Rašytojų sąjungoje paminėtos Tilžės akto ir K.Donelaičio draugijos įkūrimo metinės

http://donelaitis.info/index.php?p=si&more=1&sid=336&tid=336

Lapkričio 30 dieną sukako 98-eri metai nuo Tilžės akto pasirašymo, ši data yra minima kaip Mažosios Lietuvos diena. Ta proga Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube šį trečiadienį surengtas minėjimas kurio metu kartu atšvęstas ir K.Donelaičio draugijos įkūrimo 95-metis bei įteikti K.Donelaičio medaliai „Širdings brolau“.

Renginį pradėjęs Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas priminė Tilžės akto pasirašymo svarbą. Tilžės aktas – tai Prūsų lietuvių tautos tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje priimta deklaracija, remiantis tautų apsisprendimo teise reikalavusi prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos valstybės.

1918 m. lapkritį Vokietijos imperijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, žlugus Vokietijos monarchijai ir valdžią Berlyne perėmus kairiosioms jėgoms, visoje Vokietijoje, įskaitant ir Rytų Prūsiją, prasidėjo politinė suirutė. Tuo metu Lietuvos valstybėje jau veikė laikinoji vyriausybė, kuri siūlė mažlietuvių veikėjams jungtis prie atgimstančios Lietuvos valstybės. Spaudimą didino ir Tilžės spaudoje paskelbta žinia, esą JAV prezidentas Vudrovas Vilsonas (Woodrow Wilson) Amerikos lietuvių delegacijai pažadėjęs remti lietuvių apsisprendimą ir siekį, jog Mažoji Lietuva iki pat Karaliaučiaus būtų įjungta į atkuriamą Lietuvos valstybę.

Penkiasdešimt atstovų beveik iš visos Mažosios Lietuvos 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje įkūrė naują politinę organizaciją – Prūsų lietuvių tautos tarybą, kuri tą pačią dieną 100 tūkst. egz. tiražu išplatino atsišaukimą „Lietuvninkai! Pabuskit, klausykit, padabokit!“. Lapkričio 30 d., susirinkusi spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose Tilžėje, taryba paskelbė tokį aktą: „Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes Lietuviai čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti“.

V.Šilas sakė, kad, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmą kartą Tilžės akto pasirašymo diena paminėta 1993 metais.  1998-aisiais Lietuvos Respublikos Seimas Tilžės akto pasirašymo dieną įtraukė į atmintinų dienų sąrašą kaip Mažosios Lietuvos dieną.

K.Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius trumpai apžvelgė šios draugijos veiklą, primindamas, kad ji buvo įkurta dar 1921 metais, praėjus vos trejiems metams nuo Lietuvos valstybės atkūrimo.  Jibuvo įsteigta 1921 m. rugsėjo 13 d. Klaipėdoje, veiklos pagrindus gaudama iš tuo metu uždarytos jaunimo draugijos „Jūra“. Naujos kultūros ir švietimo organizacijos steigėjas ir pirmininkas buvo Lietuvos visuomenės veikėjas, poetas, Tautinio lietuvių banko Klaipėdoje valdytojas, ekonomistas Gustavas Juozupaitis. Draugija turėjo savo bibliotekėlę, rengė literatūros vakarus, lietuvių rašytojų, spaudos minėjimus, lietuvių kalbos kursus. 1930 m. ji surengė K. Donelaičio mirties 150-mečio minėjimą. Draugijos nare buvo ir rašytoja Ieva Simonaitytė.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1992 m. kovo 14 d. Vilniuje įvyko steigiamasis K. Donelaičio draugijos susirinkimas. Jame dalyvavo 22 asmenys – darbų apie Kristijoną Donelaitį autoriai: literatūrologai Leonas Gineitis, Albinas Jovaišas, Kostas Doveika ir Juozas Girdzijauskas, memorialo K. Donelaičiui kūrėjas Napalys Kitkauskas, studentas Gintaras Skamaročius ir kiti. Sudarytos tarybos pirmininku išrinktas architektas, kultūros istorikas dr. N. Kitkauskas, kuris daug metų vadovavo draugijai ir nuveikė labai daug darbų K.Donelaičio atminimui įamžinti.

Nuo 2015 metų draugijai vadovaujantis G.Skamaročius pabrėžė ir „Alko“ klubo indėlį į šventovių Tolminkiemyje bei Lazdynėliuose atkuriamuosius darbus bei pačios draugijos veiklą, kalbėjo apie tai, kokie darbai laukia ateityje, kuo galima pasidžiaugti ir kas kelia nerimą. Jis sakė, kad Tolminkiemis brangus kiekvienam lietuviui, galima sakyti, kad ten esančių pastatų išsaugojimas K.Donelaičio muziejui ir jo parašyta poema „Metai“ turi lygiavertę reikšmę, kvietė ir toliau sutelktomis jėgomis dirbti, siekiant pačių geriausių rezultatų.

Po oficialių kalbų buvo įteikti trys K.Donelaičio medaliai „Širdings brolau“. 2016 metų nominantus išrinko septynių žmonių komisija. K.Donelaičio draugija, Lietuvos rašytojų sąjunga ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija tarpusavio sutarimu nuo šių metų nusprendė įsteigti apdovanojimus K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau“. Apdovanojimo  devizas „Širdings brolau“ yra kreipinys iš K. Donelaičio 1777 m. birželio 10 d. lietuviško laiško Johanui Gotfrydui Jordanui.

K.Donelaičio atminimo medalis „Širdings brolau“ yra skiriamas skatinti K.Donelaičio asmenybės, jo kūrybos, lietuvių kultūros palikimo nagrinėjimą, jo įamžinimą, Lietuvos ir Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities bendradarbiavimą kultūros ir/ar švietimo srityje. Tai paskatinimas už K. Donelaičio asmenybės ir jo kūrybos tyrinėjimą, įamžinimą ir populiarinimą,  Lietuvos ir užsienio šalių institucijų, o ypač Lietuvos ir Karaliaučiaus srities bendruomenių, visuomeninių organizacijų bendradarbiavimo kultūros ir švietimo srityje skatinimą ir plėtojimą. Medalis taip pat gali būti skiriamas už lietuvių kultūros užsienyje tyrinėjimą, įamžinimą, lietuvių kultūrinę ir kūrybinę veiklą, indėlį plėtojant lietuvių kalbos mokymą(si) užsienyje. Kasmet numatyta apdovanoti po 2-3 asmenis.

Komisija medaliu „Širdings brolau“ šiais metais nutarė apdovanoti 3 asmenis: lietuvių kalbos mokytoją Oną Druseikaitę-Ruževičiūtę už lietuvių kalbos mokymą ir kalbos bei kultūros populiarinimą, tarptautinių kultūros ir švietimo projektų rengimą bei įgyvendinimą, lietuviškos tapatybės stiprinimą Mažojoje Lietuvoje – Įsrutyje (Černiachovske) nuo 2008 iki 2016 metų, rašytoją Editą Barauskienę už istorinį romaną „Tolminkiemio sodininkas“ bei kitus istorinius romanus apie Mažosios Lietuvos veikėjus, Mažosios Lietuvos istorinės atminties ir kultūros paveldo puoselėjimą bei istoriką, tyrinėtoją Algirdą Matulevičių už Mažosios Lietuvos enciklopedijos ir kitų leidinių rengimą bei bendraautorystę rengiant keliasdešimt leidinių ir straipsnių Mažosios Lietuvos temomis.

Medalį mokytojai O.Druseikaitei-Ruževičiūtei įteikė Lietuvos kultūros viceministras Arnas Neverauskas. „Visų mūsų uždavinys yra lietuvybės stiprinimas pagal galimybes. Man teko bendrauti su daug lietuvių įvairiose užsienio šalyse, tarp jų ir kaimyninėse, ir žinau kaip tai svarbu, net jei istorinės aplinkybės su kaimynais klostosi ne taip kaip norėtųsi. Mes turime savo kultūros atašė Karaliaučiaus krašte, ieškome kuo daugiau sąlyčio taškų ir toliau tą darysime“, – sakė viceministras.

Dėkodama už apdovanojimą O.Druseikaitė-Ruževičiūtė pabrėžė, kad toks jos darbo įvertinimas yra ir labai svarbus, ir jaudinantis. Pati nominantė taip pat sunkiai tvardė ašaras, prisimindama kaimyninėje Karaliaučiaus srityje praleistus darbo metus, mokant lietuvių kalbos.

Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas, sveikindamas su apdovanojimu kolegę rašytoją Editą Barauskienę,  klausė, kas mes būtume be Mažosios Lietuvos, be Martyno Mažvydo, Liudviko Rėzos, Jono Bretkūno, Kristijono Donelaičio ir kitų to krašto šviesuolių, be ten leistos lietuviškos spaudos. Jis džiaugėsi, kad K.Donelaičio draugija sėkmingai gyvuoja ir tęsia savo darbus jau 95-erius metus, nes, anot A.A.Jonyno, jei ne pasišventusių žmonių darbai, kažin ar šiandien turėtume ir muziejų Tolminkiemyje, ir ąžuolyno parką K.Donelaičio gimtuosiuose Lazdynėliuose.

Jautrią ir emocingą padėkos kalbą sakiusi E.Barauskienę kvietė prisiminti tuos drąsius 24 Mažosios Lietuvos vyrus, kurie pasirašė Tilžės aktą, akcentavo, kaip svarbu yra kalbos ir rašto išlaikymas. Literatūros kūrinius apie Mažosios Lietuvos garsius žmones Martyną Mažvydą, Abraomą Kulvietį, Ievą Simonaitytę ir Kristijoną Donelaitį parašiusi autorė sakė: „Kur jūs kitur rastute būrelį lietuvninkų, kurie, tautiniais rūbais pasipuošę, važiavo į Berlyną, prašydami kaizerio leisti lietuviškai kalbėti mokykloje ir bažnyčioje. Kancleris vis žadėdavo ir neištesėdavo, o jie ir vėl važiuodavo, nes puikiai suprato, kaip svarbu yra ir raštas, ir kalba“. Savo romaną „Tolminkiemio sodininkas“ ji dovanojo ir renginyje dalyvavusiems Įsruties (Černiachovskio) pedagoginio instituto studentams.

Nuo 1963 metų Mažąja Lietuva ir jos problematika besidominčiam istorikui, enciklopedistui Algirdui Matulevičiui apdovanojimą įteikė K.Donelaičio draugijos pirmininkas G.Skamaročius. Nominantas prisiminė savo darbus, draugijai padovanojo rankraščių ir žemėlapių, dėkojo, kad jo pastangos dirbti Mažosios Lietuvos labui buvo įvertintos.

Renginio metu buvo pristatytas ir žurnalas „Donelaičio žemė“. Tokio pavadinimo laikraštis buvo pradėtas leisti 1992 m. gruodžio mėnesį, jo steigėjas ir leidėjas – K. Donelaičio draugija. Iki praėjusių metų laikraščiui vadovavo šviesios atminties redaktorius Steponas Lukoševičius. Šiemet birželį pasirodė pirmasis ketvirtinio „Donelaičio žemės“ žurnalo numeris, redaguojamas Algio Vaškevičiaus. Redaktorius pristatė naujausią žurnalo numerį ir jo temas, kvietė bendradarbiauti, rašyti žurnalui, dėkojo už finansinę paramą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktoriui Gintarui Songailai, kuris pasveikino vakaronės dalyvius bei linkėjo ištvermės dirbant prasmingus darbus.

Minėjime kalbėjo ir Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, pasidžiaugęs dviejų artimų draugijų bendradarbiavimu, ir Viktoro Falkenhano – vokiečių kalbininko, daktaro, lietuvių kalbos dėstytojo Hamburgo ir Berlyno Humboldtų universitetuose, artimo Vydūno bičiulio sūnus profesorius Viktoras Justickis. Sociologas, teisininkas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, kriminologas, sociologas, teisės psichologas, Vokietijos Baltijos gydytojų draugijos narys V.Justickis džiaugėsi K.Donelaičio draugijos veikla ir linkėjo tolimesnės sėkmės.

Buvo surengta ir kultūrinė programa – K.Donelaičio kūrybą skaitė Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas, įspūdingą koncertą gausiai į Rašytojų sąjungos klubą susirinkusiems klausytojams dovanojo Čiurlionio kvartetas, atlikęs ir K.Donelaičio amžininkų kompozitorių, ir šių dienų kūrėjų muzikinius kūrinius ir baigęs koncertą nepamirštama ir visus sujaudinusia Juozo Naujalio „Svajone“. Simboliška ir maloni detalė – kvartetas groja K.Donelaičio laikmečio, t.y. XVIII amžiaus instrumentais.

A.Vaškevičiaus tekstas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.