Pasirodė pirmasis šių metų „Donelaičio žemės“ numeris

Tik ką pasirodė naujas, pirmasis šių metų „Donelaičio žemės“ žurnalo numeris. Kadangi 2018-ieji Lietuvos Seimo yra paskelbti Vydūno metais, žurnale daug dėmesio skiriame būtent Vydūnui. Žurnalo redaktorius Algis Vaškevičius rašo apie biusto Vydūnui atidengimo Kaune, Karo muziejaus sodelyje iškilmes, apie Vydūno 150-ųjų gimimo metinių minėjimą Tilžėje – mieste, kur rašytojas praleido su pertraukomis daugiau kaip 50 pačių kūrybingiausių savo gyvenimo metų rašo Marijampolės kolegijos lektorė, Marijampolės K.Donelaičio draugijos vadovė Vida Mickuvienė. Skaityti toliau

Su šventėmis!

TEGUL  ŠIS  PAVASARIO  VIRSMAS  PAŽADINA  VIDINES  GALIAS  NAUJOMS  MINTIMS,  PATIRTIMS,  KŪRYBAI…

LINKSMŲ  VELYKŲ ŠVENČIŲ,  GRAŽIŲ  IR    SAULĖTŲ  DIENŲ  JUMS  IR   JŪSŲ  ŠEIMOMS!    

LRIKD  VALDYBA

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su filosofu dr. Krescencijumi Stoškumi

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“…  Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų? 

K. S. – Aš taip nesakyčiau. Gerai, kad prasideda rimtos diskusijos. Blogiausia, kai tokie sprendimai priimami niekam nežinant. Gerai ir tai, kad jas dar pakaitina politikai ir žiniasklaida. Tai priverčia į debatus pritraukti daugiau žmonių. Iki šiol diskutavo gana siauras žmonių ratas. Jų suformuluotuose siūlymuose per daug ryškiai kyšo jų interesai. Nedaug girdėjome nešališkų ir platesnio akiračio žmonių. Tik dabar jie išeina į viešumą. Visiškai sutinku ir su Lituanistikos stiprinimo sąjūdžio lyderio Artūro Judženčio pastebėjimu: „Reikia atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad lituanistikos naikinimo vajus galėjo netrukdomai įsibėgėti ir dėl šioje srityje dirbančių žmonių pilietinio abejingumo ir politinio naivumo“.

Norėčiau tik pridurti. Kur dingo tie humanitarai, ta atkakli kultūrinė opozicija, kuri net sovietmečio represijų, visuotinės cenzūros ir užspaustų lūpų sąlygomis visais įmanomais ir net neįmanomais būdais sugebėjo užsiangažuoti savo kultūros gynimui ir nuosekliai, ištikimai tęsti M. Mažvydo, D. Kleino, K. Sirvydo, M. Daukšos, D. Poškos, S. Daukanto, V. Kudirkos, J. Biliūno, Maironio, J. Tumo-Vaižganto, V. Mykolaičio-Putino kultūrinių įsipareigojimų tradicijas. Rūpinimasis savo kultūros būkle buvo jų pirmoji pareiga. O jų elgesio pavyzdys patraukdavo ne tik jaunimą. Jis darė įtaką inteligentų mąstysenai, neretai trikdė ir politikus. Su kiekviena paskaita, su kiekvienu straipsniu ir nauju kursu studentams, su kiekviena knyga, su kiekvienos naujos katedros atidarymu bei sunkia parašų rinkimo akcija jie galvojo, kaip praplėsti tautos akiratį, .kaip sumažinti užgriuvusius kultūros praradimus, kaip atidengti jos gilesnius klodus, kaip gaivinti kritinę mintį ir istorinę atmintį, kaip plačiau praverti langus į civilizuotą pasaulį. Be šių dalykų jiems gyvenimas neturėjo prasmės.

Dabar ši karta jau beveik išmirusi. Z. Zinkevičius, pats žymiausias lietuvių kalbos istorijos žinovas ir švietimo eksministras, bene paskutinis mohikanas, išgirdęs apie lituanistinių katedrų likimą, prieš pat mirtį pirmąsyk gyvenime sodriai nusikeikė. Jis negalėjo patikėti. Atėjo nauji žmonės, daugiausia gana pragmatiški, be kontaktų su ankstesniąja karta, laisvi nuo įsipareigojimų ir atsakomybės. Iki šiol laikas nuo laiko lietuvių kalba, istorija ir literatūra parūpdavo daug kam. Tik ne lituanistams. Atrodo, prasideda atbudimas. Reikia tikėtis, kad su institutų problemos sprendimu jis nepasibaigs.

Skaityti toliau

Unikalus ir vienintelis Vokietijos lietuvių ir bendraautorių metraštis švenčia: 25-eri gyvavimo metai

www.voruta.lt

Šaunioje, ant kalno tarp Bonos ir Bonos priemiesčio „Bad Godesberg“ įsikūrusioje Annabergo pilyje įvyko lietuvių ir vokiečių santykius atspindinčio leidinio „Annaberger Annalen“ (liet. Anabergo metraštis) šeštasis autorių ir skaitytojų susitikimas. Nuo 1993 metų leidžiamas metraštis – Vokietijos lietuvių rankų, širdžių ir proto darbas. Šis unikalus ir vienetinis leidinys – geriausias ir objektyviausias mokslinis raktas, siekiantiems labiau pažinti susipynusias tautų istorijas, jos veikėjus.

Redakcinę metraščio „Annaberger Annalen“ kolegiją sudaro: Arthur Hermann, Annemarie Lepa, Dr. Christina Nikolajew ir Dr. Lina Pilypaitytė.

Apie metraščio „Annaberger Annalen“ susikūrimą, leidybą ir ateities perspektyvas kalbiname A. Hermaną.

„Annaberger Annalen“ – kasmet leidžiamas, lietuvių-vokiečių santykius, tautų istoriją, kultūras apžvelgiantis leidinys gimė 1993-aisiais metais. Nuo ko ir kaip kilo idėja leisti šį metraštį? Kas buvo šio leidinio sumanytojai, idėjos autoriai?

Norint įkurti kažką naujo, reikalingas jau gyvuojančio energijos centro palaikymas. Praeito šimtmečio devintame dešimtmetyje tokiu centru tapo Baltiečių Krikščionių Studentų Sąjunga (BKSS) (toliau – Sąjunga), kuriai priklauso „Annabergo“ rūmai Bonoje. Sąjunga apjungia visų trijų baltų tautų, kurios šalia bendros sąjungos veiklos plėtoja taip pat jų tautinį darbą. Tuomet lietuvių sekcijoje veikė lietuvių literatūros būrelis, kuris tuo pačiu leido laikraštį „Anabergo lapelis“. Istoriškai Lietuvai tampant vis laisvesnei, Sąjungos nariai jautė, jog reikia imtis naujos veiklos.

Vokietijoje labai trūko informacijos apie Lietuvą, tiesiog reikėjo iš naujo vokiečiams priminti buvusią plačią vokiečių ir lietuvių kaimynystę. Laisva tapusi Lietuva dar pati neįstengė intensyviau brandinti naujus vokiečių-lietuvių santykius. Todėl 1992 m. Sąjungos lietuvių sekcija nutarė vietoj lietuviško leidinėlio pradėti leisti platesnės apimties vokišką metraštį, jį pervadinant į „Annaberger Annalen“. Metraštis greitai prigijo, kasmet didėjo straipsnių apimtis ir gerėjo straipsnių kokybė. Iki 2002 m. metraščio reikalus tvarkė Arthur Hermann ir Annemarie Lepa, nuo 2003 m. redakciją papildė dr. Christina Nikolajew, taip pat tais pačiais metais šalia BKSS, nauju užsakovu tapo ir prisijungė Lietuvių kultūros institutas. Nuo 2014 m. redakcijos gretas papildė iš Lietuvos į Vokietiją studijuoti atvykusi dr. Lina Pilypaitytė. Dabar leidėjai atitinka Vokietijos Lietuvių Bendruomenės sudėtį. Leidėjai, kurie yra kartu ir redaktoriai, autoriai, vertėjai, lektoriai dirba be užmokesčio, visuomeniniais pagrindais, pajamos iš prenumeratorių padengia tik leidybos išlaidas (metraščio spausdinimą, platinimą). Skaityti toliau

Aušrininkas, poetas, vertėjas, pedagogas (2). Stanislovo Dagilio 175-osioms gimimo metinėms

selonija.lt

Literatūrinio kelio pradžia

Lietuviškų laikraščių dar nebuvo, todėl S. Dagilis rašė Maskvoje ir Peterburge leidžiamiems rusų laikraščiams „Russkij vestnik“, „Golos“, „S. Peterburgskije vedomosti“, „Sovremennije izviestija“. Šie laikraščiai šiandien sunkiai gaunami, todėl tik spėlioti galime, apie ką juose rašė jaučiantis meilę literatūrai, mokslui, savo gimtajam kraštui Sumų gimnazijos mokytojas. Spausdinamus rašinius S. Dagilis pasirašinėdavo ne tik pavarde, raide D, bet ir įvairiais pseudonimais.

Literatūrinę veiklą S. Dagilis tais metais pradėjo vertimais, versdamas į lietuvių kalbą A. Puškino, M. Lermontovo, G. Deržavino, A. Kolcovo, A. Mickevičiaus, kitų poetų kūrinius. Žinia apie S. Dagilio išverstus Adomo Mickevičiaus „Tris Budrius“, dalį poemos „Konradas Valenrodas“ pasiekė Maskvos universiteto studentą Adomą Sketerį. 1883 metų kovo 2 dieną jis Maskvos universiteto studentų vardu rašė Dagiliui laišką: “Maskvos lietuvių būrelis susirinkęs paskaitė Kriaučiūno gromatą, kur, be kitų naujienų, radome vieną labai mums linksmą: Sumų mokytojas Dagilis išvertęs A. Mickaus „Budrį ir jo sūnus“ ir pusę „Konrado Valenrodo“. Širdingai džiaugdamies, jog iš vyresniųjų mūsų brolių da yra tautos mylėtojų, kurie kiek galėdami dirba, dirba jai atgaivinti, susitarėm susipažinti su Tamsta – tokiu tikru lietuviu, ir parodyti savo meile šia gromata. Tikimės Tamsta neatstumsiant nuo savęs mūsų pažinties“. Skaityti toliau