jis dabar pakrauptų nuo negatyvumo žiniasklaidoje
http://www.alfa.lt/straipsnis/15865188/palijanskaite-apie-vyduna-jis-dabar-pakrauptu-nuo-negatyvumo-ziniasklaidoje
Alfa.lt2014-03-30 08:09 Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt
Pirmasis vegetaras, religijos ir gyvenimo filosofas, feministas… Vydūnas pralenkė laikmetį savo įžvalgomis. Jo gyvenimo būdas ir mintys, nors praėjo kone šimtmetis nuo jų paskelbimo, yra aktualios šiandien. Ypač jo žodžiai apie tautos misiją, atskiro žmogaus stiprybę ir orumą, visuomenėje tvyrantį negatyvumą ir jį gydančią teigiamą patirtį. „Vydūnas turėtų ir galėtų bent jau lietuviams būti pagrindiniu mokytoju. Įvairiausiais aspektais – ir egzistenciniu, religiniu, ir lyčių kultūros klausimu, minčių valdymo, sveikos gyvensenos ir mitybos. Niekas pernelyg į tai nesigilina. Jo pastangos tautai dvasiškai augti ir išlikti per mažai dar yra suvoktos ir įvertintos“, – sakė Vydūno draugijos pirmininkė Rima Palijanskaitė.
Ateities balsas iš praeities
Kintuose, kur kovo 22 dieną pasisakėte per Vydūno (Wilhelmo Storostos) 146-ojo gimtadienio minėjimą, teko prisiminti ankstesniąją mokytojo profesiją? Kokiai paprastai auditorijai dažniausiai tenka pristatyti mūsų filosofą, rašytoją ir jo kūrybą?
Auditorija būna įvairi. Kintuose vyresniųjų klasių moksleiviams kalbėjau apie K. Donelaičio (šiemet minimos 300-osios šio lietuvių kūrėjo gimimo metinės – red. pastaba) ir Vydūno sąsajas. Pati nustebau, kad jų yra labai daug, – teigė edukologė, jau daugiau nei du dešimtmečius tyrinėjanti ir populiarinanti Vydūno mintis ir darbus.
Kas Jus taip nustebino?
Vydūnas laikytas pirmuoju Lietuvoje rašęs apie vyro ir moters lygybę, psichologinius ir metafizinius lyčių skirtumus. O labiausiai mane nustebino tai, kad Kristijoną Donelaitį reikėtų laikyti pirmuoju, kuris savo „Metuose“ prakalbo apie lyčių lygybę ir prakalbino moterį. Ji ten bylojo savo balsu. Iki tol nėra to buvę lietuvių literatūroje, nes apie moteris rašė, už jas kalbėjo vyrai.
Vydūną esu įvardijusi pirmuoju feministu. Aišku, jis išgyveno, kad vertinama nuomonė būtent tų vyrų, kurie moterį laikė žemesne už vyrą būtybe. Jis suvokė, kokį didelį krūvį neša biblinė pasaulėžiūra, kaip tai atsiliepia moters įvaizdžiui ir jos padėčiai visuomenėje, kaip biblija lėmė lyčių santykių kultūrą.
Tikriausiai nėra griežtesnio teisėjo už vaikų ir jaunimo auditoriją, nes jie neapsimetinėja, jeigu jiems neįdomu. Ar, kalbant apie istorinę asmenybę, jų dėmesį išlaikyti padeda Vydūno ir jo darbų aktualumas šiandien? Paminėjote laikmetį aplenkusį jo požiūrį į moteris, bet jis ir gyvenimo būdu išsiskyrė iš amžininkų. Prieš gerą šimtmetį tapo greičiausiai pirmuoju vegetaru Lietuvoje, tai jis darė dėl sveikatos, būtinybės prispaustas, vis dėlto taip elgtis ir atvirai deklaruoti kitoniškumą reikėjo daug drąsos.
Nesėkmė neištiko turbūt todėl, kad dalijausi savo įdomiais atradimais ir juos siejau su šių dienų (taip pat ir jaunimo gyvenimo) aktualijomis. O Kintuose Vydūnas, galima sakyti, ir pagijo, – apie Šilutės rajono miestelį, kur įkurtas Vydūno muziejus, pasakojo R. Palijanskaitė. – Į Kintus atvykę ir po pušynus pasivaikščioję žmonės nesistebi, kad tokioje aplinkoje Vydūnas pasveiko – ten nuostabus oras ir aplinka. Pakeista mityba jam buvo išsigelbėjimas.
Be abejo, jam padėjo ne tik vegetarinė mityba, bet ir pasivaikščiojimai miške, mankšta, saulės vonios gamtoje. Tada tokia keista jo veikla sukeldavo įtartinų žvilgsnių. Laimei, jo sveikatos stiprinimo būdais patikėjo ir jam visaip padėjo artima Kintų mokyklos vedėjo giminaitė Klara, vėliau tapusi Vydūno žmona.
Jis tikrai daugeliui atrodė keistuolis. XX amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmetyje Vydūnas lankydavosi Kaune, ten skaitydavo paskaitas. Studentai, sugrįžę pas tėvus ir namuose pareiškę, kad nevalgys mėsos, o tai paprastai buvo siejama su tikybos keitimu, sukeldavo didelį nerimą tėvams.
Tiesa, Vydūnas vegetarizmo nesureikšmino. Pirmiausia, tokia mityba jam pačiam padėjo. Vydūnas tiesiog save stebėjo (jis net vemdavo mėsos patiekalų pavalgęs), todėl perėjo prie vegetarinio maitinimosi. Pajuokaudavo, kad lavonų nevalgo, bet laiškuose tik minėdavo sergantiesiems, kad mažiau mėsos ir daugiau daržovių, vaisių valgytų. Jis dabar tikrai nežiūrėtų į tuos, kurie valgo mėsą, kaip į antrarūšius žmones. Nebent be mėsos daugiau nieko kito nevalgytų, gal tada sakytų, kad taip labai nesveika.
Teigiami pavyzdžiai veiksmingesni už pamokslavimus ir kritiką
Gana šiuolaikiškai šiandienėje Lietuvoje atrodytų ir Vydūno tolerancija. Amžininkai pastebi, kad jis buvęs principingas žmogus, bet savo nuomonės nei piršo kitiems, nei ją aršiai gynė.
Tai, ką šiandien laikome tolerancija, Vydūnas laikytų abejingumu. Nereagavimą į tai, kai kažkas dergia, žemina tautos vertybes, amžinąsias tiesas, jis nelaikytų tolerancija. Jeigu žmonės nekompetentingi būdavo diskutuoti tam tikrais klausimais, tada, kaip amžininkai atsiminimuose rašo, jis pyktelėdavo. Ypač, kai šie aklai dėl ko ginčydavosi.
Vydūno manymu, nei aklai priimti, nei aklai atmesti nieko nereikėtų Žmogus pats turi mąstyti, jeigu turi galvą ant pečių. Pagrindinis autentiško žmogaus arba žmogaus sau bruožas yra tas, kad jis nieko neatmeta, pats to neapmąstęs. Ta Vydūno kartelė yra aukštai iškeliama. Jo manymu, žmogus turi pats save ir gyvenimą pažinti, kad galėtų visa apsvarstyti, na, ir savo širdimi turėtų pasikliauti.
Dabartiniame informacijos amžiuje tikriausiai ir jam sunku būtų, nes tiesiog neįmanoma visko aprėpti. Tada paprasčiau buvo. Vydūnas tikrai nemėgo negatyvizmo, pats vengė apie tai rašyti. K. Donelaičio „Metuose“ yra toks vaizdingas intarpas apie šūdvabalį. Vydūnas suprato tą alegoriją (ir šiandien tarp mūsų yra žmonių, kurie tarsi šūdvabaliai mėšlyne voliojasi ir dar tuo gėrisi), bet jis svarstė, kam reikėjo apie juos rašyti. Kuo šis moralas tiems žmonėms padės? Ar padės keistis, išlipti iš to mėšlyno, praplėsti horizontą, pakelti akis į dangų, pradėti gyventi kitaip?
Vydūnas manė, kad jokia kritika, jokie girtuoklystės, paleistuvystės aprašinėjimai žmogui nepadeda augti. Tai nepadeda atsikratyti tų blogybių, geriau pozityvius pavyzdžius pateikti apie tuos, kurie pasikeitė. Tai yra veiksmingiau.
Dabar žiniasklaida yra užversta negatyvumu. Manau, Vydūnas nuo jo pakrauptų. Jis pripažintų, kad negatyvumo mūsų gyvenime yra, bet kažkodėl mes, kaip šūdvabaliai, jame rausiamės. Yra daug puikių dalykų, reikia juos pastebėti. Blogio yra, bet nereikėtų jo akcentuoti ir juo mėgautis.
Dvasinės vertybės vietoj depresantų
Kuo Vydūno įžvalgos, kurios net jo laikmečiui buvo toliaregiškos, mums dabar naudingos?
Jis buvo toliaregiškas ir, žvelgiant į šių dienų aktualijas ar problemas, netgi aiškiaregiškas. Tarkime, yra toks posakis „savęs pardavimas“, iki šiol dar nuo jo kraupstu. Ir jis nesisieja su Vydūno žmogaus sau ir orumo sąvokomis.
Tas vydūniškas pažinimas yra pirmiausia per save, per artimiausią aplinką (tautą), o paskui ir žmoniją. Tarsi akmuo, plumptelėjęs į vandenį, sklinda vis didesniais ratilais, taip plečiasi jo suvokimas.
Žmogus sau arba autentiškas žmogus jokiu būdu nėra egocentriškas, kai kurie neteisingai šią Vydūno sąvoką supranta. Dabartiniais terminais kalbant, jis yra save, savastį, savo prigimtines dovanas, gebėjimus atradęs žmogus. Tik toks autentiškas žmogus gali kažką duoti savo aplinkai, tautai. Vydūnas naudojo ir kitą sąvoką „svetnauda“, kai svetimos naudos kažkas gviešiasi.
Taip pat dažna klaida – įgimtos aplinkos ir globalaus pasaulio supriešinimas. Nereikia to priešinti. Grįžtant į Vydūno ir Donelaičio laikmetį, jie abu matė realią situaciją, kad žmonės, kurie stengiasi pritapti prie naujos aplinkos, perimti vokiečių papročius ir kalbą, jie moraliai degraduoja. Tai vėlgi susiję su žmogaus savastimi, buvimu savimi. Aš pats kaip žmogus skleidžiuosi, brandinu savyje talentus, bet turiu prigimtinę kalbą, ja pirmiausia kuriu, išsisakau.
Dabar, žvelgiant į šių laikų problemas, tai ir vėl aktualu, kai patriotizmas yra žeminamas ir menkinamas, tapatinamas su nacionalizmu, meilė savo tautai ir kraštui yra laikomi tarsi atgyvena, atsiribojimu. To nepasakytų, aišku, nei Donelaitis, nei Vydūnas. Manau, ir ne vienas mąstytojas, sociologas man pritartų, kad žmogus, neturintis kam pasišvęsti, realios socialinės terpės, kurioje galėtų reikštis, jis neturi erdvės augti. Kur jam eiti? Jis tampa vartotojiškos visuomenės dalimi.
Vartotojų visuomenėje įdomi tik perkamoji galia, o individai, jų šaknys, vertybės, išskirtinumai ne tokie reikšmingi.
Taip, bet tada labai greitai pereiname prie moralinių dalykų. Kai neturi kam pasišvęsti, nebėra nieko švento. Tos didžiosios vertybės juk glūdi pačiame žmoguje, jo esmėje, štai kodėl svarbu būti autentiškam. Žmogui net nereikia jokių ideologijų pagalbos, užtenka sau leisti augti, skleistis. Tai yra elementari psichologija, kuri šiandien yra dėstoma. Vydūnas apie tai kalbėjo prieš šimtmetį.
Pirma, žmogus iš savęs auga, o tada, kai vystys savo talentus, jis galbūt peraugs tautą, kažką duos ir pasauliui, paveiks globaliu mastu. Jeigu viską paverčiame naudos matu matuojame, kur nueisime? Jau šiandien matome, kur tai veda.
Neseniai kalbėjau su labai protingu farmakologijos studentu. Jis, materialistas, nepripažįstantis jokių dvasinių vertybių, sako, kad žmonija be farmacijos pramonės, be depresantų artimiausioje ateityje neišsivers. Šis studentas mano, kad bus legalizuoti kai kurie narkotikai, visa tai farmacijai bus tikros aukso kasyklos. Dabartinis žmogus, įspraustas į bėgimo ir vartojimo ritmą, ir skurdinamas (pasitelkiant įvairias pasaulio turtingųjų manipuliacines schemas), degraduoja kaip asmenybė ir negali ištverti be psichiką veikiančių medikamentų.
Žmoniškumas yra mažos tautos misija ir stiprybė
Vydūnas buvo praaugęs savo laikmetį ir tautą. Kaip jo amžininkai rašė, daugelis jo nesuprato ir jo darbų nevertino, nes buvo iki jo nepriiaugę. Ar dabar jau priiaugome, suvokiame, ką mums jis davė?
Lenkai tada savo spaudoje rašė, kad lietuviai nesuvokia, ką Vydūnas nori jiems duoti. Deja, dar nesame į jo vertybes atsigręžę. Gal kai kurios su Gandžio nesmurtinio pasipriešinimo idėjomis sutampančios Vydūno vertybės tiesiog glūdi mumyse? Jomis kartais nevalingai remiamės. Kertinės, pamatinės vertybės ir tiesos, kurias jis norėjo perduoti savo tautai, kad ji būtų stipri, dar nėra plačiai žinomos. Jis siekė, kad ir žmogus, ir tauta būtų savimi, tada bus stipri.
Vydūnas, kaip ir K. Donelaitis, kalbėjo, kad žmoniškumas turėtų būti mūsų tautos stiprybė, misija. Sociologai jų požiūrį patvirtina. Didelėms tautoms, kaip amerikiečiams, tą pasiekti sunku. Tik mažoms valstybėms įmanoma išlaikyti žmoniškumą. Donelaitis irgi kėlė aukštesnius moralinius kriterijus lietuviams. Atvykėliams, prancūzams, vokiečiams ar kitiems, – nuklysti dar galima, o lietuvininkams tai nepriimtina.
Vydūnas rašė, kad mažos tautos išlikimui moraliniai kriterijai yra kertiniai. Tuo ji gali būti pranašesnė. Morališkai degraduojanti didelė tauta gali išlikti, o mažai, – vargu ar tai įmanoma.
Kai šias mintis išsakėte, tik norisi ištarti, ar gali būti aktualiau? Dabar kaip tauta esame ant labai pavojingos ribos. Mus galėtų išgelbėti vertybinis sąjūdis?
Mes, vydūniečiai, kartais juokaujame: kai būna labai blogai, Vydūnas ateina. Atgimimo metu jis buvo dažnai minimas, cituojamas, primenamos jo idėjos. Šilutėje kalbėta apie paminklą Vydūnui, bet jis nepastatytas. Dabar eina kalba apie jo paminklą Klaipėdoje. Bet kur kas svarbiau ne paminklai, o kad jo idėjos būtų gyvos mumyse.
Vydūno dramaturgijoje, į kurią dabar gilinuosi, savo moralines, dvasines tiesas, idėjas jis išsako gal net radikaliau, tiesiau nei publicistikoje ar filosofiniuose veikaluose. Jo minčių gylis ir dabar stebina. XX amžiaus pradžioje psichologija tik užgimė, netgi sąvokos dar tik buvo kuriamos, Vydūnas tikrai negalėjo jų iš kažkur perimti. Be abejo, jis stebėjo pirmuosius psichologijos žingsnius, lankė garsių vokiečių mokslininkų paskaitas, daug skaitė, buvo susipažinęs ir su Z. Froido teorija, ją kritikavo, kartu pateikdamas savąjį požiūrį.
Šiandien, tarkime, kalbame apie prieštaringai vertinamą neurolingvistinį programavimą, Vydūnas jau tada teigė, kad kiekviena mintis, kiekvienas žodis turi tam tikras pasekmes. Tai veikia žmogų, veikia tautą. Kas tavo sąmonėje dominuoja, tai lemia tavo gyvenimą. Vydūno raštuose tokių pavyzdžių apstu. Vienoje dramoje jis naudoja tokį žodį „užsikeikimas“. „Jeigu praradau auksą, tai nereikia man ir sveikatos“, – tai pasakęs personažas ir netenka tos sveikatos.
Kokia tavo sąmonė, toks tavo gyvenimas ir likimas. Ši mintis tarsi raudonas siūlas eina per visą minėtą Vydūno dramą.
Savo veikale „Sveikata. Jaunumas. Grožė“ jis taip pat rašė apie gydymą vaizdiniais. Būtina keisti mintis, keisti vaizdinius ir tada keičiasi sąmonė, jausmai, netgi kūno sveikata. Visa tai yra susiję. Labai nustebau šiuos dalykus jo veikaluose atradusi. Vydūniškoje psichologijoje, kaip ją vadinu, atrandu ypatingą gelmę. Jo darbai nenusileidžia C.G. Jungui, E. Fromui, V. Frankliui ar A. Maslow.
Vydūnas kaip Mokytojas vietoj pseudopranašų
Beveik du dešimtmečius esate Vydūno draugijoje. Kas iš jo kūrybos, asmenybės labiausiai Jus veikia, žavi, kas Jums asmeniškai svarbu yra?
Pastaruoju metu atkreipiu dėmesį į gausybę gyvenimo guru, pseudomokytojų ir pranašų, kurie padeda žmonėms spręsti jų dvasines, psichologines problemas. Medikai apie dvasinę sveikatą nekalba, be abejo, kad gera vieta niekada tuščia nebūna. Ją užima pseudopranašai, šarlatanai su pseudopasaulėžiūromis.
Dėl to apmaudu, nes turime Vydūną. Jis tikrai kur kas giliau ir esmingiau, genialiau šiuos žmogaus būties klausimus nagrinėjo, o mes žvalgomės į naujus pranašus, kurie dažnai kalba apie greitą ir beveik stebuklingą pagijimą ar asmenybės pasikeitimą ir visokeriopą sėkmę. Deja, brukama ir su jokia elementaria psichologine logika bei žmogaus orumu nesuderinama pasaulėžiūra, svetima kultūra. Visi juk suprantame, kad žmogaus esmė yra nemateriali, neapčiuopiama, kuriai medikamentų nepaskirsi.
Vydūnas turėtų ir galėtų bent jau lietuviams būti pagrindiniu mokytoju. Įvairiausiais aspektais – ir egzistenciniu, religiniu, ir lyčių kultūros klausimu, minčių valdymo, sveikos gyvensenos ir mitybos. Niekas pernelyg į tai nesigilina. Jo pastangos tautai dvasiškai augti ir išlikti per mažai dar yra suvoktos ir įvertintos.
Mane tai ir skatina gilintis, parodyti, kad jis pralenkė daugelį garsių savo laikmečių asmenybių, dvasinių mokytojų ir tikrai niekuo jiems nenusileido. Tikrai dar yra ką veikti.
Koks mokytojas jis Jums buvo, kokią įtaką padarė?
Kai atradau Vydūną, buvo 1990-91 metai. Tada pasirodė pirmieji Vydūno raštai. Tuo laikotarpiu mokykloje dėsčiau tikybą, po to – etiką. Dvasiniai, tikybos klausimai mane jaudino, o bažnyčios mokyme atsakymų į juos neradau. Man Vydūnas atsakė į giliausius žmogaus būties klausimus, – pokalbį telefonu baigė Vydūno draugijos pirmininkė R. Palijanskaitė.