Pagerbtas Jono Birškaus atminimas

Klaipėdos Sendvario seniūnijos iniciatyva liepos 3 d., penktadienį, pagerbtas žymaus visuomenės veikėjo Jono Birškaus (1870−1959) atminimas: nebeveikiančiose Lūžų kapinėse pašventintas naujas kapo paminklas, atidengta biografinė lentelė, prisimintas jo gyvenimas ir veikla.

 Jonas Birškus gimė ir gyveno Mozūriškiuose (Sudmantuose). Mokėsi Klaipėdos Senamiesčio berniukų vidurinėje mokykloje. 1895 m. drauge su bendraminčiais Klaipėdoje bandė įkurti lietuvišką Vytauto draugiją. 1895–1914  m. buvo Klaipėdos apskrities lietuvių deputatų rinkimo į Vokietijos reichstagą ir Prūsijos landtagą komiteto narys, akcijos dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas visuomeninio komiteto narys. 1904−1905 m. – kultūros draugijos „Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose“ sekretorius, 1913−1914 m. – Kristijono Donelaičio 200-ųjų gimimo metinių minėjimo komiteto narys, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Pirmojo pasaulinio karo metais į Mažąją Lietuvą įsiveržus Rusijos kariuomenei, 1915 m. J. Birškus su šeima buvo ištremtas į Sibirą, gimtinėn sugrįžo po kelerių metų.

 1918 11 23 J. Birškus buvo deleguotas į Prūsų lietuvių tautos tarybą. Aktyvus 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos dalyvis, nuo 1923 m. vasario 15 d. iki 1925 m. buvo pirmosios Klaipėdos krašto direktorijos narys. 1923−1939 m. laikotarpiu dirbo Dirvupių valsčiaus viršaičiu, buvo Žemės ūkio rūmų, Klaipėdos  Šv. Jokūbo laukininkų bažnyčios, apskrities bažnytinio sinodo, kultūros, švietimo ir labdaros draugijos „Sandora“ narys, lietuviškos spaudos platintojas. Už nuopelnus valstybei Lietuvos Respublikos vyriausybės 1928 m. apdovanotas 4-ojo laipsnio Gedimino ordinu. J. Birškus turėjo sukaupęs turtingą lietuviškų ir lituanistinių leidinių įvairiomis Europos kalbomis asmeninę biblioteką, kuria naudojosi žurnalistai, tyrėjai, parodų rengėjai. 1939–1944 ūkininkavo Sudmantuose, mirė 1959 03 28 Vilkmedžiuose, Šilutės r.

 Jono Birškaus ir jo žmonos Marinkės naujuosius kapo paminklus bei biografinę lentelę Dievo žodžiu ir malda pašventino kun. Liudvikas Fetingis. Skambėjo giesmės ir kanklėmis Jono Kavaliausko atliekami krašto muzikiniai kūriniai.

 Pagerbimo organizatorė Sendvario seniūnijos seniūnė Loreta Kuprienė dėkojo Klaipėdos rajono valdžiai už kapavietės atnaujinimui skirtas lėšas (1500 eurų) ir seniūnijos gyventojams, visokeriopai prisidėjusiems ją įamžinant. Žodį tarė Klaipėdos rajono mero pavaduotojos Rūta Cirtautaitė ir Violeta Riaukienė, savivaldybės narys Raimondas Simonavičius. Apie Jono Birškaus gyvenimo kelią ir krašto istoriją kalbėjo KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. Silva Pocytė ir VU Komunikacijos fakulteto profesorius habil. dr. Domas Kaunas. Prelegentai apgailestavo dėl nykstančių senųjų krašto kapinių, daug kas jau negrįžtamai prarasta. Pasak  D. Kauno, Lūžų kapinėse ypatingo įamžinimo būtų verti ir Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, tautosakos rinkėjo, sakytojo, lietuviškos spaudos platintojo Mikelio Kaitinio bei jo žmonos Madlenos kapai, šiose kapinėse ilsisi ir šviesaus bei perspektyvaus, deja mirusio 23 metų, daugelio visuomeninių draugijų aktyvaus dalyvio, teologijos studento Anso Purvino palaikai… Beveik kiekvienose neveikiančiose kapinaitėse yra palaidoti ne vienas ir ne du Klaipėdai ir visai Lietuvai nusipelnę asmenys. Todėl kalbėta, kad prie kapinaičių derėtų iškabinti inventorizuotų kapų duomenis – išlikusių ir nebe.

 Minėjimo dalyviai apsilankė ir prie netoliese stūksančios J. Birškaus sodybos. Deja, pasak Klaipėdos rajono savivaldybės spaudos atstovės Daivos Beliokaitės, buvusią nuostabaus grožio sodybą, kurioje dar vis gerai matomi įrašai su Jono Birškaus inicialais ir herbu, kurioje skleidėsi visas Klaipėdos krašto architektūros grožis ir kurios fasade kažkada taip gražiai, anot prof. Domo Kauno, derėjo visos Mažosios Lietuvos spalvos, dabar galima pavadinti tik griuvėsiais, kurių centre ant buvusio kamino jaukiai lizdą susisukęs gandras.

 Pasak vicemerės R. Cirtautaitės, nusipelniusių asmenų pagerbimui būtų reikalinga valstybės parama, derėtų išnagrinėti galimybę atkurti Jono Birškaus sodybą. Galbūt pavyktų gauti ir Europos Sąjungos finansavimą, tačiau pirmiausia reikėtų vietos gyventojų išsakyto noro ir bendrų pastangų. O visų pirma namą reiktų nupirkti iš privataus savininko. Ką būtų galima įrengti atstatytame pastate – muziejų, amatų centrą ar dar kokį nors kultūros židinį, − reiktų spręsti, bet pastatas toks gražus, kad vertas atkūrimo. Tai būtų tarsi paminklas ir kitiems krašto šviesuoliams, palaidotiems Lūžų ar tolimesnėse kapinėse, o ir dėl priverstinės emigracijos mirusiems Vokietijoje ar kitose šalyse, ir tiems, kurių kaulai išsibarstė Sibire.

J. Birškaus minėjimas pratęstas seniūnijoje Slengiuose prie arbatos puodelio. Čia dalyviai galėjo apžiūrėti vieną knygą iš J. Birškaus bibliotekos, kurią specialiai atsivežė parodyti prof. D. Kaunas.

J. Birškaus pagerbime Lūžų kapinaitėse dalyvavęs klaipėdietis Michailas Denisenko, drauge su bendraminčiais tvarkęs ne vienas apleistas Klaipėdos krašto kapines , socialinio tinklo „Facebook“ Prūsų (Mažosios) Lietuvos mylėtojų grupėje pasidalijo keletu minėjimo nuotraukų. Pasak jo, įspūdis, palyginus su tuo, ką Lūžų kapinaitėse matęs maždaug prieš penkerius metus, nemaloniai nustebino, nes metalinių kryžių liko labai nedaug, ypač vertingesnių, didesnių…

 Iš Klaipėdos kilęs Vilniaus ev. liuteronų parapijos narys Vytautas Gocentas prisimena:

 „Jono ir Marinkės Birškų kapelius mano tėvas Jonas Jurgis Gocentas (1897–1974) lankė ir nupiešė krikštus: vyriškąjį ir moteriškąjį. Vyriškas galėjo būti iš ąžuolo, o motriškasis – iš liepos. Kuomet teko jau man eiti į kapų naują supylimą, radome tik vieną ąžuolo pliauską – ir naujesnė, ir tvirtesnė, bet kryžmės jau nebuvo… Džiaugėmės, kad radome nors tą, o Albins Endrius Stubra fotografavo ir vis tą pliauską gyrė. Vartų į kapelius raudonų plytų kolona jau parkrypusi buvo, gi kita tvirtai stovėjo. Nebuvo kaip pasvirusios prikelti, vartelių įtverti ir uždaryti, skląstelio užšauti. Mirusiųjų ramybė turi būti varteliais užverta, apsaugota. Su kirvaičiais, pjūklaičiais dirbome ir prieš tai, ir tuomet. Vėliau jau su grėbleliais. Matėme ir Buntino pavardę akmenyje iškaltą. Jų gi genties 500 metų kapai kažkur prie Vaidaugų, prie Rimkų. Stebėjausi, kad šišon radome dar vieną Buntiną.

 Dėkui Dievui ir krašto naujakuriams, kad Lūžų-Jakų kapeliai vis rūpestingiau prižiūrimi. Dėkui profesoriui Domui, kurs įsigilino ir galiausiai surado Birškaus mirties metrikas. Dėkui ir šiandienos rūpintojams – Jūs visi nauja krašto viltis ir garbė.

 Keista, bet kuomet nebemiršta vietos senoliai, ir kapeliai nebeišgyvena. Žinoma, savivalda (seniūnija) jau ėmėsi priedermių – vietos gyventojų tik kur ne kur, nes kiti – tarp tremties ir kitokio patraukimo iš vietų prigimtinių. Iš beveik 154 tūkst. krašto gyventojų (1939 m.) liko tik statistikos neskaičiuotieji – gal 7, gal 10 tūkstančių…“

                                                                                                                         Kęstutis Pulokas

                                                                                                    Nuotraukos Michailo Denisenkos

                                                                                      „Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.7-8

                                                                        

11403032_10206240142576050_8746761818621960236_n

Atnaujinta Jono ir Marinkės Birškų kapavietė

 PRIORITET

Luzu vartai

Lūžų kapinių vartai 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.