Radvilų įtaka pranoko lūkesčius: neeilinė šeimos istorija

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/radvilu-itaka-pranoko-lukescius-neeiline-seimos-istorija.d?id=75096726

Liepos 6 dieną su vieningai nuo 100 piliakalnių Lietuvoje giedama „Tautiška giesme“ bus pasitiktas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Vis dėlto kai kurias geriausias valstybingumo ir politikos pamokas galime išmokti net iš keliais šimtmečiais senesnių Lietuvos istorijos asmenybių.

Apie istorinius Dubingių piliavietės šeimininkus – vieną žymiausių Lietuvoje – Radvilų – giminę – kalbamės su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu Rimvydu Petrausku.

– Šiais metais centrinis „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ renginys vyks ant Dubingių piliakalnio. Kuo ši vieta Lietuvai ypatinga ir istoriškai svarbi?

– Dubingiai buvo viena svarbiausių Radvilų giminės rezidencijų XVI amžiuje, o ši giminė tuo metu buvo viena iškiliausių ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir Europoje. 1547 metais Šventosios Romos imperatorius Karolis V suteikė kunigaikščių titulą dviem Radvilų šakom, tarp jų ir Biržų-Dubingių. Imperinio aukščiausio rango titulo suteikimas reiškė Radvilų statuso ir prestižo pripažinimą. Radvilos tapo žymiausia lietuvių kilmingųjų gimine.

Dubingiuose XVI a. vidurio kartos Radvilos buvo ir palaidoti. Prieš keletą metų jų palaikai buvo atrasti, ištirti ir beveik nėra abejonių, kad tarp jų yra ir bene iškiliausi giminės atstovai – Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis. Tai – vienas iš didesnių XX a. nepriklausomos Lietuvos archeologinių atradimų.

– Abu jūsų paminėti Radvilos dažnai vadinami didžiais Lietuvos valstybininkais, tuometinės Lietuvos užsienio ir vidaus politikos formuotojais, mūsų valstybės patriotais ir gynėjais. Kokie konkrečiai jų politiniai veiksmai leidžia juos taip įvardinti?

– Radvilų giminė kaip jokia kita sugebėjo išlikti dominuojančia didikų gimine nuo ankstyvosios istorijos iki naujausių laikų, kai kitos giminės tai iškildavo, tai išmirdavo. Dviejų pusbrolių – Juodojo ir Rudojo – karta savo rankose sutelkė kone visas svarbiausias to meto politines pareigybes ir valdžią. Tas nulėmė ir jų iniciatyvas, kurias galima suskirstyti į kelias grupes.

Pirma – LDK teritorinės ekspansijos projektas. Europos ekonominio pakilimo ir augančios tarptautinės prekybos laikais augo stambaus eksporto galimybės, o tam reikėjo priėjimo prie jūros. Radvila Juodasis pirmą, o gal net vienintelį, kartą Lietuvos politikoje taip ryškiai iškėlė jūrinę Lietuvos politikos kryptį ir siekė prie LDK autonominiais pagrindais prijungti tuo metu susilpnėjusią Livoniją.

Antra kryptis – tai Lietuvos politinio savarankiškumo saugojimas ir įtvirtinimas unijos su Lenkija laikais. Radvilos bene nuosekliausiai gynė Lietuvos savarankiškumo idėją, sustiprindami tai ir politinės ideologijos kūriniais.

Trečiąją liniją galima sieti su Reformacijos plėtra Lietuvoje. Abu Radvilos buvo protestantai, o Radvila Juodasis – Lietuvos kalvinistų lyderis. Jo laikais net egzistavo galimybė (tiesa, neįgyvendinta) Lietuvoje formuotis savitai protestantiškai Bažnyčiai, kokios tuo metu atsirado kitose šalyse – Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje.

Svarbu ir tai, kad šios Radvilų iniciatyvos buvo gerai žinomos Europoje. Jų įvaizdį atspindi ir ta aplinkybė, kad XVI a. pabaigoje Tirolio hercogas Ferdinandas Habsburgas savo Europos kilmingųjų kolekcijai pasirūpino įsigyti šių dviejų Radvilų paradinius šarvus.

Nėra aišku, ar Radvilos kalbėjo lietuviškai, nepaisant to, jie laikė save lietuviais, LDK piliečiais, ir visose santykių su Lenkija krizėse besąlygiškai kovojo už Lietuvą. Kaip būtų galima apibūdinti jų lietuviškumo ir lietuvybės sampratą?

– Tai buvo politinė lietuvybės samprata, kurioje kalbinis faktorius nevaidino ryškesnio vaidmens. To meto Radvilos kalbėjo ir rašė lenkiškai, beje, abiejų jų žmonos buvo lenkės. Nemažai lenkų intelektualų buvo jų aplinkoje. Tačiau tai niekaip neatsiliepė politinėms Radvilų pažiūroms. Jie laikė save lietuviais ir nuosekliai savo veiklą skyrė Lietuvai. Lietuviška Radvilų tapatybė skleidėsi visų pirma per santykį su valstybingumo tradicija.

– Šiandien greta kalbiniu, etniniu pagrindu suvokiamos lietuvybės taip pat galime matyti ir kitą liniją, labiau pabrėžiančią politinį priklausymą bendruomenei ir globalios Lietuvos galimybę. Ar čia galima įžvelgti kokių nors sąsajų su „radviliška“ politinės lietuvybės samprata?

– Gal ir galima. Iš tiesų Lietuva visuomet buvo stipri tada, kai buvo atvira pasauliui. Dabartiniame globaliame pasaulyje su jos ekonomikos, demografijos ir politikos tendencijomis atvirumas yra vienintelis kelias toliau plėtotis. Radvilos buvo atviri naujoms idėjoms ir iššūkiams. Kartu buvo pasirengę kantriai ir aktyviai siekti tikslo, ar tai būtų Radvilos Juodojo ištisus mėnesius užtrukusi veikla Rygoje siekiant Livonijos integracijos, ar ilgos diskusijos Varšuvoje ir Liubline su lenkais dėl būsimos naujos unijos architektūros.

– Kaip vertinate didžiulio lenkų didikų pasipriešinimo sulaukusią, bet vis tiek slapta santuoka pasibaigusią meilės istoriją tarp Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės – tai lietuviška „Romeo ir Džuljetos“ versija ar išmanus politinis veiksmas?

– Manau, abu dalykai. Tai, be abejo, buvo meilės istorija, tačiau abu Radvilos iš jos tikrai turėjo ir politinės naudos – stiprinti įtaką valdovui Žygimantui Augustui. Dėl to ir kilo tarp Lenkijos didikų nepasitenkinimas šiomis vedybomis – jie pagrįstai bijojo augančios Radvilų įtakos.

– Simboliška, kad būtent istorinėse Radvilų giminės žemėse bus duotas startas Lietuvos šimtmečio šventei. Kaip manote, ko šiandieniniai Lietuvos piliečiai ir politikai galėtų pasimokyti iš žymiausių šios giminės atstovų?

– Nuoseklumo ginant politines vertybes – tai labiausiai pastebimas įvairių Radvilų linijų bruožas. Ar kalbėtume apie politinio savarankiškumo saugojimą, ar apie bažnytinę politiką, ar apie minėtą Livonijos prijungimo idėją – visur regime apgalvotą ir nuoseklų veikimą. Lietuvos politikoje dažnai trūksta to nuoseklumo iki galo užbaigti pradėtus projektus.

Galbūt ne visi bandymai būna iki galo sėkmingi, tačiau pilietiniame ir politiniame gyvenime tikrai reikia nusiteikimo atlikti būtinus darbus. Istorija juk moko, kad galimybės gali būti tiek įgyvendintos, tiek ir praleistos.

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/radvilu-itaka-pranoko-lukescius-neeiline-seimos-istorija.d?id=75096726

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *