Rašytojos D. Kalinauskaitės kalba, pasakyta Knygų mugėje

lnb.lt 

Skelbiame Nacionalinės literatūros ir meno premijos laureatės rašytojos Danutės Kalinauskaitės kalbą, pasakytą 19-osios Vilniaus knygų mugės atidarymo iškilmėse.

Danutė Kalinauskaitė:

„Gal senatvė  ir baimė sumaišė man protą, bet toks  jausmas, kad  žmonių giminė – vienintelė – išmiršta ir kad išlikti lemta vien Bibliotekai, šviesiai,  vienišai, beribei, tobulai, pastoviai, turinčiai neįkainojamus tomus, nesunaikinamai, mįslingai […]

Biblioteka yra neribota ir periodiška. Jei amžinasis keliauninkas trauktų per ją kokia nors kryptimi, amžiams bėgant, įsitikintų, jog tie patys tomai kartojasi taip pat chaotiškai (o atsikartojęs chaosas tampa tam tikra tvarka.). Mano vienatvę džiugina ši graži viltis“, – taip apie biblioteką kaip visatą, knygas, tą vienintelę knygą, kurioje pasakyta visa tiesa, – savo nuostabiojoje „Babelio bibliotekoje“, – rašė jau senas ir beveik aklas Jorge Luisas Borgesas.

Kiekvienais metais vasario pabaigoje šie rūmai irgi virsta milžiniška biblioteka su savo labirintais, užkaboriais, lentynomis, tomais, žodžių kombinacijomis, taškais, kableliais ir milijardais raidžių. Ir keliauninkais.

Jau esame įsimiklinę klausytis ir net nebeprieštaraujame, kad lietuviai moka tik uoliai kentėti ir dar uoliau skųstis. Viskuo: saule, lietumi, sniegu ir vėju, valdžia ir vienas kitu. Ir kad jų nedžiugina viltis, tikėjimas. Bet kai pamatai, kaip jie, suvažiavę iš visų pasviečių, niekieno neverčiami ir neraginami, neagituojami, plūsta į „Litexpo“ parodų rūmus kaip į kokius Šiluvos atlaidus, procesiją prie bilietų kasų pradėdami jau Lazdynų miškelyje, supranti, kad tai – viltis ir tikėjimas knygos galia.

Tikrai, švęsdami valstybės šimtmetį, galime tik pasveikinti vieni kitus, kad konkurencijos su kitomis medijomis sąlygomis esame vis dar tarp skaitančiųjų knygas. Kad knygų pasaulyje mes ne koks nors užkampis ar provincija, o lygūs su lygiais. Kad pasaulinės naujienos mus pasiekia tuojau pat, nespėjusios ataušti ir tapti vakar diena, o kartais net aplenkia pačios save. Kad niekam nenusileidžiame nei turinio, nei poligrafijos kokybe. Kad gebame sukurti knygas – stebuklus.

Pagaliau, kad galime skaityti, rašyti ir leisti knygas lietuvių kalba be jokių trikdžių ir ribojimų, kuriuos mums kas nors nustatytų. Su Knygos švente!“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *