Po vienu stogu Kaune – bažnyčia, valgykla ir sporto salė

Kaunodiena.lt

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią žino kiekvienas, tačiau netoli, Žaliakalnio papėdėje, stovi to paties architekto, Karolio Reisono, sumažinta bažnyčios kopija. Tik apleista dėl labai keistos situacijos.

Priklauso universitetui

Tarpukariu evangelikų reformatų narių lėšomis pastatytą bažnyčią E.Ožeškienės gatvėje tikintieji turi dalytis su valgykla ir sporto sale.

Po padu protestantai buvo tiek prie Lenkijos karalių, tiek prie Rusijos carų, tiek prie komunistų valdžios, bet net ir šiandien, kai nebėra prasmės kariauti dėl tikėjimo, evangelikai reformatai Kaune jaučiasi nustumti į šoną.

Bažnyčios pastatas priklauso Mykolo Romerio universitetui, kuriame treniruojasi ir maitinasi būsimi policininkai – universiteto Viešojo saugumo fakulteto studentai.

Evangelikai reformatai bažnyčioje sekmadieniais renkasi tik dėl to, kad tai daryti leidžia universiteto atstovai.

Kaunas ref baznycia

Pasinaudota išimtimi

Atgavus nepriklausomybę dauguma religinėms konfesijoms priklausančio nekilnojamojo turto buvo grąžinta jo šeimininkams. Įstatymas nurodė vieną išimtį – jei turtu naudojasi mokslo ar švietimo įstaigos, jo grąžinti nereikia.

„Kauno diena“ nusprendė pasigilinti į situaciją, todėl sekmadienį apsilankiau bažnyčioje ir reformatų pamaldose. Pirmame aukšte mirksi neoninė valgyklos iškaba, už durų – sporto salė ir tatamis. Neįprastoje vietoje pamaldų salė – ji suprojektuota antrame pastato aukšte.

Spindi ir pelenuose

Matyti, kad sovietmečiu sporto salėje vyravo kiek kitokia religija. Ant ruda spalva dažytų medinių grindų dar matyti likusios baudos aikštelės ir vidurio linijos. Tik krepšinio lentos neliko, vietoje jos – altorius.

Vaizdas niūrus, bet gražus. Lakoniška architektūra, tik Kaunui būdingi siauri ir aukšti langai, erdvė ir aukštos lubos, ypač žinant, kad esi antrame aukšte, kelia nuostabą. Net tai, kad pastatas neremontuotas kokį pusšimtį metų, negali sumenkinti jo didybės. Gaila, bet pamaldų pagrindinėje salėje nebuvo.

Daugiau kaip dvidešimt tikinčiųjų susirinko į pasitarimų kambariuką navoje už altoriaus. Tuoj įžengus pasisveikino ir pastorius-misionierius iš Jungtinių Valstijų Frankas van Dalenas. Kaune jis jau pusantrų metų, misiją įsipareigojo tęsti dar aštuonerius su puse metų ir per tą laiką paruošti naujų pastorių.

Kalvinistų apeigose buvau pirmą kartą, ir įspūdis neblogas. Gal mano religingoms močiutėms ir sukiltų kraujospūdis, jei sužinotų kur buvau, bet nuo Romos katalikų tikėjimo apeigos nedaug skiriasi.

Tikintieji kalbėjo tiek „Tėvę mūsų“, tiek Apaštalų tikėjimo išpažinimą, buvo skaitoma Evangelija.

Remontui rinksime aukas Jungtinėse Valstijose.

Sveikino pastoriaus žmoną

Didžioji bendruomenės dalis, kurioje šiek tiek daugiau nei 30 žmonių, yra išeiviai iš Biržų ar jų palikuonys, bet buvo ir tokių religinių turistų kaip aš.

Dvi iš jų – jaunos merginos Sandra ir Vaida, bažnyčioje atsidūrusios po kalvinistų rengtos vasaros stovyklos.

„Man čia pamaldos atrodo nuoširdesnės. Katalikų bažnyčioje mišios kaip koks procesas – ateini, dalyvauji ir išeini, o čia labai daug ką suteikia Šventojo Rašto aiškinimas“, – kalbėjo Vaida.

Po mišių bendruomenės nariai greitai išnešė kėdes, surado stalą, ant jo atsidūrė šakotis, sumuštiniai ir kitos vaišės. Moterys atnešė austą juostą ir pasveikino pastoriaus žmoną su gimtadieniu.

Amerikietis – optimistas

Prieš šventę ir pasikalbėjau su pastoriumi, kokie vėjai jį atpūtė iš Pietų Karolinos. Amerikietis pasakojo, kad jam labai patinka Kaune, kad žmonės nuoširdūs ir mieli, kad gėdijasi nemokantis lietuviškai, nors su juo puikiai pavyksta susikalbėti.

Frankas yra pirmasis Kaune reziduojantis pastorius per dešimtmetį. Iki tol į Kauną kitas pastorius atkeliaudavo iš Vilniaus.

Paklausus jo, ar ne keistas jausmas laikyti pamaldas tokiame mažame, dujiniais šildytuvais prikaitintame kambarėlyje, šypsena nuo pastoriaus veido nedingo.

„Gaila, kad taip yra, bet žiemą mes negalime rengti pamaldų pagrindinėje salėje. Per šalta, o radiatoriai išjungti. Gerai, kad mūsų superintendentas Tomas Šernas dirba, jog atgautumėme patalpas, tada susitvarkysime visą šildymo sistemą, susiremontuosime pastatą, kuris yra nuostabus“, – sakė pastorius.

Pasiteiravus, iš kokių pinigų net pusšimčio žmonių neapimanti bendruomenė žada susiremontuoti didžiulį pastatą ir mokėti už jo šildymą, pastorius papasakojo įdomų faktą iš mūsų istorijos, kurio absoliuti dauguma mūsų tautiečių nežinojo.

„Remontui rinksime aukas Jungtinėse Valstijose. Didžioji dauguma kalvinistų Amerikoje yra kilę iš Škotijos, o į Ameriką škotai atvyko per Lietuvą. Nuo persekiojimų tėvynėje jie pirma pasitraukė į Lietuvą, į Kėdainius, kur buvo priimti ir apsaugoti. Jiems jų protėvių istorija labai įdomi ir jie nori atsilyginti geru“, – nedingo šypsena nuo pastoriaus veido.

Toks scenarijus skamba kaip laiminga filmo pabaiga. Išlošia tikintieji – jie atgauna savo turtą, išlošia universitetas – valgykla ir sporto salė persikelia į modernias ir suremontuotas patalpas, išlošia ir kauniečiai – dar vienas tarpukario modernizmo perlas atgyja naujam gyvenimui.

Tik ar viskas taip ir bus.

Išsikraustytų per trejus metus

Mykolo Romerio universiteto prorektorius Vladas Brakauskas mano, kad taip.

„Jaučiame moralinę pareigą atiduoti pastatą tikintiesiems, bet galiu patikinti, kad nieko blogo ir nieko šventvagiško dabar ten nedarome. Jau esame numatę, kur toliau vyks sporto užsiėmimai, valgykla persikels į fakultetą, bet tai yra gana sudėtingas ir brangus procesas. Šiuo metu deriname ketinimų protokolą su bažnyčia, nusiuntėme jiems pataisymą ir vos tik sutarsime dėl sąlygų tarpusavyje, pristatysime jį Švietimo ir mokslo ministerijai. Po to pradėsime išsikraustymo procesą ir per trejus metus paliksime bažnyčios patalpas“, – pasakojo prorektorius.

Jaučiame moralinę pareigą atiduoti pastatą tikintiesiems, bet galiu patikinti, kad nieko blogo ir nieko šventvagiško dabar ten nedarome.

Viso pokalbio metu su prorektoriumi nesijautė, kad jis ar universitetas įsikibęs laikytųsi bažnyčios. Universitetui ji labiau kaip akmuo – mielai atiduotų turtą, bet nei maitintis, nei treniruotis kol kas neturi kur.

„Aš dar gimęs nebuvau, o ten treniravosi to meto milicininkai. Įleidome tikinčiuosius į antrą aukštą, kur kažkada buvo krepšinio salė, bet sutvarkėme, krepšių nebėra, jie pasistatė altorių. Stengiamės netrukdyti tikintiesiems. Manau, kad ir jie universiteto nemini blogu žodžiu“, – kalbėjo prorektorius.

Pakalbėjus su tikinčiaisiais jie patvirtino, kad universitetas į pamaldas žiūri geranoriškai ir pagalių į ratus nekiša.

Per ilgas terminas

Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas T.Šernas į universiteto geranoriškumą žiūri rezervuotai. „Taip kalba politikai“, – sakė jis.

Kunigo netenkina ketinimų protokole universiteto nurodytas penkerių metų išsikraustymo terminas, jo balse buvo girdėti netikrumas ir pyktis.

Jį lengva suprasti. Nors bažnyčia statyta tikinčiųjų lėšomis, bet visa situacija labai keista. Tikintieji bažnyčios nespėjo įregistruoti – atūžė karas. Labai panaši situacija yra ir sostinėje. Ten Vilniaus universitetas net nesiruošia grąžinti Šv. Jonų bažnyčios katalikams. Katalikų bažnyčia dėl to mažai ką praranda. Ir be Šv. Jonų bažnyčios jai priklauso keli kvartalai Vilniaus senamiestyje, tad evangelikai reformatai neturi daugiau jokio turto Kaune.

„Valstybei mes nerūpime, nes mūsų yra labai mažai“, – kalbėjo T.Šernas.

Pamaldose sutikta Sandra mestelėjo įdomią mintį. Anot jos, bažnyčia yra žmonės, o ne sienos, bet turint patalpas, bažnyčia daug įdomesnė – su būreliais vaikams, jaunimui ir panašiai.

Paklausus T.Šerno, ką darys, kai patalpos atiteks bendruomenei, šis pyktelėjo. „Ką norėsime, tą ir darysime, čia jau mūsų reikalas. Galbūt ten įsikurs vaikų darželis. Taip, bažnyčia ir yra žmonės, bet be patalpų bendruomenė negali augti ir didėti. Patys matėte, kur renkamės – bažnyčia neremontuota nuo Stalino laikų“, – sakė jis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.