]. Taip čia pratęstas M. Mažvydo pradėtas darbas. Visada svarbu pirmajam pralaužti ledus – Mažvydas juos pralaužė.  .

M.Daukša tyčiojasi iš bajorų, išsižadėjusių savosios kalbos. „Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčioje, tarnyboje, namie“.[4]

Taigi XVI a. pirmoje pusėje formuojasi valstybinė sąmonė. Jos ryškūs požymiai: Lietuvos Metrikos, Lietuvos Statutų rengimas, Lietuvos metraščio (Bychovco Kronikos) rašymas, mokymo institucijų kūrimas, pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas. Tada pradedama suvokti, kad esama skirtumo tarp Valstybinės sąmonės ir Tautinės sąmonės. Tokio suvokimo nebuvo pagoniškoje Lietuvoje. Anksčiau žmonių pasąmonėje glūdėjęs skirstymas: šis savas, nes šneka sava kalba, išpažįsta tuos pačius dievus, o anas – svetimas, nes kitaip kalba ir garbina kitus dievus. Čia slypėjo takoskyra tarp žmonių.

Valstybinės sąmonės charakteringas požymis – pilietiškumas, tai yra tokia mąstysena, kai žmogus tampa vertybe, randasi supratimas, kurios valstybės jis esąs valdinys ir kad tą valstybę jis laiko sava. Todėl valstybės patriotais gali būti ir žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis bei išpažįstantys skirtingas religijas; pagoniškoje valstybėje taip nebuvo mąstoma. Todėl svarbu yra išsiaiškinti pilietiškumo ir tautiškumo požymius, pateikti jų definicijas. Kai valstybėje dominuoja viena etninė grupė, ši problema nėra aktuali. Todėl suprantama, kodėl Lietuvoje anksčiau negu monotautinėse valstybėse siekta apibrėžti tautiškumo sąvoką, pastebėtas jos netapatumas pilietiškumui.

Apžvelgdami Mažvydo darbų reikšmę tolesniam lietuvybės suvokimui, matome, jog lietuvių tauta susiformavo, lietuvių raštija pradėjo formuotis tuo pat metu, kaip ir daugelio Europos tautų. Apie tai mums mena Mažvydo vardas, kuris neišblėso iš lietuvių atminties net juodžiausiais okupacijų metais.

1947 metais buvo iškilmingai minimas Pirmosios lietuviškos knygos 400 metų jubiliejus[5]. Naujai perleista knyga. Ji tapo prieinama plačiajai visuomenei. Per visą sovietų aneksijos laikotarpį M.Mažvydo išleistas „Katekizmas“ žadino lietuvių savimonę, įkvėpė Justiną Marcinkevičių parašyti dramą „Mažvydas“, tapusia Atgimimo šaukle.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, vėl lietuvių tauta šventė savo raštijos pradininko jubiliejų. Jam rengtasi nuo pat pirmųjų atkurtosios nepriklausomybės dienų, mat artėjo Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejus. Jis plačiai paminėtas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Ypač plačiai jis buvo minimas Vokietijoje. Antai, Ostsee-Akademie vadovo dr. Dietmaro Albrechto iniciatyva 1996 m. birželio 11-17 d. buvo surengta Liubeke ir Vitenberge (Vokietija) tarptautinė mokslinė konferencija, skirta M.Mažvydui, joje dalyvavo apie 100 mokslininkų iš įvairių Europos šalių. Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo 450 metų proga ši data buvo įtraukta į 1997 metų UNESCO minimų datų sąrašą.

Baigdamas savo pranešimą, norėčiau pacituoti Jurgį Lebedį: „Savo atkakliu darbu, nepaisydamas nepalankių sąlygų jis [Mažvydas – B.G.] atvėrė lietuviškai knygai kelią, pradėjo naują erą lietuvių tautos kultūros istorijoje“.[6]

Šiandien man smagu dalyvauti šiame renginyje, nors ir neesu muzikologas. Man visada norisi priminti tuos, kurie klojo lietuviškumui pamatus ir pagerbti evangelikus liuteronus už indėlį į lietuvių kultūrą.

Prof. Bronislovas Genzelis, „Lietuvos evangelikų kelias“, 2013 Nr. 3

Kęstučio Puloko nuotrauka