RAŠYTOJO GIUNTERIO GRASO VILNIAUS AUTOGRAFAS, ARBA KELIOS MINTYS APIE ATMINTIES ATEITĮ

2000-ieji buvo paskutinieji XX amžiaus metai. Visas pasaulis tik ir kalbėjo, kad štai turi kažkas atsitikti. Tačiau prasidėjo XXI amžius ir viskas ėjosi įprasta vaga. Prieš metus (1999 m.) vokiečių prozininkas, dramaturgas, poetas, dailininkas Giunteris Grassas (Günter Grass) buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Tie metai rašytojui G. Grassui buvo dvigubai reikšmingi – baigė rašyti ir išleido Mein Jahrhundert (Mano šimtmetis, Vilnius: Vaga, 2000). Romano pavadinimas bei jo mintys buvo paskirtos besibaigiančiam dvidešimtajam amžiui.

Günter_Grass_auf_dem_Blauen_Sofa

  Taigi ne visiems rūpėjo tik kavos tirščių vertos spėlionės. Ta proga Vilniaus Goethe’s institutas kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, Lenkijos Respublikos ambasada, Lenkų kultūros institutu, Vilniaus universitetu, savaitraščiu „Veidas“ ir kultūros bei meno žurnalu „Kultūros barai“ beveik pusę metų (2000 m. birželis–spalis) skyrė Lietuvių, vokiečių, lenkų pokalbiams apie atminties ateitį.

Sutikime, tai labai svarbus pokalbis XX ir XXI amžių sandūroje. Baigiantis XIX amžiui, atrodo, rūpėjo kiti klausimai. Europa jau buvo pažengusi revoliucinių išradimų ir pramonės pertvarkų keliu, o tautos budo ir kėlėsi. Ar vis didesniais greičiais skubant pasauliui tuomet norėta aptarti atminties ateitį?

Trumpam atsigręžkime į 2000 metų spalį, kuomet skubėjome į Vilniaus rotušę. Čia jau buvo daug žmonių – su žmona Aušrele taipgi radome dvi laisvas kėdes ir galėjome išvysti keturis tų „pokalbių apie atminties ateitį“ dalyvius, t.y. tris Nobelio premijos laureatus – Giunterį Grassą, Česlovą Milošą, Vislavą Šymborską – ir tėvynainį, Jeilio universiteto (JAV) profesorių Tomą Venclovą.

Tas regėjimas neišnyko ir vėliau. Įspūdis tik didėjo. Nes tuomet į Lietuvą, į Vilnių atvyko iškilūs Europos ir pasaulio inteligentai. Žmonės, kuriuos girdėjo ir regėjo kitų kraštų ir miestų piliečiai. Šiandien jie čia pat. Jie kalba apie pasibaigiantį ar praeinantį laiką. Kas pasilieka atmintyje? Rodos, vaikystės ir jaunystės vietovės, miesteliai, miestai, o ir ten sutikti žmonės jiems buvo dosnūs – jie pasakoja, prisimena, džiaugiasi, kad galėjo ir čia atvykti ar net sugrįžti. Atrodo, kad net pajaunėjo, nes kalba lyg iš to buvusiojo laiko arba kaip to buvusiojo laiko liudytojai, atstovai, ambasadoriai. Bet jie yra čia pat. Po renginio galima net ir prieiti, pakalbinti, gauti autografą.

Ir aš pasiėmiau bičiulio rašytojo ir vertėjo Jurgio Kunčino iš vokiečių kalbos išverstąjį G. Grasso romaną „Rupūžės kurkimai“ (Vilnius: Vaga, 1995).  Tai romanas ne iš garsiosios rašytojo Dancigo trilogijos, bet taip pat labai „gerai girdimas“ net ir pavadinimu. Žinoma, visokeriopai „garsingas“ buvo ir minėtos Dancigo trilogijos „pirmagimis“, pavadinimu „Skardinis būgnelis“ (Vilnius: Alma Littera, 1994). Tai pripažinimą pelniusi debiutinė 1959-ųjų Die Blechtrommel knyga, kai kur pavadinta net ir Dievą niekinančia pornografija, o pasirodymo metais uždrausta nuo Rytų bloko iki Iberijos pusiasalio.

Pasitelksiu ilgesnę citatą iš rašytojo ir „The Guardian“ žurnalistės Mayos Jaggi 2010 m. pokalbio: „Istorija apie Grasso priklausymą SS pasirodė spaudoje 2006 metais, tai buvo tarsi papildomas šešėlis rašytojo ir jo šalies santykiuose. „Vėliau paaiškėjo, kad esu apie tai kalbėjęs jau 7-ame dešimtmetyje, – sako Grassas. – Tuo metu niekas pernelyg nesusijaudino.“

Tai buvo laikmetis, nusigręžęs nuo Vokietijos „ekonominio stebuklo“ metų, kai Grassas ir daugelis kitų rašytojų – tarp jų Heinrichas Böllis, Hansas Magnus Enzensbergeris ir Martinas Walseris – kaltino šalį kolektyvine užmarštimi, kol visuomenės nuomonė pasikeitė po Aušvico teismo proceso ir studentų protestų 1968 metais.

Tačiau ištisus dešimtmečius, kaip rašoma knygoje, jis „atsisakydavo sau priskirti dvigubas raides“ SS. Patvirtindavo buvęs Hitlerio jaunimo nariu, nesėkmingai pretendavęs į povandeninio laivo įgulą būdamas 15-os ir po metų priimtas artileristu, vėliau buvęs sužeistas, taip ir neiššovęs nė karto. Būdamas vienas iš „mokinukų kartos“, prislėgtas nusikaltimų, apie kuriuos sužinojo tik tapęs JAV pajėgų karo belaisviu, jis rašė: „Kuo sutikau būti apimtas kvailo jaunystės pasididžiavimo, tą norėjau nustumti į šalį po karo, kamuojamas nuolatinio gėdos jausmo.“ Kokia sunki Grassui buvo ši užduotis matyti iš to, kad savo kūryboje apie narystę SS jis ryžosi prabilti tik po 60 metų. Kaip teigiama kūrinyje, su praeitimi neįmanoma susitaikyti, ji nuolat iškyla grumiantis su atsakomybe ir kalte.“

                      Citata baigiasi žodžiu „kaltė“. Tėvų ir mano karta turėjo išgyventi kelias okupacijas. Turėjo išsaugoti ir atmintį, ir sąžinę, ir tautiškumą. Tikėjimas buvo nuolatos daužomas ir grūdinamas. Todėl ta „kaltė“ tiek G. Grassui, tiek ir kitiems, peržengusiems karo slenkstį, yra ne kokia istorinė ar literatūrinė definicija, apibrėžtis, o sąžinės balso į paviršių išmetamas skausmas dėl atsitikusio įvykio. Nes tu gyvenai tuo metu, kai visa tai įvyko – gimei, augai, ėjai į mokyklą ir gal net į bažnyčią. Tikėjai ir tėvu, ir mokytoju, ir kunigu. O jų žodžiai ir ištarti teiginiai neretai visiškai išsiskirdavo – kaip turėjai „neįkristi“ į tą nežinojimo prapultį? Todėl tu ir šiandien atsimeni ir mąstai, nebegali užmigti bei prarasti tos kaltės ir skaudėjimo…

Taigi, buvau pasiėmęs knygą ir galėjau prieiti prie rašytojų pakylos. Dešinėje pusėje sėdėjo G. Grassas. Ištiesiau ranką ir padaviau knygą. Mielai paėmė ir pasirašė savo rašaliniu parkeriu. Tuo metu vokiškai pasisakiau, kad esu kilęs iš Klaipėdos (miesto pavadinimą pasakiau lietuvišką), o ten gyvena mano mama ir brolis. Rašytojas įsiklausė ir man tai buvo svarbu. Abu turėjome savo mintis – jis iš Dancigo, aš iš Klaipėdos…

Šiemet šiam autografui sukanka penkiolika metų. Prasidedant pavasariui, kraštiečiui dailininkui ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto docentui Romanui Borisovui dar kartą priminiau, kad reikėtų parodos. Šį kartą ne Romano, o Giunterio Grasso – skulptūros, paveikslai, raižiniai. Argumentavau, kad šiemet sukanka 70-metis, kai iš Dancigo ne savo valia turėjo iškeliauti būsimasis rašytojas… Išgirdęs pasiūlymą, bičiulis jau ėmė galvoti, kad jo duktė Joana Borisova, šiuo metu studijuojanti menotyrą Berlyne, galėtų imtis šio reikalo ir organizuoti parodą Gdanske. Deja, gal po savaitės ar dviejų, t.y. 2015 m. balandžio 13-ąją, sužinojome, kad Giunteris Grassas pasimirė ir sumanymas organizuoti tokią parodą atitolo…

Dažnai atsimindami žmogų, atrodo, žvilgterime ir į jo gimimo bei mirties datas – lyg su jomis viskas prasideda ar pasibaigia. Istorijos eiga ir pasitinka kūdikį, ir išlydi žmogaus baigtį žemėje, bet dar ilgai neišnyksta išėjusių kūrėjų šešėlis, dar ir dar kartą skaitomos paliktos knygos, atsiverčiamos partitūros, stebina lyg vakar užbaigtos tapybos drobės…

Pastebėkime, vokiečių rašytojas G. Grassas gimė spalio 16-ąją dieną. Taigi į Vilnių buvo atvykęs keletas dienų iki savojo gimtadienio – renginys Rotušėje vyko spalio 2-osios vakarą, kuomet rašytojui artėjo 73-is gimtadienis. Ir dar, spalio 16-oji Rytprūsiuose – atmintina diena, nes 1944-ųjų spalyje į Rytprūsių gilumą turėjo trauktis Klaipėdos krašto gyventojai, o spalio 16-ąją jau patys rytprūsiečiai tiesiogiai susidūrė su sovietine raudonąja armija savo gimtųjų namų kieme. Tai atsitiko ir 1944 m. spalyje Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf), į pietus nuo Gumbinės, kur buvo sadistiškai nužudytos 72 moterys, o 50 prancūzų karo belaisvių, šio susidorojimo liudininkų, sušaudyti. Tarptautinė gydytojų komisija, čia atvykusi po sėkmingo vokiečių kontrpuolimo, nustatė, kad net 8–12 metų mergaitės ir 84 metų senutė buvo išprievartautos, pastarajai kareivišku kastuvėliu nukirsta pusė galvos.

Giunteris Grasas yra sakęs, kad kiekvienas turi iškuopti savo tvartus. Manytume, kad tai ir mūsų tėvų, ir mano kartos priedermė. Eidami gyvenimo keliu, remkimės ir šia vilties kupina rašytojo mintimi: „Mano gimtasis miestas buvo sugriautas, tačiau sutikau pabėgėlių, kurie suprato, kaip jaučiuosi. Galėjome kalbėti apie prarastą praeitį.“

                                                                                                   Vytautas A. Gocentas

                                                                                 „Lietuvos evangelikų kelias“, 2015 Nr.6 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.