Biržų miesto šventė prasidėjo susitikimu su istoriku dr.Deimantu Karveliu. Nepaisydami netikėto ir tokio reto šią vasarą karščio, biržiečiai gausiai rinkosi į Pilies arsenalo salę paklausyti D.Karvelio, kaip gyveno Biržų bendruomenė prieš beveik penkis šimtus metų. Kad sužinotų, istorikas tam paskyrė pora dešimtmečių, jo žodžiais tariant, nuo 1993 metų pradėjo „užsiimti Biržais“, nes rinkosi ne tiek temą, kiek mokslinį vadovą – labai jau norėjosi jaunajam tyrinėtojui dirbti pas dr.Ingę Lukšaitę. Taip D.Karveliui atsivėrė vienos įtakingiausių LDK giminių – Radvilų – istorijos lapai, istorijos, kurią norint ištirti, anot D.Karvelio, reiktų kelių šimtų istorikų. „Kiek šimtmečių dar reiks, kad būtų ištyrinėta visa Radvilų istorija?“ – retoriškai klausė D.Karvelis, prisimindamas, kaip Varšuvoje archyvuose per dieną pasidarė 18 tūkstančių Radvilų archyvo dokumentų kopijų, kas sudaro gal tik kokią šimtąją visų dokumentų. O kiek dar nežinomų?
Proga dar kartą pakalbėti apie Radvilas buvo dr.Deimanto Karvelio monografija „Iš Radvilų istorijos: Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547-1655 m.“ Tai knyga apie to meto visuomenę, nuo elito iki prastuomenės, įvairių sluoksnių, luomų žmones, jų kasdienį gyvenimą bei darbus. Kaip teigė istorikas, Biržų istorinių tyrimų nėra daug: Eustachijaus Tiškevičiaus XIX a.išleista studija apie Biržus, tarpukariu pasirodžiusi Jono Yčo istorinė studija „Biržai: tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė“(perleista 2009 m.), na ir tik ką pasirodžiusi knyga, kurios pristatymas skaitytojams prasidėjo nuo Biržų (o kurgi kitur, tiesą pasakius, galėtų prasidėti?).
D.Karvelis neslepia savo aistringo žavėjimosi Radvilomis. I.Varzienės paklaustas, o kuris gi Radvila jam pačiam labiausiai patinka, istorikas pusiau juokais, bet greičiau rimtai atsakė – kai šitiek metų rašai apie kokias nors asmenybes, tai jas įsimyli. Ir ėmėsi svarstyti, apie kuriuos Radvilas jam dar labai norėtųsi parašyti. Pilies statytoją Radvilą Perkūną? O gal apie Kristupo II Radvilos ir jo žmonos Onos Kiškaitės meilę, kuria persunkti judviejų laiškai? Ką ten Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite, nėra ką lyginti – neslėpė savo požiūrio į populiariąją meilės istoriją autorius. Dar norėtųsi parašyti apie Boguslavą Radvilą ir Karoliną Radvilaitę, vieną turtingiausių savo laikmečio moterų. Vieno gyvenimo vargu ar užteks, šypsojosi D.Karvelis, prisimindamas, kad Baltarusijoje, Slucko mieste, stove medinė Boguslavo Radvilos skulptūra. Apskritai, teigė istorikas, yra ko pasimokyti iš baltarusių, lenkų, kaip jie vertina ne tik savo didikus, bet ir istoriografinį palikimą. Lenkai, tarkime, nesibodi perspausdinti ankstesnių amžių istorinius veikalus mokslo reikmėms. Pas mus, deja, tai atsitinka tik kam nors ėmusis privačios iniciatyvos, nėra valstybinio požiūrio. D.Karvelis pademonstravo Radvilų rankraščius – kai kurių rašysena buvo beviltiškai netvarkinga, beveik nepaskaitoma. O štai Jonušas Radvila rašė labai gražiai, įskaitomai.
Knygoje daug vietos skiriama pačiam miestui kaip komunikacijos centrui. Aprašomos Biržų karčemos, bažnyčios, mokyklos. Jeigu ne karai, Biržų kalvinistų gimnazija galėjo išaugti iki vienos žymiausių ATR mokymo įstaigų, gal net iki universiteto, – spėliojo knygos autorius. Gimnazijoje dirbo garsiausi to meto pedagogai – Adomas Rasijus ir Baltazaras Krosnevičius, kurie, nežiūrint jų statuso ir išsilavinimo, konkuruoja tarpusavyje, rezga intrigas ir rašo vienas kitam raštelius, nes bevelija nebendrauti tarpusavyje. Tokia štai žmogiška tuštybė. D.Karvelis, beaiškindamas luomų struktūrą ir pavadinimus, sukėlė nemažos sumaišties. Pasirodo, miestiečiai ir miestelėnai – toli gražu ne tas pats, kaip daugeliui atrodo. Miestelėnai, pavadinimas daugeliui taip patinkantis ir gražiai skambantis, reiškia miestų, neturinčių Magdeburgo teisių gyventojus, nelaisvus ir priklausomus nuo feodalo. O štai laisvi žmonės gyveno Magdeburgo teises turinčiuose miestuose ir vadinosi miestiečiais. Tad kituose penktadienio renginiuose tituluojami “miestelėnais” biržiečiai kraipė galvas ir raukėsi – skamba gražiai, bet ką daryti su tik ką įgytom žiniom apie miestelėnus? Paklaustas, ar atlikus šitiek tyrimų įmanoma apibūdinti biržiečio tapatybę, D.Karvelis teigė, kad Biržus galima pavadinti tolerantiškiausiu Radvilų laikmečio miestu, kuriam būdinga išskirtinė tolerancija kitokios pasaulėžiūros, skirtingo tikėjimo žmonėms. Naujoji knyga apie Radvilų Biržus puikiai išleista, didžiulė, skirta ilgam skaitymui. D.Karvelis juokavo, kad kompiuteryje laikmeną su knygos rankraščiu pavadino “Gyvenimo knyga”. Knyga, kuri turėtų būti kiekvieno biržiečio namuose – šalia E.Tiškevičiaus ir J.Yčo.
selonija.lt