R.Kazlas: stiprių lietuvių kalbėjimas

Audrius MUSTEIKIS
Ne­pa­sa­ky­si, kad at­sis­ky­rė­lis, kad keis­tuo­lis, bet tai, ko­kį gy­ve­ni­mo bū­dą mū­sų šian­die­nos tea­tre puo­se­lė­ja ak­to­rius, re­ži­sie­rius Ro­lan­das Kaz­las, pa­na­šu į di­si­den­tys­tę. Tai jo, R.Kaz­lo, tea­tri­nė kryp­tis, pa­žy­mė­ta stip­rios as­me­ny­bės ženk­lu.

R.Kazlas pabrėžė, kad spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“ jokiu būdu ne proginė duoklė K.Donelaičiui. Imanto Preco nuotrauka

Spa­lio 18 die­ną, penk­ta­die­nį, “Lė­lės” tea­tre – spek­tak­lio apie mū­sų di­dį­jį kū­rė­ją Kris­ti­jo­ną Do­ne­lai­tį “Ne pa­gal šio pa­sau­lio ma­dą” prem­je­ra. Jo su­ma­ny­to­jo, au­to­riaus ir pa­grin­di­nio ak­to­riaus (be­je, vi­sai ne­se­niai grį­žu­sio iš Sankt Pe­ter­bur­go “Bal­tijs­kij dom” fes­ti­va­lio, kur vai­di­no “Die­viš­ką­ją ko­me­di­ją” ir “Ro­jų”) at­sa­ky­mai į LŽ klau­si­mus – ir­gi šiek tiek ne pa­gal šio pa­sau­lio ma­dą. Vis­kas gry­na ir ti­kra.

– Ar po Vla­do Šim­kaus dar už­ti­ko­te pa­tin­ka­mos, ar­ti­mos poe­zi­jos? Ar iš­kart – Kris­ti­jo­nas?

– Na, taip… Pa­si­ro­do, yra tarp lie­tu­vių poe­tų ne pra­stes­nių ne tik už V.Šim­kų, bet ir už Ho­me­rą, Ver­gi­li­jų, Ovi­di­jų ir ki­tus. K.Do­ne­lai­čio kū­ry­ba – tai ir gy­ve­ni­miš­ka fi­lo­so­fi­ja, kuk­liai ori žmo­gaus lai­ky­se­na, ir, be abe­jo, ne­iš­pa­sa­ky­tas kal­bos gro­žis ir tur­tin­gu­mas. Ma­lo­niau­sia, kad – lie­tu­vių kal­bos. Gra­žaus, stip­raus lie­tu­vio gra­žus kal­bė­ji­mas ei­lė­mis. Man ar­ti­ma dar ir tuo, kad K.Do­ne­lai­čio poe­mo­je, žo­džiuo­se tar­si jun­tu ir gim­to­sios Aukš­tai­ti­jos lau­kų dvelks­mą. Tol­min­kie­mis gal ir to­lo­kai nuo ma­no tė­viš­kės, ale be­veik kož­nas žo­dis man su­pran­ta­mas.

– K.Do­ne­lai­čiui – trys šim­tai. Yra ofi­cia­lus mi­nė­ji­mų pla­nas. Jūs – lyg ir ne iš to pla­no. Kas lė­mė su­si­ti­ki­mą su šiuo Poe­tu?

– Spek­tak­liai „Ge­le­žis ir si­dab­ras“ ir „Ne pa­gal šio pa­sau­lio ma­dą“ yra be­veik tie­sio­giai su­si­ję. Su­ta­pi­mas ar ne, bet po spek­tak­lio prem­je­ros pa­gal V.Šim­kaus ei­les šio poe­to rink­ti­nę iš­lei­do Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­tas ir ta­da man at­sar­giai bu­vo už­si­min­ta apie ar­tė­jan­tį K.Do­ne­lai­čio tri­jų šim­tų me­tų ju­bi­lie­jų – pa­siū­ly­ta įgar­sin­ti „Me­tus“. Kas at­si­sa­kys to­kios gar­bės? Prieš me­tus ga­vau su­kir­čiuo­tą poe­mą, na, ir pra­dė­jau gi­lin­tis, skai­ty­ti.

Įra­šas jau pa­da­ry­tas ir šį dar­bą lai­kau vie­nu svar­biau­sių sa­vo ak­to­riaus kar­je­ro­je. K.Do­ne­lai­tis gal ir bu­vo ne­ti­kė­tas sve­čias, bet toks, ku­rio da­bar tie­siog ne­si­no­ri pa­leis­ti. Taip, ren­gi­nių vyks tur­būt daug, tik ar jie bus nuo­šir­dūs, ar tie­siog – kad ju­bi­lie­jus? Ži­no­ma, jie tu­ri vyk­ti, Poe­tas to ver­tas. Ga­liu tik pa­sa­ky­ti, kad spek­tak­lis „Ne pa­gal šio pa­sau­lio ma­dą“ jo­kiu bū­du ne pro­gi­nė duo­klė.

– „Me­tus“ skai­tė­te per Vil­niaus kny­gų mu­gę, per Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lį. Pa­si­ti­kri­no­te, kaip pub­li­ką ir jus pa­tį vei­kia Poe­to žo­dis?

– Poe­to žo­dis ma­ne pra­dė­jo veik­ti gal tik po pus­me­čio ar šiek tiek ma­žiau. Pa­ju­tau, kad čia ne­pas­ku­bin­si. Ir iš vi­so – įsi­gy­ven­ti, pa­jaus­ti poe­mą kiek­vie­nam ak­to­riui, ma­nau, bū­tų ne­leng­vas už­da­vi­nys. Iš pra­džių jau­čiau­si lyg vaikš­čio­čiau po ne­gy­ve­na­mą že­mę. Pa­si­ro­do, šio Poe­to žo­dis ne­si­lei­džia į leng­va­bū­diš­kas pa­žin­tis. Tar­si rei­ka­lau­ja, kad bū­tum ne at­si­tik­ti­nis žiop­las pra­ei­vis. Tu­ri čia ap­sis­to­ti il­ges­niam lai­kui ir su ge­rais ke­ti­ni­mais.

K.Donelaičio poemos žodžiuose pajutęs gimtosios Aukštaitijos laukų dvelksmą, R.Kazlas leidosi į specialią fotosesiją./“Lėlės“ teatro archyvo nuotrauka

 

– Ge­ro skai­ty­mo re­cep­tas?

– Kiek­vie­nai kny­gai sa­vas lai­kas. Ne­pa­tin­ka „Me­tai“ – nie­ko juk to­kio, gal pa­tiks „Pa­sa­kė­čia apie šūd­va­ba­lį“, gal „A­nykš­čių ši­le­lis“ ar­ba dar koks ki­tas kla­siš­kas kū­ri­nė­lis. O jei skai­ty­mas aps­kri­tai sve­ti­mas, ką gi – yra da­bar pui­kių žur­na­lų su dau­gy­be nau­jų­jų bū­rų, at­kan­kan­čių nuo sa­vų ka­ka­lių į įvai­rias čes­nis, at­vaiz­dų… Per­žiū­rė­ti 104 nuo­trau­kas iš ren­gi­nio – taip pat įdo­mus, ne­leng­vas ir pa­sta­bu­mą ska­ti­nan­tis dar­bas, ne pra­stes­nis už skai­ty­mą. Žiū­ri ir ma­tai, kas pa­se­no, kas pa­jau­nė­jo, kas su­vai­kė­jo, o kas at­ėjo su tuo pa­čiu dra­bu­žiu kaip ir į pra­ėju­sį ren­gi­nį. Dėl to­kio ne­sma­gu… Kaip ši­taip… Skan­da­las.

– „Ne pa­gal šio pa­sau­lio ma­dą“ – fan­ta­zi­ja apie K.Do­ne­lai­tį. Bet vi­soms fan­ta­zi­joms rei­kia iš­stu­di­juo­ti vi­so­kių šal­ti­nių. Kad stu­di­ja­vo­te, ro­do spek­tak­lio pa­va­di­ni­mas – Tol­min­kie­mio pre­cen­to­riaus ci­ta­ta. Taip ga­li­ma kaps­ty­tis, nars­ty­ti, nu­grimz­ti į fi­lo­lo­gi­nę nir­va­ną ir pa­mirš­ti šian­die­nos tea­tro pul­są. Ko­kių čia bu­vo di­le­mų? Ar leng­vai lei­džia­si K.Do­ne­lai­tis iš­ve­da­mas iš chres­to­ma­ti­jos?

– Ga­li­ma ir nu­grimz­ti, bet te­gul į šį klau­si­mą at­sa­ko pats spek­tak­lis. Žiū­rė­sim, kaip sa­ko­ma.

– Ar spek­tak­lio po­dir­vy­je „gu­li“ Ei­mun­to Ne­kro­šiaus „Me­tai“? Ir su jais sa­vi­tų są­sa­jų tu­rin­tis vie­nas nau­jau­sių šio re­ži­sie­riaus dar­bų „Ro­jus“, ku­ria­me vai­di­na­te?

– Gra­žūs re­ži­sie­riaus E.Ne­kro­šiaus kū­ry­bi­niai lau­kai, bet tai yra jo lau­kai. Žmo­nės juk skir­tin­gi, ir jei tu tu­ri kaž­ko­kios sa­vi­gar­bos ir drą­sos, juk ir­gi pri­va­lai mąs­ty­ti: „O kaip aš sa­vo skly­pe­lį ap­so­din­siu, ką pa­sė­siu…“ Tai, ma­nau, bus vi­sai kas ki­ta. Be to, čia – ne „Me­tai“. Juk pa­gal K.Do­ne­lai­tį ga­li­ma su­kur­ti tiek skir­tin­gų spek­tak­lių. Ga­li bū­ti ope­ra, miu­zik­las, ba­le­tas, įvai­rių žan­rų dra­mos spek­tak­liai. Gal at­si­ras at­ei­ty­je? Bū­tų įdo­mu. Jau­ni­me, pir­myn! Ooo, čia jau kaž­kaip lyg iš ki­to lai­ko nu­skam­bė­jo, ne do­ne­lai­tiš­ko…

– Iš vi­so – kiek ten bus „Me­tų“?

– Ma­žiau nei pus­me­tis, o gal koks ket­vir­tis ket­vir­čio. Teks­to sten­giau­si nau­do­ti sai­kin­gai, kad lik­tų vie­tos ir vaiz­dui. Gal, sa­kau, il­ges­nius, ais­trin­ges­nius mo­no­lo­gus pa­si­lik­siu ki­tam su­ma­ny­mui. Gal kon­cer­tui? Apie tai dar anks­ti kal­bė­ti.

– Lai­ko­te sa­ve kai­mo ar mies­to žmo­gu­mi? „Kaž­koks svei­kas pa­ma­tas“, kaip tei­gia­te apie K.Do­ne­lai­tį, jus­ti ir vi­so­je da­bar­ti­nė­je jū­sų tea­tri­nė­je veik­lo­je ir nuo­sta­to­se.

– Be šak­nų ne­bū­tų tur­būt ir tų la­pų, šiu­re­nan­čių sos­ti­nė­je. Ger­biu tas gim­tas vie­tas ir tą lai­ką, skir­tą žmo­gui. Kad ir kaip bū­tų, K.Do­ne­lai­tis – pui­kus pa­vyz­dys, kaip gy­ven­ti ir kaip gar­bin­gai su­lauk­ti sa­vo žie­mos. Be­je, kai ku­rie K.Do­ne­lai­čio ty­ri­nė­to­jai ma­no, kad pats Poe­tas sa­vo poe­mą bū­tų pra­dė­jęs ru­de­niu. Įdo­mu, tie­sa? Kad ir kaip dė­lio­tum, vis tiek sa­vo me­tus at­varg­ti rei­kia.

– Kas šį­kart jū­sų sce­nos par­tne­riai?

– Spek­tak­ly­je trys vei­kė­jai: Poe­tas, jo Žmo­na ir Ma­ti­nin­kas. Ma­no par­tne­riai – „Lė­lės“ ak­to­riai Si­gi­ta Mi­ka­laus­kai­tė ir Dei­vis Sa­ra­pi­nas. Dėl jų, ma­nau, ne­ap­si­ri­kau. Kaip ir dėl dai­li­nin­kės Ne­rin­gos Ker­šu­ly­tės. Ji – tie­siog kol kas vie­nin­te­lė dai­li­nin­kė, su ku­ria man te­ko dirb­ti, tad ne­ga­liu su nie­kuo su­ly­gin­ti. Žo­džiu, ne­su­ly­gi­na­ma, kaip ir K.Do­ne­lai­tis.

– Bū­ti­nai – lin­kė­ji­mai spek­tak­liui ir sau.

– K.Do­ne­lai­čio svei­ka­tos ir iš­tver­mės vi­siems.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.